Kaip išversti Rusijos bombas Sirijoje į diskursyvius įvykius?

I.                    Geopolitinio pažeminimo ir prisikėlimo diskursas. Bombardavimo tikslas yra parodyti, kad iš Rusijoje nuolatos, daug metų, reprodukuota žeminamųjų ir atskirtųjų savijauta pasibaigė ir dabar šalis sugrįžta į pasaulinį pripažinimą. 1991 metų kompleksai įveikti, Imperija prisikėlė. Tačiau tam įrodyti, įtvirtinti reikia numesti ir nužudyti daug iš tų, kas ne su diktatoriumi Bašaru Asadu, ir ypač svarbu naikinti ne tiek ISIS, o jankių draugus.

II.                  Bendros dvasios lauko kūrimo diskursas. Ši politinė mistika suvokiama tik Rusijoje, sakant kad Sirija jiems dvasiškai artima šalis, panašiai kaip ir teiginiai apie Aukso ordą, kaip dvasinį šiuolaikinės Rusijos šaltinį. Politinė mitologija tapo svarbia Rusijos propagandos sudėtine dalimi, didžiuoju diskursu, pakeitusiu socializmo ideologiją. SSRS dabar suvokiama ne kaip komunizmo dirbtuvė, o kaip šventa teritorija, kuri dvasiškai susijusi su Sirija. Tai tokia naujoji dvasinė mistika iš kurios kyla naujosios paraistorijos ir samprotavimai: Sirija yra senovinė žemė ir jį vieninga su mumis.

III.                Pragmatinis karo su terorizmu diskursas. Gal būt tame ir yra racionalumo grūdas. Trys tūkstančiai Rusijos ISIS karių kada nors grįš į Rusiją ir vis tieks reikės juos truškinti. Tik kažkodėl bombarduojamos ir plačios opozicijos, o ne tik ISIS taikiniai. Galiausiai galima nušauti ne vieną, o daug zuikių: įtvirtinti savo autoritetą, padėti menamam sąjungininkui, įsikišti į dujų ir naftos verslo dalybas ir prispausti savo pačių ISIS ir kitų džihadistų grupių savanorius.

IV.                Spektakliškas esamų Kremliaus, V. Putino reitingų palaikymas. Jis nuolatos remiasi vidaus ir išorės priešų naikinimu. Traukiantis iš Ukrainos ir nenorint prarasti veido buvo reikalingas kitas spektakliškas karas. Buvo pradėtas vidinis susidorojimas su konkurentais didžiaisiais oligarchais ir nomenklatūrą: Sachalino ir, svarbiausia Komi respublikos. Tačiau kova su vidiniais priešais visados pavojinga, kad represijos didina savų priešų skaičių. Todėl buvo reikalingas išorinis, kitas spektaklis.

V.                  Susitaikymo su ES galimybė: pagalba susidorojant su ISIS ir kitomis teroristinėmis grupėmis turėtų atverti europinių derybų galimybę ir paskatinti sankcijų mažinimą. Be abejonės ES ieško esminio pabėgėlių, daugiausiai iš Sirijos sprendimo ir greito karo idėja bei stabilios Asado valstybės atkūrimas atrodo turėtų padėti išspręsti problemą. Tiesa, toks sprendimas yra labai pavojingas, jei karas nepasisektų, o įtampos ir destrukcija dar labiau išaugtų. Tada rezultatai būtų priešingi laukiamiems.

VI.                Dalyvavimas karo vaizdų rinkoje, spektakliškame kraujo marketinge. Apie šią temą diskutuojama mažiausiai, nors ji yra itin opi gigantiškai Rusijos propagandos mašinai ir vaizdų gamybos industrijai. Industrija masiškai gamina populiarius vaizdus ir reikalingi šios produkcijos ištroškę vartotojai. Išdegintų smegenų masės savęs nebesuvokia jokiu kitokiu būdu, o tik per televizijos ir video reprezentacijas. Transliuojama produkcija atrodo kaip suvokimas ir tokio pakeistinio mąstymo atstovai gali atsidurti visiško nesuvokimo situacijoje, jei tik nebebus transliuojami vaizdai apie kovą su išoriniais ir vidiniais priešais, šventąsias žemes ir lyderio pergales. Nieko asmeniško, tik verslas, nieko kritiško – tik reprodukuojamas ir keičiamas spektaklis. Šiandien Sirija, Kremliaus kamerų pagalba, tapo atsinaujinusia daugiamačio veiksmo scena, kuri agresyviai veržiasi į pasaulio informacinio vartojimo pagrindinius kanalus. Tiems, kas matuojasi pasaulio lyderio žiponus ten reikia bent jau virtualiai būti ir susimokėti už filmavimą.

VII.              Nutylėtasis diskursas, kuriuo vadovaujamasi kuriant didįjį spektaklį. Pabėgėlių skausmas ir verslas pateisina dabartinius bombardavimus. Aukos ir pabėgėliai reikšmingi tik kaip atnaujinamas vaizdas: vaikų kraujo, moterų riksmo. Šiandien vaizdų industrijai visiškai nereikia demaskuoti pabėgėlių verslo, nes tai pasikėsintų į vaizdų industrijos ketinimus.  Šito spektaklio cinizmas yra toks didelis, kad pavojus kyla pačiai vaizdų santvarkai, kuri pakeitė kapitalizmą: žiaurumo vaizdų konvejerio demaskavimas gali grėsti pačiai vaizdinės eksploatacijos santvarkai. Priešingai, svarbu užtikrinti besitęsiantį spektaklišką tikrovės sudaiktinimą. Spektakliškas ko nors sudaiktinimas yra maksimalus susvetinimas, prasmės pakeitimas ir gauto rezultato demonstravimas visose įmanomose medijose bandant įteigti, kad tai ir yra tikrovė. Veikiausiai tai nėra net propaganda, nes jokios yptingos ideologinės konstrukcijos čia nerasime. Visokie politiniai mitai ir pseudoideologijos yra šalia pagrindinio srauto: aukų sudaiktinimo, bombardavimo spektaklio ir populiarių lenktynių dėl lyderystės.  Visa daroma dėl informacinio pasilinksminimo (infortiment) svetimu krauju, kurio metu kaupiama ir demonstruojama galia.