2016 m. liepos 26 d., antradienis

Pažangos galimybių nelygybė ir švietimo pasiekimų kultas


Lietuvos švietimo sistema vis labiau vystosi pagal neoliberalizmo klasikinę kreivę: augant pasiekimų ir išskirtinės pažangos kultui, daugėja atsilikusių mokyklų, byrančių universitetų, auga mažesnių galimybių arba didesnės atskirties visuomenės grupės. Nemanau, kad tai yra Didžiojo pasitraukimo iš Lietuvos priežastis (būtų demagogiška ir populistiška tai teigti apie sudėtingą procesą), bet reiškiniai yra tarpusavyje susiję. Atsilikėliai galiausiai yra priskiriami „gyviems lavonams“(sekant Delfi išplatinta metafora), taip dar ciniškai skatinant atskirties didėjimą. Naujoji atskirtis yra nelygybė siekiant pažangos. Ji atrodo taip: augant šansams ir pažangai vienų, smarkiai mažėja galimybės ir realūs pasiekimai kitų. Dėl šios priežasties, ilgainiui, pradeda augti pirmiau, vidinė kolonizacija, kai pažangieji "tėvai" imasi vadovauti "atsilikusiais "vaikais", o vėliau, kaip atsakas tokiam žeminimui, kaip pasipriešinimas pradeda augti ne tik emigracija, bet ir ciniška savęs barbarizacija, kurios ryškėja populistinio protofašizmo nuotaikos.
Atsilikimą lemia daugelis priežasčių: kad tu ne sostinėje, kad rajonuose nebeliko vaikų (demografinis mažėjimas), kad savivaldybė ir valstybė nebeturi savo įstaigoms pinigų, kad švietimo įstaigų administracija nepažangi, kad neremia reikalingų partijų, kad klesti senosios, nepažangios, kartos solidarumas ... Nesvarbu, koks yra atsilikimą lemiančių priežasčių rinkinys. Faktas yra tas, kad pamažu šios institucijos, o su jais vaikai, studentai ir regionai yra įtraukiami į augančios atskirties ratus, sekinimo procesus, į nykimą ir socialinę-kultūrinę eroziją. Taip iš pakraščių dūla ir yra valstybė. Ji nyksta ir kitaip: išretėja dėl išvykimo, susensta ir byra. Tačiau atskirtis yra sudėtinė didžiojo nyksmo dalis, o atskirties pagrindas - panieka, orumo žeminimas, lygių galimybių nebuvimas, įtraukties mechanizmų stoka arba jų neveikimas. Tai, kad įvairūs socialinės atskirties procesai veikia Lietuvos visuomenę žinoma ir diskutuojama seniai. Netgi yra kuriamos įvairios susijusios programos: įvairių vaikų namų ir internatų mažinimo ir įtraukimo į šeimas, neįgaliųjų integracijos, smurto mažinimo mokyklose, kai kurie regionų paramos projektai ... Tačiau visi matome - to nepakanka ir atskirties socialiniai, politiniai, ekonominiai, kultūriniai mechanizmai veikia žymiai galingiau nei silpnos įgalinimo ir įtraukimo, lygių pažangos galimybių pastangos.
Daugelis Lietuvos mokslininkų lietuvišką socialinę-politinę sistemą apibūdina kaip neoliberalią su gausiu ir besiplečiančių valstybės aparatu: Vytautas Rubavičius, Skaidra Trilupaitytė, Andrius Bielskis, Kasparas Pocius ir kiti. Neoliberalizmas nereiškia laisvos rinkos ir todėl, kai girdime kraštutinių liberalų aimanavimą, kad Lietuvoje rinka, taip pat ir švietimo, nėra laisva ir kad tenka ilgai dirbti ir atidavinėti duoklę valstybei, susidarome klaidingą nuomonę, kad nėra ir neoliberalizmo. Tačiau situacija yra priešinga, laisvos konkurencijos suvaržymas naujojo monopolizmo priemonėmis tik slepia priešingą tendenciją: šiuolaikinės didžiosios korporacijos ir įtakingiausios įstaigos yra linkusios suaugti su valstybe ir kurti naują santvarką ir ideologiją. Mokestinė nelaisvė, kurią kartais taip pabrėžia Laisvosios rinkos institutas, yra paslėpta duoklė valdininkams už privilegijuotą teisę įtakoti pažangą ir pasiekimų klasifikacijas. Neoliberalizmas reiškia: didžiųjų korporacijų, įskaitant didžiuosius universitetus, ir valdininkijos augančią sanglaudą, finansinių ir kitokių konkurencinių pasiekimų kultą ir biurokratų skaičiaus augimą. Iš čia kyla ir individalių subjektų motyvacija: dirbti didžiausiosiose korporacijose, gauti valstybės užsakymus, įsilieti į valdininkų armiją ir tai laikoma protingu gyvenimo būdu. O kas į jį neįtraukiamas - pakliūna į antrarūšių fabrikus ir į atskirties ratus. Kaip atsakas, kas diena reklamuojami pasiekimai, pažangos spektakliai po kurio laiko sukuria „apačios cinizmą“ - nepakantą valstybės kviečiamai modernizacijai ir plėtrai. Barbariškasis cinizmas yra atsakas neoliberalizmo pasiekimų kultui. Ir tai, ilgainiui, populistinio proto-fašizmo pavidalu grįžta kaip bumerangas.  O tai, kad pažangos klasė bando atsipirkti pašalpų skyrimu barbarizuojamai daugumai anaiptol nerodo nei bendradarbiavimo, nei pagarbos ir orumo. Pačios savaime šelpimo programos nuolatos pabrėžia asmens pažeminimą, todėl apgaudinėti gaunant pašalpas, ciniškai meluoti - yra ciniško ir barbariško atsako būdas. Šios ciniškosios barbariizacijos nuotakos skverbiasi į "atsilikusiųjų" mokyklas ir kolegijas, į visuomenės grupes taip žadant ir ateityje populistinio protofašizmo grėsmę valstybei.
Tarptautinės naujosios kairės, jų skėtinės organizacijos ir autonomizmo idealai, mažai ką bendro turi su klasikiniu marksistiniu socializmu ir proletariato diktatūros idėja, o daugiau kalba apie lygias galimybes ir įgalinimą, įtraukimą, daugybės skirtingų grupių kooperaciją. Lietuvos socialdemokratija yra pakankamai toli tarptautinės naujosios kairės idealų ir saviorganizacijos principų ir su dideliu atsargumu, nes skausmu žiūri į įvairias įtraukties ir įgalinimo programas, ypatingai, kai tam pasiekti reikalinga pozityvi diskriminacija. Tačiau tokių socialiai irstančių ir griūvančių šalių kaip Lietuva atstatymui, įgalinimui rinkos mechanizmai yra netinkami. Būtina imtis socialinių ir kultūrinių įgalinimo veiksmų, reikalui esant taikant pozityvios diskriminacijos priemones.
Socialinio teisingumo švietimo srityje idėja yra paprasta: kiekvienas turi turėti realias lygias galimybes lavintis ir siekti pažangos. Realios lygios galimybės dažniausiai reiškia pozityvios diskriminacijos buvimą. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse, mergaičių, kitų rasių ar tautybių lygios galimybės užtikrinamos suteikiant didesnes kvotas ar nuolatos tikrinant, kad darbo vietose neatsirastų nematomos sienos ir lubos moterims ar seksualinių mažumų atstovams, kas itin dažnai nutinka tradicinėse, baltojo vyro dominavimo sistemose. Tačiau neoliberalizmas sukuria kitokią - pažangos nelygybę, kuri yra pagrįsta ne odos spalva ir ne lytimi, o pasiekimų sistemos prieinamumu išskirtinėms šeimoms, valdininkijai ar kapitalo turėtojams. Taip gimsta neoliberali meritokratinė (merit - uždirbu, pasiekiu, kratos - valdžia) sistema. Realiai įtraukti į pasiekimų ir pažangos sistemą ir tam įgalinti asmenys įgyja didelį pranašumą lyginant su neįtrauktais, kurie greitai pakliūna į atskirties sistemas. Naujoji atskirtis yra atskirtis nuo pažangos, nuo galimybių. Tai yra vidinė šalies kolonizacija, kai centras kolonizuoja provincijas, o gabiausi - atsilikusius. Tai yra socialinės ir kultūrinės negalės skiepijimas ir jos plėtra, tai yra stiklinės lubos ir sienos daugumos progresui.
