2013 m. gegužės 11 d., šeštadienis

Tarp autonomizmo ir socialinės inžinerijos: buv.Jugoslavijos patirtis*





                      Studijuodamas buv.Jugoslavijos kairiuosius susidūriau su aiškiu ir labai argumentuotu dviejų pusių susidūrimu, - pusių, kurios yra labai populiarios Kroatijoje ir iš dalies Slovėnijoje ir Serbijoje. Vienus iš dalies priskirkime „autonomistams“ (kiek perlenktas pavadinimas: jie yra kažkas tarp Deleuze, Negri ir Žižeko. Nežiūrint Žižeko fetišistinio stalinizmo (kodėl ne titoizmo?) jis nepateikia išplėstinių politinės ekonomikos argumentų ar socialinės inžinerijos kritikos, kuri jį suartintų su stalinistine-titoistine idėja. Anekdotai ir psichoanalizė aiškinant didžiąją inžineriją yra aiškiai nepakankami, kaip ir autonomizmo argumentai, visur, kur reikalingas didelis masių ir kapitalo akumuliavimas: statant didelius miestus, tiesiant kelius, plėtojant ilgalaikius mokslinius ir daug sąnaudų reikalaujančius mokslinius tyrimus ir eksperimentus, gaminant atominių ar kitų elektrinių generatorius ir t.t.

