2016 m. vasario 28 d., sekmadienis

J. Marcinkevičius ir socialinių įsikitinimų dramos



Nesu didelis Justino Marcinkevičiaus gerbėjas, nors Sąjūdžio pradžioje su ūpu skaičiau garsiąją trilogiją „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“, o taip pat svaigau nuo jo žodžiais dainuojamo sukilusios tautos himno, Eurikos Masytės "Laisvė". Ir tada nebuvo labai svarbu kas kuo buvo sovietmečio, t.y. anksteniaisiais, laikais, o reikšmingu tapo kas pasirinko dainuojančios ir taikios Revoliucijos kelią, kas eina ne tik išsilaisvinimo, bet ir pasikeitimo, tansformacijos keliu kartu su mumis. Tik naivus galėjo manyti, kad per sovietmetį nepasikeitė Lietuvos žmonės ir tik fantazuotojas galęjo sakyti, kad didysis sąmoningumo virsmas nebuvo reikalingas. Tada kodėl smerkiame šio virsmo gražiuosius pavyždius? Be to ir Sąjūdžio aktyvistams buvo skiriamas emocinis pasitikėjimas ir grįstas viltimi, o ne išmoninga politika ir ne derybomis ar išlygomis. Tuomet šimtatūkstantinėms minioms laisvės žodžius kalbėjęs filosofas Jokūbo Minkevičius kažkada dirbo NKVD, tačiau buvo svarbiau mitinguose klausyti jo tautinio žodžio, nes jis simbolizavo tiesos atvirtimą, o ne jį teisti. Tada rinkomės ne pagerbti rezistenų,jų tikėjimo ir ryžto, bet šaukėme galimybę ne tik laisvei, bet ir pasikeitimui, virsmui, esminiam masių sielos pokyčiui. Šios transformacijos norėjome ne išskirtiniam būriui lyderių, o visai mūsų įsivaizduojamai ir jaučiamai tautai. Radikalių pasikeitimų galimybę ir patyrimą mums rodė daugelis disidentų, kurie tapę komunistais, net NKVD ar KGB nariais, komjaunimo aktyvistais rado jėgų pasikeisti, patirti didžiausią dramą ir vesti žmones pokyčiui. Pavyzdžiui, 1953 metų Vorkutos Gulago sukilimui, kuris kartu su Norilsko kalinių sukilimu, sudrebino visą Gulago sistemą ir privertė N. Chruščiovą pasmerkti stalinizmo nusikaltimus, vadovavo politiniai kailiniai, tarp kurių buvo ir buvęs NKVD darbuotojas, o vėliau kalinys - V.D. Kolesnikovas. A. Solženycinas iki II Pasaulinio karo buvo aktyvus socializmo ir marksizmo šlovintojas (kaip jaunasis Marcinkevičius), vėliau TSRS armijos karininkas, - o būtent jo kūriniais remiantis yra smerkiamas komunizmas ir Gulago archipelagas. A. Šalamovas, ryškiausiai įamžinęs Gulagą liudijančiose ir demaskuojančiose novelėse, ilgą laiką buvo įsitikinęs trockistas leninistas. Jugoslavijos komunistas Milovan Džilas, ilgą laiką dešinioji Broz Tito ranka, vėliau buvo kalinamas Goli Otok (Jugoslaviškas gulagas) ir dar vėliau parašė ryškiausias komunizmą demaskuojančias knygas. Lietuvos disidentas Aleksandras Štromas, būdamas vaiku ir pabėgęs iš Kauno Vilijampolės geto, po kurio laiko buvo auginamas Antano Sniečkaus šeimoje, dirbo teisės dėstytoju Maskvoje, o po 1973 metų emigracijos tapo vienu ryškiausių TSRS  disidentu, aktyviu Santaros Šviesos dalyviu, atviru komunizmo kritiku ir Sąjūdžio rėmėju. Tokių socialinių-politinių, giliai dramatiškų sąmoningumo metamorfozių rasime daug.  Šitaip elgėsi daugelis Vidurio-Rytų Europos disidentų, be kurių minties ir kritikos sunku būtų įsivaizduoti dvasinę Vidurio-Rytų Europos regiono piliečių transformaciją. Atsisakius didžiųjų transformacijų ir jų dalyvių supratimo, istorijai liktų tik maža ir atkakli, nuosekliai pasiaukojusi, tačiau mažiau politiškai įtakinga rezistentų grupė. Tarp tų, kurie šią dvasios transformaciją patyrė ir ją viešai rodė buvo ir Marcinkevičius. Jis iš kolūkių ir sovietinės santvarkos dainiaus tapo Mindaugo tragedijos filosofu ir, galiausiai - Sąjūdžio Laisvės žodžių kūrėju. Už šį dramatišką sielos virsmą nereikia statyti paminklų, tačiau suvokti šiuos kismus – būtina, o ne užsiimti juodumos eksponavimu. Išmokta pasikeitimo meno ar didžiojo kismo išmintis atveria Europos kultūros lobynus, kurie gausiai veši iš socialinių ir politinių, žmonių ir institucijų metamorfozių.       

Tiesus patriotinės šviesos, o praktiškai - ženklinimo ir vertinimo tvarkos, gynimas menkina europinę transformacijų vertybę. Dramatiško sielos virsmo galimybę ir vertę išaukštino daugelis žymiausių europinių poetų ir mąstytojų (Ovidijus, Giordano Bruno, Getė...). Tačiau ne tik asmuo, bet ir tautos, klasės, bažnyčios, o taip pat tūkstančiai mažųjų institucijų patiria šio virsmo atveriamas galimybes. Sąmoningos sielos, žmonių grupių, ištisų santvarkų metamorfozės, o  vėliau ir anamorfozės, dvasinio ir dramatinio virsmo, krypsmo pateisinimas, o vėliau ir vertės pasikeisti pabrėžimas tapo europietiškos tvarkos, pilietinės komunikacijos ir raidos, pagaliau visuomeninio sutarimo (konsensuso) prielaida. Visuomeninė sutartis nuolatos atnaujinama dėl dvasios šuolių, virsmų ir politinių transformacijų. O laikyti jas anomalija – vadinasi pasmerkti tiesaus ir menamai skaidraus fundamentalizmo keliui. Be transformacijų patyrimo ir vertės atpažinimo, suvokimo ir pripažinimo, ko gero vis dar gyventume fanatiškais gnostikų laikais, įstrigę nuliniame amžiuje. Marcinkevičius man yra ryškus įsikitinimo pavyzdys, ne tik vaizdavęs, bet ir pats tai patyręs. Tiesa, jo virsmų perspektyva ribojasi seka: sovietinis poetas - valstybės idėjos gynėjas (gasioji trilogija) - tautos laisvės šauklys (Sąjūdžio laikotarpis) ir mąstytojas. Štai kodėl jis asocijuojamas atkarpai: nomenklatūrinis kultūros veikėjas, konformistas -  naujos tautinės idėjos ir patriotizmo skelbėjas. Kitų dvasios metamorfozių jo kelyje sunkiau pamatyti. Tačiau mums svarbūs ir kiti galimi virsmai: religijų pasaulis ir dangaus įvairovė; klasinis kovos kelis ginant valstiečių ir darbininkų ar kūrybinęs klasės interesus; emancipacijos raizgyti takai, atveriantys lyčių ir subkultūrų įvairoves ir teises; pagaliau - įsikitinimų kelias, atveriantis nesibaigiančio kismo ir autonomizmo mirgesius. Apie visa tai plačiau mano knygoje: „Įsikitinimai“ ...

2016 m. vasario 25 d., ketvirtadienis

Klasinis mąstymas, mokytojų streikas ir kairiųjų likimas Lietuvoje




Lietuvos konservatoriai linksta palaikyti mokytojų streiką ir atvirai diskutuoja su jais, o socialdemokratai velkasi uodegoje ir šneka kas papuola. Ar pasaulis apsivertė? Jokiu būdu ne, tik kairieji prarado savo klasines prielaidas ir todėl neberanda politiniame lauke sau vietos: ne savo pasaulyje gyvena. Lietuvos socialdemokratai kovoja už tautines ir religines vertybes ir viešai beveik nediskutuoja klasinių idealų ir principų. Nonsensas! Tiesa, paslėptu būdu, vietoje klasinės polemikos visados galima svarstyti artimus emancipacijos (moterų, seksualinių mažumų) ar socialinio teisingumo (vaikų teisių) klausimus. Tačiau šitaip susiaurinus temą gali atrasti save besivelkant konservatyviosios ideologijos uodegoje.  Komunitarizmas, bendruomeniškumas ir tradicinių idealų puoselėjimas, kurie tarpukario Lietuvoje buvo siejami ne tik su bažnyčia, bet ir su mokykla (vis dar veikė neišskiriama nuo LDK laikų jungtis: bažnyčia-mokykla)- būdingi Lietuvos konservatoriams. Tačiau tai anaiptol nėra tas radikalusis apšvietos variantas, kuris turėtų įkvėpti liberalus, jei dar jie jaučia sąsajas su Didžiosios prancūzų revoliucijos – liberalų revoliucijos - idealais, ar kairiuosius, kurie skatino radikalų emancipacinį apšvietos variantą. Kokiu keliu žengia streikuojantys Lietuvos mokytojai: konservatyvaus bendruomeniškumo ir tada – tarpukario Lietuvos, konkuruojančios ir liberalios apšvietos ar radikalaus emancipacinio, kairiojo, švietimo? Emancipacinio ir klasinio švietimo idealai Lietuvoje beveik nediskutuojami. Gaila, tačiau minėti trys apšvietos keliai Lietuvoje nėra diskutuojami, nes yra pasirinktas svetimas - neokolonijinis Bolonijos sutarčių ir nomenklatūrinio valdymo kelias, kuris netinka nei konservatyviai, nei liberaliai, nei kairiajai minčiai. Bolonijos sutartis – tai biurokratinio švietimo, biurokratijos klasės pergalė ir ŠMM ministrai dažniausiai juos nuoseklia gina.
 Ir štai čia iškyla klasinis klausimas: ar mokytojai priklauso kokiai nors šiuolaikinei politinei klasei? Jei paskaitysime Richardo Floridos ir jo itin gausių sekėjų klasinės priklausomybės požymius, galėsime drąsiai sakyti: šiuolaikinis mokytojas linksta būti kūrybinės klasės, o ne darbininkų ir ne valstiečių, ne buržuazijos ir juo labiau ne biurokratinės nomenklatūrionės klasės atstovu. O dabartinis mokytojų streikas yra mažytė bundančios kūrybinės klasės ir jos kovos už savo teises išraiška. Šis streikas yra ne tik kovos „už“, bet ir „prieš“ dalykas: prieš biurokratinį reglamentavimą (kai viena klasė valdo kitą), prieš korporacinį, oligarchinį ir neokolonijinį lėšų perskirstymą. Kūrybinės politinės klasės gimimą liudija ir tas faktas, kad dėmesingiausiai mokytojų veiksmus stebi ir savo protesto tylų balsą bando pratarti kultūros, t.y. kūrybos, sferos darbuotojai. Kas dar priklauso kūrybinei klasei? Be įvairiausių menininkų, dar yra gausus programuotojų būrys, kurių skaičius Lietuvoje auga tūkstančiais, o įmonės labiausiai plečiasi; taip pat ir vadybininkai bei rinkodarininkai, kurie ne visados gali virsti buržuazija, bet turi kasdiena rodyti kūrybinius, informacinius, net dizaino ir rašymo gebėjimus. Iš esmės turtinė vidurinioji klasė vis labiau susilieja su politine kūrybine klase. Mokytojų streikas yra jų sąmonės politinio prabudimo reikalas. Tačiau kairieji, pirmiausiai LSDP, šios raidos beveik nemato (išskyrus kai kuriuos DEMOS ir jiems artimus atstovus). O kalbėti ir nagrinėti politinės klasės temą bijomasi, tarsi komunizmo šmėkla galėtų vėl prisikelti.
 Lietuvos baudžiamasis kodeksas draudžia kurstyti tautinę, religinę ir rasinę nesantaiką, tačiau leidžia spraginti klasinius jausmus. O kad taip neatsitiktų, kad išvengtų klasinių konfliktų, kairieji išsižada savo idėjinių prielaidų ir pasirenka arba atstovauti biurokratinę klasę, arba bando nusavinti konservatorių – tėvynės ir šeimos, ar religinių bendruomenių - idealus. Žinoma, Lietuvoje nėra aristokratijos prieš kurią, kas nors galėtų aktyviai pasisakyti. Tačiau kairieji beveik bedančiai yra prieš biurokratijos klasę (su kuria linkstama susilieti), ir su kuria kur kas sėkmingiau kovoja liberalai ir libertarai. Taigi, matydami tai, kad biurokratijos klasė Lietuvoje bujoja, ir kad tautiniai idealai nuolatos yra pagerbiami ir jų dėka yra kuriamas saugumas ir kariuomenė, socialdemokratai taip pat nori būti tautiški, patriotiški, nors dažniausiai atrodo šiuo požiūriu apsimetėlias. Ir teisingai atrodo: jie yra būtent apsimetėliai, bijantys svarstyti klasinius klausimus ir juo grįstą švietimą ir emancipacinius apšvietos idealus. Viena iš blogybių yra ir ta, kad Lietuvoje klasinė teorija pateikiama beviltiškai pasenusiu pavidalu: ji sustingo kažkur 1918 metų pavasarį ir nuo to laiko nebesikeitė. Po to vis buvo štampuojama kvaila, net melaginga marksistinė-lenininė klasių kovos teorija ir vizija, kuri turėjo pagrįsti bolševikų partijos ir nomenklatūros hegemoniją. Lietuvoje kairieji nediskutavo, kad Vakarų klasinės teorijos būtent biurokratiją (partinė biurokratiją – nomenklatūrą) įvardijo kaip naują ir itin grėsmingą iššūkį. Vis dėlto ir biurokratijos kaip naujos klasės iškilimo kritika yra labai sena - buvo išskleista 1940-1960 laikotarpiu. Vėliau politinės klasinės sąmonės teorija ir praktikos žengė svarstantį santykius su socialinės atskirties grupėmis (rasinėmis ir genderinėmis), kaip realiu savo kovos ir politikos energetiniu šaltiniu, kaip kairiųjų „generatoriumi“. Labiausiai šias idėjas išreiškė H. Marcuze ir jo mokinė pralenkusi mokytoja A. Davis – 1960 – 1980 metai. Šios temos Lietuvoje kairiųjų beveik taip pat buvo nediskutuotos (išskyrus mažas ir ezoterines DEMOS ir LUNI grupes) ir priskirtos subkultūrų studijoms, kurios taip ir liko pusiau ezoterinėmis. Pagaliau – politinės kūrybinės klasės gimimas ir naujų viduriniosios klasės (turtiniu požiūriu) protesto balsų kilimas nebuvo suvoktas nei laiku, nei konceptualiai. Štai kodėl LSDP beveik nesuvokia kas vyksta su mokytojais ir kodėl jais gali sekti daugiau kultūros ir kūrybinių organizacijų, ir kodėl šiuos klausimos reikia svarstyti emancipacinio švietimo (ir apšvietos) kontekste. Nesuvokiama, kodėl negalima žeminti kūrybinės klasės atstovų, nežiūrint to, kad kai kurie iš jų yra apskritai klasiniu požiūriu nesąmoningi – universitetų darbuotojai. Universitetai šiuo požiūriu virto labiausiai atsilikusia kūrybinės klasės dalimi, individualizuoti ir pasirengę būti paperkamais, bevaliai ir nuolankiai klausantys visų hegemonų pradedant ministerine biurokratija. O būtent iš universitetų dėstytojų buvo laukiama efektyvios naujos klasinės sąmonės refleksijos. Štai kodėl mokytojų streikas yra nesuvokiamas ir vis dar nusakomas tik atlyginimų ir švietimo kokybės kategorijomis, t.y. simptomais, kuriuos šalinant problema niekados nebus išspręsta: nei oligarchiniai kapitalo valdytojai, nei užsienio kompanijos, nei didžioji biuroktratija niekada neužleis savo pozicijų, o tik vienam mėnesiui nusileis, kviesdami (tradiciškai biurokratiniam diskursui) - būti racionaliais ir pamatuoti išteklius. Pamatuoti teisiškai, t.y. pačios biurokratų klasės, apibrėžtus išteklius, bet ne išteklių formavimo ir paskirstymo principus. Šioje vietoje kaip niekada reikalingas aiški ir moderni klasinė teorija, ir kairiųjų apsisprendimas, o ne jų vaizdavimasis esant patriotais ir tautos puoselėtojais, kuo vis tiek niekas netiki.

2016 m. vasario 24 d., trečiadienis

LSDP ir komunikacinis protas



"Kažkas negerai LSDP karalystėje": vieni piariniai "pravalai". Tai ir apverstos trispalvės, galimos korupcinės istorijos Druskininkuose, J. Oleko dėmesys N. Putinaitei ir patriotizmo aiškinimas, A. Butkevičiaus Rusijos įtakos mokytojų streikui skelbimas ir jo atšaukimas. Žioplos istorijos su apversta Lietuvos trispalve vasario 16 buvo tarsi raudonumas, kuris kaip simptomas, brovėsi į sąmonės viršų. Ir dar turėk man proto „selfintis“ prie savo "simptomų". Po to kvaila krašto apsaugos ministro J.Oleko istorija su N. Putinaitės knyga "Nugenėta pušis", patriotų premija ir J. Marcinkevičiaus palikimo vertinimu. Akivaizdu, kad bet koks „ministerinis“ patriotizmo cenzūravimas  baigsis skandalu. Šiuo atveju ir vėl sovietiniai simptomai, mutavęs kvazi-kairysis patriotizmas, ir nulinis socialdemokratinių vertybių atstovavimas. Nuo kada socialdemokratai veliasi į istorines - patriotines temas, o ne kalba apie emancipacijos vertybes, apie socialinės gerovės idealus ir politiką? Ar kas pakeitė socialdemokratinį protą ir pavertė jį nevykusiai konservatyviu? Protą aš suprantu panašiai kaip J, Habermas - kaip viešą komunikacinį veiksmą ir kaip kūrybinį gebėjimą. LSDP vieši komunikaciniai veiksmai rodo pastarojo meto partijos lyderių gebėjimą suprasti pasaulį ir, atitinkamai, vadovauti Lietuvos raidai. Viešasis komunikacinis protas yra tiriamas kritiškai analizuojant diskursus, kurie sveikina ir apklausia visuomenę, įgalina ir dekonstruoja institucijas. Partinio proto būseną apibūdina ir jau pora mėnesių besitęsiančios viešos istorijos su poilsiavimu Druskininkų gydyklose bei akivaizdžiai matomas noras išsisukti Druskininkų Vijūnėlės dvarą. Ši istorija kiekvienam primins, kad mes mažai kuo skiriamės nuo Rusijos ir Ukrainos, kur mažai slepiamos oligarchinės įtakos ir demonstruojamas parodomasis kairumas. Na ir pabaigai „uoga“: istorija apie Rusijos saugumo veiklas, o po to jų paneigimą premjero A. Butkevičiaus komentaruose mokytojų streikui demaskuoti. Vadovautis sąmokslo teorijomis kalbantis su masiškai mitinguojančiais žmonėmis, skaitant pranešimus, kad LR mokytojų, dėstytojų, kultūros darbuotojų, policininkų atlyginimai vieni mažiausių ES - yra ne blogas tonas, o klaidingų tiksrovės interpretacijų požymis. Akivaizdu, tokio pavidalo komentarai (Rusijos slaptos tarnybos galimai skatina LR mokytojus) neturi nieko bendra nei su saugumo politika, nei su socialdemokratų idealais. LSDP turėtų derėtis su mokytojais, darbdaviais, profesinėmis sąjungomis ir vykdyti savo socialinę-politinę misiją. O dabar, ar socialdemokratai virto naująja tautininkų atmaina? Komunikacinio proto "pravalas" prasidėjo kažkada prieš vasario 16 dieną, ir tai nei kokia Maskvos propaganda, nei hibridinis karas, nei koks suokalbis. Gal tai yra susiję su J. Bielskienės ir jos hipuojančių kairiųjų draugų varymu iš piarinių komandų? Bet tai irgi tik pasekmė. Vis dėlto, socdemams vertėtų paskaityti R. Floridos knygas apie tai, kaip atrodo ir elgiasi, veikia šiandieninė kūrybinė klasė, o ne bandyti sugrįžti į nomenklatūrinius parkus, kur viešąjai komunikacijai nebuvo skiriama didesnio dėmesio. Nesocialdemokratiškas LSDP lyderių elgesys gali paskatinti visą aibę niekam nereikalingų politinių pasekmių: ne tik streikų judėjimo plėtrą, nes nėra su kuo tartis, bet ir nepasitikėjimą kairiųjų sąžiningumu, nes galimai yra korumpuoti (Druskininkų istorijos). Iš to seks ir jau seka visuomenės nuomonių "maidanizacija", t.y. kvietimai nebepasitikėti valstybės aparatu ir jį organizuojančiomis partijomis. Viešo komunikacinio proto ir veiksmo teorija ir praktika yra ribotos, kritikuotinos, tačiau vis dėlto veiksnios. Ir jei LSDP viešasis protas prastai sprendžia ir kuria nereikia tikėtis, kad pavyks mokytojams, kultūros sferų darbuotojams pavyks tinkamai derėtis.