Nepakenčiama kūrybingo liberalizmo ir Naujosios kairės draugystė I dalis

Straipsnyje ketinu aptarti: I dalyje kūrybingų liberalų ir naujosios kairės sankirtas diskutuojant kasdienybės revoliucijas ir kūrybinio naikinimo idėjas, o II dalyje diskutuoti liberalų ir naujosios kairės nerimastingą santykį su naująja revoliucine „kūrybine klase“.

I

Lietuvoje „naujieji kairieji“ (plačiąja prasme, nekalbėsiu tiesmukai apie „NK95“) ir rinką šlovinantys liberalai (plačiąja prasme, nekalbėsiu tiesmukai apie „LLS“) nemėgsta vieni kitų, vienas kitą sumitina, paverčia savo pačių vaizduotės monstrais. Liberalai ir toliau kairiuosius slapta laiko socialistais, komunistais, geležinės valstybės rankos atstovais ar tiesiog plačiąja „naująja kaire“, o kairieji, draugiškai juos koneveikia kaip „neoliberalizmo“, naujo „rinkos fašizmo“, didžiojo „korporacinio“ kapitalo įsikūnijimus. Šie du vaizduotės monstrai, du pasąmonės kompleksai – socialistinė valstybė ir neoliberalizmas – kovoja tarpusavyje, o jų konfliktas žavi mus televizijos laidose ar socialinių tinklų puslapiuose. Leviataniški vaizduotės monstrai ir susijusi politinė mitologija svarbi ir naujajai kairei ir liberalų aktyvistams: susipriešindami jie konstruoja save, sau šventus prasmingos kovos ir didžiojo priešo pasakojimus. Jų kritikos energija audrina vaizduotę, išjudina snaudžiantį savo ir stebėtojų kraują. Svarbiausia tokiais atvejais yra užtikrinti vaizduotės drausmę, kad baubus visi matytų vienodai ir pastoviai. Tai tokia keista ideologionė psichodelika, kai pakitusių sąmonės būsenų efekto pasiekiama nuolatiniu tam tikro emocionalumo kultu, kolektyvine mitinio prado patikra, apklausa ir interpeliacija, įsitikinant kad priešas nekenčiamas ar nemėgstamas vis tiek pat. Nekalbu apie kitų partinių „orientacijų“ baubus. Naujosios kairės ir liberalų įdomūs tuo, kad tam tikros jų mąstymo perspektyvos yra susikertančios, o pagunda savo pačių ideologijos ir teorijos revizijai yra didžiulė. Revizionizmas naujosios kairės ir liberalų tarpe sukuria platų spiečių transformacijų, labai produktyvių diskusijų, tačiau politinė hibridizacija ar chimerizacija yra smerkiami, kaip nukrypimai nuo didžiojo neigiamo stabo.    

Liberalų aktyvistus ir naujosios kairės kūrybingus atstovus sieja vienas dalykas: kasdienybės revoliucijos, kurios remiasi kūrybiniu naikinimu. Pabrėšiu, „kasdienybės revoliucija“ yra tarptautinių situacionistų terminas. Ji filosofas R. Vaneigemas išplėtojo remdamasis kito filosofo, komunisto, socialisto H.Lefebvre „kasdienybės dialektikos“ ir „urbanistinės revoliucijos“ idėjomis. Kasdienybės revoliucija tapo idėja, kurią vėliau, po 1972 metų (Tarptautinio situacionizmo oficiali pabaiga) savitai išplėtojo ir anarchistai, daugiausiai anarcho-sindikalistai, ir naujosios kairės sąjūdis, siekę realių emancipacijos ir socialinių pokyčių kasdieniame gyvenime. Vis dėlto situacionistai nebuvo nei anarchistai, nei socialistai, o veikiau specifinis, laisvas ideologinis krypsmas, įvairovės spiečiaus, o ne partijos dalis. Štai kodėl situacionistų išnykimas buvo panašus į spiečiaus išsklaidą arba disipaciją. O kūrybinio naikinimo idėja, kurią išpuoselėjo austrų ekonomistas J.Schumpeteris, o vėliau išskleidė daugelis praktikų, įskaitant A. Groves „Only the Paranoi Survive“, aiškiai įkvėpė kūrybingiausius iš liberalų. Galiausiai Kūrybinio naikinimo idėja puikiai dera su Ch. Kim ir R. Moborn išplėtota Žydrojo okeano, kaip kūrybinio pabėgimo iš kraugeriškos konkurencijos (raudonojo okeano) strategija. Atrodytų skirtingos – kūrybinio naikinimo ir kasdienybės revoliucijos – idėjos filosofinėje plotmėje remiasi tais pačiais neigimo ir įveikos (Aufheben) principais. Tik kūrybinis naikinimas tai daro, kad vėlė ir vėl nugalėtų vartotojišką geismą, o kasdienybės revoliucija, kuri remiasi nusavinimo (recuperation) ir apgręžimo (détournement, naujos trasos parinkimo) dialektika, tai daro, kad išlaisvintų nuo užgrobiančio naikinimo, nuo valdomo vartotojiškumo.  Reikia pastebėti, kad situacionistų „nusavinimo“, kooptavimo idėja yra daug siauresnė, nei kūrybinis naikinimas ir neaprėpia visos verslumo išmonės, neleistinai supaprastina ją. Lygiai kaip ir liberalai nemato revoliuciniame apgręžime (détournement) jokios naujos perspektyvos, pirmiausiai bijodami savo pačių įteisinto baubo“ Autorinių teisių (Copy right), kaip šventosios nuosavybės kulto vedinio. Nuosavybės stabas, kurį ant postamento užrioglino Didžiosios Prancūzijos revoliucijos herojai, tuo pataikaudami britiško liberalizmo skoniui, ir šiandien neleidžia matyti kasdienybės revoliucijos pranašumų, o sekti ribota kūrybinio naikinimo idėja.

Kasdienybės revoliucijos išraiškos yra įvairaus lygio ir reikšmės kasdienybės struktūrų ir tempų naikinimai arba jų radikalūs keitimai, kurie gali būti naudingi ir socialiniu, ir rinkos požiūriu, tačiau neretai prieštarauja vienas kitam. Pagaliau patys kasdienybės kūrybiniai ardymai gali būti arba sėkmingi ir kažką generuojantys, arba virsti save-naikinančiu kenkimu ir provokacijomis, nuo kurių ir komercinės įmonės ir socialinės grupės ginasi. Pateiksiu keletą pozityvių pavyzdžių, susijusių su kūrybinio ardymo tema, kai kas nors sunaikinama ir jo vietoje pasiūlomas socialinis arba komercinis projektas. Pavyzdžiui, Lietuvoje panaikinus požiūrį į „invalidus“, kaip menkaverčius ar beverčius ir išplėtojus nuostatą apie „neįgalius“, o vėliau ir tik tam tikrą „negalią turinčius“ (skaitykite J. Ruškaus negalės kritiką ir daugybės galių teoriją), buvo įgyvendinta kasdienybės revoliucija ir pakeistas santykis su disponavimu fizine ir psichine galia, protezavimu, aplinkos ir gyvenimo, darbo tempų keitimu, adaptavimu skirtingų charakterių ir galimybių asmenims. Šiandien šios psicho-fizinės kasdienybės revoliucijos tęsinį realizuoja pastangos ugdyti toleranciją individo biologinei „chimerizacijai“, t.y. taikiam santykiui su svetimkūniais, pakęsti žmogaus biotransformacijas. Apie tai Lietuvoje plačiai kalba filosofė A. Žukauskaitė. Socialinės kasdienybės revoliucijos skatina keisti darbo pradžia, pabaigą, tempą, darbo vietas, kurti pastovius ir laikinus tinklus, pritaikyti technologijas ir energetiką integruotam išsilaisvinimui. Integruotas išsilaisvinimas tai ir vaikų žaidimo kambariai ofisuose, ir maldos ar meditacijos vietos pasaulietinėse įstaigose, ir socialinių invazijų plėtra universitetuose.

Klasikinis liberalaus kūrybinio naikinimo pavyzdys yra turiningi konkurencijos skatinimo projektai ir veiksmai: atskiriant, skaidant gamintojus ir tiekėjus (dujų), kviečiant daugiau rinkos dalyvių (daugiau tinklų: degalinių, prekybos, mobiliojo ryšio), atsisakant pasenusios įrangos, programų, skatinant technologines inovacijas ir taip revoliucingai keičiant kasdienį vartojimą. Būtent liberalizmo idėjos paskatina ir kūrybinių industrijų sampratas, jų pozityvų aiškinimą, nekreipiant dėmesio į intelektualų pergyvenimus, esą didinamas meno masiškumas, platinamos klišės, trūksta gilaus individualizmo ar esmiško tragiškumo ... Tačiau tiesmukiškas principas: sukūriau, panaudojau, sugalvojau naują, o seną išmečiau, tai kartojant kas keleri metai, neramina žmogaus teisių gynėjus, turint omenyje, kad liberalūs gamybiniai santykiai vystosi nesuderintai su egzistuojančiais socialiniais ryšiais.  Galiausiai kūrybinis naikinimas atveria jau minėtą Žydrąjį okeaną, liberalizmo pasaką, kai kuri ir pinigai krinta į kišenes. Ši pasaka ignoruoja faktą, kad vartotojai, jų gebėjimas naudoti ir išmesti, paklusti ir žiaumoti yra riboti ir vieni ir tie patys. Net jei kūrybingai atplešiate visus nuo seno modelio televizorių ir pasiūlote „išmaniuosius ekranus“, tuo pačiu naikinate ir senuosius fabrikus, jų šeimas, pajamas ir todėl žydra spalva slepia dar didesnį kraujo sluoksnį. Ch. Kim ir R. Moborn pasaka apie bekraujį kapitalo perėmimą slepia „naikinimo“ tragedijas, bet ir tai, kad naujoji, žydroji pasaka išplėš iš socialinio gyvenimo būrį paauglių, kurie kitu atveju, galėjo išmokti „vaikščioti“. Socialinis kūrybinio naikinimo idėjos aklumas pribloškia.

Socialinės ir verslios kasdienybės revoliucijos kartais esmiškai prieštarauja vieni kitiems: didieji prekybos tinklai keičia vartojimą ir santykius bendruomenių viduje, kapitalo judėjimas ardo draugystės ratus, fabrikai ir naujos gamybos išplėšia žmones iš jų gyvenamosios vietos ir nepasiūlo adekvačios socialinės alternatyvos, nepaaiškina kaip nauji dinamiški klajūnai, migrantai, galėtų užtikrinti savo socialinį saugumą ir laimę. Visa tai didina psichologines įtampas ir generuoja XX amžiaus pabaigos – XXI amžiaus pradžios masinę ligą – depresiją. O socialiniai projektai siekia mažinti socialines atskirtis, integruoti, pavyzdžiui, trečiojo pasaulio ateivius, kelti jų savigarbą, ginti mišrias šeimas ir kultūros hibridizaciją, net jei tai yra našta verslui. Verslūs kūrybinio naikinimo atstovai tame gali nematyti jokio intereso, o, paskatinti nacionalistų dešiniųjų, kritikuoja multikultūralizmą, tautinę hibridizaciją ar bio-chimerizaciją.

Tačiau, kartais socialinis kairysis ar verslusis liberalų projektai sugula, bendrauja: kai komercinės organizacijos dalyviai yra jautrūs draugijai, pasitikėjimui bei atviri socialinei modernizacijai, o socialinės atskirties mažintojai remiasi naujausiomis technologijomis ir gamybos pažanga. Tada yra įgyvendinamos naujos socialinės galimybės verslo aplinkoje: atskiriamos rūkymo ir nerūkimo, triukšmo ir tylos zonos, sujungiamos darbo vietos ir virtuvės, kūrybinės erdvės ir poilsio patalpos, susitariama su kolektyvais ar profesinėmis sąjungomis dėl bendruomeniškai orientuoto darbo laiko ir tempo, kooperuoto pajamų paskirstymo.

Vis dėlto naujosios kairės, siekiančios kasdienybės revoliucijų, ir liberalių verslininkų, kviečiančių, kūrybiniam naikinimui, bendradarbiavimas nėra norma, o veikiau išimtys. Prievartiniu būdu į tinką orientuojamos galerijos, bibliotekos, teatrai, universitetai ...  kartais suvokia šią verslumo ir socialumo jungtį, tačiau dar dažniau ją keikia, pavadindami „keliu į vergovę“. Šiaip jau konservatyvių pažiūrų Prof. A. Jokubaitis savo pranešime „Apie universiteto prasmę“ perfrazuoja F.A. von Hayeko žodžius ir teigia: „ekonominio mąstymo padarymas universiteto gyvenimo pagrindu taip pat tampa keliu į vergovę“. Ir iš tiesų, kai bibliotekos, galerijos ar universiteto pagrindiniu matu tampa ne išugdytas viešumas, laisvė ir kūryba, o finansinis efektyvumas ir pardavimai, tada „artes liberales yra paverčiami artes serviles“. Tačiau ar socialinis dėmesingumas, viešumas ir verslumas kaip elgesio formos yra visai nesuderinami? Tradiciški konservatoriai ir posovietiniai socialdemokratai yra linkę saugoti vertybes ir kritikuoti „ekonomiką“, kaip nepakankamai filosofišką. Kažin ar daugelis ekonomistų sutiktų su tokia komercine „ekonomikos“ interpretacija. Tačiau bet kokiu atveju A. Jokubaitis kūrybinio socialinio ardymo neaptaria ir kasdienybės revoliucija universitete nėra nagrinėjama.

Itin dažnai, stereotipiškai išsigandus verslumo, siejamo su „neoliberalizmo“ mitiniu baubu, atmetamos ir socialinės kasdienybės revoliucijos idėjos. Atsisakant studijų ir rinkos integracijos, nenorima bendradarbiauti ir su nekomerciniais socialiniais partneriais, nevykdomos ir integracinės kitų kultūrų ar religijų programos, nesirūpinama šeimai ir tikėjimui palankaus universiteto ar kolegijos kūrimu.