Štai kodėl vienas iš naujojo po-titoistinio socializmo kūrėjų: sociologas Vjeran‘as Katunarič‘ius (knygoje Svetski antibarbarus: o uzrocima propasti bivšieg i nadolaska novog socijalizma) vadina autonomistus plačiąja prasme - socializmo barbarais. Socializmo barbarybė slepiasi po argumentais esą monada, kaip sau-sąvoka yra kažkas tikriau, nei socialinis susitarimas, arba, egoistinė savimyla ir saviplėtra yra kažkas autentiškiau, nei solidarumas ir draugystė. Pasak Katunarič'iaus, dažniausiai, autonomistai=socializmo barbarai išaukština marginalines bendruomenes, kovoja už mažumų teises, kritikuoja atskirtis ir taip užtikrina mažumų ir įvairovės didesnį socialinė dalyvavimą bei tuo pagrindu kalba apie naują komunizmą. Priešingai, aš manau, kad mažumų potencialo, kūrybinės įvairovės ir atvirumo įteisinimas neabejotinai yra labai svarbus dalykas, ir to post-titoistai beveik nepastebi. Tai vėl ir vėl juos grąžina į buvusios socializmo doktrinos diskusijas. Tai ką siūlo autonomistai: daugialypumus ir atvirumą, deteritorizaciją ir mažąją politiką yra pažangios idėjos, o rizomatiškumo principas toli pralenkia titoistų savito socializmo idėją. Tačiau titoistai, patyrę darbininkų savivaldos (samoupravljanje bei valdžios decentracija (tarp partijos ir darbininkų)) kūrėjai ir suvokiantys tokios savivaldos problemas aiškiai ir tiksliai formuluoja autonomistų utopiškumą: dėl būtinybės spręsti tai, ką Deleuze vadina molinėmis problemomis ir kas yra susiję su kitokio mąstymo: inžinerinio, mobilizacinio, planinio svarba. Post-titoistai taip pat nurodo: didžiosios inžinerinės idėjos yra negalimos be aiškios utopijos, tolimos ateities vizijos, kurios užtikrina dirbančių ir kovojančių žmonių entuziazmą, didingumą, pasiaukojimą ir laimę, nepriklausomai nuo buržuazinio gerovės principo, kuris laikytinas svarbia, tačiau antraeile vertybe.
Taigi, vienas iš klausimų yra: kaip suderinti autonomizmo pasiekimus su socialinio konstruktyvizmo patirtimi? O ne atmesti autonomizmą, kaip žaidimą, kuris neturi jokių politinių šansų, o išlieka tik nedidelio kiekio kairiųjų ir dar tarpusavyje nesutariančių intelektualų žaidimu.
 Tačiau yra ir kitas klausimas, kurio moko titoizmo ir buvusios Jugoslavijos patirtis: kaip giliai ir išsamiai spręsti tautinius klausimus? Dažniausiai nei autonomistai nei Europos Naujoji kairė to klausimo nesugeba deramai suformuluoti, nekalbant jau, kad jį praktiškai spręsti. Utopiškai laikydami tautiškumą atgyvena, istoriniu konstruktu, jie remiasi tokia pat iliuzine, ideologine klasinės sąmonės idėja, o dar blogiau - apskritai atsisako sąmonės formų svarstymo, manydami, kad tokios plačios sąvokos nieko neaprašo. Atsisakius diskutuoti tautinius klausimus Europoje pretenduojama visiems laikams likti marginalija: reikėjo to pasimokyti jau nuo 1917 metų, kai užgimęs kairysis revoliucinis radikalizmas nuolatos pralaimėdavo susidūręs su tautiniu pasipriešinimu. Skirtingai nei autonomistai ar Naujoji kairė, titoistai tai ne tik suvokia, bet ir šį klausimą laiko vienu iš pamatinių savo veikloje, šalia darbininkiškos savivaldos ir valdžios decentracijos.
Dar vienas klausimas yra darbuotojų savivaldos ir rinkos suderinamumas. Šio klausimo tinkamai politinės ekonomikos prasme nekelia autonomistai. Jį bando kelti Naujoji kairė, pirmiausiai buvę Jugoslavijos  Praxis filozofija (Praxis mokykla Belgrade ir, daugiausiai, Zagrebe) mokyklos atstovai (Gajo Petrovič, Milan Kangrga, Mihailo Markovič ...), jugoslaviško Frankfurto mokyklos varianto mąstytojai ir iš dalies kritiški post-titoistai (pirmiausiai Milovan Đilas (Džilas) pasekėjai). Džilas, pradžioje buvęs aktyvus Stalino ir Tito sekėjas, vienas svarbiausių Jugoslavijos komunistų partijos ideologų, o po to persekiojamas ir kalinamas disidentas bei komunizmo sistemos kritikas, vienas pirmųjų nuosekliai ir giliai parodė socialistinės politinės-ekonomikos problemas, darbininkų savivaldos, pridėtinės vertės perskirstymo neefektyvumą remiantis XIX amžiaus marksistinėmis teorijomis. Jos tiesiog paseno ir Marxo Kapitalo viešos studijos čia nebepadės ... (kolektyviai jį studijuoti - lavinimasis ar ieškojimų klystkelis?) Kai tik Tito leido darbininkams važiuoti uždarbiauti, šie, nežiūrint visos Jugoslavų savivaldos, veikiančių darbininkų tarybų, nuolatinės biurokratijos kritikos ir jos mažinimo, tariamo komunistinio sąmoningumo pasirinko ne entuziazmo ilgalaikį didingumą ir prasmę, o Vokietijoje uždirbamą gerovę. Dar daugiau, darbininkų savivalda lėmė Jugoslavijos fabrikų neefektyvumą: pinigai buvo išeikvojami atlyginimams, ne investicijoms, o pavydas neleido mokėti ekspertams daugiau, kad įmonės galėtų tinkamai atsinaujinti ir konkuruoti rinkoje. Jokios kitos, efektyvios ir veikiančios (ne prasimanytos) ekonominės sistemos nebuvo pasiūlyta. Socializmo kūrimas pasirodė besąs nepalyginamai sudėtingesnis reikalas, nei apie tai manė marksistai, pavyzdžiui, Antonio Gramsci, Karl Korsch, Georg Lukács ...
Ryšium su visa šia diskusija teko apsilankyti Zagrebe gegužės mėnesyje vykusiame Subversive festivale, skirtame : Utopija demokracije svarstymams, kur pasirodė visa aibė žvaigždžių: Oliveris Stone‘s, S. Žikekas, Tariq Ali, Chantal Mouffe, Yanis Varoufakis ir dar daug kitų). Buvo diskutuojama daug laisvės, kairumo, partinės veiklos, autonomizmo, meno, kino ... temų. Barai ir gatvės aplink kino Europa centrą buvo prisipildžiusios post-titoistų, Praxis mokyklos gerbėjų, naujųjų autonomistų ... įvairiausio plauko anarchistų ir Naujosios kairės atstovų. Tačiau (ir gal gerai) nebuvo jokios vienybės ar solidarumo, nors visa alsavo naujos santvarkos Europai dvasia. Buvusi Jugoslavija Kroatijos vedina šiais metais įžengia į ES. Josipo Broz Tito dvasia (jis kilęs iš Zagrebo) ir Praxis iš ten pat, Žižekas iš Liublijanos (Slovėnija) ir jo gausūs pasekėjai iš Kroatijos: jų aktyvizmas taps iššūkiu ES.
Tačiau mano diskusijos apsiribojo minėtais klausimais: Titoizmo ir Praxis mokyklos suderinamumu, rinkos ir darbininkų savivaldos dermės, autonomizmo ir socialinio konstruktyvizmo konfliktu.

 *Straipsnis parengtas vykdant projektą: Sovietinių atminties ritualizavimo formų perėmimas: lyginamoji Vidurio-Rytų Europos analizė“; paraiškos registracijos Nr. VAT-43/2012, pagal nacionalinę mokslo programą „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“.


Komentarų nėra: