Tamsybė viešumai: tarp Tertulijono ir Maidano

Bendrieji mūsų reikalai sprendžiami viešojoje sferoje ... jei tik privati neužgrobė visa ko, jei tik nėra diktatūros, kuri pabando kuriam laikui visų gyvenimą paversti namų ūkiu. Vienas Bažnyčios tėvų Tertulijonas, regėdamas romėnų aklumą krikščionybei, jų naivumą ir manymą, kad štai ateina barbarai ir sunaikins jų ūkius, pastebėjo: „Joks reikalas nėra tiek svetimas, nei viešuma“ (nec ulla magis res aliena quam publica).

1.     Pirmoji tamsybės viešumai rūšis yra pernelyg didelis pasitikėjimas privačiąja sfera, manymas, kad asmeninis interesas ir yra viskas. Šis aklumas atsitinka, kai imperatoriai, carai, autoritarai ir jų klanai bei draugai pradeda manyti, kad jie turi visą galią, visas armijas ir teismus. Krikščionybės atėjimas turėjo pasaulį pamokyti, kiek svarbi yra viešuma ir kad, nežiūrint visų mūsų manymų, kad bendras reikalas yra kvailas, būtent viešuma ilgainiui ir laimi, ir nebūtinai tokia, kokios norėjome. Privačios svajonės ir yra aklumas viešumai. Akivaizdu, kad talibanas ir vėl laimi Afganistane ir visos investicijos į silpną ir tik privataus turto ištroškusį autoritarinį Hamido Karzajaus režimą yra tuščia. Reikia mokytis bendradarbiauti su tais, kas aukojasi dėl viešumos, ja gyvena, negaili tam gyvybių. Ilgainiui jie subręsta, išsimoko ir sukuria naujus pasaulius, kartais – neskirtus mums.

2.     Antra – tamsumas dėl manymo, kad biurokratinis-norminis pasaulis ir yra viešuma. Biurokratinė-nomenklatūrinė sfera yra tik instrumentas, susitarimas dėl protavimo procedūrų. Procedūros suobjektinimas, sudaiktinimas ir jos garbinimas yra ypatinga kvailumo rūšis, lygintina tik su įvairių totemų, pavyzdžiui, šerno galvų garbinimu. Sovietai manė, kad nomenklatūrinis-partinis valdymas yra viešuma ir nesuvokė nei lenkų Solidarność, nei suvokė LT Sąjūdžio. Tas pat ir Ukrainos Maidanas, tiesiog sulaužęs korumpuotų tinklų susitarimus ir vietinę nomenklatūrą, neturinčią nuovokos, net intuicijos apie viešumą ir jos politinę raidą bei galią ... Manymas, kad nusipirkus televiziją ar laikrašty – jau turite ir valdote viešumą yra dar viena kvailumo rūšis. Janukovičiaus klano žmones, nupirkę absoliučią daugumą Ukrainos televizijų ir laikraščių bejėgiai stebėjo klanų valdžią naikinančią revoliuciją. Viešuma yra proto būsena, o ne laikraštis ir propaganda ne visados gali įsibrauti į išsilaisvinantį protą. Neabejotina, kad Maidanas yra virtualios Sovietų Sąjungos, išlikusios daugelio protuose, griuvimas ... Griūvant Sovietų Sąjungai daugelis sąjūdiečių, pavyzdžiui signataras filosofas Jokūbas Minkevičius kasdiena tai pabrėždavo. Apie viešo proto revoliuciją, kaip pamatinę, labai daug rašė Jugoslavijos Praxis mokyklos aktyvistas Gajo Petrovič.

3.     Trečia, tamsybė dėl atminties viešumo nepripažinimo. Protai kartais nemato galingų Kontrreformacijos viešųjų sąjūdžių ir joks komunikacinis veiksmas (kritikos striėlė J. Habermasui) nėra vaistas nuo aklumo. Filosofinių knygų skaitymas ir diskutavimas posovietinėje Baltarusijoje nepadėjo Europos Humanitarinio universiteto filosofams, politologams pamatyti jų viešumą užvaldančio nostalginio, pro-sovietinio autoritarizmo. A. Lukašenka puikiai pasinaudojo atminties, nostalgijos galia užgrobdamas ir dešimtmečius stiprindamas savo režimą, tiek, kad pats prarado viešumos jausmą, išsekino resentimento galią.

4.      Ketvirta, dėl viešumos painiojimo su biblioteka ir kritišku protu. Daugelis  kairiosios sferos aktyvistų serga filosofinių knygų interpretavimo liga, panašiai kaip jaunahegelininkai, neišvydę bręstančio K. Marxo ir M. Bakunino Internacionalo, niekinę revoliucinius darbininkų susivienijimu ir taip pasilikę archyvų kloduose. Rimti pasaulio politikai investuoja į galingą viešumą, kuriai ir tarnauja, ją kreipia, kartu su ja mokosi. Daugelis Ukrainos kairiųjų taip ir nepamatė demokratinės aikštės – naujosios Agoros, naujosios večės galios. Tik nedaugelis anarchistų organizacijų gynė Maidaną (Чорний Майдан, Lvive - Автономний Опір ir kt.).

5.     Tamsuma viešumos mutacijoms ir metamorfozėms. Kartais viešuma, nuolatos persekiojama ir slopinama mutuoja ir pagimdo katastrofines jėgas. Naciai sukūrę galingą viešumą ir naujos politikos bangą 1933 metų Vokietijoje, pasirodė po to, kai Karlo Liebknechto ir Rosos Luxemburg Spartakiečiai (Spartakusaufstand) buvo ne tik išvaikyti (1919 metais), iššaudyti, išskandinti bet ir galutinai sunaikinti kaip organizacija. Maidane Pravyj Sektor pradėjo laimėti tada, kai V. Janukovičiaus režimas pasikvietė berkuto (spec.milicijos) pajėgas, bandant jėga išvaikyti, o, galiausiai, ir sušaudyti taikų Maidaną.

Viešuma susideda ne tik iš noro ginti savo ūkio reikalus, ne tik iš poreikio apsaugoti intymumą, bet ir visų pirma ir bendros laisvės poreikio. Ji gimsta iš tūkstančio dalykų, kurių tik mažą dalį sudaro laisva rinka, seksualinių mažumų poreikiai. Viešuma yra pasaulis, koks jis savo tiesa atsiveria čia ir dabar gyvenantiems žmonėms: su savo dievais, mitais, mainais, meilėmis, viltimis, vizijomis, prasmėmis. Stebėtina, kad liberalai, užgimė Prancūzų Didžiosios revoliucijos aikštėse ir nusavinę, sudaiktinę, suobjektinę laisvės sampratą, retai kada pamato viešumos poreikius. O tai rodo Tertulijono žodžių teisingumą, adresuotą jiems. Pažaboti viešumos vėjus skrydžiui, vadinasi įžengti ir būti istorijoje net jei tas vėjas yra daugialypumų sūkurys.