Kūryba: išvengti didžiųjų galios sukūrių

Laisvos kūrybos, taip pat ir kūrybinės mokyklos, idėja Lietuvoje susiduria su šiomis, apsisprendusiomis, sąmoningomis ir neregimomis traukos upėmis, verpetais ir neregimomis struktūromis: konservatyviąja kultūros tradicija, kultūros hegemonijos kritikos ir postkolonijiniu sąjūdžiu, šiuolaikine globaline ir stambiųjų korporacijų bei tinklų atstovaujama kultūra, valstybinė galios sistema.

a) Konservatyvioji kultūros tradicija. Ją pirmiausiai asocijuoju su Krescencijaus Stoškaus, Romualdo Ozolo, Broniaus Genzelio, Broniaus Kuzmicko ir kai kurių kitų sąjūdiečių, Katalikų bažnyčios hierarchų, Tėvynės sąjungos ir jiems artimų politinių-kultūrinių grupių veikla. Šios tradicijos atsiradimą ir ilgametę praktiką skatino negatyvi reakcija į visa kas sovietiška, o vėliau ir kas verslu, kas per daug liberalu ar anarchistiška. Tai daugiausiai antimodernistinė, mažai inovacinė, tautinę dvasią ir šaknis godojanti, tapatybę sauganti grupė. Jie ne tik puoselėja savo gerbiamą tradiciją, bet ir nuolatos bando rasti jai daugiau vietos. Jų politinio aktyvumo kartais galima tik pavydėti: spaudžiant LR Kultūros ir Švietimo ministerijas, miestų kultūros skyrius, kovojant už patriotines, tautines, dvasines vertybes, taip, kaip jie jas įsivaizduoja. Su šia grupe žmonių gana sunku kalbėti apie didesnę modernizaciją, šiuolaikinį nekomercinį meną, modernius tarptautinius kūrybinius projektus, originalias konceptualias idėjas, nors galima draugiškai su jais pasmerkti populiariosios kultūros tuštybę ir Holivudinio meno destruktyvų poveikį.

b) Kultūros hegemonijos kritika ir postkolonijinis sąjūdis. Jis yra palyginus silpnas Lietuvoje, o Lietuvos autoriai šia tema daugiau skelbiasi užsienio kalbomis (knyga Baltic Postcolonialism, sud. Violeta Kelertas), nei aktualiai diskutuoja savo krašte. Tai ganėtinai keista, turint omenyje, kad būtent jie galėjo tapti sovietinio paveldo kritikais, užtikrinti sovietinio diskurso realią defragmentaciją, trukdyti sovietių struktūrų prisitaikymui ir inversijoms Lietuvoje ir tuo pakeisti kiek naivią konservatyvią kultūros tradiciją. Kultūrinės hegemonijos terminą vartoju Antonio Gramsci prasme: kaip valdžios, ideologijos ir pasaulėjautos sisteminį persipynimą diktuojant kultūros ir švietimo vertybes ir kryptis. Neabejotina, Sovietų sąjunga išplėtojo pakankamai stiprią kultūrinę hegemoniją ir jos liekanas, visus kultūrinės valdžios ir normatyvų bei vertybių persipynimus rasime iki šiandien. Panašią, tik gerokai stipresnę, sistemingą kultūrinės hegemonijos politiką šiandien vysto Rusija. Kultūrinis viešpatavimas daugeliu atvejų yra giliai susijęs su propaganda ir atitinkamu išteklių paskirstymu: kuriant propagandinius kino filmus, televizijos ir radijo kanalus, laikraščius, palaikant propagandiškai nusiteikusius dailininkus, skulptorius, operos ir baleto teatrus, kitas institucijas.  Priešingai, Lietuvoje nauja kultūrinė hegemonija nesusiformavo dėl daugelio skirtybių ir laisvių. Tuo galiu tik pasidžiaugti. Mano nuomone, tikslingai propagandai geriausia atsispirti asimetrinėmis laisvės ir įvairovės priemonėmis, o ne totaline kontrpropaganda.  Tačiau tai, kad kultūrinės hegemonijos kritika nėra pakankamai išpuoselėta, pagrįsta Lietuvoje, tai, kad pokolonializmo studijos be keleto filosofų ir kultūrologų pastangų (A. Samalavičiaus, A. Sverdiolo, E. Aleksandravičiaus ir kt.) neprigijo rodo, kad sovietinės sistemos paveldas išliko aktualus, nejudinamas, skausmingai suaugęs, suslydęs su dabarties valdžios struktūromis ...
c) Šiuolaikinė globalinė ir stambiųjų korporacijų bei tinklų atstovaujama kultūra. Ji tarnauja didžiausiems kino gamintojams ir platintojams, žvaigždžių koncertinių turų organizatoriams, pasaulio garsiausiems dailininkams ir muziejams. Jų dėka vyksta naujoji, itin komercinė ir agresyvi protų, vaizduotės, vertybių, kūrybinių gebėjimų kolonizacija. Šių tinklų veikla reikšminga savo tarptautiškumu, organizuotumu, išvystytomis technologijomis, puikiu marketingu. Tačiau jų globalinė prigimtis nususina paprastų žmonių vaizduotę, kuria panašias vertybes ir suvokimo schemas visam pasauliui ir yra abejotini savo nauda smulių ir vidutinių kūrėjų įmonių raidos požiūriu. Po globalinio didžiųjų kūrybinių korporacijų poveikio kultūros įvairovė yra sunaikinama, žmonių gebėjimas suvokti vietos kultūrines vertybes sumenkėja iki marginalijų, iki absoliučios, nuolatos duotojamos mažumos. Tačiau tai nereiškia, kad globalizacijos kūrybinė produkcija turi būti demonizuojama, išstumiama, draudžiama, pakeičiama vietos talibų kultūrinėmis vizijomis. Globalizacijai atsispirti reikalingi ne draudimai, o nuolatinė kritika ir alternatyvių tinklų: kino, galerijų, muziejų ir t.t. formavimas. Iš esmės Lietuva galėtų sukurti visą aibę alternatyvių kultūros pyrago sluoksnių-tinklų. Tam prielaidas suteikia egzistuojantis kultūros centrų ir muziejų tinklas, nekomercinių galerijų tinklas, pilių ir dvarų savininkų formuojamas tinklas, labai lėtai besikuriantis nekomercinio kino gerbėjų ir salių tinklas ir t.t. 

d) Valstybinė galios sistema. Ji persmelkia daugelį valstybinių kultūros ir švietimo įstaigų, pančioja viešąsias įstaigas. Ji ir padeda ir naikina kūrybingumą, pažada finansinį palaikymą ir supančioja kontrolės mechanizmais, nesibaigiančiomis ataskaitomis, savo ir Briuselio biurokratiniais potvarkiais. Niekada nėra aišku ar šis laisvų kūrėjų bendradarbiavimas su valstybės sistema yra naudingas, tačiau kūrybinėms mokyklos ir universitetams – neišvengiamas. Sistemos geluonis įsiskverbia į kūrėjus, kultūrininkus, pedagogus, užčiaupia jų proto gebėjimą ką nors kritikuoti, skatina pataikavimo ir baudžiavinius santykius. Ne kartą mačiau mokytojų ir dėstytojų susibūrimus, kur drąsuoliai kritikai iki ministrų pasirodymo, užtildavo ir nuleisdavo galvas pasirodžius „ponui“. Tai reiškia viena, valstybės sistema įaugo į kultūrininkų kaulų čiulpus, užvaldė jų kūnų sąmoningumą, virto jų pasąmone ir Super ego. Tai yra didelis pavojus kūrėjams, kurį įveikti galima kasdien pratinantis viešai ironizuoti, būti skeptiškiems, kurti viešus kuriozinius dalykus, nebijoti matomų klaidų ir naudotis apsirikimų atveriamomis naujovėmis ir galimybėmis, bet tuo pačiu suvokiant, reflektuojant šių pokyčių santykį ne tik su išorinėmis struktūromis, o su savo paties įsitikinimais apie socialinę-politinę tvarką. Ar ji vis ta pati, įaugusi į mus, ar lūžinėja, braška, kad ir kaip mums, mumyse tupinčiai sistemai, tai būtų nemalonu.

Šių verpetų: konservatyvaus, sovietinio hegemoninio, globalinės-komercijos ir neregimos vidinės sistemos traukiami ir nuo jų bebandantys išsivaduoti vystosi nepriklausomi menai, laisva kūryba, jos sudėtingi sąryšiai su mokyklomis. Šiuos verpetus ir sroves galima įveikti ir atsitiktinai, bet daugiau nuskęsta; o galima kritikuoti, ar tiesti kūlgrindas, partizanauti, ar inicijuoti alternatyvius įvykius.