I. Laisvė ir išankstinė harmonija
Leibnizo monadai Dievas suteikė dvi galimybes: įsivaizduoti ir matyti pasaulį toks koks jis yra ir būti laisva to nedaryti. Šiame geriausiame iš visų galimų pasaulių būtent laisvė, o ne išankstinė monadų harmonija viešpatauja. Visa trys yra labai svarbu. Mūsų pasaulis yra geriausias iš visų galimų pasaulių: jei remsimės prielaida, esą Dievas yra absoliutus Gėris, tada ir pasaulis, kurį jis sukūrė iš visų kitų galimų, kuriuos galėjo sukurti, yra geriausias. Šiame pasaulyje žmonės yra laisvi daryti ne tik puikius dalykus, bet ir krėsti niekšybes. Vadinasi, jiems suteikta laisvė yra būtina geriausio iš galimų pasaulių prielaida. Ji yra tiek svarbi, kad net pirmoji nuodėmė Rojaus sode ir visa kita aibė nuožmiausių kritimų negali paneigti jos reikšmės absoliučiam gėriui. Tikėtina, kad visais kitais atvejais, viešpataujant prievartai ir disciplinai, griežtam įstatymui ir drausmei, būtų blogiau. Antraip Dievas iš karto galėjo sukurti Rojų – Prievartos Stovyklą.
Remiantis minėtu samprotavimu, Leibnizo teiginys apie išankstinę visų monadų harmoniją nebeatrodo tiek svarbus, nežiūrint teiginio pažintinės svarbos, t.y. epistemologinio fundamentalumo. Išankstinės harmonijos principas tvirtina, kad nežiūrint to, kad monadų, t.y. mūsų sielų ir sąmonės, patirtis yra tik mūsų vienų laisvas sprendimas, Dievas suderino mūsų patirtis ir todėl mūsų samprotavimai galimai yra panašūs ir, kartais, net tapatūs. Šiandien, galėtume apseiti be Dievo vardo ir teigti, kad visą šį harmonizavimo veiksmą vykdo bendravimas, įvairiausios praktikos ir tyrimai, kritika ir taisyklės, kurios siūlomos laisvam protui, t.y. monadai. Šis apsisprendimas, polinkis suderinti, harmonizuoti savo vaizduotę ir suvokimą nepašalina laisvės, t.y. gebėjimo eiti ne tik teisingais keliais, bet ir klystkeliais. Ir ši teisė klaidingai įsivaizduoti, nesutikti su išankstine harmonija yra pirmesnė, nei įstatymai ar moralės normos. Kodėl? Gal būt, kad pasaulio ontinis, t.y. būties pamatas yra ne duotas, o jį reikia išrutulioti (explicatio), arba, kaip teigia G. Deleuze, išskleisti suglaustas pasaulio klostes, tikrovės konfigūracijas. O kadangi pasaulis, kaip ir Dievas, yra begalinis, absoliutus, ši sklaida gali būti pati įvairiausia ir ji remiasi kūryba, t.y. laisve. Žaidimo tikslas yra išskleisti pasaulį, t.y. jį įsivaizduoti, suvokti tokį koks jis yra ir gali būti visoje dieviškų potencijų visumoje, o išankstinė harmonija užtikrina vienodą tokios begalinės vaizduotės sėkmę. Tačiau tai padaryti, vadinasi turėti stiprią kaip Dievas vaizduotę.
Kitas Leibnizo principas - reikalavimas didžiausio suderinamumo - teigia, kad būtina, bet nepakankama sąlyga egzistuoti yra būti susietu su daugiausia dalykų. Pavyzdžiui, jei a suderinamas su c, d, e, o b suderinamas tik su f, tai egzistuoja a. Didesnė tarpusavio sanglauda, o vadinasi bendravimas, socialumas, kultūringumas lemia didesnę buvimo galimybę. Tas pats veikia ir mūsų kūrybą. Esame laisvi sukurti bet ką: laiko mašinas, kentaurus, burtažodžius, absoliutaus grožio meno kūrinius, mašinas, kompiuterius, santvarkas. Tačiau, jei tai ką sukuriame yra nesuderinama su daugeliu tikrovės dalykų, mūsų pasaka, projektai ir viltys išlieka kažkuriame kitame iš galimų pasaulių. Tikrovėje dažniausiai egzistuoja ir išsiskleidžia tik tai, kas yra priimtina daug kam: gamtai, žmonėms, idėjoms (idėjų, archetipų suderinamumas). Yra tie, ko sanglauda didžiausia su medžiagų dėsningumais, biologinėmis sąveikomis, organizmo aplinka, kitų monadų ypatybėmis, vėjų ir jūrų galiomis, su aistros galia ...
Vis dėlto, suderinamumo reikalavimas yra tik būtina, tačiau nepakankama sąlyga. Kitas reikalavimas, kurį Leibnizo sekėjai, scholastai dažniausiai pamiršta, yra buvimo siekiamybė, aistra, entuziazmas, įniršis būti. Šis nirtulys yra sudėtinė monados energijos, t.y. potencijos dalis. Ji tarp gyvūnų ir žmonių pasireiškia aistra, entuziazmu. Bet, kaip jau minėjau, vien tik įniršis išlikti, gyventi, skleistis dar neužtikrina buvimo. Būtina, kad tavo didžiausias entuziazmas būtų suderinamas su daugelio kitų monadų buvimu ir siekiniais, bet kartu su jų ir savo paties laisve. Tai padaryti nėra taip lengva. Iš čia tiek sumaišties pasaulyje.
Taigi, mes esame laisvi nepatirti pasaulio tokio, kokį jį mums išskleidžia išankstinė harmonija, iškreipti jį savo kūrybos, aklų geismų ir ydingų praktikų dėka. O susipriešinimai, netvarka, kuriuos mes sukuriame, ne galutinai pažeidžia didžiausio suderinamumo logiką, o sukuria trumpalaikes blogio praktikas. Pavyzdžiui, prievartinis, klastingas ar apgaulingas b suderinimas su f, g, h ... n kuriam laikui pralenks teisėto būti a galimybes, išstums a iš šio geriausio iš galimų pasaulių, o mūsų gyvenimas virs nesibaigiančiu košmaru. Ilgalaikiu požiūriu, žinoma, dieviškų buvimo galimybių nepralenks jokie mūsų politiniai ar socialiniai pramanai ir projektai, tačiau šiuos dešimtmečius viešpataus blogis, o išstumtajam a iš šio pasaulio lenktynių bus sunku paaiškinti jo kančios ir tragedijos svarbą ir prasmę.
Sunaikintas širšių lizdas ar skruzdėlynas namuose padidins mūsų ramybę ir svečių saugumą, užtikrins trumpalaikį didesnį pasitenkinimą ir higienos normų suderinamumą. Vienos negyvos cheminės medžiagos, įkūnijančios tvarką, bus suderintos su kitų, švarių ir inteligentiškų žmonių, lūkesčiais ir homo sapiens hegemonija. Tačiau vaizduotė ir biologinis gyvenimas neteks gyvenimo kartu su kitomis būtybėmis patirties. Ir nebent atgaila už sunaikintą širšių lizdą, ar jautrios vaizduotės skrydis su piktų širšių dvasiomis galėtų bent kiek sumažinti higienos ir saugumo žalą mūsų buvimui kartu su pasauliu.
Kasdienybės atsitiktinumai, kurių yra kupinas kasdienybės gyvenimas suteikia mažiau galimybių patirti pasaulį koks jis yra, ar išskleisti toks, koks jis gali būti ir skatina atsiduoti situacijų ir manymų įvairovei, kurių vieni yra klystkeliai, kiti aklavietės, treti nužymėti kančios ir tremties ženklais. Pagaliau juk reikia suvokti ir kitų kvailystes, nežiūrint to, kad kvailysčių suderinamumo nereikalauja išankstinės harmonijos principas. Tas, kam nelemta būti nėra ir išankstinės harmonijos dalis. Tačiau siekis nebūti išstumtam blogio suokalbio iš būties sferos vis tiek mus skatina suvokti ar net bandyti susiderinti su nacių, sovietų, įvairiausių diktatorių, manipuliatorių, teroristų, žudikų reikalavimais ar sutikti su melaginga didžiųjų korporacijų ar net demokratinių valstybių manipuliacija, kaip tai atsitiko JAV karo prieš Iraką atveju. Mes tik numanome, kad kuris nors dalykas nėra geriausio iš visų galimų pasaulių išankstinės harmonijos dalis, tačiau nuolankiai vykdome, prieš Dievo valią ir prieš amžinybę, pagaliau prieš pasaulį, mažųjų diktatorių ir apsišaukėlių reikalavimus.
II. Skrydis su angelais
Įsivaizdavimas, net jei jis menkai suderinamas su įvairove gali būti ir kupinas gėrio, nors ir sunkiai atitiks išankstinės harmonijos principus. Tokio gėrio dalis yra skrydžiai su angelais, šventųjų komedijų regėjimai, pokalbiai su pasakų ir legendų herojais, su visais tais galimų pasaulių gyventojais, kurie atveria mums laisvės galimybes. Laisvė Leibnizo filosofijoje suvokiama be jokio santykio su išorine tvarka: tai teisė įsivaizduoti bet ką ir daryti bet kokį gerą ar blogą veiksmą. Ji yra absoliuti. Vis dėlto net ir vaizduotės sferoje išsiskleidžia tai, kas suderinama su ilgaamže, pavadinkime, archetipine patirtimi. Jos yra kupinos senosios ir naujosios pasakos, šiuolaikinė romanistika ir poezija, šias vaizduotės trajektorijas skleidė H. Ch. Andersenas, W. Hauffas, O. Miloszas, J. R. R. Tolkienas ... suderindami savo laisviausias vizijas su daugeliu liaudies patirčių, su tūkstančius metų vykusiais vakaro kolektyviniais pasakojimais ir regėjimais. Leibnizo monados subręsta ir skleidžiasi stiprios vaizduotės ir apšvietos dermės horizonte, to trapaus santykio, kuris jau XVII amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje buvo sugriautas.
Visados galime pasirinkti tarp džiaugsmu alsuojančio skrydžio kartu su dangaus sferų esybėmis ir Oidipine nepakanta persmelkto „savo“ tvarkos gelbėjimo. Abu vaizdai tiek pat mažai pamatuojami, tik pirmasis kyla iš laisvės, o antras iš išankstinės tvarkos tariamo žinojimo, pirmasis neša džiaugsmą, niekam nekliudo ir niekam netarnauja, o antras yra apaugęs maurais, klampina sąmonę ir skatina vergovę. Tačiau sklendimas su Logo spinduliais atrodo ezoteriškumo ir nepraktiškumo viršūne, didžiausia, nepagrįsta kvailyste, nežiūrint to, kad tai yra pirminis geriausio iš galimų pasaulių principas. O sekimas tvarka ir teisybe, įstatymais ir daiktų dermėmis, kuriuos vaizduojame pragmatiškumo, atsakingumo ir pilietiškumo prielaida - nėra šio pasaulio būties versmė. Mūsų gyvenamojo pasaulio iš viso nebūtų, jei vadovautumėmės turėjimo, apčiuopimo, daiktų ir ūkio tvarkos, vietos ar globalinių dėsnių reikalavimais. Jie yra svarbūs, bet antriniai, jie užtikrina galutinę teisę būti tam, kas kyla iš laisvės principo ir yra daugiausiai suderinamas su kitomis monadomis. Todėl, kai klausiama ar vykdyti įstatymus, ar keliauti įsivaizduojamo gėrio šviesos sūkuriais, galima skristi; ar jei klausia ar reikia pasirinkti pasakų kūrimą ar teisę pilietiniu požiūriu: galima rinktis pasakas. Tai skamba visai absurdiškai, tačiau ir pats Leibnizas rašo Teodicėją, o ne tesisės sąvadą. Žinoma ne visa kas taip paprasta. Tarp pasakų kūrėjų ir teologų pilna dogmatikų, kanonus sergėjančių irt laisves varžančių inkvizitorių, o tarp teisės kūrėjų yra laisvų ir mūsų pilietines laisves puoselėjančių žmonių.
Pasak Leibnizo, sąmonė-monada siekia išskleisti pasaulį prieš save ir tapti pasauliu. O išankstinė, Dievo dovanota, harmonija yra vienintelis būdas susikalbėti ir suderinti mūsų vaizduotės siekinius. Bederinant kartais sunaikinami ištisi pasauliai, paneigiamos dangiškos hierarchijos, vaizduotės trajektorijos. Sakoma, angelų nėra, nes mes kartu jų ne(be)matome ar nustojome matyti. Lygiai taip pat išnyko kaukai, aitvarai ir slibinai. Mūsų vaizduotė jų nebeatskleidžia kaip esamybės, o palieka tik kaip piešinį ar kompiuterinę grafiką. Taip mes netekome savo vaizduotės pasaulio, paaukojome jį manipuliuojančiam kinui ir televizijai. Juk ne patys savo vaizduotės dėka matome atplaukiančias undines, o ekranas jas mums rodo. O tuos, kurie vis dėlto regi šiuos keistus kūrinius, pačius laikome nesveikos arba pernelyg stiprios, energingos vaizduotės turėtojais.
Mes esame laisvi patys išsiskleisti visa pasaulio įvairove ir daugelis juslių, praktikų ir patarimų mums padeda mūsų molekulių, ląstelių, mūsų sąmonės būtiško ir neatšaukiamo kismo kelyje. Įsivaizduoti tikrovę tokią, kokia ji yra – nepaprastai sudėtingas veiksmas, neretai viršijantis visas mūsų pastangas. Ir taip sunku yra todėl, kad, priešingai laisvės principui, mes vaizduotę supančiojame atitikimo grandinėmis, tikslumo rimbais, konkurencijos ringu, visuotinių vertybių kalėjimu ... vienmate spektaklio visuomene, pavergtu protu, gyvenimo energijos netektimi, To Paties viešpatija ...
Šalia daugelio vartų, atskleidžiančių vaizduotei laisvės skrydžius yra pasakos: vaikai lakstantys septynmyliais batais, džinai saugantys gundančias gražuoles, slibinai, pašiaušiantys medžių plunksnas ... Tarp visų jų su saulės spinduliais sklendžia angelai. Jų neįpareigojantis džiaugsmas yra toliausiai nuo būtinybės atitikti kokią nors išankstinę žmonių sugalvotą tvarką: švietimo, ūkio, finansų, lytinio geismo, politinės ištikimybės ... Dievo minčių dovanojama savaiminė ir be jokių išlygų meilė ir draugystė ir visiškas neprisirišimas yra toli nuo purvo ir prievartos, skausmo ir nepakantos, kad galiausiai suvoki, kad jų laisvė geriausiai įkūnija ir išreiškia gyvenimą.
Skristi kartu su angelais vadinasi turėti ne tik lakią vaizduotę, bet ir entuziazmą, kuris yra tiek pat gelbstintis, kaip ir klaidinantis, žudantis. Aistra būti yra akla ir entuziazmo patvirtinami regėjimai būna patys klaidingiausi. Leibnizas užsimena apie eretikų sukeltus karus, apie regėjimų pažadintą prievartą, apie melagingus pranašus, apie fantazijas, kurios pažeidžia mūsų sveikatą, sukelia ligas, karus, ekonomines katastrofas. Kviečiame angelus, o atskrenda belzebubai, girdime tariamą Dievo žodį, o alsuojame pragaro ugnimi. Entuziazmas yra aistra pražudžiusi tautas, mąstytojus, armijas ... Tačiau be entuziazmo, be gyvo jausmo monada neišsiskleidžia, laisvė negyvena, vaizdai neišsiskleidžia ir su angelais nesklendžiame.
Iš angeliško džiaugsmo ir entuziazmo kylantys žaidimai dovanoja mums tikrovės įvairovę, galiausiai, sekant L. Wittgensteinu, kalbinius žaidimus, daugiareikšmes ir mirgančias logikas, besiraizgančius tapatybių šaknynus. Kilti ir skristi mus pakviečia poezija, pasakos, legendos, istorinės vaizduotės patirtys, kurios nusineša mus didžiosiomis ir pamatinėms fantazijos sąrangomis. Jų istorinis suderinamumas, amžių patikrinti archetipiniai vaizdai, prasmės vertinimai yra pakankamas būdas atskirti mirtiną ereziją nuo lasvinančio vaizdavimo.
Tačiau, grįžkime į šiandieną. Kada paskutinį kartą lakiojome kartu su slibinais ir angelais virš žmonijos vaizduotės sutelkčių: dangiškųjų rūmų, gilios jūros karalysčių, kaukų pelkių, kada kalbėjomės ir tarėmės su naminiais, su laumėmis, kada atsiprašinėjome užmuštų širšių dvasių ir gelbėjome kelio ir lietaus sraiges? Keliaujant kartu su angelais, slibinais ir sraigėmis ar su piktomis užmuštų širšių dvasiomis, ar siekiant savo vaikų laisvės galime priimti ryžtingus ir nenumaldomus sprendimus ir kvietimus susitarti. Ir jie nebus blogesni, jei išliks tarp išskleidžiamų monados archetipų, klosčių, nei tie sprendimai, kurie remiasi grupių savanaudiškais interesais, neturinčių jokios vaizduotės „atstovų“ reikalavimais, jų nesuderintu su istorija, tradicija ar intertekstualumais voliuntarizmu. Tai jie gyvena pramanų ir skausmingų sąmonės auglių pasaulyje, o ne tie, kurie keliauja C. Zafono „užmirštų knygų kapinėmis“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą