Klasinis mąstymas, mokytojų streikas ir kairiųjų likimas Lietuvoje

Lietuvos konservatoriai linksta palaikyti mokytojų streiką ir atvirai diskutuoja su jais, o socialdemokratai velkasi uodegoje ir šneka kas papuola. Ar pasaulis apsivertė? Jokiu būdu ne, tik kairieji prarado savo klasines prielaidas ir todėl neberanda politiniame lauke sau vietos: ne savo pasaulyje gyvena. Lietuvos socialdemokratai kovoja už tautines ir religines vertybes ir viešai beveik nediskutuoja klasinių idealų ir principų. Nonsensas! Tiesa, paslėptu būdu, vietoje klasinės polemikos visados galima svarstyti artimus emancipacijos (moterų, seksualinių mažumų) ar socialinio teisingumo (vaikų teisių) klausimus. Tačiau šitaip susiaurinus temą gali atrasti save besivelkant konservatyviosios ideologijos uodegoje.  Komunitarizmas, bendruomeniškumas ir tradicinių idealų puoselėjimas, kurie tarpukario Lietuvoje buvo siejami ne tik su bažnyčia, bet ir su mokykla (vis dar veikė neišskiriama nuo LDK laikų jungtis: bažnyčia-mokykla)- būdingi Lietuvos konservatoriams. Tačiau tai anaiptol nėra tas radikalusis apšvietos variantas, kuris turėtų įkvėpti liberalus, jei dar jie jaučia sąsajas su Didžiosios prancūzų revoliucijos – liberalų revoliucijos - idealais, ar kairiuosius, kurie skatino radikalų emancipacinį apšvietos variantą. Kokiu keliu žengia streikuojantys Lietuvos mokytojai: konservatyvaus bendruomeniškumo ir tada – tarpukario Lietuvos, konkuruojančios ir liberalios apšvietos ar radikalaus emancipacinio, kairiojo, švietimo? Emancipacinio ir klasinio švietimo idealai Lietuvoje beveik nediskutuojami. Gaila, tačiau minėti trys apšvietos keliai Lietuvoje nėra diskutuojami, nes yra pasirinktas svetimas - neokolonijinis Bolonijos sutarčių ir nomenklatūrinio valdymo kelias, kuris netinka nei konservatyviai, nei liberaliai, nei kairiajai minčiai. Bolonijos sutartis – tai biurokratinio švietimo, biurokratijos klasės pergalė ir ŠMM ministrai dažniausiai juos nuoseklia gina.

 Ir štai čia iškyla klasinis klausimas: ar mokytojai priklauso kokiai nors šiuolaikinei politinei klasei? Jei paskaitysime Richardo Floridos ir jo itin gausių sekėjų klasinės priklausomybės požymius, galėsime drąsiai sakyti: šiuolaikinis mokytojas linksta būti kūrybinės klasės, o ne darbininkų ir ne valstiečių, ne buržuazijos ir juo labiau ne biurokratinės nomenklatūrionės klasės atstovu. O dabartinis mokytojų streikas yra mažytė bundančios kūrybinės klasės ir jos kovos už savo teises išraiška. Šis streikas yra ne tik kovos „už“, bet ir „prieš“ dalykas: prieš biurokratinį reglamentavimą (kai viena klasė valdo kitą), prieš korporacinį, oligarchinį ir neokolonijinį lėšų perskirstymą. Kūrybinės politinės klasės gimimą liudija ir tas faktas, kad dėmesingiausiai mokytojų veiksmus stebi ir savo protesto tylų balsą bando pratarti kultūros, t.y. kūrybos, sferos darbuotojai. Kas dar priklauso kūrybinei klasei? Be įvairiausių menininkų, dar yra gausus programuotojų būrys, kurių skaičius Lietuvoje auga tūkstančiais, o įmonės labiausiai plečiasi; taip pat ir vadybininkai bei rinkodarininkai, kurie ne visados gali virsti buržuazija, bet turi kasdiena rodyti kūrybinius, informacinius, net dizaino ir rašymo gebėjimus. Iš esmės turtinė vidurinioji klasė vis labiau susilieja su politine kūrybine klase. Mokytojų streikas yra jų sąmonės politinio prabudimo reikalas. Tačiau kairieji, pirmiausiai LSDP, šios raidos beveik nemato (išskyrus kai kuriuos DEMOS ir jiems artimus atstovus). O kalbėti ir nagrinėti politinės klasės temą bijomasi, tarsi komunizmo šmėkla galėtų vėl prisikelti.

 Lietuvos baudžiamasis kodeksas draudžia kurstyti tautinę, religinę ir rasinę nesantaiką, tačiau leidžia spraginti klasinius jausmus. O kad taip neatsitiktų, kad išvengtų klasinių konfliktų, kairieji išsižada savo idėjinių prielaidų ir pasirenka arba atstovauti biurokratinę klasę, arba bando nusavinti konservatorių – tėvynės ir šeimos, ar religinių bendruomenių - idealus. Žinoma, Lietuvoje nėra aristokratijos prieš kurią, kas nors galėtų aktyviai pasisakyti. Tačiau kairieji beveik bedančiai yra prieš biurokratijos klasę (su kuria linkstama susilieti), ir su kuria kur kas sėkmingiau kovoja liberalai ir libertarai. Taigi, matydami tai, kad biurokratijos klasė Lietuvoje bujoja, ir kad tautiniai idealai nuolatos yra pagerbiami ir jų dėka yra kuriamas saugumas ir kariuomenė, socialdemokratai taip pat nori būti tautiški, patriotiški, nors dažniausiai atrodo šiuo požiūriu apsimetėlias. Ir teisingai atrodo: jie yra būtent apsimetėliai, bijantys svarstyti klasinius klausimus ir juo grįstą švietimą ir emancipacinius apšvietos idealus. Viena iš blogybių yra ir ta, kad Lietuvoje klasinė teorija pateikiama beviltiškai pasenusiu pavidalu: ji sustingo kažkur 1918 metų pavasarį ir nuo to laiko nebesikeitė. Po to vis buvo štampuojama kvaila, net melaginga marksistinė-lenininė klasių kovos teorija ir vizija, kuri turėjo pagrįsti bolševikų partijos ir nomenklatūros hegemoniją. Lietuvoje kairieji nediskutavo, kad Vakarų klasinės teorijos būtent biurokratiją (partinė biurokratiją – nomenklatūrą) įvardijo kaip naują ir itin grėsmingą iššūkį. Vis dėlto ir biurokratijos kaip naujos klasės iškilimo kritika yra labai sena - buvo išskleista 1940-1960 laikotarpiu. Vėliau politinės klasinės sąmonės teorija ir praktikos žengė svarstantį santykius su socialinės atskirties grupėmis (rasinėmis ir genderinėmis), kaip realiu savo kovos ir politikos energetiniu šaltiniu, kaip kairiųjų „generatoriumi“. Labiausiai šias idėjas išreiškė H. Marcuze ir jo mokinė pralenkusi mokytoja A. Davis – 1960 – 1980 metai. Šios temos Lietuvoje kairiųjų beveik taip pat buvo nediskutuotos (išskyrus mažas ir ezoterines DEMOS ir LUNI grupes) ir priskirtos subkultūrų studijoms, kurios taip ir liko pusiau ezoterinėmis. Pagaliau – politinės kūrybinės klasės gimimas ir naujų viduriniosios klasės (turtiniu požiūriu) protesto balsų kilimas nebuvo suvoktas nei laiku, nei konceptualiai. Štai kodėl LSDP beveik nesuvokia kas vyksta su mokytojais ir kodėl jais gali sekti daugiau kultūros ir kūrybinių organizacijų, ir kodėl šiuos klausimos reikia svarstyti emancipacinio švietimo (ir apšvietos) kontekste. Nesuvokiama, kodėl negalima žeminti kūrybinės klasės atstovų, nežiūrint to, kad kai kurie iš jų yra apskritai klasiniu požiūriu nesąmoningi – universitetų darbuotojai. Universitetai šiuo požiūriu virto labiausiai atsilikusia kūrybinės klasės dalimi, individualizuoti ir pasirengę būti paperkamais, bevaliai ir nuolankiai klausantys visų hegemonų pradedant ministerine biurokratija. O būtent iš universitetų dėstytojų buvo laukiama efektyvios naujos klasinės sąmonės refleksijos. Štai kodėl mokytojų streikas yra nesuvokiamas ir vis dar nusakomas tik atlyginimų ir švietimo kokybės kategorijomis, t.y. simptomais, kuriuos šalinant problema niekados nebus išspręsta: nei oligarchiniai kapitalo valdytojai, nei užsienio kompanijos, nei didžioji biuroktratija niekada neužleis savo pozicijų, o tik vienam mėnesiui nusileis, kviesdami (tradiciškai biurokratiniam diskursui) - būti racionaliais ir pamatuoti išteklius. Pamatuoti teisiškai, t.y. pačios biurokratų klasės, apibrėžtus išteklius, bet ne išteklių formavimo ir paskirstymo principus. Šioje vietoje kaip niekada reikalingas aiški ir moderni klasinė teorija, ir kairiųjų apsisprendimas, o ne jų vaizdavimasis esant patriotais ir tautos puoselėtojais, kuo vis tiek niekas netiki.