Tarybų klausimu*

Raktiniai žodžiai: tiesioginis veiksmas, tarybos, jungtys (klasterizacija) ir kooperuotas ugdymasis

Apšvieta tai savarankiškumo vystymas, plėtra: kritinė, analitinė, moralinė, meninė, komunikacinė. Savarankiškumo politinė išraiška yra savivalda. Apšviestasis protas neišvengiamai turi siekti ir siekia subalansuotos savivaldos. Savivaldos institucija yra tarybos. Tarybos aprėpia savarankiškumo įvairovę ir jo vietinę, laikinę, probleminę situaciją. Jos remiasi tiesioginio veiksmo idėja: problemų sprendimo, svarstymo, ugdymosi ... Terminą savivalda aš sieju su politine tiesioginio veiksmo idėja ir su demokratiniu įgaliojimų paskirstymu, su savivaldos kooperacija. Antropologas Davidas Graeber, tai temai skyręs keletą knygų, tiesioginį veiksmą nusako taip:

Tiesioginio veiksmo tikslas yra pasiekti jūsų uždavinius remiantis daugiau jūsų pačių aktyvumu nei kitų veiksmais. Tiesioginis veiksmas rodo žmones, kurie prisiima sau galią [power]. Šiuo požiūriu, jis  nuo daugelio kitų politinio veiksmo formų, pavyzdžiui, nuo balsavimo, lobistinės veiklos, daryti politinį spaudimą industriniais veiksmais ar medijų pagalba“[1]. 

Kaip matome, aš tiesioginio veiksmo idėją išplečiu: tai ne tik protesto veiksmas, bet ir pagalbos kooperacija ir tam skirtas įgaliojimų pasiskirstymas. Šis tiesioginio veiksmo išplėtimas padės geriau suprasti tarybų unikalumą, lyginant su partine ar administracine valdymo(si) sistemomis. Tiesioginio veiksmo idėją aš sieju ne tik su apšviestuoju savarankiškumu, bet ir su pakeistinio mąstymo įveikimu. Kasdieniai mūsų veiksmai tik atrodo protingi, nes jie yra a) ne mūsų ir b) todėl jiems negali būti taikoma mūsų proto – protingumo – vertinimas. Komandų, priesakų vykdymas, reakcijos greitis yra ne protingumo, ne savarankiškumo, o paklusimo mąsto rodymas. Jei paklūstame priesakams, kuriuos iš principo galėtume vertinti kaip protingus, manome ir mes tokie besą ir tai yra proto iliuzija. Todėl direktyvumui yra priešinamas tarimasis, komunikacinio bendradarbiavimo ir gebėjimų bei įgaliojimų paskirstymo veiksmai.

Tiesioginio veiksmo idėja anaiptol nėra egoistinė, kaip iš pradžių atrodo, o yra išskleidžiama svarstymo (deliberative), sprendimo, bendradarbiavimo. Atviras ir suinteresuotas svarstymas, kompetencijos užlaikymas, dialogizmas ir vystymasis (ugdymasis) atveria galimybes kalbėti apie asmeninį ir grupinį tiesioginį veiksmą, apie įvairias komunitarizmo formas ir meistrystės principą. O norint juos apginti viešojoje erdvėje yra būtinas tam tikra politinio organizavimosi forma ir ji yra tarybos.  Ideologiškai nesusietų tiesioginio veiksmo agentų, asmenų, bendruomenių, tarybų, veiklos kuria atvirą įvairovei visuomenę, heterogenišką bendradarbiaujančią aplinką, kuri skatina savarankiškumą ir trukdo vienybės platformų atsiradimui. Vienybės platformos, ideologijos yra tiesioginio veiksmo rezultatas, tai yra priklauso situacijos, o ne institucijos sferoms ir tęsiasi tol, kol išsaugo savo situacinę, o ne institucinę prigimtį. Todėl išrinktosios tarybos ir jų įgaliojimai išnyksta esmingai pasikeitus aplinkybėms. Priešingai, ideologija remia institucijomis, partine ir administracine sistema, o ne aplinka ir situacijomis, todėl sąveikauja su simbolinėmis organizacijomis, o ne remiasi tiesioginiu veiksmu. Kartais tiesioginio veiksmo idėja ir tarybų (vadinasi ir NVO) veiklos išaukštinimas, iki kooperacijos gebėjimų išpuoselėjimo ir kultivavimo, stabdo didelius mobilizacijos ir industrializacijos projektus, tačiau lygiai taip pat griauna masinę manipuliaciją ir prievartinę, neatsakingą socialinę inžineriją.

