VIETOS TARYBOS IR BEVIETĖS PARTIJOS

Surskio ir Mauzerio pokštai apie tai, kad Darbo partija „persikėlė“ iš Kėdainių į Širvintas ar pokalbiai, kad konservatoriai „prarado“ Kauną ir Panevėžį, ar kad visos Šiaulių partijos buvo atstumtos, kalbant apie 2015 metų rinkimų į vietos savivaldas ir merus rezultatus, rodo partijų bevietiškumo simptomą ir mobilizacinių programų neveiklumą. O visuomeninių komitetų gausa (rinkimuose dalyvavo arti šimto) atskleidžia kitokį vietos bendruomenių ir įvairiausių susivienijimų požiūrį į kasdienybės politiką: vidines miestų problemas, socialines ir kultūrines, ekonomines  vietos situacijas, į įvairovės raidą. Vietos tarybų principas yra būdas, kuriuo šie komitetai, o esmės atstovai-savanoriai, siekia užtikrinti savivaldą. Praradimo ir persikėlimo metaforos, kuriomis nuspalvinti daugumos didžiųjų Lietuvos partijų lyderių komentarai, atskleidžia nuolatinę daugelio šalių masinių ideologinių partijų problemą: nevietiškumą, atitolimą nuo kasdienybės fizikos, nuo demokratinės įvairovės. Masinių politinių partijų nevietiškumą kiek sumažina aiškus interesų grupių supratimas, įvairios komunitarizmo, t.y. bendruomeniškumo, teorijos, o taip pat partijų skyrių veiklos autonomija. Tačiau šie prisitaikymai prie vietos aplinkybių  gana greitai pradeda ardyti ideologinę ir programinę partijų esmę: mobilizuoti mases bendro, didesnio tikslo siekimui, kuris neretai, bent jau laikinai, prieštarauja vietos poreikiams. Pavyzdžiui,  J.Degutienė po rinkimų pakvietė konservatorių (TS-LKD) partiją ir tautą susivienyti: „Esu tvirtai įsitikinusi, kad pagrindinė mūsų, politikų, pareiga šiandien yra mažinti visuomenėje vis labiau ryškėjantį susvetimėjimą ir suvienyti Lietuvos žmones [...] Bet norint pasiekti rezultatų visuomenėje, pirmiausiai turime tapti vieningais, susitelkusiais ir bendruomeniškais partijos viduje. [...] Atsigręžkime į tai, kas visuomet darė mus stiprius - patriotiškas ir krikščioniškas idėjas“. O A.Sakalas, kalbėdamas apie rinkimų rezultatus socialdemokratams, mano, kad jie svarbia dalimi yra susiję su menku ideologijos išmanymu: „Juk kur tai matyta, kad socialdemokratai, kurie lyg ir turėtų atstovauti samdomųjų darbuotojų ir smulkių verslininkų interesams, didžiausią mokesčių naštą užmeta būtent ant jų pečių, o kapitalą apmokestina vos ne simboliškai. Taip elgdamiesi socialdemokratai jau prarado daug rinkėjų miestuose.“ Abu komentarai atitinka partijų ideologijas, programas, skirtas masių mobilizacijai. Tačiau abu pasisakymai yra atitolę nuo vietos tarybų idėjos: atstovauti situacijas, įvairovę, vykdyti kasdienybės politiką. Priešingai, jei paskaitysime visuomeninių komitetų lyderių argumentus, juose vyrauja skirtybių, derybų ir vietos problemų, įvykių retorika, beveik nesusijusi su ideologijomis, su didžiaisiais pasakojimais apie tiesą ir tėvynę, o su transporto, komunalinio ūkio, generalinių miesto planų, biurokratijos, vietos verslo skatinimo ir kitais klausimais. Tokią retoriką bandė plėtoti V.Matijošaitis diskusijoje su labiau ideologiškai nusiteikusiu A. Kupčinsku.

                      Kitaip tariant susipriešinimas tarp vietos tarybų principo ir ideologinių partijų yra neišvengiamas, dar daugiau - būtinas, o veiksniai kurie atskiria vietos tarybų veiklą ir partijų paskirtį yra didesni, nei galimybės šias priešybes sutaikyti. Politinė filosofija vietos tarybų ir partijų veiklas aiškina kaip prieštaravimą tarp vietos įvykių ir ideologinės, programinės mobilizacijos. Ši opozicija gali būti išreikšta kaip: situacija prieš ideologiją, įvykis prieš struktūrą, atvirumas įvairovei prieš discipliną, horizontalūs ryšiai prieš valdžios vertikalę. Masinės politinės partijos atsiranda iš būtinybės demokratizuoti ideologijų atstovavimą arba ideologinę lyderystę ir jų kilmė mažai ką bendro turi su autonominės savivaldos raida. Partijos siekia tęstinumo ir remiasi tiesine plėtra, o nepriklausomos tarybos yra atviros kūrybiniam trūkiui, spontaniškai inovacijai, netiesinei raidai. Tarybų ir partijų atmintys yra skirtingos. Savivaldos taryboms yra artimesnė daugiakultūrinė geneologija, kai įvairios grupės pasakoja savo kilmės istorijas ir nebando rasti bendrų dėsnių: joms priimtini ir vietos lenkų ir žemaičių, katalikų ir stačiatikių, valstiečių ir smulkiųjų verslininkų pasakojimai. Priešingai, partijoms yra artimesnė istorija, įvairios didžiosios pamokos ir todėl idealų propagavimas. Tačiau abejos atmintys yra vienodai reikšmingos: įvairovės geneologija užtikrina vietos bendruomenių ir naujų sąjūdžių gyvenimo prasmę, o istorija padeda organizuoti valstybę.

Tarybų principas yra skiriasi ir nuo bendruomenių veiklos. Klasikinės bendruomenės, nors ir įaugusios į vietą, dažniausiai yra menkai kūrybingos. Dar daugiau, jos neretai labai konservatyvios, priešinasi bet kokioms mobilizacijoms, ar modernizacijos programoms. Štai kodėl reikalingos partijos: įveikti individualizmo narciziškumą ir bendruomenių uždarumą, mobilizuoti jas. O tarybos, dėl savo horizontalios demokratijos, pamažu įgyvendina vietos įvairovę, įveikdamos bendruomenių uždarumą, laipsniškai atveria jas kitokioms kaimynystės programoms, sutaiko tolimų religijų ir nesusijusių tautų pavienius žmones. Tarybos, pradedant XX amžiaus pradžia tapo atviros ne tik vietos gyventojų ir parapijų lūkesčiams, bet ir klasių kovos, profesinių sąjungų, o ilgainiui ir paribio kultūrų, įvairių genderinių ir kitų organizacijų savivaldos būdu. Savivaldos istorija sutampa ne tik su gyvenamosios aplinkos ar religinių bendruomenių plėtra, bet ir su profesinių sąjungų kova ginant darbuotojų ir jų šeimų interesus. Šiandien gana menką profesinių sąjungų aktyvumą (jos galėtų stipriai įtakoti tarybas, tik yra apleidusios šią itin svarbią veiklos sritį) atstoja kitų nevyriausybinių organizacijų veikla, darančių tiesioginę pilietinė įtaką vietos rinkiminiams komitetams. Būtent taip įvairios tėvų, neįgalių šeimų, su socialine veikla susijusios organizacijos, taip pat kūrybinės ir kultūrinės grupės, bando spręsti savo problemas, tačiau, neretai vis dar menkai suvokia tarybų veiklos principo svarbą, skirtingą nuo bendruomenių veiklos.

                      Geriausiai tarybų ir partijų konkurenciją ir priešybes iliustruoja tarybų istorija komunistiniu laikotarpiu. Profesinių sąjungų tarybos, Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, Suomijoje, paplitusios po 1905 metų revoliucijos Rusijos imperijoje,  buvo ir vis dar lieka susijusios su kasdienio gyvenimo prasmės užtikrinimu, tam naudojant derybų, kūrybos, rezistencijos, savitarpio pagalbos veiklas. Ir šiandien darbininkų, profesinių sąjungų ar kūrybinių darbuotojų tarybos vis dar plėtoja derybinius ir tiesioginio protesto veiksmus dėl darbo sąlygų gerinimo, orumo užtikrinimo. Jos mokosi ir solidarizuojasi ginant bendrą interesą, kooperuojasi, pakeičiant vienas kitą darbe ir namų aplinkoje, ragina rūpybą šeimomis ir vaikais, skatina kitas veiklas, užtikrinant gyvenimo prasmę ir vertę. Ne tik streikai, bet ir savivalda, šeimyninis gyvenimas, darželiai ir mokyklos, suaugusiųjų švietimas ir laisvalaikis yra profesinio solidarumo reikalas. Kita vertus, profesinės sąjungos siekia išvengti, ir tai yra skausminga istorijos patirtis, didesnių sąsajų su politinėmis partijomis, net jei šios yra kairiosios. Todėl tarybos yra pagrindinis viešas organas, kurio pagalba profesinės sąjungos gali užtikrinti savo protesto ar kooperacijos veiksmus.

Bolševikai, V.Leninas, iki pat 1917 metų nebuvo tikri, kad vietos tarybos yra tinkama savivaldos organizacija jo įsivaizduojamam šuoliui iš pusiau feodalizmo į socializmą įgyvendinti. 1918 metų Visos Rusijos Steigiamasis susirinkimas turėjo nustatyti porevoliucinę valstybės santvarką. Bolševikai pralaimėjo atvirus ir demokratiškus rinkimus į susirinkimą atstovaujančias tarybas. Daugumą laimėjo eserai (socialistai revoliucionieriai), o įvairių profesinių sąjungų, valstiečių ir kareivių tarybų atstovai atmetė Lenino dekretus. Už tai ginkluoti bolševikai išvaikė Steigiamąjį susirinkimą, o kilus protesto demonstracijoms - jas sušaudė. Įvairių tarybų organizuojami sukilimai vyko 1919-1920 metais įvairiuose Rusijos miestuose, įskaitant Petrogrado Vasiljevo rajono laivų statytojų, kuris taip pat buvo sušaudytas. Garsiausios buvo sukilusios Kronštato tarybos, tų jūreivių, kurių dėka apskritai Spalio revoliucija įvyko. Tačiau ir jos buvo bolševikų sunaikintos ginkluoto susidūrimo metu 1921 metais. Panašiu būdu buvo griaunamos ir nepriklausomos tarybos Ukrainoje. 1956 metais revoliucijos metines komunistai šventė šaudant į vengrų sukilimą. Jis buvo prieš primestą komunistinę santvarką ir nesavarankiškumą, prieš ideologinę tamsybę, kritikos nebuvimą, bet ne prieš tarybas. Pakilę laisvei vengrai rėmėsi vietos tarybomis, t.y. tiesiogine savivalda ir solidarumo organizavimu ir konkuravo su partine sistema, su komunistine santvarka. 1956 metų Vengrijos tarybos paskatino nepriklausomų laikraščių leidimą, atkūrinėjo visuomenės įvairovę, išjudino smulkų verslą, skatino savarankiškumą. 1968-ieji buvo revoliucinių protestų metai, kurie sukrėtė visą Socializmo sistemą, ne tik Vakarus. Tarp daugelio to meto hipių, Juodųjų panterų, Meksikos sukilėlių, Belgrado ir Zagrebo studentų ir kitų protesto bangų, svarbiausiais išlieka Paryžiaus studentiška revoliucija ir Čekoslovakijos Pavasaris. Abu jie rėmėsi tarybų ir vietos komitetų, kasdienybės revoliucijos idėjomis, kurios padėjo išvengti, įveikti didžiąsias partijų ideologijas. Kita vertus, šių sukilimų nesėkmės rodė ir tarybų principo ribas: mobilizacijos menkumą ir diplomatijos stoką. Masinę mobilizaciją geriausiai užtikrina ideologija ir agitacija, o diplomatiją - elitų sąmoningumas ir lankstumas, bet ne vietos tarybų veikla.

Po 1968 metų daugelis Vakarų politikos filosofų pastebėjo kasdienybės revoliucijos, naujo socialinio laiko ir erdvės aiškinimo būtinybę. Senosios partijos vis dar kalba visuotinybės, didžiosios erdvės ir istorinio laiko leksika, neretai ignoruodamos gyvenimo situatyvumą ir diskriminuojančias ar laisvinančias judėjimo trajektorijas. Turiu omenyje: socialinės rūpybos ar savivaldos institucijų darbo laiką ir adresus, visa tai, kas veikia mūsų kasdienį darbo ir gyvenimo ritmą ir jausmą, - tai kas atspindi ideologijos sudaiktinimą. Sudaiktintos didžiosios ideologijos, paverstos kūnu ir praktika ateities vizijos neretai yra nejautrios nei mūsų namų aplinkai, nei darbininkų laisvalaikiui, nei jų šeimų ligoms, nei nelaimėliams, kuriems aplinka atšiauri. Priešingai, situacijoms ir judėjimo trajektorijoms, diskriminacinėms ar išlaisvinančioms, yra atviros tarybos ir jų įvairūs, besiginčijantys, besidauginantys ir besiskiriantys visuomeniniai komitetai. Apie vietos tarybų principo skirtumus lyginant su didžiosiomis ideologijomis svarstė Hannah Arend ir šiandien diskutuoja Antonio Negri pastebėdami jų gebėjimą vykdyti kasdienybės revoliuciją, arba esmingas socialines ir kultūrines reformas, kurti naujas sąvokas ir bendravimo būdus.

Šia trumpa replika tarybų istorijai ne tik noriu oponuoti vienvaldėmis partijomis, parodyti vietos komitetų kovą su totalitariniais režimais, bet ir kalbėti apie vietos savivaldos gebėjimą kurti naujas miestų, urbanistines trajektorijas ir situacijų poreikį atspindinčius planus.  Tarybų istorija ir naujas situacinis mąstymas rodo, kad savivaldos savarankiškumo skatinimas nėra raudonųjų ar penktosios kolonos projektas, kaip kartais Lietuvoje užsimenama. Ir tai, kad jos, vedinos vietos rinkiminių komitetų, oponuoja partijų veiklai yra veikiau norma, nei blogybė. Tačiau, iš tiesų, tarybų gebėjimai ir pats principas yra ribotas, kaip beje ir partinis. Partijų realizuojami demokratijos, valdžios pasidalijimo principai ir formos dažnai nesuteikia ir nepalieka vietos pilietinėms taryboms ir tiesioginei savivaldai, kaip tai ilgą laiką tęsėsi ir iš dalies vis dar vyksta Lietuvoje. Dar daugiau, pilietinės visuomenės, grupių organizavimasis iš apačios ir demokratinis įgaliojimų paskirstymas neretai prieštarauja partinei disciplinai ir populiarumo akumuliavimui. Todėl prieštaravimas tarp tiesioginio veiksmo principus puoselėjančių tarybų ir ideologines programas plėtojančių partijų yra neišvengiamas. Susipriešinimo dėka balsas suteikiamas kasdienybės įvairovei, o į demokratijos procesą yra įtraukiama daugiau žmonių. Štai kodėl į įvykusius vietos savivaldų rinkimus žvelgiu optimistiškai, nes juos laimėjo ir vietos komitetai, o ne tik liberalai: ir vieni, ir kiti suprato pasikeitusias žaidimo taisykles, kas mažiau rūpėjo kitoms partijoms.