Apie sąžiningą sąmonę, jos permanentinį pilietinį karą ir purviną rašytojo duoną.

                           Sąžininga sąmonė (Das ehrliche Bewußtsein – Hegelis)  ir aukos sindromas yra susiję tuo, kad abu jaučiasi neteisingai nukentėję. Jie yra du vieno poliai: pirmoji sąmonės būsena siekia su dalykais, jų atsitiktinėmis dėlionėmis siejamos tiesos, ir, taip ir jos nepatyrusi, virsta nuolatiniu neišsipildžiusių svajonių ir pasiaukojimo gyvu liudijimu. Sąžiningumo aukštinimas susieja tarpusavio santykius ir  daiktus su vertybėmis ir idealais, taip ir nepripažinus jų nepašalinamo prieštaravimo, ir todėl visą likusį gyvenimą aimanuojant ir pergyvenant dėl atvertos pasauliui širdies, dėl pasiaukojančio gėrio aiškinimo ir to, kad ši žmogaus dovana buvo atstumta. Sąžininga sąmonė taip ir nepastebi savo idealų, tapatinamų su dalykais ir santykiais, atsitiktinumo, savo negebėjimo suvokti melagingos tikrovės pavidalų ir daugialypių, kompleksinių procesų. Sąžiningos sąmonės procesai trukdo asmenims pradėti atvirą dialogą su panašių atsitiktinumų, tačiau tokiais pat sąžiningais, oponentais. Dažniau išsitraukiamas ginklas ir širdingi žmonės žudo vieni kitus: aistringai, nirtulingai, likdami kurčiais vienas kitų aimanoms ir svajonėms. Pilietinis karas yra sąžiningo proto kūrinys, kai kiekviena pusė aukoja savo garbę ir orumą bendros šlovės kapams. Ir net jei neturi ginklo, sąžiningas protas visados lieka nelaimėjusia, tačiau be perstojo į mūšį žengiančia auka. Štai kodėl visados buvo reikalingi triksteriai ir sukčiai, kuriems sąžiningi protai nuolankiai leisdavo likti purvinais ir nedorais, tačiau bendraujančiais, kintančios ir tekančios sąžinės įvairiaveidžiais. Atstumtieji tekėdavo kaip purvinas vanduo tarp švarių ir spindinčių sąžinės akmenų ir užtikrino jų mainus, bendravimą, sprendimus, kuriuos sutvirtindavo ne tik garbės žodžiu, bet ir įstatymu, ir galia, ir prievartos instrumentais ir taip dovanodavo sąžiningos sąmonės švyturiams ramybę ir teisę verkti namuose dėl jų niekados neišsipildančių svajonių.

                             Politikai, ypač populistai, stengiasi kaip galima dažniau apleliuoti į sąžiningą sąmonę ir į pagalbą kviečiasi kunigus, kurie, tačiau, jei tik atsigręžia į žmogaus nuodėmių istoriją, suabejoja pasaulietinio proto tiesų liudijimais. Politikai populistai naudojasi nelaimingos sąžiningos sąmonės viltimis ir šauksmu ir sulaukia sąžiningųjų palaikymo. Juk ar taip ar kitaip, sąžiningos svajonės neišsipildo, su atsitiktiniais dalykais siejami idealai niekados netampa nei visuotiniais, nei pašalina kitų asmenų priešingas svajones. Kitaip elgiasi tikri rašytojai, aprėpiantys realias socialines dramas, ir diplomatai, suvokiantys sąžiningumo ribotumą ir atsitiktinumą: jie atskleidžia arba padeda realizuoti daugiamačių opozicijų raidą ir neneša pergalės nei vienai pusei. Kas šiandien Lietuvoje kalba šia gilių prieštaravimų kalba ir dramų rimbais aižo sąžiningą protą: Sigitas Parulskis, Herkus Kunčius, Jolita Skablauskaitė ... ?  Daugiaplaniai ir dvasios mutacijas veriantys rašytojai nuskriaudžia sąžiningas sąmones ir todėl jie yra pamažu smerkiami, laikomi purvinais, praradusiais heroizmą, tačiau skaitomais ir laukiamais, tais, kurie laisvina žmogų iš vergavimo dalyko ir idealo vienovei.