2013 m. gruodžio 4 d., trečiadienis

Stepanas Petričenko ir Naisaare bei Kronštato savivaldos 1917-1921 metais*



                      Kalbant apie tarybų raidos ir politinių organizacijų, įskaitant respublikas patirtį būtina kalbėti apie Naissaare Tarybų respubliką (Jūreivių ir statybininkų tarybų respubliką) ir Kronštato savivaldą 1917-1921 metais bei jų ideologinę genezę, kuri savo archetipine patirtimi siejasi su Ukrainos (Zaporožės) kazokų, chutorų, žydų miestelių ir getų, parapijų savivalda, bei su naujos savivaldos kūryba ir praktika porevoliuciniu laikotarpiu, o ne tik su anarchizmo teoretikų kūriniais. Tai aiškiai rodo vieno ryškiausių revoliucionierių ir Kronštato Revoliucinio komiteto pirmininko Stepano Petričenkos veikla ir raštai. O 1917-1921 metų laikotarpis yra esmingas geneologiniu požiūriu, nes būtent tuo laikotarpiu išryškėjo esminiai prieštaravimai ne tik dėl Rusijos Spalio revoliucijos idealų, kuriuos slepia šūkis „Visa valdžia taryboms!“, bet ir dėl prieštaravimų tarp tarybų tiesioginės savivaldos, t.y. tiesioginės demokratijos, ir partinio atstovaujamojo valdymo.
                      Svarstant to laikotarpio įvykius svarbūs yra Stepano Petričenkos, Kronštato sukilimo vadovo ir dviejų minėtų savivaldų vadovo, atsiminimai: "Tiesa apie Kronštato įvykius"[1], kuri pirmą kartą buvo paskelbta po sukilimo numalšinimo 1921 metais. Petričenko prieš atvykdamas į Krondštatą jau turėjo valstybės vadovo patirtį: jis kartu su kitais jūreiviais ir Estijos vietiniais darbininkais buvo sukūręs ko gero pirmąją pasaulyje anarchistų valdom Tarybinę Jūreivių ir Statybininkų[2] Respubliką arba Tarybinė Naisaare respubliką[3]. Jos vėliava buvo anarchistų-sindikalistų simbolis: juodos ir raudonos spalvų audeklas. Ši respublika gyvavo 1917 gruodžio - 1918 vasario 26 d. Jos savivalda rėmėsi tarybų veikla, tiesiogine demokratija ir socializmo idealais. Vis dėlto saloje nebuvo ir pusės tūkstančio gyventojų, todėl ši patirtis yra labai vietinė, trumpa, tačiau nebuvo atsitiktinė Petričenkos ir jo draugų jūreivių anarchistų-sindikalistų veiklai. Puolant Vokietijos Kaizerio kariuomenei, jūreivių-anarchistų komandos ir savanoriai kariniais laivais tvarkingai, organizuotai pasitraukė į vienintelę sau ideologiškai artimą vietą, Tarybų, o ne komunistų valdomą Kondštatą. Greitai Kronštatas taip pat tapo anarchistų-sindikalistų idėjų įkvėpta tiesioginės demokratijos savivalda. Reikia pastebėti, kad dar nuo 1917 metų Vasario (buržuazinės) revoliucijos jūreiviai ir darbininkai šiame mieste įkūrė tarybų savivaldą ir užtikrino tam laikui geriausias, (geresnes nei Petrograde) sveikatos, komunalinių, darbo, saugumo sąlygas. Atvykę iš Naisaare Petričenkos būriai ir jis pats greitai tapo savivaldos lyderiais, o jis pats vadovavo Revoliuciniam miesto komitetui, o vėliau ir Kronštato sukilimui.
