Feikas (Fake) kaip: epochos savi-interpretacija

Feikas (Fake) kaip: epochos savi-interpretacija, Dievo rykštė, dėmesio pardavimai ir propagandos priemonė ir visa kartu, nes tokie svarbūs ir paklausūs yra melagingi sensacingi, gundantys pranešimai ar vaizdai. Prisipažinsiu, kartais feikais patikiu ar kimbu ant feikinio spamo kabliuko. Kartais šios paviršutiniškos gudrystės ir apgaulės įgyja šiokią tokią gelmę, pratęsdamos socialinių tinklų lūkestį ar tikėdamos būti masiškai perspausdintos ir taip melas interpretuoja epochos laiką. Feikas – yra ir liaudies melas, o, pasak kitų, – Viešpats rimbas, tretiems tai priemonė didinti dėmesio srautus ir jų pardavimus, ketvirtiems – tai trumpai veikiantis juodosios propagandos instrumentas. Liaudiškas laisvės melas konkuruoja su geismo rinka ir abu šie su valstybinėmis įtikinėjimo mašinomis. Dėl to propaganda tampa mažiau efektyvi: dėmesio pardavėjai ir Dievo rimbai nuolatos seka valdžios kuriamas psichozes ir nukreipia savo pagundas ten. Feiko meistrai yra Fognews.ru, kurio publikacija apie V. Gergijevo išsilaisvinimą iš Putino dvaro priklausomybės, tai, kad jis viešai sulaužė savo dirigento lazdelę, palaikiau tiesa, nes tikėjau didžiųjų meistrų heroizmu, romantiniu a lia Betchoveno įvaizdžiu. Kita naujiena, kuria nepatikėjau, bet ja sekė visa LT žiniasklaida, tai laisvų Kinijos soc.tinklų veikėjų kūryba apie tai, kad Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong Uno dėdė ir artimieji buvo sudraskyti šunų stebint šimtams partijos veikėjų. Kaip atskiras atvejis paminėtina grupė „Stačiatikių kompjuterinis saugumas“ (Православная компьютерная безопасность). Grupės aiškina savo tikslą sekti Dievu ir tuo, kad „ ... Viešpats mums siunčia virusus bausdamas ir išbandydamas“. Pasak jų, gaminti ir siusti feikus vadinasi išbandyti ir bausti vartotojus. Nuo kompjuterinių virusų yra gaminami „žmonių rankų darbai – antivirusai“, o „Stačiatikių kompjuterinio saugumo“ grupė su Viešpaties palaima, meistriškai ir atsargiai gamina tokius feikus, kurie raižo mūsų sielas rimbais. Vienas geriausiai pasisekusių jų feikų, kuriuo trumpam ir aš patikėjau, buvo apie tai, kad Putino dvaro režisierius N. S. Michalkovas gavo gausių lėšų savo būsimam epiniam filmui apie baudžiavą filmuoti. Michalkovas esą teigia (feiką kaip faktą perspausdino dešimtys patikimų laikraščių), kad baudžiavos siaubas yra bolševikinis ir holivudinis pramanas: “Tačiau kuo gi buvo baudžiavinė teisė? Baudžiavinė teisė – tai popieriumi patvirtintas patriotizmas. Žmogus buvo susietas su savo motule-žemele ne tik pareigos jausmu, bet ir dokumentaliai. Baudžiavinė teisė – tai liaudies išmintis, tai keturi šimtai metų mūsų istorijos. O dabar, kai man siūlo išbraukti tuos keturis šimtus metų iš mūsų istorijos, aš klausiu “Brolyčiai, tai negi jūs manote, kad mūsų protėviai durniai buvo?”. Atseit-michalkovo baudžiavos idealizacija buvo atkreiptas dėmesys į valdžios vykdomą regreso į SSRS politiką: grąžinama griežta asmens gyvenamosios vietos registracija, draudimai pareigūnams vykti į užsienį, didėja žmonių paskirstymų po Rusijos gubernijas prievolė ir pati įvairiausia cenzūra. Vis dėlto ne Dievo rykštė, o auditorijos srauto (traffics) biržos, prekiaujančios sielų dėmesiu, yra svarbesnis feikų šaltinis, tiek, kad konkuruoja su propagandos mašinomis. Kartais medijos, pvz., Ukrainos censor.net.ua tiesiog klesti misdami karo ir riaušių psichoze. Geras feikas yra sielų, jų dėmesio, srauto stimuliatorius, pagalba, kai nėra naujienų ar kai vartotojų dėmesys nukrypsta kitur. Kitos priemonės: skandalingos erotinės nuotraukos, žvaigždžių istorijos ir pan. Tokiu būdu auditorijos srauto biržos (WmLink, RuClicks.com, Clickunder.ru, AdLabs, BodyClicks, TeaserNet, Rs-Context ir kt.) dalyvauja emocijų gamyboje ir dėmesio pardavimuose ir savaip griauna propagandos pastangas valdyti psichozės rinką.