Tiesioginio veiksmo idėja, kiek ji susieta su tarybomis ir įvairove, remiasi pertrūkio, o ne vienybės idėja. Tarybos yra skirtybių balsai, todėl ir deramasi tam tikrose situacijose. Priešingai, partijos kalba apie vienybę ir skirtumus tarp ideologijų, tarp institucijų ir kuria discipliną, režimą. Ideologijos, programos yra siejamos su didžiaisiais pasakojimais, kas atitolina jas nuo tiesioginio veiksmo galimybės ir priešina daugiaspalvei tarybų veikla. Tarybos, priešingai, yra atsisukusios į kasdienybę, į gyvų balsų skambesį ir sunkiai girdi ir suvokia didžiuosius ideologinius kvietimus ir mobilizacijas. Todėl konfliktas tarp Tarybų valdžios 1917 metais ir Bolševikų valdžia buvo neišvengiamais ir buvo visiškai kruvinas. Tarybos yra atgręžtos į asmeninę žmonių patirtį, o ideologijos – į sistemingai išdėstytas programas ir idealus, todėl jų pokalbis yra labai sudėtingas..

Tarybos veikla yra susieta su filosofine trūkio, plyšio samprata, o partinių ideologijų – su skirtumų kontrole. Skirtumų regėjimas ne tik išsaugo, bet ir įgalina institucines tapatybes, jų lyginamąją perspektyvą, reikšmių ir verčių kaupimą (akumuliavimą). Visi didieji režimai rėmėsi skirtumų akcentavimu: nuo Didžiosios Prancūzų revoliucijos iki Stalino teroro[2]. Priešingai, trūkio idėja remiasi ne kaupimu, o išcentrinta sąveika, jokios galios neharmonizuojama kooperacija, jokios pasakojimo dramos neįforminta veikla. Skirtumus sukuria didieji pasakojimai: mitiniai ir ideologiniai, o trūkius derybos, tarimąsis, polifionija, atonalumai, paradokso ir problemos daugiamatei sklaidai. Skirtumų politinės figūros yra giliai mitologizuotos, kupinos didingumo bei dramos: pasaulis ir jo raiška, mintis ir jos pasakojimas, vaistai ir nuodai; o trūkio – yra postdraminiai sąskambiai. Drama išlieka, tačiau tik kaip vienas iš balsų, kaip vienas iš įsikitinimo scenų.  

Nutraukti santykius, pertraukti mintį, suplėšyti sekas ir nuoseklumus vadinasi maksimizuoti prieštaravimą iki visiško ryšio netekimo ar jo nebebuvimo atradimo, iki prieštaravimo išnykimo, iki klaidingų argumentų atšaukimo. Fichtė, Hegelis samprotauja, kad prieštaravimas yra įveikiamas sintezės ir aukštesnio paneigimo (neigimo neigimo dėsningumas) būdu. Skirsmas, balansuojantis ties pasaulio ir jo raškos įtampomis, vis dar kupinas teksto, harmonijos, melodijos, nuspėjamumo, neigimo neigimo. O trūkis ne tik šalina prieštaravimą, polius, priešybes ir jų kovą, bet ir jų tąsą. Sulaužytos istorijos ... ne tik paneigia sintezės, neretai prievartinės, ideologiškai motyvuotos, galimybę, bet ir atveriama heterogenišką įvairovę bei įsikitinimo, radikalus trajektorijos keitimo galimybė (estetikoje trūkio poetiką plėtojo: atonalinė Arnoldo Schönbergo muzika, Julio Cartazaro novelės,  koliažų ir asambliažų menas...).

Adorno rašo:

Dialektika yra galimybė nutraukti prievartą: įgyti tapatybę; ir nutraukti ją pasinaudojant energija saugojama šioje prievartoje ir užšaldytoje jos objektyvacijose“[3]

Trūkis yra ne tik naujo pagrindas, bet ir kyla iš turimo energijos. Jis įgalina tai, kas nesusieta intencijomis, pasikartojimais, kas yra atonalu, kas disonuoja, ar net kurį laiką, kurioje nors erdvėje sukelia disharmoniją, nepasitenkinimą. Trūkis yra kita-būties manifestacija, įsikitinimo baimė ir pagunda.[4] Mano teiginys yra: tiesioginė tarybų savivalda bei jų svarstomasis bendradarbiavimas ir lenktyniavimas yra pagrįstas ne centro, ne vienos taisyklės, o apibrėžto intervalo ir erdvės, siužetų ir istorijų sankirtomis. Šioms sąveikoms labiau nei skirsmas ir sintezė svarbūs yra pradžia ir trūkis. Kokios nors sintezės dominavimas ir vieno visavaldžio centro atsiradimas yra kritikuojamas: juk tai pažeidžia tarybų saviorganizacijos prasmę. Vietoje centruojančių direktyvų čia veikia klasterinis bendradarbiavimas ir suinteresuota kooperacija. Klasteriai arba, kitaip: įvairovės jungtys, yra bendro gėrio projektai, kur savivaldžios grupės ir jų atstovai – tarybos – įgyvendina bendradarbiavimo siekinius, o projektams pasibaigus, juos nutraukia, inicijuodami naujus klasterius ir kryptis. Daugelio laiku ir erdve ribojamų klasterių veiklos ir sukuria atonalumo efektą, kuris vis dėlto reiškia ir bendruomenių gerovės raidą ir bendrų klausimų, net didžiosios mobilizacijos, statant kelius ar uostus, užtikrinimą.

                      Savivaldžios tarybos ir klasterinis bendradarbiavimas, svarstomumas ir lenktyniavimas, mažoji politika ir kintanti kooperacija remiasi žmonių gebėjimu organizuotis ir užbaigti, t.y. kooperuotis bendrajam gėriui ir nepaklusti vieningam centrui, vieningai atskaitomybei ar pasakojimui. Tarybos dėl savo situatyvumo, o ne erdviškumo, yra puikiai suderinamos su išteritorinimo principu ir nomadizmu. Jos susirenka iškylus poreikiui, bet kada ir neveikia kaip ideologinės mašinos, t.y. negamina sau pavaldžių, nuspėjamų, vienmačių žmonių-subjektų. Paklusimas standartizuotam žinojimui ir mobilizacija sumenkina saviorganizacijos ir klasterinio bendradarbiavimo gebėjimus, kuriuos išpuoselėti ir taip yra nelengva. Savivaldžios bendruomenės ir tarybos, kurios geba įveikti hegemoninį tąsos (ir tik todėl tiesos) diktatą, yra vis dar labai retas ir epizodinis reiškinys. Tąsos apsimetimas, pasivadinimas tiesa yra grindžiamas tvarumo ideologija. Neretai daromas klaidingas, mano supratimu, samprotavimas: jei tęsiasi, jei tvaru, vadinasi tai yra būtis. Tąsa ir tvarumas daugiau rodo prievartą, santykių ir santvarkų konservavimą, kuris paslepiamas po didingais kultūros, civilizacijos, būties vardais. Priešingai, trūkis, pabaiga, lūžis rodo gyvenimą, susietą su kismu, metamorfozėmis, priėmimu ir atstumimu.  Tiesioginės savivaldos ir klasterinio bendradarbiavimo reikia mokytis, jį privalu ugdyti. Tačiau šiandien, dažniausiai, tai tenka daryti valstybinės švietimo sistemos šešėlyje, nes pati sistema kuria tąsas, didžiuosius pasakojimus, paklusnius standartizuotus individus ir jų tamsą, paklusnaus proto miglas.

 Dažniausiai tiesioginio veiksmo idėja yra siejama su protesto veiksmais. Pavyzdžiui, D. Graeberis kalba:

Tiesioginio veiksmo pavyzdžiai yra: blokados, piketai, sabotažas, skvotingas[5] medžių digliavimas [tree spiking][6], lokautas, užėmimas, streikų estafetė [rolling strikes], perdėm lėtas darbas [slow downs], revoliucinis visuotinas streikas. Šie veiksmai paskatina bendruomenes be kitų dalykų, kurti savo pačių organizacijas, tokias kaip maisto kooperaciją ar bendruomenines TV ir radijo prieigas ... Tiesioginis veiksmas nėra vien tik protesto metodas, bet taip pat ir „ateities kūrimas dabar“. Bet kokia situacija, kuri skatina žmones plėsti jų pačių aplinkybių kontrolę be kreipimosi į kapitalą ar valstybę, konstituoja tiesioginį veiksmą...“[7]. 

                      Vis dėlto manau, reikia mokytis ir kūrybinių gebėjimų, kooperacijos bei klasterizacijos. Apie kooperuoto ugdymo galimybes esu kalbėjęs tam skirtoje knygoje[8]. Tada pastebėjau, kad kooperuotas, t.y. su vietos smulkiu ir vidutiniu verslu bei su vietos bendruomenėmis susijęs, integruotas mokymasis ilgainiui pradeda griauti tradicinį ugdymą, lygiai kaip tarybų principas – partinį valdymą. Vis dėlto pridursiu, ko nesu kalbėjęs knygoje apie kooperuotą ugdymą, tarptautinę tarybų savivaldos mokymosi svarbą bei klasterinių sąveikų studijas. Tarybų ir klasterizacijos, kooperuotų studijų principai yra plačiai išskleisti britiškose kūrybinių industrijų studijose. Nuolatinis bendradarbiavimas su socialiniais partneriais ir abipusė - įmonių ir kolegijų, universitetų - suinteresuota parama, fondų kūrimas, tarybų savivaldos, projektinis bendradarbiavimas

---

*Straipsnis parengtas vykdant projektą: Sovietinių atminties ritualizavimo formų perėmimas: lyginamoji Vidurio-Rytų Europos analizė“; paraiškos registracijos Nr. VAT-43/2012, pagal nacionalinę mokslo programą „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“.

[1] Graeber. D. Direct Action. An ethnography. Oakland: AK Press 2009, p. 202.

[2] Pirmas žingsnis į skirsmo sampratą – ženklo, kaip pakaitalo aiškinimas (pagal aliquid stat pro aliquo principą). Pakeistinis mąstymas ir kyla iš dėmesingumo ženklams, o ne tiesioginei patirčiai ir jos dramatiškai kaitai. Struktūralistai pakaitalą susieja su abstrakčiu skirsmo principu. Hjelmslevo, kuris seka Ferdinandu de Saussure, požiūriu phonē ir graphē ir yra tie skirtumai, kurių dėka kalba, šnekėjimas, o, galiausiai ir supratimas, save realizuoja[2]. Hjelsmlevas iškelia sau uždavinį: aprašyti idealias kalbos ir suvokimo schemas ir funkcijas aiškindamas ženklus panašiai kaip skaičius ir taip atitoldamas nuo jų materialumo ir pasinerdamas į grynąją transcendentalinę teoriją. Jacques Derrida tuo remdamasis išplėtoja signifikanto ir signifikato nuolatinės kaitos teoriją: kiekvienas signifikatas yra ir signifikantas ir atvirkčiai. Kalbinis struktūralizmas ir ženklo dvigubas funkcionalumas padėjo aiškinti transcendentalinį kalbinį struktūralizmą ir struktūrų funkcijas. Marksistiniai, fenomenloginiai, antropologiniai, sociologiniai struktūrų tyrinėjimai ir parodė supratimo tiesioginę priklausomybę nuo anapus sąmonės, anapus transcendentalinių sąlygų esančio horizonto ar konteksto. Supratimą sąlygoja architektūra ir landšaftai, gamybos ciklai ir prekių paskirstymas, „archiraštas“ ir institucinės sąveikos. Pasak Derrida, archiraštas yra gamtos, nesąmoningų geismų ar gamybos analogas, kuris turi savo dėsningumus ir gali būti keičiamas specialių praktikų pagalba. Archiraštas įgalina pasaulio ir jo pasirodymą skirsmą. Neketinu daugiau svarstyti Derrida filosofijos. Svarbu yra parodyti trūkio ir skirsmo netapatumą, net nepanašumą. Trūkis, lūžis yra tai, kur fenomeno tąsa nebereikalinga, kur galima kita veikla ir įsikitinimas.

[3]Theodor W. AdornoNegative Dialectics New York: Continuum, 1973, p. 157

[4] Adornas atonalinės (pantonalinės), dodekafoninės ir kartu itin ekspresyvios muzikos žavesį rado Arnoldo Schönbergo kūryboje ir pabandė įteisinti tokią estetiką, kuri skatintų nuostatą pažeisti ribas ir atverti dar nesančias kompozicijas, aukštąjį, profesionalųjį meną. Tokiu būdu Adorno atsiduria anapus to, ką svarsto Hjelmslevas, Derrida ir net jo pasekėjas, mokinys Habermas. Atonalinės, o, konkrečiau dodekofoninės muzikos principas yra dvylikos taktų, kaip visumos, chromatizmo serijos kūrimas ir jos nutraukimas, sąskambis ir pabaiga. Atonalumas pasireiškia vieno centro, vienos gijos, rakto nebuvimu, atsisakant  harmonizacijos. Tai buvo priešingas meninis judėjimas tam, ką plėtojo daugelis liaudies ir nacionalinių režimų, siekusių harmonizuoti liaudies dainas ir muziką. Atonalinės muzikos elementus kūrė, plėtojo taip pat Sergejus Prokofjevas, Igoris Stravinskis ir kt. Atspalvių sąsajų, o ne harmonijos principas, atveria ypatingą daugiabalsiškumą, išlaisvintą polifoniją: kai vienu metu skamba skirtingi troškimai, ir traumos, skirtingos tautos ir klasės. Ši muzika atsisako pietistinės džiaugsmo ir taikos iliuzijos ar krikščioniško pasiaukojimo ir įcentrintos visuotinybės, o atveria erdves Kitokių kultūrų pokalbiui.

[5] Laisvas, su teise nesuderintas pastatų apgyvendinimas.

[6] Pasipriešinimas medžių iškirtimui, pavyzdžiui, gatvėse, parkuose. Į medžius įkalami vinys ar kitos metalinės, keramikinės detalės, galinčios plėšyti pjūklų grandines. Panaši „digliavimo“ taktika taikoma ir blokuojant kelių statybas, upių perkasimus ir kt.

[7] Graeber. D. Direct Action, p. 202

[8] Mažeikis G. Kompetencijų ugdymo sistema taikant kooperuotų studijų metodą. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2008.