Tarybos organizavo ne tik organizavo Kronštato miesto savivaldą, bet ir oponavo komunistų partijos, jos komisarų savivalei, draudė liaudies priešų šaudymus be teismo ir be įrodymų, bendradarbiavo su kitomis revoliucinėmis partijomis (Eserų, Socialdemokratų (menševikų). Bolševikams pradėjus valdyti tarybas, dažniausiai įsakymų būdu, per komisarus, pradėjus falsifikuoti rinkimus ir pavertus tarybas bolševikų politinių skyrių padaliniais (tai atitiko Lenino siekinį visas tarybas paversti bolševikinėmis, kas iš esmės prasidėjo po Steigiamojo suvažiavimo išvaikymo) jos iš esmės nebeatliko savo funkcijų. Visa tai leido bolševikams ne tik mobilizuoti darbininkus kovai su revoliucijos priešais ir išorine agresija prieš Rusiją, bet ir uždrausti bet kokią iniciatyvą, savivaldą, laisvus rinkimus. 1921 metais neišsikentę Petrogrado darbininkai pradėjo maištauti, 1921 metų vasario 24 dieną prasidėjo streikai.   Vasario 27 dieną streikų komitetas paskelbė:
Būtinai reikia pakeisti visą valdžios politiką. Visų pirma, darbininkai ir valstiečiai turi gauti laisvę. Jie nenori sulig bolševikų dekretais gyven­ti, jie patys save nori tvarkyti. Draugai, saugokit revoliucionierišką tvarką. Truks laikys, organizuotu keliu reikalaukite:
Paliuosuoti visus areštuotus socialistus ir bepartinius darbininkus!
Panaikinti karo stovį; žodžio, spaudos ir su­sirinkimų laisvės visiems dirbantiems.
Laisvų dirbtuvių ir fabrikų komitetų (zavkomų) bei darbininkų organizacijų ir Tarybų atstovų rinkimų.
Sušaukit susirinkimus, siųskit savo atstovus pas valdančius ir būkit pasiryžę savo reikalavi­mus pravesti.[4]
 Petričenko[5] ir revoliucinis Kronštato komitetas , atsiliepdamas į Petrogrado darbininkų reikalavimus, 1921 metų kovo 3 dieną paskelbė sprendimą:
„Ryšium su tuo, kad dabartinės tarybos neišreiškia darbininkų ir valstiečių valios, nedelsiant organizuoti tarybų perrinkimus slaptu balsavimu, o prieš rinkimus leisti visiems darbininkams ir valstiečiams vykdyti laisvą priešrinkiminę agitaciją.
-          Reikalauti naujų rinkimų su slaptu balsavi­mu, nes esamosios Tarybos nenori tenkinti darbininkų ir valstiečių norų. Be to, rinkimų kampanijai pravesti turi būti leista laisva agita­cija tarp valstiečių ir darbininkų.
-          2. Įgyvendinti žodžio ir spaudos laisvę dar­bininkams, valstiečiams, anarchistams ir kairiosioms socialistinėms partijoms.
-          3. Užtikrinti susirinkimų laisvę darbininkų profesinėms sąjun­goms ir valstiečių organizacijoms.
-          4. Ne vėliau kaip 1921 metų kovo 10 d. sušaukti nepartinių darbininkų, Raudonosios armijos kareivių, Petrogrado, Kronštato ir Petrogrado provincijos jūrininkų konferenciją.
-          5. Paliuosuoti visus politinius kalinius – so­cialistinių partijų narius, darbininkus, valstiečius, kareivius bei jūrininkus, areštuotus už dalyvavimą darbininkų bei valstiečių judėjime.
-          6. Išrinkti komisiją kalėjimuose ir koncentra­cijos stovyklose esantiems apžiūrėti.
-          7. Uždaryti visus politinius biurus, nes jokia partija neturi turėti specialios privilegijos savoms idėjoms propaguoti arba tokiems tikslams gauti iš valdžios pašalpą. Vie­toj jų turėtų būti sudarytos vietose rinktos ir valdžios finansuojamos kultūros komisijos.
-          8. Tuojau panaikinti visus baudžiamuosius būrius.
-          9. Užtikrinti visiems darbininkams (išskyrus dirbančius sveikatai ken­kiančiose įmonėse) lygų pragyvenimo šaltinį.
-          10. Panaikinti komu­nistų kovos būrius ir komunistų sargybinius, stovinčius dirbtuvėse bei fabrikuose. Jeigu tokios sargybos būtinos, kariuomenėje jos turi būti renkamos iš kareivių, fabrikuose – iš darbininkų.
-          11. Leisti valstiečiams naudotis pilna laisve žemės ūky, duoti jiems teisę laikyti gyvulius su ta sąlyga, kad jie visa galėtų savomis jėgomis padaryti ir jam (ūkininkui) nereikėtų samdyti darbininkų.
-          12. Paraginti prisidėti prie mūsų nutarimo visus kariuomenės dalinius ir mūsų draugus kariuomenės kursantus.
-          13. Reikalauti, kad spauda mūsų nutarimus paskelbtų visuomenei.
-          14. Išrinkti šių nutarimų vykdymą prižiūrinčią kontrolės komisiją.
-          15. Leisti užsiimti laisva amatininkyste (smulkia ir individualia).[6]

Neabejotina, kad Petrogrado darbininkų streikų komiteto ir Kronštato Revoliucinio komiteto veikla buvo tiesioginis iššūkis V. Lenino ir L. Trockio valdžiai. Tai iš esmės prieštaravo visai bolševikinei diktatūros, prievartos ir priežiūros politikai. Visas baisumas buvo tas, kad šiuos reikalavimus kėlė revoliucinis Petrogrado proletariatas ir Kronštato jūreiviai – Spalio revoliucijos pagrindinė jėga ir simbolis, tie, kurie ne tik neatsisakė šūkio „visa valdžia taryboms!“, bet ir jį kūrybingai, vadovaudamiesi praktikos patirtimi, įgyvendino.
Prasidėjus bolševikinei juodo šmeižto kompanijai nukreiptai prieš Kronštato savivaldą vietos tarybos ir Petričenko ir toliau kvietė nepaklūsti bolševikams, kovoti prieš komunizmo diktatūrą, prieš vienos partijos savivalę, ginti tarybų valdžią ir darbininkų teises. Jis (jie) taip pat pasisakė ir gynė smulkią ir vidutinę nuosavybę, laisvą prekybą, draudė monopolijas, socialiai neorientuoto kapitalo kaupimą ir, atitinkamai, ribojo valstybės įgaliojimus, pasisakė už socialinės gerovės kūrimą. Bolševikams pradėjus karinį puolimą Kronštato savivalda ir tarybos parodė išskirtinius organizacinius ir gynybinius, karinius, gebėjimus. Komunistams pasiuntus dešimtis tūkstančių gerai ginkluotus būrių, artileriją, kavaleriją prieš Kronštato jūreivius ir darbininkus, šie kurį laiką sėkmingai gynėsi, paėmė daug belaisvių, kurių nešaudė, nekankino. Žinoma, jėgos buvo nelygios, o ir atsispirti bolševikų propagandai buvo labai sunku, keli radijo taškai negalėjo atsispirti Lenino įtikinėjimo mašinai. Komunistams užimant Kronštatą Petričenko ir jo Revoliucinis komitetas sugebėjo kartu su didele jūreivių ir karių dalimi (virš tūkstančio asmenų) pasitraukti į Suomiją. Komunistai, priešingai anarchistams visą laiką juodino tarybų respubliką, kaltino nebūtais dalykas, o užėmus Kronštatą masiškai šaudė paimtus į nelaisvę sukilimo dalyvius, o Tarybų savivaldos ir, atitinkamai, Tarybų respublikos idėją sužlugdė, pakeisdami ją komunistų partijos diktatūra.
Apibendrindamas Spalio revoliucijos patirtį Petričenko, jau po sukilimo, rašė:
„Rusijos darbininkai, vykdydami Spalio revoliuciją 1917 metais, tikėjosi visiškai nusimesti jungą ir nukreipė savo viltis į daug žadėjusią komunistų partiją. Tačiau ką nuveikė Lenino, Trockio, Zinovjevo ir kitų vadovaujama komunistų partija per 3 ½ metų?  Per tris su puse savo egzistavimo metų komunistai ne išlaisvino, o visiškai pavergė žmogaus asmenybę. Vietoje policinio-žandarų monarchizmo jie sukūrė nuolatinę baimę, kad ypatingieji komitetai įkalins įstaigose, kurios savo siaubais lenkia caro rėžimo žandarų valdymą. Gavome durtuvą, kulką ir grubų riksmą iš ypatingųjų komitetų opričnikų ...“[7]
„Pasakysiu tik, kad garbė ir šlovė Kronštato sukilėliams, gynusiems tikrąją, laisvą, liaudies išrinktų tarybų valdžią, o ne partijos valdžią, ir visam pasauliui įrodžiusiems – kaip be jokios prievartos, o tik pagal savo pačių sąmoningumą, gali liaudis vykdyti kovą ... Kronštatas brangiai kainavo komunistams. Kronštato žlugimas yra komunistų žlugimas“[8].
Petričenkos, Naisaare ir Kronštato tarybų savivaldos veikla yra panaši į Nestoro Machno, Ukrainoje sukurtos respublikos principus. Ir Petričenko, ir Machno abu buvo Ukrainos kultūros ugdytiniai, abu įskiepyti Zaporožės kazokų savivaldos atminties[9]. Petričenko augo mokėsi ir pradėjo dirbti  Aleksandrovsko mieste, dabartinėje Zaporožėje, kuri buvo gyva kazokų savivaldos atmintimi. Todėl, tikėtina, kad jį, kaip ir gausius jo ir Machno pasekėjus veikė daugiau ne M. Bakunino ar P. Kropotkino anarchizmo ir kooperacijos idealai, knygos, o kazokų ir chutorų savivaldos bei saviorganizacijos patirtis, kurią galima lyginti ir su žydų geto ar žydų miestelių savivalda (daugiausiai sietina su vietos rabinų veikla ir rabinų tinkliniu bendradarbiavimu), bei su katalikiškųjų parapijų savivalda, kurią skatino su valstybe nesutampančios katalikų ir protestantų bažnyčios. Todėl tarybų, komunitarinė savivalda yra ne tik ideologijos, bet ir šimtmečių patirties dalykas. Petričenko nebuvo pakankamai išsilavinęs (buvo baigęs tik dvi klases, bet laivyne ilgainiui tapo raštininku, kur galėjo įgyti platesnį savaiminį išsilavinimą ir buvo, be abejonės, susipažinęs su įvairių partijų pagrindiniais revoliuciniais šūkiais ir tezėmis). Tačiau jo biografinė bei jūreivių atsinešta savivaldos patirtis buvo svarbesnė prielaida išsiskleisti jo ir jo komandos organizaciniams gebėjimams, tiek, kad galėjo sudrebinti Lenino kuriamą bolševikų diktatūrą.
                      Tiesioginės demokratijos užuomazgos slypi komunitarizmo istorijoje, kuri aprėpia daugelį tautų, religijų, bendruomenių. Būtent šis, cechų, agrarinis, religinis, geto, savivaldų pagrindas buvo ta pagrindinė paradigma, modelis, kuriuo stichiškai vadovavosi daugelis darbininkų ir valstiečių, tikėjusių tarybomis ir siekusių tarybų valdžios. Tačiau šis savivaldos principas prieštaravo naujai besiformuojančiam partinio atstovavimo, disciplinos ir užgimstančios naujos, nomenklatūros klasės siekiniams. Tarybų ir bolševikų kariniai konfliktai ir sekusios represijos iš esmės turi visus ir pilietinio, ir iš dalies klasinio karo požymius. Taigi Rusijos pilietinis karas vyko ne tik su Baltąja gvardija, bet ir su tarybų atstovais. Ši skirtis ypatingai svarbi, kai šiandien kalbame apie šiuolaikinę įvairiausių tarybų ir tiesioginės savivaldos raidą ir jos prieštaravimus partiniams, nomenklatūriniams siekiniams.





*Straipsnis parengtas vykdant projektą: Sovietinių atminties ritualizavimo formų perėmimas: lyginamoji Vidurio-Rytų Europos analizė“; paraiškos registracijos Nr. VAT-43/2012, pagal nacionalinę mokslo programą „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“.


[1] Степа́н Петриче́нко. Правда о кронштадтских событиях. Прага, 1921.
[2] Statybininkų, tuo pabrėžiant saloje statyto forto ir gyvenvietės darbininkų įnašą ir jų deputatus tarybose.
[3] Советская республика матросов и строителей, arba Советская республика Найссаара, arba Naissaare Nõukogude Vabariik.
[4] Aleksander Berkman. Kronštato sukilimas. Knygų leidimo b-vė „Audra“, Kaunas, Ryga, 1928. Iš vokiečių kalbos vertė M. Skynimas, K. S. D. K., 1927.  – Cituojama pagal: http://www.anarchija.lt/component/content/article/101-alexander-berkman-kronstato-sukilimas/37401-alexander-berkman-krontato-sukilimas-2-darbinink-neramumai-petrograde
[5] Petričenko buvo Kronštato Revoliucinio komiteto pirmininkas.
[6] Известия Временного революционного комитета матросов, красноармейцев и рабочих города Кронштадта», № 1, 3 марта 1921 – Cituojama pagal: http://www.anarchija.lt/component/content/article/31480-kronstato-sukilimo-90-metis.
[7] Степан Петриченко, „Правда о кронштадтских событиях“ , Континент: литературный, общественно-политический и религиозный журнал, Nr. 10. Kontinent verlag gmbh, 1976, p. 234.
[8] Степан Петриченко, „Правда о кронштадтских событиях“, p. 234.
[9] Запорiзька Січ kaip laisvų kazokų savivaldos principas gyvavo iki XVIII a. aktyviai, o vėliau – pasyviu būdu.

Komentarų nėra: