Politinių ir pilietinių arenų dinamika. Apibendrinant 2014.

2014 pradėjome įtemptai žiūrėdami į šventinį Kijevo Maidaną, į jo zujantį autonominių palapinių ir šimtinių spiečių, į ten vykstančių diskusijų įvairovę, jų skirtybes ir santarves ... į arti dvejų milijonų piliečių susirenkančių į liaudies večę. Mokėmės iš naujo agoros demokratijos ir kritikavome Maidaną dėl jo vienpusio dešinumo, dėl gilios kairiųjų jėgų idėjinės ir aktyvumo krizės, svarstėme ar lenktyniaujančios demokratijos ir daugialypumų modeliai gali būti vien dešinės?  Kairioji kritika ir idėjos gūžėsi ir Lietuvoje prasidėjusiose lenktynėse dėl LT Prezidento posto. Akivaizdžiai dešiniosios D.Grybauskaitės pergalė buvo akivaizdi iš anksto ir oponentų, ypač Zigmo Balčyčio įsikibimas į tai, kad reikalingas bet koks postas. Vidinė LT politinė dinamika nekėlė jokio susidomėjimo, buvo pilka, nomeklatūriškai orientuota, neturinti nei strateginių socialinių idėjų, nei raidos vizijų. Nepavykęs referendumas dėl Euro ir kitokių klausimų parodė, kad struktūrinių pokyčių kol kas siekia tik populistinės tautinės grupės, kurios dar negeba nei tinkamai politiškai ir teisiškai formuluoti klausimų, nei geba rasti platesnį visuomenės palaikymą. Kita vertus įvykiai Ukrainoje rodė ką kita: tapo akivaizdu, kad struktūrinis pasaulio aiškinimas nebeveikia, kad politiniai laukai ir arenos jų dinamika yra kur kas svarbesni procesams, nei subalansuotos oficialių politinių struktūrų derybos. Europos centras, politinių įvykių svarbiausia arena persikėlė iš Briuselio ir Maskvos į šių žmonių žvilgsnius į savo ateitį ir į pasaulį. Politiniai laukai ir arenos, grupių dinamika ir transformacijos, politinės lenktynės ir sparti elitų kaita rodė gyvą valstybę, tuo tarpu kai Lietuva šiame fone veikiau tapo vieno lyderio – Prezidentės pilka domenija.

O vėliau prasidėjo ... Kijeve Hruševskio gatvė ir molotovo kokteiliai, ir degančios vidaus reikalų kariuomenės, milicijos ir Berkuto mašinos, fejerverkai, pirmosios degančios padangos, vėliau dūmų atakos, Maidano šturmo tiesioginės transliacijos ir viena kita Lietuvos vėliava barikadose. Išmokome suprasti ir tarti Dešinysis sektorius – Pravyj sektor: futbolo fanai su savo ne itin intelektualia leksika ir dainomis tapo galinga politine jėga ... Politinio lauko ir arenos veiksniai ir procesai buvo itin stiprūs, kad sulaužė Kremliaus-Vakarų šalių-V.Janukovičiaus derybų susitarimus, sugniuždė Berkutą, išblaškė senąją Radą ir pirmaujančią Ukrainos Regionų partiją, transformavo politines struktūras ir pažadino jas ilgalaikėms modernizacijoms. V.Janukovičius bėgo į Rusiją, kartu su visa savo svita, išduodamas visus savo šalininkus.  Vėliau prasidėjo neatpažinti, „mandagūs“ žali ir ginkluoti kariniai žmogeliukai Kryme, lėta ir taiki didelės Ukrainos teritorijos okupacija, Ukrainos valstybinės armijos bejėgiškumas. Europos politinių įvykių arena pasislinko iš Kijevo į Sevastopolį, Kijevas aiškiai prarado iniciatyvą, Kremlius atsibudo, pradėjo masyvų informacinį ir propagandinį karą: dezinformacijos bangos ir emocinių vaizdų ir muzikos montažai užpildė socialinius tinklus ir televizijas.

Lietuva visą tą laiką itin aktyviai ne tik palaikė (savanoriai, žurnalistai, D.Grybauskatė) Ukrainą, bet ir, dalyvaudama įvykių arenoje, kreipė į save dėmesį. Būdama Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos (JT ST) nenuolatine nare sugebėjo, kartu su JAV ir akistatose su Rusija, lygiaverčiai kelti klausimus, problemas, oponuoti, palaikyti Ukrainą ir tapti tokiu pasaulio politinio lauko žaidėju į kurį Vašingtonas ir Maskva atkreipė dėmesį ir nuolatos piktai ar gerai citavo. Lietuvos tarptautinis aktyvumas Ukrainos klausimu tapo prielaida, kad ir ji tapo informacinių atakų, propagandos objektu ir klausimu ar vieną dieną Baltijos šalys pačios taps hibridinio karo taikiniu. Prasidėjo pirmosios sankcijos prieš Rusiją dėl Krymo okupacijos ir aneksijos.

Vėliau gimė Naujosios Rusios (Novorosija) politinė mitologija, hibridinė okupacija, karinis Kijevo nacionalinių gvardijos batalionų pasipriešinimas, jų dramatiškas ginklavimasis, itin daug kraujo pareikalavęs Ukrainos kariuomenės prisikėlimas iš nebūties. Igoris Strelkovas Girkinas, niekam iki tol nežinomas saugumietis, rašytojas, istorikas – istorinių įvykių rekonstruktorius, ir panašūs į jį niekam nežinomi ir mitų įkvėpti Rusijos nacionalistai tapo politiniais lyderiais. Vienu metu, Vidurio-Rytų Europos politinė arena kelioms savaitėms persikėlė į iki tol niekam nežinomą Slaviansko miestą. Strelkovo Girkino reitingai Rusijoje greitai augo pradėdami lenkti V.Putino reitingus. Tapo akivaizdu, kad šis Novorosijos (Donbaso ir Luhansko apylinkių mitologijos) karas ir naujosios politinės vizijos ne tik dėl Ukrainos, bet ir dėl Rusijos taps iššūkiu ne tik Kijevui, bet ir Maskvai. Vis dėlto ši paini Rusijos persirengėlių ir savanorių intervencija, tiesioginės Rusijos kariuomenės okupacinės atakos, nauja politinė mitologija ir nuobodi žuvusiųjų statistika užmigdė Vakarų infotainmento (informacinio pasilinksminimo) žiūrovus ir juos maloninančią spaudą, kuri sutelkė visą savo dėmesį į Islamo valstybės kilimą Sirijoje. Atrodė, kad Vakarų vartotojai prarado susidomėjimą slavų skerdynėmis ir susidomėję žiūrėjo į aukojamus amerikiečius ir Islamo pergales. Tačiau numuštas Malaizijos lėktuvas pažadino jau pradėjusias snausti Europos medijas. Europos laikraščiai, sekdami vyriausybėmis, visa galia atsigręžė į Maskvą ir paskatino naują sankcijų bangą, diskusijas dėl karinės pagalbos Ukrainai, dėl karinių grupuočių Lenkijoje ir Baltijos šalyse stiprinimo. Iki tol nematyti ir nestebėti Rusijos karinių lėktuvų ir povandeninių laivų veiksmai tapo itin erzinančiais ir nuolatos komentuojamais Vakarų spaudoje. Greitai savo nuomonę apie Rusiją ima keisti Švedija ir Suomija.

Dėmesys karui ir ginklavimuisi, Šaltojo karo demonams, Lietuvoje visiškai nustelbė socialines ir kultūrines problemas. Tapo akivaizdu, kad struktūriškai mąstantiems valdininkams ir ilgamečiams struktūriniams“ ir jau nomenklatūriniams politikams priimtina tik jų valdoma procesų logika, bet ne pilietiniai politiniai laukai ir arenos, jų dinamika. Jiems tapo aišku, kad jau ne pilietinis ugdymas ir pilietinė kritika (kuriuos jie suprato kaip mokesčių mokėtojų ir paklusnumo ugdymą), o tankai, lėktuvai ir kitokia karinė įranga taps Lietuvos naujo biudžeto orientyrais.  Kairiosios idėjos atsitraukė ne tik Ukrainoje, bet silpo ir visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje. Ar jos vis dar kairiosios, t.y. reformistinės ir laužančios sustabarėjusias struktūras? Priešingai, Lietuvos Socialdemokratų partija, turinti ginti pilietines idėjas ir remti streikuojančius mokytojus ar skatinti švietimo procesą, pradeda pataikauti dešiniųjų reikalavimams didinti išlaidas ginklavimuisi. Ir tai yra ne šiaip sau diskusijos, o esmingas, tektoninis visos šalies pasislinkimas į naujų karinių susitarimų, naujų batalionų formavimo, naujų ginkluočių ir bazių kūrimo, naujo struktūrinio valdymo ilgalaikę politiką.  Vis dėlto, prisimenant Maidaną ir nacionalinių gvardijos batalionų formavimą Ukrainoje, galima pastebėti, kad ne kariuomenė, ne gynybinė struktūra, o priešingai jai, pilietinė visuomenė sustabdė Rusijos agresiją. Ukrainos kariuomenė su savo generolais dažnai elgėsi net išdavikiškai. Tam, kad Ukrainos visuomenė galėtų ginti savo šalį reikėjo dviejų maidanų (2004 ir 2013-2014). O Lietuvoje? Sąjūdžio atmintis jau virsta istorija, o išsivažinėjantys piliečiai rodo, kad jokios įkvepiančios pilietinės arenos ir pulsuojančio gyvenimo lauko Lietuvoje beveik nėra. Pilietinės visuomenės idėjos Lietuvoje aiškiai pasitraukė į antrą planą, manant, kad patys valdininkai ir su jais suaugusi kariuomenė imsis reikšmingų veiksmų. Prisimenant, kad Ukrainoje nemaža dalis milicijos ir Vidaus reikalų kariuomenės, visiškai suaugusių su struktūromis, atsuko ginklus prieš savo piliečius ir perėjo į okupantų pusę, tokia situacija nekelia pasitikėjimo ir Lietuvoje. Tik dešinioji, patriotiška Šaulių sąjunga savaip sprendžia pilietinės kritikos ir sąmoningumo klausim. Bet tai ir vėl – ne turininga ir profesionali valstybės struktūrų kritika. Šaulių sąjunga savo veikliu patriotizmu užgožia socialinės ir politinės kritikos reikšmę. Kita vertus, lėtai mažėjantys emigracijos mąstai iš Lietuvos, liudija, kad toks švietimas, ir tokia kultūra, kokios jos yra Lietuvoje ir, atitinkamai, tokia politinė sistema, kuri nususina šalį ir nesuteikia jai ženklesnės socialinės ir kultūrinės raidos, taip pat negali išlikti. Vis dėlto streikuojantys mokytojai, vieninteliai iš esmės drįstantys prieštarauti ekonominei Lietuvos sistemai, dar nepažadino jėgų, kurios kritikuotų visą save susinančią Lietuvos santvarką ir politinę sistemą. Lietuviškai kalbančios televizinės ir, plačiau, medijinės, savęs kvailinimo sistemos anaiptol nėra daug geresnės už itin agresyvią Rusijos TV kanalų ir internetinių portalų propagandą.  Vis dėlto bundančius svarstymus, kad Lietuvai reikalinga esminės reformos: dėl antrosios pilietybės, dėl migracijos į Lietuvą skatinimo, dėl didesnės socialinės-ekonominės raidos dinamikos, gana greitai nustelbė naujas Maskvos baubas – ten prasidėjusi priešnaujametinė valiutinė, o veikiausiai ir finansinė ir, pagaliau, ekonominė ir politinė – krizė. Tokiu būdu Euras ateina kaip laimėtojas, laikinai nustelbdamas visas abejones. Tačiau po Naujųjų veikiausiai sustiprės klasinės įtampos ir profesinių sąjungų mūšiai dėl ne gerėjančių, o, veikiau, menkėjančių socialinių-ekonominių perspektyvų, dėl gerovės augimo sąstingio, dėl migracijos ir antrosios pilietybės, dėl kitų tautybių vardų rašysenos ... Ir vis dėlto Europos politinė arena nebus Lietuvoje, o bent jau sausį-vasarį Maskvoje dėl ten bręstančios daugiamatės, itin gilios krizės. Tačiau sprogimas gali prasidėti bet kokiame Rusijos mieste.