Tarybos ir revoliucija*

Kas kartą kai švenčiamos Spalio revoliucijos šventės, paskelbusios Tarybų valdžios pergalę, tenka prisiminti ne triumfą, o tragediją: apie laimėjusias ir čia pat sušaudytas tarybas. Rusijos imperijoje tarybos (советы) atsirado 1905 metų revoliucijos laikotarpiu, kaip Ivanovo-Voznesensko ir Pietų Uralo darbininkų saviorganizacijos forma, kaip profesinių sąjungų veiklos organizavimo būdas ginant savo politines teises. Jų pagrindinė funkcija buvo tai, kas šiandien priimta vadinti „tiesioginiais veiksmais“ – streikų ir protestų organizavimas ir koordinavimas, rūpyba streiko dalyvių šeimomis ir kitokia pagalba, streiko pasiekimų, susitarimų kontrolė. Visa tai atkartojo lenkų Solidarumas po 1980 metų ... Kitas klausimas: rinkimai, dėl kurių kurių teisės ir skaidrumo darbininkai kovojo nuo 1905 metų suburdami tarybas. Tarybos nebuvo susijusios su didesne darbininkų kontrole, kurią galėtų plėtoti savininkas, o su rezistencija ir orumo, garbingumo, darbo sąlygų gerinimo klausimais, su kitokio gyvenimo: laiko ir erdvės, kūrimu. Jos nuo pat pradžių nebuvo susijusios su bolševikų partija, buvo kito tipo organizacijos, kurios tik galėjo bendradarbiauti su politinėmis partijomis, bet neprivalėjo to daryti. Štai kodėl V. Leninas tuo metu nuolatos diskutavo apie „tradeunionizm‘ą“ , kaip klaidingą kelią. Jis dar ilgą laiką, iki pat 1917 metų, nebuvo tikras, kad politinis organizavimosi būdas – tarybos yra tinkama organizacija jo įsivaizduojamam šuoliui iš pusiau feodalizmo į socializmą įgyvendinti. Bet tiek apie Leniną ...1918 metų Visos Rusijos Steigiamasis susirinkimas turėjo nustatyti porevoliucinę valstybės santvarką. Tačiau atvirus ir pakankamai demokratiškus rinkimus į susirinkimą atstovaujančias tarybas bolševikai pralaimėjo. Triuškinančia dauguma laimėjo eserai (socialdemokratai) ir jų tarybų atstovai, kurie atmetė V. Lenino ir kitų komunistų dekretus. Atitinkamai bolševikai išvaikė Steigiamąjį susirinkimą, o vėliau, kilus demonstracijoms – jas sušaudė. Tarybų sukilimai vyko 1919-1920 metais įvairiuose Rusijos miestuose, įskaitant Petrogrado Vasiljevo rajono laivų statytojų, t.y. revoliucijos proletariato, sukilimą, kuris taip pat buvo sušaudytas. Garsiausios yra sukilusios Kronštadto tarybos, tų revoliucionierių jūreivių, kurių dėka apskritai Spalio revoliucija įvyko. Tačiau ir jos buvo sunaikintos ginkluoto susidūrimo metu 1921 metais. Tokiu pat būdu buvo sušaudytos įvairios kitos tarybos Ukrainoje.

 1956 metais revoliucijos metines komunistai šventė šaudant į vengrų sukilimą. Dažnai apie jį rašoma, kaip apie antitarybinį. Tai yra didelė klaida, net jeigu vartojame žodį “antisovietinis”. Sukilimas buvo prieš primestą komunistinę santvarką ir nesavarankiškumą, prieš ideologinę tamsybę, kritikos nebuvimą, bet ne prieš tarybas. Priešingai, sukilimas rėmėsi darbininkų, tautinėmis ir revoliucinėmis tarybomis, t.y. tiesiogine savivalda ir tiesioginių veiksmų organizavimu bei konkuravo su partine sistema, su visa komunistine santvarka. Tarybų bei tiesioginės savivaldos principai 1956 metų Vengrijoje paskatino leisti aibę nepriklausomų laikraščių, atkurti visuomenės įvairovę, labai greitai išjudinti verslą bei skatinti savarankiškumą, ką aš, sekdamas I. Kantu, vadinu apšvieta. Per trumpą laiką Vengrijos tarybos (aktyviai veikė spalio 23 - lapkričio 9 dieną) sugebėjo organizuoti atstovavimo sistemą susietą su valstybe ir kariuomene, tuo parodant gyvybingumą, gebėjimą organizuoti savivaldą ir atstovavimą. Tarybos buvo alternatyva komunistų partijai ir, sunku pasakyti, ar jos buvo alternatyva hegemoninėms partinėms sistemoms. Tačiau, sutiksiu su H. Arendt (jos „Apie revoliuciją) – tai yra pagrindas svarstymui. Tarybos siūlo kitokį visuomenės, net valstybės valdymo modelį, kur pagrindinis vaidmuo tenka savivaldai ir savarankiškumui, įvairių svarstomųjų asamblėjų kvietimui ir įgaliojimų delegavimui, t.y. politinės galios demokratiniam paskirstymui. Priešingai, politinės partijos, Komunistų partija, kaupė delegavimo galią, nuolatos save įteisindavo, tačiau nevykdė plataus įgaliojimų paskirstymo, t.y. priešinosi demokratinei politinės galios distribucijai. Štai kodėl Spalio revoliucija, griaudama carinę imperiją ir tautų kalėjimą, turėjo galimybę sukurti plačią demokratiją, bet tuoj pat užleido valdžią „profesionalių revoliucionierių“, o iš tiesų aukščiausių partinių funkcionierių diktatui ir diktatūrai.

Ta proga keletas tezių:

1. Partijų realizuojami demokratijos, valdžios pasidalijimo principai ir formos dažnai nesuteikia ir nepalieka vietos pilietinėms tarybos ir tiesioginei savivaldai.  Dar daugiau, masių organizavimasis iš apačios ir demokratinis įgaliojimų paskirstymas neretai prieštarauja partinei disciplinai ir populiarumo akumuliavimui. Todėl prieštaravimas tarp tiesioginio veiksmo principus puoselėjančių tarybų ir ideologines programas plėtojančių partijų yra neišvengiamas. Kita vertus toks prieštaravimas nėra savaime blogis, o vienpartiniu atveju – šis prieštaravimas yra labai svarbus ir tai įrodo Lenkijos Solidarumo idėjos.

2. Partinės hegemonijos principas, į LR atkeliavęs pakitusiu pavidalu iš bolševizmo laikų, nesukuria net iliuzijos realiai tiesioginei savivaldai: nei verslininkams, nei darbininkams, nei tikintiems ... Iš čia ir "Occupy...", "Užimk..." idėja. Tik tiesioginis įvairių klasių ir profesinių sąjungų atstovavimas tarybų principu, tiesioginiai rinkimai ir įgaliojimai, gali plačiau demokratizuoti visuomenę, nei tai daro partinė sistema.

2. Sutinku su H. Arendt, teigiančia, kad tarybas komunistai sušaudė Krondštato jūreivių sukilimo metu (H.Arendt "Apie revoliuciją"). Krondštato tarybų sunaikinimas ir pasmerkimas bei Steigiamojo suvažiavimo išvaikymas ir vėlesnis sušaudymas - buvo revoliucijos pabaiga ir bolševikinės, t.y. partinės, diktatūros pergalė. Jokios Tarybų Sąjungos niekada nebuvo, buvo Komunistų Sąjunga, t.y. partijos hegemonija; ne TSRS, o KPRS (Komunistinių partijų respublikų sąjunga). Griuvus KPRS pasikeitė daug, tačiau partijų dominavimas išliko, o tarybų ir tiesioginės savivaldos yra labai mažai. Tarybų istorija Vakaruose ... būtų svarbi pamoka tarybų raidai Lietuvoje.

3. Geri pavyzdžiai. Tarybų ir tiesioginės demokratinės savivaldos klausimas yra aktualus kai kurioms LR. Ministerijoms: Švietimo, Kultūros. Jos bando organizuoti darbus kuriant tarybas, kaip skaidrumo garantą ir aiškesnį viešų interesų atstovavimą ... Iš principo, tarybų klausimą gali svarstyti visi: nuo aktyvių krikščionių, prisimenančių parapijinę tarpukario Lietuvos praktiką, iki liberalų ir kairiųjų, kalbančių arba apie smulkaus ir vidutinio verslo atstovų tarybas, arba apie profesines sąjungas ir realias seniūnijas. Kiekvienos iš tarybų savimonės ir praktikos raida, branda yra ilgas ir skausmingas kelias.

4. Tarybos bręsta kartu su sąmoningumu ir kooperacija. Labai sunkus procesas. Po klasinės sąmonės teoretikų analizės: parapijinės tarybos negalimos be gilaus tikėjimo ir aukojimosi; darbininkų - be brandaus profesinio sąmoningumo, įskaitant profesionalumą; valstiečių - be valstietiškos pasaulėjautos įskaitant socialumą ir ūkiškumą ... smulkaus ir vidutinio verslo - be realios kooperacijos praktikos ...

5. Iššūkis taryboms: netapti vulgarios minios atstovais. Komunistų šūkis apie bežemių, mažažemių, apie nekvalifikuotų darbininkų tarybas ne tik įtvirtino partijos diktatūrą, bet ir sukūrė blogą precedentą ignoruoti meistrystę, gebėjimus, pasiekimus, žinias. Pasiduoti minios geismams vadinasi ... galiausiai išaukštinti partijų vaidmenį.

6. Tarybų ir partijų atmintis yra skirtingos. Taryboms yra artimesnė daugiakultūrinė geneologija, kai įvairios grupės pasakoja savo kilmės istorijas ir nebando rasti bendrų dėsnių. Priešingai, partijoms yra artimesnė istorija. Komunistų partijos istorija, kaip vienas svarbiausių SSRS propagandos ir ideologinio auklėjimo instrumentų visiškai ignoravo Tarybų istoriją, kuri sovietiniu laikotarpiu taip ir nebuvo sukurta. Atitinkamai ir šventės: tarybos organizuoja ciklinas, bet ideologiškai menkai motyvuotas šventes, o partijos remiasi didžiaisiais pasakojimais, ignoruojant vietos bendruomenių atmintį.

Įdomus ir svarbus Sovietų istorijos epizodas : laipsniškas tarybų išstūmimas kita visuomenine organizacija – konjunktūrine visuomene – obščiestviennost‘  – ir visuomeniniais kolektyvais (общественные коллективы). Priminsiu, V. Leninas ir kiti Rusijos marksizmo kūrėjai aukštai vertino Rusijos “bendruomeninio” turto valdymo patyrimą iki P. Stolypino reformų, kai žemė buvo skiriama ne individualiam ūkiui, o daug kur – bendruomeniniam valdymui, kas esmingai skyrėsi nuo Lietuvos ar Lenkijos patirties tuometinėje Carinėje Rusijoje. Todėl vėlesnį visuomeninės paskirties turtą ir savivaldą buvo bandoma vystyti remiantis šia ikikapitalistine bendruomeninės nuosavybės ir kontrolės forma. Priešingai, tarybos (советы), kurios paplinta fabrikuose kaip profesinių sąjungų saviorganizacija, nebuvo susijusios nei su nuosavybe, nei su vidine darbo kolektyvų kontrole, siekiant neleisti neteisingai naudotis visuomeniniu turtu. Tarybos užgimė kaip vieša politinė organizacija, oponuojanti gamybinių ir politinių, teisinių santykių sistemai, todėl buvo kūrybinga ir atvira raidai organizacija. Nuo pat proletariato ir valstiečių susidūrimo išryškėjo akivaizdi skirtis tarp tarybų ir visuomeninių kolektyvų organizacijų principų ir tikslų. Pirmieji sau kėlė politinės valdžios ir santvarkos klausimus, antrieji – paskirstymo ir kontrolės, tvarkos. Ilgainiui, ideologijos, propagandos, švenčių organizavimo metu ši skirtis tarp tarybų ir visuomeninių kolektyvų, įskaitant darbo kolektyvus, atsirado vis didesnės įtampos, nežiūrint to, kad partija skelbė puoselėjanti tarybų principą, tačiau, nuolat pabrėždama, kad šios turi sekti „visuomeninių kolektyvų“ įgaliojimus.   Atitinkamai „draugo“ (товарищь), kaip ir socialistinio lenktyniavimo idėjos buvo siejamos su darbo visuomeniniais kolektyvais (obščiestviennost‘).

Priminsiu, kad obščiestviennost‘  buvo sąvoka tiesiogiai siejama su rinkimų teise. Visuomeniniams kolektyvams galėjo priklausyti ir savo nuomonę reikšti asmenys turėję Sovietų sąjungoje rinkimų teisę[1]. Tokios teisės neturėjo kaliniai ir psichiškai neįgalūs asmenys (vadinti psichiniais invalidais), atitinkamai psichiatrinių ligoninių pacientai, priešiški klasiniai elementai (ilgą laiką likutinė buržuazija). Apskritai, rinkimų ir ideologijos požiūriu visuomeninių kolektyvų sistema pasirodė besanti žymiai labiau valdoma, aiškiau kontroliuojama ir geriau suvokiama agitacinei ir partinei bolševikų organizacijai, nei abejotinos darbininkų, jūreivių, valstiečių, kareivių ... tarybos. Kaip pastebi Lorenzфы Errenфы, apginęs disertaciją Stalino laikų obščiestviennost‘ [2] tema, po Caro režimo griūties 1917 metais, prasidėjo platus ir lygiagretus, kartais susikertantis ar prasilenkiantis visuomeninių organizacijų kūrimas: proletarų visuomenė («пролетарская общественность», «социалистическая общественность»). Būtent visuomeniniai kolektyvai (общественные коллективы) tampa lemiančia mobilizacine, net vidine galia. Jie ir buvo bolševikų partijos atrama, organizavo savikritiką iš vidaus ir kolektyvines priešų, trockistų ir kamenevininkų, smerkimo akcijas.  Vidiniai savikontrolės ir savimbolizacijos, savikritikos mechanizmai veikė kitaip nei renkamos tarybos ir bert kada galėjo atsisukti prieš tarybų veikėjus. Tokiu būdu, tarybos buvo kontroliuojamos bent keliais būdais: tiesiogiai komunistų partijos, jos veikiamų ir įtakojamų darbo ir visuomeninių kolektyvų, bei, gerokai vėliau atsiradusios nomenklatūrinės sistemos ir naujos nomenklatūrinės klasės. Errenas pastebi apie tamprią visuomeninių kolektyvų ir bolševikų partijos sąveiką bei apskritai – visuomeniniai kolektyvai integravo visą sistemą kaip tokią ir galėjo bet kada oponuoti tarybų sprendimams. Galima manyti, prisimenant tai, kad bolševikai iki pat 1921 metų turėjo daug konfliktų su nebolševikiškomis tarybomis, iš kurių svarbiausias – pilietinis karas su Krondštato tarybomis, tarybos taip ir liko iki galo neįgyvendinta ir abejones komunistų partijai kėlusi sistema. Ją turėjo atsverti kitos dvi sistemos: pirmiausiai – darbo ir kitokie visuomeniniai kolektyvai bei partinė-administracinė (t.y. nomenklatūrinė) sistema. Vėliau visuomeninių kolektyvų organizacijos buvo siejamos su visuomenine kontrole, pavyzdžiui, su liaudies draugovininkais (добровольные народные дружины, ДНД). Pastarieji buvo tiesiogiai valdomi komunistų partijos sekretorių ir buvo renkami iš aktyvių visuomenininkų. Tokiu būdu, tarybų valdžia buvo sumenkinta iki fasado, iki iškabos statuso ir nuolatos kontroliuojama, kaip grėsmė realiai partinių ir visuomeninių kolektyvų valdžios sistemai. Solidarumo atgimimas 1980-ųjų pradžioje Lenkijoje pirmiausiai parodė tarybų sistemos demokratiškumą ir jos galimybę oponuoti komunistinei-nomenklatūrinei valdžiai. Atitinkamai Sąjūdžio ar Ukrainos Maidano veikla taip pat parodė, kad renkamos tarybos iš tiesų gali oponuoti korumpuotai oligarchinei ar autoritarinei valdžiai. Štai kodėl autoritarinėms sistemoms reikalingi kitokie, mažiau vieši, labiau susiję su vidine sistemos savikontrole, mechanizmai. Atitinkamai įvairiausios šventės, kurias organizavo komunistų partija buvo skirta ne tiek tarybų principo priminimui, o darbo ir kitų visuomeninių, socialistinių kolektyvų džiaugsmui. Tai, kad visuomeniniai kolektyvai buvo nesusiję su jokiais demokratiniais rinkimų principais, o buvo tiesiogiai valdomi partijos funkcionierių, lėmė ir jų nejautrumą viešumai, klasių kovai, įvairovės skirtumams, lėmė jų negebėjimą patiems kurti savo laiką ir erdvę.

1968 metai pasaulyje buvo revoliucinių protestų metai, kurie sukrėtė ir visą Socializmo sistemą, ir Sovietų Sąjungą. Tačiau ar tie įvykiai, kaip nors atsispindėjo aktualijų dieną: švenčiant Spalio revoliucijos metines? Standartizuotai nuobodžiame ekonominių ir tarptautinių partijos pasiekimų ir sveikinimų fone dingo: didžiausi studentų protestai Belgrade-Zagrebe-Liublianoje, Jugoslavijoje, kurie pirmieji suvirpino socialistinę sistemą. Šis judėjimas greitai buvo išplėtotas Varšuvos studentų, kas itin smarkiai paveikė vėlesnius įvykius Čekoslovakijoje. Aktyvūs hipių ir kito Vakarų pakrantės jaunimo bei „Juodųjų panterų“ (antirasistinio sąjūdžio) protestai prieš karą Vietname ir prieš rasinę segregaciją sukrėtė visą JAV ir labai sustiprino kairiuosius, įskaitant JAV Komunistų partiją; Meksikos mieste (Meksikoje) vykę didžiuliai socialiniai protestai aktyviai simpatizavę Kubos revoliucijai, tačiau kartu su plačia biurokratinių elitų ir karinės chuntos kritika. Tais pačiais metais itin suaktyvėjo Šiaurės Airijos nacionalinis išsivadavimo judėjimas, kupinas teroristinių ir socialistinių šūkių. Tačiau suvokiamas vienas - Čekoslovakijos pavasario ginkluotas numalšinimas ir visų palaikymo akcijų malšinimas Sovietų lageryje įskaitant Maskvą, Raudonąją aikštę. Ne mažiau nei Čekoslovakija pasaulį sudrebino studentiškoji , jaunimo „revoliucija“ Prancūzijoje, kuriai didžia dalimi vadovavo Tarptautiniai situacionistai ir maoistai, giliai kritikavę Sovietų sistemą, dėl tarybų ir revoliucijos išdavimo. Iš esmės Sovietų elgesys sutapo pagal formą su Meksikos kariuomenės, Britanijos ir Prancūzijos saugumo padalinių elgesiu, nors ko gero viršijo minėtus pavyzdžius smurto dydžiu ir propagandos turiniu. Kitaip tariant, dauguma milžiniškų protestų, sukilimų, kurie sukrėtė pasaulį 1968 metais buvo ne tik revoliuciniai, ne tik nurodė į Spalio revoliuciją, bet ir giliai kritikavo Sovietinė nomenklatūrinė-komunistinę sistemą.

                             Sovietų Sąjungos partiniai pranešimai Spalio revoliucijos šventės proga, aptarę gyvulininkystės ir tarptautinio bendradarbiavimo, partijos suvažiavimo uždavinių vykdymą nepalietė nei vienos iš šių problemų, kaip ir dažniausiai „pamiršo“ minėti ar kaip nors aktualizuoti tarybų sampratą. Tarybų sistema, atgręžta į įvykio, situacijos struktūrą ir procesą, visiškai neatitiko istorinio-materialistinio partijos mąstymo. Dar daugiau: partinis Spalio revoliucijos šventimas iš esmės pakeitė situacinį revoliucijos supratimą tiek smarkiai, kad jokios kitos 1968 metų revoliucijos negalėjo būti tinkamai reflektuojamos ideologijos kontekste.  Įvyko didžiulis kognityvinis disonansas, kuris tęsėsi iki pat Sovietų Sąjungos griuvimo. Partinė ideologinė kalbėsena ir mąstysena pati save eliminavo už kasdienybės aktualijų ir viena iš šio pasišalinimo priežasčių yra tarybų principo visiškas ignoravimas.

TSKP Centro Komiteto, politinio biuro narys K. Mazurovas perskaitė 1968 metų Spalio revoliucijos šventinį pranešimą, kuris buvo suderintas su partijos vadovybe. Tai, kad pranešimą perkaitė Mazurovas, o ne L.Brežnevas daug ką pasako. Mazurovas, TSRS Aukščiausiosios tarybos pirmininko padėjėjas, buvo Čekoslovakijoje aptariamų įvykių metu ir teikė konkrečias pastabas apie užgimstančio „pavasario“, jos tarybų siekinius, kai buvo bandoma atsiverti ne Vakarams, o veikiau pasirinkti artimesnį Jugoslavijai socialistinės raidos kelią. Mazurovas kalbėjo:

Viena iš jų — „tiltų tiesimo politika" ir jos atmaina — vadinamoji Bonos „naujoji Rytų politika". Šio ginklo panaudojimas neabejotinai rodo ankstesnės imperializmo linijos bankrotą. Tačiau negalima nematyti, kokia pavojinga ši politika. Jos tikslas — slapčia skleisti imperializmo ideologiją socialistinėse šalyse, išklibinti politinius ir „suminkštinti" idėjinius socializmo pagrindus, pakirsti mūsų bendradarbiavimą ir susitelkimą.

„Ekstremistiniai imperializmo sluoksniai „tiltų politiką" tiesiogiai laiko kontrrevoliucijos eksporto metodu. Pastarųjų metų patyrimas tai dar kartą patvirtino. Išorinės ir vidaus kontrrevoliucinės, antisocialistinės jėgos kėsinosi pažeisti Čekoslovakijos darbininkų klasės vienybę, sužlugdyti vadovaujantį CKP vaidmenį ir galiausiai atplėšti CSR nuo socialistinės sandraugos. Iškilo grėsmė socialistiniams Čekoslovakijos darbo žmonių iškovojimams.

Priemonės, kurių išvien ėmėsi socialistinės šalys socializmo iškovojimams apginti Čekoslovakijos Socialistinėje Respublikoje, vėl pademonstravo visam pasauliui, kad pasaulinė socialistinė sandrau¬ga visada pasiruošusi apginti savo revoliucinius iškovojimus.

Socialistinės šalys tiki CKP ir Čekoslovakijos darbininkų klasės jėga, tiki tuo, kad CSR ir TSRS sutartis dėl laikino tarybinės kariuomenės buvimo Čekoslovakijoje sąlygų prisidės prie padėties normalėjimo proceso Čekoslovakijoje. Sia sutartimi siekiama tvirtai užtikrinti Čekoslovakijos saugumą, jos socialistinius iškovojimus, patikimai apsaugoti visos socialistinės sandraugos interesus nuo imperializmo, reakcijos ir revanšizmo jėgų pasikėsinimų.

Savo ruožtu. Tarybų Sąjungos komunistai, visa mūsų liaudis pasiryžusi padaryti visa, kad mūsų tradiciniai broliško bendradarbiavimo, draugystės ir internacionalinio, solidarumo santykiai su ČSR liaudimi sėkmingai vystytųsi ir stiprėtų, remiantis marksizmo-leninizmo principais, giliu mūsų socialistinių šalių interesų bendrumu.“[3]

                             Mazurovas, kaip ir L. Brežnevas ir kiti CK nariai nė žodžiu neužsiminė apie tarybinį ir socialistinį čekoslovakų pasirinkimą, o visą dėmesį sutelkė JAV paskelbtai „tiltų su Rytų šalimis tiesimo politikai“, kuri ir įvardijama kaip nauja imperializmo klasta. Tokiu būdu tarybų pasirinki9mo klausi9mas pakeičiamas, tradiciškai, standartiniais ideologiniais argumentais: nauja imperializmo politika, sena ir ištikima Lenino partija, socialistinio lagerio vienybė ir t.t. Apie tarybų pasiekimus Spalio revoliucijų šventėje - beveik nei žodžio.

*Straipsnis parengtas vykdant projektą: Sovietinių atminties ritualizavimo formų perėmimas: lyginamoji Vidurio-Rytų Europos analizė“; paraiškos registracijos Nr. VAT-43/2012, pagal nacionalinę mokslo programą „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“.

---

[1] Lorenz Erren. „Stalinist Rule and its communication practices“. An overview. – in: Totalitarian Communication. Hierarcheis, codes and messages. New Jersey: Trancript, 2010.

[2] Lorenz Erren. “Selbstkritik” und Schuldbekenntnis: Kommunikation und Herrschaft unter Stalin (1917-1953). Studien zur Ideengeschichte der Neuzeit, no. 19. Munich: R. Oldenbourg Verlag, 2008.

[3] Mazurov K. DIDŽIOSIOS SPALIO SOCIALISTINĖS REVOLIUCIJOS 51-0SI0S METINES. Draugo K. J. Mazurovo pranešimas iškilmingame posėdyje Kremliaus Suvažiavimų rūmuose 1968 metų lapkričio 6 d. – Tiesa, 1968 lapkričio 7 d., p. 2.