Tirpstanti galia ir Prezidentas

Tirpstanti galia ir Prezidentas

Valdymas prasidėjo ir jau matome naujo prezidento silpnybes. Jis smagus lankyti mūsų užsienio partnerius: Lenkiją, Latviją, Vokietiją. Ir, aišku, tai reikia daryti. Tai jo pareiga. Tiesa, “Spartanas” apgailėtinas ir daug ką simboliškai pasako. Jis yra užsienio politikos charakteristika. Klausimas yra ne tik kokias pareigas užimi, bet su kokia politine galia atvyksi? Ne su valdžia, ją apibrėžia šalies konstitucija, o su galia? Dėmesys galios sąvoka politinėje filosofijoje gerokai nublanko vystantis formaliąjai demokratijai: rinkimų procedūroms ir valdžios padalijimų principams. O be reikalo. Kas yra politinė galia? Tai gebėjimas įgyvendinti sprendimus, kurių nesąlygoja formaliosios administravimo taisyklės ir įgaliojimai. Galia yra finansinė sistema, kariuomenė, derybinės įtakos ir patirtis. Galia yra tavo partija, bet G. Nausėda nepartinis. Galia yra tavo politinė klasė jei sugebi būti jos atstovas, bet jis tik populiarus viduriniosios grandies vadovų ekspertas, banko patarėjas, analitikas. Neneigiu, gal ir labai geras, tikslus. Jis yra petite bourgeoisie, kuri paprastai neturi jokios galios, jei tik nesukuria kūrybinės klasės, už tai turi savo pomėgius: švarkui, knygų kolekcijai, iškilmingam priėmimui, raudonam kilimui. Galia yra tavo korporacijos, jei jas valdai, ar stambusis kapitalas, jei tik jį turi ir R. Karbauskis tokią galią turi. Neabejotinai tokią galią turėjo ir premjeras B. Lubys ir meras V. Matijošaitis. Ir tai gerai jautė ir “Achemos grupės” korporacija ir dabartinis Kauno miestas. V. Lansbergis turėjo galią - bent jau didelės dalies Sąjūdžio palaikymą, vėliau virtusią partijos galia ir ji tokia išlieka. A. Brazauskas - čia jau klausimų nekyla: ir masių numylėtinis ir partijos lyderis. Tikras. V. Adamkus - su juo buvo bent dalis Santaros-Šviesos ir didžiulis Amerikos lietuvių mitas. Ši galia pasireiškė sukuriant V. Juščenkos, A. Kwasniewskio ir V. Adamkaus bendrystę - labai svarbus regioninės politikos faktorius, kurį pajuto visi ir į ką kelis kartus taikliai reagavo I. Alijevas. D. Grybauskaitė nebuvo vien tik V. Lansbergio ar konservatorių lėlė, kaip mano piktakalbiai. Jokiu būdu. Ji galią įgijo Briuselio biurokratų koridoriuose, puikiai išmanė nomenklatūros kalbą ir derybas, o paskui ir pati ėmėsi biurokratinių svertų. O štai G. Nausėdos jokios galios nematyti, kol kas. Jis buvo ir vis dar yra televizijos laidų augintinis. Na taip, jis turi daug finansų analitiko kompetencijų, bet ne jis valdo televizijas, neturi magnato valdžios ir galios, o yra sukurtasis. Ir štai skiriant vyriausybės ministrus - tai aiškiai pasijuto. Neturint galios protinga buvo to neparodyti ir sutarti gerokai pasimaivius, išsireikalavus nors jau trijų moterų vyriausybėje, leidus Seimui kelis kartus balsuoti, pasiginčyti. Kaip tai daro Seimo pirmininkas V. Pranckietis. Intriga, kaip ir protingas ir drąsus blefas - yra galios kaupimo būdas. Intriguoti - buvo tiesiog privaloma, parodyti įsivaiduojamus raumenis. Tačiau sutarė greitai. Ir šį bejėgystės gestą be abejonės pastebėjo visos didžiosios partijos. O atkurti įtaką bus sunku. Lygiai taip pat atrodo ir užsienio vizitai: susipažinimai. Kol kas G. Nausėda vertinamas lygiagrečiai panašiems V. Zelenskio vizitams. Vis dėlto V. Zelenskis suprato galios principą, nedelsiant paskirdamas priešlaikinius parlamento rinkimus, subūręs partiją ir laimėjęs. Tai tiesiog būtina politikos abėcėlė: generuok galias. Dabar V. Zelenskis yra ne tik medijų kūrinys, kaip G. Nausėda, bet ir turi savo raumenis ir jo delną pradėjo jausti daugelis Ukrainos galios valdytojų. Ne valdžios, o galios. 

Pasikliauti vien Konstitucija ir neturėti galios, jos nekaupti - didelė klaida tarptautiniuose žaidimuose. Tokie kaimynai kaip gudrusis A. Lukašenka ar klastingasis V. Putinas - vertina tik ir tik galią, valdžia - trečiaeilis dalykas. O būtent Minsko iššūkis veikiausiai bus svarbiausias 2020 metų įvykis. Ne Baltarusijos Parlamento rinkimai 2019 rudenį, kurie niekam neįdomūs, o 2020 Baltarusijos prezidento rinkimai, kai spręsis V. Putino, naujosios Sovietų Sąjungos atsiradimo ir Baltarusijos nepriklausomybės likimas. Štai tada ir bus mesti turimi Ukrainos ir Lenkijos galios koziriai, ir Vokietijos taip pat. O Lietuvos, ar Latvijos? 

Koks tikslas buvo tapti Lietuvos prezidentu? Tik nesakykite, kad iš noro tarnauti tėvynei. Tai demagogija. Pati tikriausia. Gelbėti ekonomiką? Nereikia, ir prezidentas to negali, nebent pasiginčyti, daugiau ar mažiau apmokestinti automobilius. Tikrai - vardan to reikėjo tapti prezidentu. Ironizuoju. Gelbėti žaliąjį Lietuvos rūbą? Neabejoju, man reikia eko-revoliucijos, bet kad nematyti jos Prezidento rūmuose nei požymio. Kurti socialinę įvairovę ir jos lygias galimybes? Šitas dalykas man artimiausias, pastebėčiau jei būtų. Tačiau, tokiais kairiaisiais šūkiais G. Nausėda tikrai nepasižįmi, nei trupučio. Įtvirtinti Lietuvos svarbą Briuselio biurokratiniuose koridoriuose? Bet tam reikia Briuselio patirties ir D. Grybauskaitės gebėjimų. O gal mėgautis populiarumu? Tiesiog, kuriant media-švytėjimą ir juo džiaugiantis? Be jokio tikslo? Fotografuotis būnant prezidentu? Gal būt. Tačiau viena problema: populiarumui reikia vis naujo ir pageidautina dramatiško turinio. Ir už tuštumą vėliau tos pačios medijos jį sudrąskys. V. Lansbergis lipo ant barikadų Lietuvoje, V. Adamkus ropštėsi ant barikadų 2004 Ukrainoje, D. Grybauskaitė sąlygojo vaikų ir moterų teisių apsaugą ir ėmėsi sudėtingos teismų reformos, širšių lizdo ardymo. Darbas buvo mažai regimas, tačiau labai reikalingas. Ko gali imtis G. Nausėda - kol kas dar labai neaišku. Išskyrus populiarius susitikimus su buvusiais įtakingaisiais: V. Lansbergiu ir V. Adamkumi, ir vėl - nuotraukai - ne kas matyti.