2015 m. gruodžio 5 d., šeštadienis

Dialektika su pavadėliu ir atvirumo nerimas: diskusija su Alvydu Jokubaičiu



                            Išklausiau Alvydo Jokubaičio pranešimą ALF 25-mečiui skirtame forume „Atkurta Lietuva - atvirėjanti, uždarėjanti?“. Manau, jo pranešimas tapo centriniu, labiausiai diskutuotu, sveikai provokuojančiu, su kuo jį nuoširdžiai sveikinu. Tie kas skaito ar klausosi A. Jokubaičio samprotavimų, suvokia: jie yra šaltiniais pagrįsti, argumentuoti, turintys savo aiškią idėją ir, bent jau pastaruosius dešimt metų, ginantys konservatyviąsias vertybes. Gal kažkada turėjęs liberaliųjų ar kairiųjų aspiracijų, šiandien jis yra vienas labiausiai argumentuotų filosofų, kuris, plačiausia prasme remiasi analitine metodologija ir gina konservatyviąją gerovės visuomenės viziją. Tačiau tie, kad suvokia analitinės ir kontinentinės filosofijos ir jų argumentų skirtumus žino: nesantarvės upė yra Hegelio filosofija arba dialektika. Kartu su Fichte ir Hegeliu dialektika darė Vokietijoje tai, ką Paryžiaus revoliucijos nuveikė Prancūzijoje. Revoliucija ir dialektika atvėrė radikalių transformacijų procesus, paaiškino istorinių trūkių ir šuolių reikšmę ir modernizacijos dinamiką. Nei politinis revoliucinis kelias, nei dialektiniai samprotavimai nepaliko galimybės trypčioti vietoje: truputį į kairę, truputį į dešinę, truputį uždariau, truputį atviriau.
                           Ir štai A. Jokubaitis, lyginamosios argumentacijos meistras, imasi dialektikos samprotavo, tam, kad suspenduotų šiaip jau analitinei filosofijai draugišką ir kairumu nepasižįmintį Karlą Popperį ir juo sekantį Gerogą Sorošą. Ir čia jis dialektiką paverčia menkaverčiu samprotavimo būdu: timpčioja "uždarumo-atvirumo" prieštaravimus už pavadėlio. Tapatybę jis apibūdina uždarumo, t.y. ribos vardu, o ne kaip bendravimą, ne kaip dialogą, ne kaip atvirumo politiką. Jis teigia:   Žodis „Lietuva“ neįsivaizduojamas be tam tikro uždarumo. Lietuviai gali būti atviri pasauliui, tačiau norėdami būti lietuviais, jie privalo turėti kažką, ko neturi kitos tautos ir visuomenės. Tas „kažkas“ neišvengiamai juos atskiria, apriboja ir uždaro“. Šiaip, žodžiai, kaip pastebi J. Habermas ir Frankfurto mokyklos tradicija[1], vardai ir reiškiniai įgyja tapatybę komunikacijos, mainų, t.y. atvėrimo, o ne apribojimo metu. Kažkas įvardija Lietuvą tik todėl, kad ši atsiveria komunikacijai, prekybai, kelionėms. Tik šio proceso metu tušti ir abstraktūs vardai įgyja ir nuolatos keičia savo turinį. Vėliau jis nuosekliai sako: „Politika neįsivaizduojama be sienų“ ir gina sienų reikšmę, nežiūrint to, kad visa ES paskutiniųjų dešimtmečių politika ir buvo sienų įveikimas, jų stumimas ir sienų atvirėjimas. Tai vis dėlto atvirėjimo ir sienų šalinimo politika ne tik įsivaizduojama, bet ji ir empiriškai vyko mažiausiai kelis dešimtmečius. Akivaizdu, kad toks sienų gynimas yra nukreiptas prieš migraciją, nenorint prisiminti, kad karo metu lietuviai taip pat buvo pabėgėliai ir tremtiniai, o ekonominio nuosmūkio metu - gerovės migrantai. ir tai ne tiki buvo ir yra normalu, bet ir yra būtina laisvos modernizacijos sąlyga. Štai kodėl kovojome už bevizius santykius ir stojome į ES.
                           Svarbiausia Hegelio dialektikos pastaba buvo: abstrakčios sąvokos įgyja konkretų turinį įveikdamos (Aufheben) savo ribotumą. Juo ir A. Jokubaičiu sekant reikėtų tarti, kad uždarumo ir atvirumo, ar centro ir periferijos ir kitos struktūrinės sąvokos savo turinį taip pat įgyja tik proceso metu. Hegelis anaiptol nemąstė, kad priešybės turi būti kvailai kartojamos, tam, kad jos veiktų. Tai atrodytų kaip beprasmis, Arūno Sverdiolo žodžiais, „vandens teliūskavimas": tai į vieną, tai į kitą. Priešybių dialektika yra atvira tam tikram tikslui, utopijai, kuri ir yra prieštaravimų energija. Tačiau A. Jokubaitis teigia priešingai: „Sovietmečio pabaigoje mus užvaldė atvirumo utopija, kuri šiandien turi būti pakeista naujais atvirumo ir uždarumo dialektikos apmąstymais“. Ši atvirumo utopija, kaip ir kitos, buvo ir yra galia keičianti režimus, santvarkas. Laisvės vizijos dėka 1918 metais vienu metu buvo atsisakyta ir rusiškojo ir vokiškojo imperializmo ir Spalio revoliucijos komunizmo, o 1988-1990 laisvės ir atvirumo utopijos vėl paskatino trūkio, šuolio, radikalaus pasirinkimo ir modernizacijos idėjas. Kodėl to turėtume atsisakyti? Tik todėl, kad konservatyvios gerovės visuomenės idėja tam prieštarauja?  Manymas, kad istorija pasibaigė, modernizacijos procesai nebeturės jokio šuolio ir trūkio formų yra svarstymas analogiškas Fukujamos liberaliąjai fantazijai apie istorijos pabaigą. 
                           Už pavadėlio tampomą ir nususintą dialektikos sampratą jis papildo radikalia reliatyvizmo kritika: „Europos Sąjungai iš utopijų pasaulio šiandien būtina sugrįžti į realybę, kur dalykai vadinami tikrais vardais. Akivaizdu, kad moralinis reliatyvizmas sunaikina atvirumo prasmę“. Neaišku kuo čia dėtas Popperis, kurio epistemologija (pažinimo teorija) remiasi hipotezių kėlimo ir klaidų verifikavimo bei falsifikavimo principais ir pasisako už argumentuotas, tačiau laikinas vertybių sistemas. Ne reliatyvizmas, o vertybinių sistemų laikinumas iki jų naujos falsifikacijos ir verifikacijos, štai kas apibūdina ir Europos Sąjungos strategiją. Aš suvokiu A. Jokubaičio argumentavimą prieš reliatyvizmą ir susijusį atvirumą, kaip kalbą, kuri gina jo, A. Jokubaičio, konservatyviasias vertybes ir susijusias tvariąsias visuomenės struktūras, pavyzdžiui šeimą, tautą ir jos valstybę: „Europa gyvena keistu metu. Santuoka ir šeima diskriminuoja labiau, negu kai kurių žmonių dvasinis skurdas.“
                           Tokiu atveju prisiminkime, kodėl gi struktūralizmas ir juo besirėmęs kolonializmas, tradicionalizmas žlugo? Kokios yra tvarių ir savo stabilumą perdėtai saugančių sistemų ydos? Vertybėmis ir susijusias įstatymais pagrįstos struktūros - ar jos būtų meninės, ar kultūrinės, ar politinės - nepakenčia jas ardančių procesų arba, jei jau tokie yra, užima gynybinę, konservatyvią poziciją. Institucijų (bažnyčios, šeimos, kalbos, tautos) tvarumo gynimas, jų kismo ribojimas yra laikomi vertinga veikla. O kadangi ginamos struktūros yra baigtinės, tai ir vertybių skaičius tokiu atveju turėtų būti aiškiai apibrėžtas. Tačiau stabilioms politinėms ir socialinėms sąrangoms grasina nevaldomi pasaulio ekonominiai, gamtiniai, migraciniai ir kiti procesai ir juos išreiškiantys įvairūs utopistai, fundamentalistai, procesų ir rinkų puoselėtojai. Nuo jų A. Jokubaitis gina ir Lietuvą, ir ES. Jis neneigia saikingos, pamatuotos modernizacijos reikšmės, ir todėl jo dialektika nėra tik „vandens teliuškavimas“, o racionalūs ir uždaras sistemas ginantys argumentai: uždariau-atviriau. Tačiau tai yra jau ne dialektika, o jos pakeitimas tuo, ką A. Jokubaitis daro geriausiai: lyginamoji argumentacija.
                           A. Jokubaičio politijnis patosas - apginti Lietuvą ir ES nuo Islamo fundamentalizmo. Fundamentalizmu aš vadinu tokį prisirišimą prie religinių, tautinių ar klasinių idealų ir teorinių, ideologinių dogmų, kuris tikėjimą savo tiesa paverčia aukščiausia dorybe. Todėl gali būti ne tik religinis ar krikščioniškas fundamentalizmas. Juo gali virsi bet kuris dogmatinis pamatiškumas, kai tikintieji savo dogmas laiko privaloma visiems kitiems asmenims santykių taisykle, kategoriniu imperatyvu. Lygiai tokiu pat fundamentalizmo šaltiniu gali tapti socialistiniai, liberalūs ar konservatyvūs teiginiai. Skiriasi tik fundamentalumo laipsnis. Manau, būtent fundamentalizmo laipsniavimas yra galimybė apginti Vakarų konservatyviasias gerovės visuomenės vertybes, nuo tokio konservatyvizmo, kurį sakosi puoselėja ir Kremliaus ideologai, ir Islamo Valstybės propagandistai ir įvairūs kiti "talibai". Tačiau tai reikštų sekti atvirėjimo idėja, ko A. Jokubaičio pranešimas nori išvengti. Nedemokratines, t.y. totalitarinės visuomenės fundamentalistai mano, kad gali būti tik viena teisinga dorovinė ir teisinė sistema, viena ideologija, vienintelis komunizmo kodeksas, katekizmas ar šariatas. Mažesni fundamentalistai sutinka su tuo, kad bendruomenės turi teisę susitarti dėl kelių, viena kitą papildančių tvarių sistemų, pavyzdžiui, dėl minimalaus kairumo ir dešinumo svyravimo, pripažindami, kad privatus ir viešieji interesai, jų santykiai ir ribos, negali būti visiems laikams apibrėžti. Taip sukuriama minimali demokratija, kuri bet kokį kėsinimąsi į save reguliuojančią uždarumo ir atvirumo sistemą, laiko nusikaltimu santvarkai. O pati santvarka ir susijęs valstybinis ar įsivaizduojamas tautos suverenumas yra laikomi aukščiausiojo gėrio prototipu, kurį tik reikėtų tobulinti. Štai kodėl jie neigia daugelį kitų atvirumo procesų, kuriuos abstrakčiai vadina - reliatyvizmu.  Tačiau, priminsiu, toks demokratinis minimalizmas ginant tvarias struktūras, yra aklas pasaulio procesams, konfliktams, lūžiams, transformacijoms, modernizacijos iššūkiams.
A.Jokubaitis priskiria K. Popperiui idėją neva jo atvira visuomenė, bent jau kaip idėja, yra begalinė ir  visaapimanti. Tačiau tai nėra teisingas Popperio ar Sorošo filosofijų aiškinimas. Priešingai, Popperis nuosekliai kritikuoja totalumo, t.y. begalybės idėją. Jis kalba ne apie begalybę, ne apie Infinitum, o apie neapibrėžtumą, t.y. Indeterminatum. Neapibrėžties principas sako, kad visos ribos, kurias nubrėžiame bus įveiktos, pašalintos dėl tam tikrų didesnių procesų. Todėl atviros visuomenės vardas reiškia ne „totalią inžineriją“, o nuolatos atveriamas apibrėžtis arba, kaip Popperis sako „dalinę inžineriją. Tačiau konservatyvi ideologija ir jos vertybės, kurias gina A. Jokubaitis, bijosi bet kokios radikalesnės raidos: šeimos instituto plėtros, bažnyčios transformacijų, masinės migracijos, kapitalo judėjimo, emocinių santykių formų plėtros. A. Jokubaitis teigia: „Popperis nepastebėjo, kad jo knygos pavadinime yra įtvirtintas prieštaravimas. Jeigu atvira visuomenė turi priešų, tai ji nėra vien tik atvira visuomenė, bet kažkieno suvokiama kaip uždaras darinys.“. Tačiau Popperis turi omenyje procesą, o ne tvarią atvirą sistemą, ne totalitarizmą. Ir kiekvienas procesas visados susiduria su tvarių sistemų ir struktūrų pasipriešinimu, taip pat ir pasipriešinimų tų, kurie gina konservatyviosios gerovės visuomenės idėją. Ir jei procesas yra ne objektyvus, o voliuntaristinis, kupinas iracionalių troškimų, struktūrinis pasipriešinimas yra gėris, kurį visai teisėtai gina tokie mąstytojai kaip A. Jokubaitis. Ir ši jų rezistencija beatodairiškai moderizacijai yra būtinas išbandymas atvirai visuomenei, be kurio ji taptų voliuntaristiniu chaosu.