Pažangos nelygybė reiškia, kad mokyklų ir universitetų sistemoje blogai veikia ar neveikia įtraukties, įgalinimo mechanizmai ir technologijos, nėra preventuojama atskirtis nuo pažangos. Lygios galimybės reiškia ne rezultatų lygybę, o lygią galimybę jų siekti. Ir tai yra ne abstrakti galimybė, o būtent įgalinimas ir įtraukimas. O neoliberalizmas veikia priešingai ir skatina pasiekimų ir išskirtinumo kultą: geriausių mokyklų dar didesnę pažangą ir didžiausių universitetų dar spartesnę plėtrą. Labai dažnai yra painiojami: būtinas mokslo raidai gebėjimų kaupimas su lygių galimybių sistema. O įgalinimas neretai paneigiamas skatinant pasiekimų konkurenciją. Tokiu atveju, silpnų mokyklų mokiniai turės dar mažiau galimybių, o regionai dar labiau atsiliks. Neoliberalizmas ir jo remiamas valstybės aparatas negailestingai išstumia už borto vis daugiau žmonių, nes tai paneigtų pirmaujančių, daugiausiai pasiekimų turinčių privilegijas. Tokiu būdu yra didinama socialinė pažangos atskirtis, skatinama socialinių klasių nepakanta viena kitai ir atskirtųjų nepasitenkinimas savo valstybe. Labiausiai pažengę ir taip įsilieja į tarptautinius tinklus ir, pasitaikius galimybei išvyksta, o atstumtieji ir žeminamieji - išvyksta ieškoti laimės arba tampa ciniškais barbarais sistemai.
Atrodo, kas čia blogo, kad vieni universitetai ir jų geriausi absolventai vis labiau žibės pasaulyje, o kitas aukštąsias mokyklas reikia įtraukti į rinkos konkurenciją, kur pasiekimų ir pažangos logika juos galiausiai sumindžios ir tada beliks tik uždaryti. Tuo tikslu yra remiamasi sau palankia statistika, kiek universitetų arba išsilavinusių žmonių kai kuriose šalyse yra. Ši statistika neturi nieko bendra su įgalinimo ir įtraukties analize, lygiai kaip ir neketinu ginti Lietuvos atsilukusių universitetų administravimo.
Apgailėtinai mažas švietimo finansavimas ir milžiniška biurokratinė švietimo armija, nuolatinis sekimas ir kontrolė, kuriai išleidžiama vis daugiau pinigų, paverčia Lietuvos švietimo sistemą itin neefektyvia, o rezultatų kultas yra vienintelis būdas pasiteisinti valdininkų armijai ir bent kiek užtikrinti neoliberalizmo poreikius.  Blogėjant švietimo rezultatams Lietuvoje didinama visokiausių stebėtojų ir kontrolierių armija ir dar daugiau reikalaujama lėšų ir reitingų. O kai tokia pirmaujanti mokykla ar universitetas, programa atsiranda, jie yra pateikiami, kaip sektinas pažangos pavyzdys, taip užvedant ir paleidžiant atskirties mašiną. Tokiu atveju mažesnių galimybių mokiniui ir studentui atsiranda vis mažiau galimybių augti ir keistis. Atrodo, tokia sistema vienu metu turėtų griūti dėl savo neefektyvumo. Tačiau, blogą švietimą gali iš dalies kompensuoti užsienio universitetai, ypatingai tie, kurie taip pat vadovaujasi neoliberalia švietimo logika ir svajone, kad pasaulį valdys meritokratai - didžiausių pasiekimų turėtojai. Kritikai pastebi, kad tarptautinė meritokratinė sistema pati sudaro pasiekimų rodiklius ir juos klasifikuoja, pagal didžiausių tarptautinių korporacijų raidos logiką ir poreikius. Pasiekimų rodiklių kultas pamažu pradeda lemti mokslo raidą, kuris pradeda veikti ne kaip euristinis racionalumas, o kaip rodiklių kaupimas, ne kaip savikritika, o kaip atmetimo mašina. Valstybė imasi reguliuoti pasiekimų rodiklius, kritiškai neanalizuodama nei jų kilmės, nei funkcijų. Todėl ir vyrauja nekritinis noras pataikauti didžiosioms tarptautinėms ir globalinėms pažangos doktrinoms, kurios slepia augančias pasaulio įtampas ir karus. 

Kokie yra galimi įgalinimo, įtraukties būdai jei „gyvų lavonų“ (Delfi metafora) administracijos ir pedagogai neturi gebėjimų ir pakankamų norų keistis? Socialinis ir švietimo įgalinimas nėra maloni ir džiaugsmą kelianti procedūra, o nušalinimas tų, kurie trukdo įtraukties ir lygių galimybių sistemai veikti. Lygios galimybės yra skirtos ne universitetui ir mokyklai, o studentui, mokiniui, pedagogui, mokslininkui. Jie turi turėti vienodus šansus klausytis geriausių profesorių, gauti labiausiai kvalifikuotas konsultacijas ar prieigas. Žinoma, neretai, toks įgalinimas virsta vakarietiškumo pamėgžiojimu, mimikrija, kaip taikliai pastebi Rasa Baločkaitė, ir net komiška, juokinga. Tačiau, šiam dalykui priešnuodis yra laisva socialoinė ir politinė kritika. Jei universitetas negali suteikti ir įgyvendinti lygios pažangos ir inovacijų, to miesto švietimo sfera turi būti įgalinama, pavyzdžiui, stipendijomis vyksti studijuoti į kitus centrinius universitetus, arba stipendijomis į regionus grįžtantiems absolventams, arba specialiu kviestinių profesorių finansavimu regioniniuose universitetuose, arba bendrų su centriniais universitetais programų ir tinklų kūrimu, finansiškai skatinant geriausius pasiekimus turinčių profesorius vykti dėstyti savo kursus į provincijos universitetus, kolegijas ir mokyklas ... Pozityvi diskriminacija reikštų, kad geriausiuose šalies universitetuose tam tikras gerai finansuojamų vietų skaičius, bendrabučiai būtų skirti tik atokių miestų ir kaimų mokyklų abiturientams. Aktyvi studentų ir mokinių įgalinimo ir įtraukimo politika padėtų įveikti atskirties mechanizmus ir šis veiksmas tiesiogiai nėra susijęs su atsiliekančių universitetų administracijos gelbėjimu. 

1 komentaras:

Lina N. rašė...

Visiškai jums pritariu. Tačiau kol kas nematau, kad kas nors judės į gerąją pusę... O dar juk šalia yra kosminiu greičiu didėjantis vartotojiškumas, kuris jauniems žmonėms susuka galvas ir daugelis tiesiog ieško greito uždarbio, greito gero gyvenimo, greito sprendimo - tada atsiranda ne tik emigracija, bet ir dideli kreditai ar nelegalūs darbai, kurie įtraukia jauną žmogų į liūną.. dar net nepasiekusį ar nespėjusį pagalvoti apie išsilavinimą kažkur TEN, didmiestyje..