Agitacinė muzika siekia tikslingai formuoti emocijas, nuomones. Ir nors ji nebūtinai yra nuoseklios ir instituciškai reguliuojamos propagandos dalis, savo tikslais ji taip pat siekia įtikinti, mobilizuoti žmonių grupes, formuoti jų sąmoningumą, padėti apsispręsti. Tačiau agitacijos, aistringo muzikinio įtikinėjimo patosas gali nieko bendra neturėti su tikslinga jausmų vadyba arba sielų inžinerija. Įtikinėjama, kai skauda širdis, kai subręsta klasinis įniršis, kai pakviečia tautos dvasia, kai to reikalauja meilė ... Šia prasme agitacinės dainos yra grupinės dvasios, klasės ar tautinės sąmonės išgryninimo ir formavimo būdas. Jis atveria kelią, nutiesia tiltus, sukuria palankias aplinkas vienai iš galimų asmens trajektorijų, laisvės pokyčių, nepriklausomybės transformacijų krypčių. Nutiesti emociniai tiltai ne pavergia, o pasiūlo pasirinkimo kelią, alternatyvios raidos perspektyvas, kolektyviai reikšmingų pokyčių horizontus, kuriuos pats asmuo gali atsakingai pasirinkti ar atmesti.
Labai dažnai agitacinis menas, susijusi retorika, vaizdavimas, muzika yra siejami su pavergiančia manipuliacija ar smegenų plovimu, prievartiniu pakeistinės sąmonės formavimu. Vis dėlto pakeistinė sąmonė neegzistuoja, ji yra tik iliuzija, miražas. Egzistuoja ne svetima pakeistinė sąmonė, o apakusi ir apsigavusi savoji, tai sekimas nesuvokiamais ir nesuprantamais šablonais, svetimo pasirinkimo pripažinimas, savųjų siekių nuslopinimas, asmeninių jausmų išdžiovinimas, sielos pavertimas dykuma, proto – tabula rasa. Agitacija nėra už tai atsakinga, ne ji prasideda ir užsibaigia aistringu kvietimu, jausmingu raginimu, įtikinančiu vartų ar absurdo, negerovių rodymu.
Egzistuoja pozityvioji ir negatyvioji agitacija. Pozityvioji piešia būsimus tikrovės vaizdus, formuoja miestus-sodus, laisvas tėvynes, savivaldžias bendruomenes. O negatyvioji, ji išlaisvina nuo engimo, nuo prievartos, nuo gyvuliškos būklės, nuo tamsos ir kvailumo. Tai yra prisikėlimo šauksmas, prabudimo raginimas, tai draugo pagalba, tai siūlanti pagalbą gelbėjimosi ranka. Negatyviosios agitacijos atveriami laisvės horizontai nesuponuoja jokio pasirinkimo, o palieka visišką asmens laisvę atsitiktinumų ir draugiškumo apsuptyje paties meniškai formuoti savo gyvenimą.
Įtikinėjantis, sutelkiantis rokas buvo ryškus Lietuvoje garsiųjų Roko maršų metu, kas subūrė dideles jaunų žmonių gretas kovai už nepriklausomybę Lietuvoje, kas griovė totalitarizmo pagrindus be jokio tiesioginio apeliavimo į konkrečią valdžią, diktatorių, biurokratijos aparatą ar štabus. Rokas išjudino didžiules jaunų, dinamiškų žmonių mases, kurie ne tik išmoko skanduoti, įgijo apibrėžtą formą, bet ir virto tauta, galinčia kelti savo apibrėžtus ekonominius, politinius reikalavimus, kurti ir skleisti savo Sąjūdį.
Baltarusių muzikinė grupė pasirinko pavadinimą Liapis Trubeskoj (Ляпіс Трубяцкой ) interpretuodama I. Ilfo ir J. Petrovo romano Dvylika kėdžių herojų, poetą-uždarbiautoją Nikifor'ą Liapis'ą, kuris savo eiles pasirašinėjo Trubeckojaus vardu.Liapis buvo ne tik cinikas, uždarbiautojas poetas, bet ir perprato visą sistemos absurdą ir jį dvigubino, trigubino, žinoma, labai savanaudiškais tikslais. Prisiminkime, poetas Liapis ne tik patekdavo į administracinį miesto tarybos pastatą per ambulatoriją, bet puikiai žinojo biurokratų slepiamus honorarų šaltinius. Žurnalui "Higroskopijos -Žinios" buvo parašęs eilėraštį: "Kentėjo Gavrila nuo gangrenos/ nuo gangrenos jis ir atgulė...".
Grupė susibūrė 1990 metais, o lyderiu tapo dainininkas Sergejus Michalokas. Liapis Trubeckoj akcentuoja nekomercinį roką, socialines-politines, dažniausiai su mažumomis ar atskirties grupėmis, klasine darbininkų savimone susijusias temas, ryškų teatrališkumą, absurdo vaidybą, plakatiškumą. Teatrališkumo ir agitacijos jungtis buvo ryški ir Anties grupei roko maršų laikotarpiu. Tačiau Algis Kaušpėdas daugiau dėmesio skyrė ne tiesioginei agitacinei dainai ar plakatiniam politiniam teatrui, o kur kas labiau pirminiams dalykams: paversti klausytojus laisvais, išmokyti juos juoktis iš savo santvarkos, iš prievartos, pajusti siautulingą laisvės spontaniškumą ir vienu metu tautiškumą, kurį galėjo dovanoti 1988-1990 metų rokas. O Liapis Trubeckoj yra žymiai profesionalesni teatro ir atitinkamai daugelio muzikinių klipų kūrėjai, o jų agitacija atvira kaip apnuogintas durklas. Ir tai suprantama, šiuolaikinė visuomenė yra persmelkta vartotojiškumo, beveidžio ir apolitiško roko ir kitos populiarios muzikos, begalinio stilių pasirinkimo. Vartotojiškumas pavirto politinio sąmoningumo pelke, masių nežadina būti nepriklausomoms paprasčiausias muzikinis siautulys ir ritmas. Alternatyvi pasaulėjauta ir pasirinkimo erdvių ir tiltų atvėrimas negalimas be skausmingo agitacinio kirčio, be geliančios ironijos, be diktatorių įsiūtį žadinančio spektaklio.
Tarp daugelio jų skandalingų ir meninių temų, garsių koncertų ir albumų išskirsiu tris, labai su susijusius su agitaciniu roku dainas. Pirmoji daina: Не быць скотам (Nebūti gyvuliu, pirmą kartą atlikta 2011 metais) yra socialistiškai nusiteikusio baltarusių poeto Jankos Kupalos (Я́нка Купа́ла) eilėraščio «Хто ты гэткi?» muzikinė oranžuotė ir skanduotės formos roko daina. Antra daina yra Путинарода (Putinaroda) . Sukurta daina ir susijęs video klipas vaizduoja pigiu, kičiniu, glamuriniu stiliumi Rojų (Adomo ir Ievos), kuris pamažu griūna virsdamas Baltarusijos/Rusijos valdžios groteskiška paranoja (Putinaroda galima versti ir „Putino tauta“, ir „Putinas pabaisa - nuo „urod“, ir kaip „tautos keliai“). Ši daina ir susietas absurdo spektaklis parodo liaudies kvailinimo, zombinimo etapus. Trečia aptariama daina Броненосец (Ты ни при чём?) (Šarvuotis ( Tu nei prie ko?) - pagal analogiją Juodosios jūros revoliuciniam 1905 metų šarvuočiui Potiomkinui, taip pat pagal analogiją S. Eizenšteino propagandiniam meniniam filmui Šarvuotis Potiomkinas.
Minėtose dainose kovojama ne paprasčiausiai prieš A. Lukašenkos diktatūrą Baltarusijoje, bet kartu ir prieš žeminančią eksploataciją ar tai būtų valstybinio, ar klaninio, ar korporacinio kapitalizmo atvejais. Akivaizdu, kad tai nėra neoliberalizmo pinigus ir skonį tenkinanti muzikinė grupė, nors ir ji ir nevengianti koncertuoti Maskos naujosios petit-bourgeois klubuose. Man tai labai primena rusų poeto Vladimiro Majakovskio elgesį, kuris, viena vertus, buvo revoliucijos ir proletariato dainius, garsus ir ryškus futuristas, tačiau nevengė linksmintis naujosios buržuazijos restoranuose. Tas pats ir su šokėja, aktore, bet kartu ir agitatore Isadora Duncan. Ji plėtojo improvizacinį, spontanišką šokį, taip pat ir politinį, socialiai angažuotą, iššaukiantį, jaudinantį kovai ir prisikėlimui ne mažiau nei gilus poeto žodis. Jos spontaniškos improvizacijos jungė F. Nietzshes, K. Marxo idėjas . Tačiau ji, nors ir šoko revoliucijos idėjas, vaidino agitaciniuose spektakliuose, mokė vaikus sukilusios dvasios ritmo, tačiau kartais jos maištas susiliejo su naująja Rusijos buržuazija (trumpo naujosios ekonominės politikos – NEP- laikotarpiu), su ištaigingomis kelionėmis automobiliu, su Nica, kur jos laukė tragiška mirtis.
Todėl, manau, Liapis Trubeckoj proletariškas-bohemiškas elgesys, šis politinis oksimoronas yra suvokiamas Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos revoliucijų poetinėje, meninėje tradicijoje. Liapis Trubeckoj grupės teatrališkumas, agitacinis patosas, angažuotumas yra artimas Baltarusijos, Rusijos Punk rock grupėms, pavyzdžiui Pussy riots, ir jos garsiajam veiksmui Maskvos cerkvėje: Богородица, Путина прогони (Šventa Marija, išvaryk Putiną, 2011). Liapis Trubeckoj savo agitacine, kovine, pilietine dvasia gerokai išsiskiria nuo kitų taip vadinamų „Vakarų slavų“ roko grupių. Pavyzdžiui, Ilja Stogovas, gausiai rašantis apie anarchizmo, Punk rock'o raidą Baltarusijoje, Ukrainoje sugretina Liapis Trubeckoj su Ukrainos muzikinėmis grupėmis: Kijevo Воплі Відоплясова (Vandens šokėjo klyksmai) ir Lvivo Океан Эльзы (Elzos okeanas) . Tačiau Воплі Відоплясова grąžinantis komunitarizmo ir folkloro laisvę, anarchiją Batkos Machno prasme yra tolimas nuo Liapis agitacinės intervencijos, kuri labiau artima Baltijos šalių, Sankt-Peterburgo ir Maskvos socialinio anarchizmo dvasiai. Juo labiau Liapis Trubeckoj skiriasi nuo Океан Эльзы – giliai bohemiško, Balkanų dvasia alsuojančio roko, kuris išlaisvina individą, ne komūną, ir ne kolektyvą.
Panašūs meniniai Punk rock ir kitų anarchistinių roko grupių pasirodymai yra labai skirtingi savo tautine pasaulėjauta, civilizaciniais orientyrais, tačiau, kitaip nei tapyba ar mada, akcentuoja ne paslėptą juslumo platinimą (distribuciją), bet daugiau aktyvią, puolančiąją altervenciją. Jų pasirodymai išplečia erdves į kitus gyvenimo labirintus, išplečia pasirinkimų šaknynus (rizomas), griauna buvusių teritorijų šventumą. Tačiau daro tai ne anonimiškai didinant galimybes, o agitaciniu kūrybiniu ritmu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą