APIE IŠCENTRINTOS CIVILIZACIJOS KŪRIMĄ DIDŽIOJOJE LIETUVOJE (LDK)

Tokia idėja buvo diskutuojama Šateniuose šeštadienį diskusijoje apie Czeslawą Miloszą ir LDK dvarų kultūrą, kuri yra siejama su išcentrintos civilizacijos paradigma. Ir šis klausimas nėra tuščias, o gali ir turi būti svarstomas nūdienos geopolitinių idėjų perspektyvoje. Lietuva sovietmečiu pasuko sau gana svetima centralizuotos civilizacijos kūrimo linkme, kai valdžia ir protai telkiami sostinėje ir kai kuriama vieno vado, vienos tautos, vienos valstybės stipri ar silpna mitologija. Centralizacijos vizija ne tik įtvirtina valdžios idėją, pateisina privilegijų kaupimą ir geografinę nelygybę, bet ir NUSUSINA vietos iniciatyvas ir gebėjimus bei ne tik kuria kvailos provincijos iliuziją, bet ir realiai nustekena vietos kūrėjus ir aktyvistų vystymąsi. Tai prasidėjo sovietmečiu, nes tarpukario "Kauno" Lietuva nebuvo nei smarkiai centralizuota, nei turėjo tam jėgų. Kokie išcentrintos vėlyvosios LDK civilizacijos bruožai? Kuriasi daug ir įvairių šakninių centrų su savita raidos ir komunikacijos dinamika: vienuolynai ir jų darbinės praktikos, dvarai ir jų integruota ūkinė-kultūrinė raidos forma, parapijinė bažnyčios veikla ir čia kuriamos mokyklos, labdaros ir kultūrinės organizacijos, miestų savivalda (Magdeburgo teisė), miestelių bendruomenių (žydų "vietelių", vėliau lietuvininkų kultūros ir humanizmo aktyvistų) gyvenimo praktikos. Šiandieniniai išcentrintos Lietuvos likučiai yra anos LDK paveldo rezultatas, kurį gerokai iškreipė sovietinė miestą sutelkiančios vienos įmonės idėja. Gal būt tokių civilizacinių (ne gamybinių!) centrų būta ir daugiau tipų? Visiems šiems centrams būdinga "šimtmečio" veikla: parapija, dvaras ir miestelis, skirtingu būdu ir integraliai, savo veiklas ir gebėjimus ugdė, kaupė, gilino ilgus šimtmečius (apie tai kalba istorijos "analų" mokykla). Svarbiausia, horizontali civilizacinė veikla gali apeiti ir apsieiti be pagrindinių sostinių ir valstybės centrų, arba tie centrai nuolatos migruoja (Kernavė, Trakai, Naugardukas, Vilnius, Gardinas, Krokuva, Varšuva, Kaunas ...). Horizontalūs parapijų, dvarų, savivaldų (seimelių) ryšiai anaiptol ne griauna valstybę, o užtikrina jos šimtmečių stabilumą. Gal būt išcentrinta civilizacija lėmė, kad LDK ir Dviejų Respublikų sąjunga buvo taip ilgai stabili (apie 600 metų, kuo negali pasigirti nei Rusijos imperija, nei, juo labiau, trumpalaikė SSRS). Dabartinė Ukraina, nežiūrint visos savo anarchinės oligarchijos buvo ir išlieka finansiniu ir kultūriniu žvilgsniu centralizuota Kijevo valstybė, todėl sukilę ir Rusijos remiami Luhansko ir Donecko regionai tapo tiek pavojingi. Vis dėlto šiandien kartoti tas pačias išcentrinančias praktikas ir šakninę - rizominę - veiklą nėra tikslinga. Dabartiniai didieji Lietuvos miestai neturi Magdeburgo savivaldos teisės; Lietuvos dvarai - tai kaimo turizmo, ritualinių paslaugų (vestuvėms), įvairių plenerų ir kitokių renginių verslo vieta, o ne žemės ūkio ir ne kaimus sutelkiantis centras; miesteliai ir parapijos yra silpnos ir nepajėgios organizuoti nepriklausomos šviečiamosios ir kultūros veiklos, kurią finansiškai, teisiškai griežtai prižiūri centralizuota valstybė. Apie mažų miestelių didesnę REALIĄ savivaldą ir ATITINKANČIAS kompetencijas, apie horizontalias kultūrines ir dvasines miestelių sąsajas ir judėjimus beveik netenka kalbėti. Nėra jokios pakankamos politinės vizijos ir jėgos, galinčios pažeisti šią Lietuvai daugiausiai Rusijos ir Vokietijos primestą centralizuotos valstybės sistemą. Politinė kova dėl išcentrintos įvairovės nėra atstovaujama jokios realios politinės galios, tik vieno kito istoriko, filosofo ar svajotojo ir tai yra, manau, blogai.

Vietinės istorijos, vietinių balsų ir geneologijų (taip pat oralinių) mokymasis, vietinių politinių vaizdavimūsi (kuršių, jotvingių, žiemgalių, rusų sentikių, karaimų ...) rėmimas yra tos mikro strategijos, kurios puikiai dera ir prie institucinių (miestelių savivaldos, dvarų ...) išcentrinimo pagrindų. Ta tema taip pat kalbu jau pora dešimtmečių. Tačiau nėra taip, kad visai nieko nesikeistų. Išcentrintos savivaldos nėra realybėje, tačiau ją galima formuoti (kaip Miloszo LDK, kaip Silicianija - šalis širdyje), bent pradžiai - galvose ir mokytis pakantumo jai. Paprastai savivaldos ir savęs organizavimo centrais tampa kokie nors keistuoliai, atskalūnai, į ereziją linkę kunigai, apsišaukėliai bajorai, "prisikėlę" genčių vadai, kurių kompetencija ir pasakojimais nepasitikime, bet kurie yra pasionarijai ir svarbu, kad jie dalyvautų diskusijoje. Būtų gerai ta tema surengti kokią viešą pokalbį: apie nutylėtus ar net draudžiamus išcentrintos Lietuvos ir savivaldos herojus???

Miloszas parašė straipsnį: "Silicianijos Didžiojoje Kunigaikštystėje" (rasite Miloszo knygoje "Tėvynės ieškojimas"), kur svarsto LDK širdies viziją, po Dviejų Respublikų sąjungos padalijimo, apie tai, kaip dvarų krašto laisvę dainavo A. Mickevičius ir jo sekėjai. Silicianijos efektu vadinsiu atitolančios ar išsiskelidžiančios vaizduotės mirgėjimą, kai susipainioja ketinimai, genealogijos. Apie šias vaizduotės arabeskas užsimena ir Miloszas, kalbėdamas apie LDK geneologijas, taip pat ir Mickevičiaus, XIX-XX amžiuje:

 „[...] sunku ką nors perprasti Silicianijos Didžiojoje Kunigaikštystėje“. Matyt, taip ir buvo lemta, kad tenykštis didis poetas netilptų į jokius tautinius rėmus ir taptų kuo painiausiai supinkliotų geneologijų pavyzdžiu“. (p. 112).

Silicianijos terminas atsirado, gal būt, iš Th. Jaffersono klaidos, kuris vietoje Lithuania parašė Grand Duchy of Silliciania. Pasak Jaffersono, T. Kosciuška gynė Sillicianijos nepriklausomybę. Tačiau Miloszas pavertė šį vardą Silliciana - pramanyto, širdies krašto, įsivaizduojamos teritorijos meile ir patriotizmu. Silicianijos dvarai gyvi ir šiandien, o Mickevičiaus orūs lietuviai, gyvenantys nuo Kijevo iki Palangos teritorijoje yra orūs savo laisvės gynėjai. Pridursiu, F. Nietzschė, Ecce Homo knygoje, tariasi esąs šių įsivaizduojamų didikų palikuonis. Taigi, sakau, Zaratustra yra Silicianijos herojus ir Silicianija yra išscentrinta Lietuva, utopija ir vizija. Jos pagrindas yra barokinis pasaulio suvokimas, arba pinkliojimų mąstymas, arabeskų epistemologija.

Pinkliavonės yra LDK XIX-XXI amžiaus tradicija, kai kiekvieno didiko giminės tautiniu požiūriu yra ne tik skirtingai papasakojamos, bet ir gausa nesantuokinių palikuonių ir jų linijų, mįslingų istorijos trūkių ir naujų apsireiškimų, sukuria pakankamas sąlygas ne tik išcentrinimui, bet ir išvietinimui ir išlaikinimui, sukuriant grynosios geneologinės vaizduotės fenomeną, itin reikšmingą literatūrai, kinui, apskritai ir apskritai – meninei vaizduotei. Pinkliojimas yra rizominės veiklos lietuviškas analogas, puikiai perteikiantis LDK, užstrigusios Baroko laikotarpyje, mąstymo ornamentiką ir arabeskas. Silicianija mūsų galvose ir širdyse yra geneologiniai pinkliojimai, visados pasiryžę atsiverti keliautojui mitologijų ir reikšmių nepatikrinta ir nesuvaldyta, neinstitucionalizuota laisve. LDK save įtvirtino Palemono dinastija (įsivaizduojamo Romos imperatoriaus Nerono giminaičio palikuoniais Lietuvoje, kurie buvo Gediminaičių dinastijos pradininkai): ant trijų banginių užauginta Lietuvos karalyste.  Genealoginiai mirgėjimai ir kismas yra neinterpeliuotos ir panoptikumo dalimi bei privalomais pasakojimais nevirtusios vis dar laisvos teritorijos ir laiko pavyzdys. Jis žeidžia dabarties istorikų mokslinį pasipūtimą ir institucinį liokajiškumą: būtinai papasakoti dabarties valdžią maloninančius pasakojimus, kuriuos galima užtvirtinti egzaminų prievarta ir valdininkų rangų panieka neapklaustai ir nesuvaržytai atminčiai.

Įteisinti pinkiojimų mąstymą ir Silicianijos utopiją ir reiškia leisti vietos vaizduotei ir orumui skleistis vis kitokiomis spalvomis, kai tik miestelių ir didikų lenktynės, realios ir pasakojamosios, pradeda lemti įskiepytos kultūros raidą. Dabarties centalizuota Lietuva yra supermarketuose platinamos monokultūrinės produkcijos vartotoja: kultūros, kurios šaltinis yra svetimi tolimi „didieji“ pasakotojai, ir kuriuos prižiūri universitetai, pasaulio muziejai. Monokultūros paklūsta didžiųjų šalių kvazi-imperiniam mąstymui ir tikslams ir užtikrina tokių rinkų ir vartotojų buvimą, kurie baidosi ne tik vietos apsišaukėlių, bet ir Mickevičiaus ar Miloszo silicianijų . Apie jokią savitą civilizaciją esant tokiai komunikacijai ir galios santykiams netenka ir kalbėti. Nematau jokios galimybės, kad savitą raidą išskleistų instituciškai kvalifikuojami ir medalius renkantys mokslininkai. Ir vis dėlto atsvari imperinei Rytų – Vakarų mąstysenai „Šiaurės-Pietų“ laikysena, bei LDK (Lietuvos-dalies Latvijos, Baltarusijos, dalies Ukrainos) mąstymas remiasi savivalda, pinkliojimu (rizomiškumu), laisviausiomis geneologijomis – silicianijomis ir neapklaustu ir neišdresuotu orių daugybės centrų mąstymu.