KARO PLACEBAS: INFORMACINIS KARAS

Šiuolaikiniai žiniasklaidos fabrikai gamina „karo placebą“, kurio viena iš rūšių yra „informacinio karo“ vaizdas. Šiuo pavadinimu parduodamas pakeistinis malonumas – karo desublimacija . Šis komunikacinis placebas turi visus fetišo bruožus, o jo gamintojai, amarai, yra vieši intelektualai, kuriuos nusiurbia veiklios rinkos skruzdės.

Informacinio karo be realių mūšių, kovinių lauko akistatų, tema šiandien yra itin eskaluojama ne tik Lietuvoje. Jei bandysite sekti spaudos skaitomumą ar televizijos žiūrimumą šiuo klausimu, pamatysite, kad tai yra viena iš aukščiausių reitingų temų. Tai rodo, kad tema „informacinis karas“ yra gaminama lygiai taip pat kaip erotika popkultūroje.  H. Marcuzė įsivaizduojamo seksualumo vartojimą pavadino desublimacija turėdamas omenyje libidinius, erotinius geismus. Vis dėlto, tęsiant Z. Freudo geismo sublimacijos teoriją, ne mažiau reikšmingas yra naikinimo, griovimo troškimams – tanatos, kurio desublimacija ir yra elektroninis visokiausių karų vaizdavimas ir tų vaizdų kartojimas. O interaktyviu šis pakeistinis karo malonumas tampa interaktyvios žiniasklaidos dėka, kada kiekvienas vartotojas prileidžiamas prie vaizduojamos „mėsos ir kraujo“.

Pats žodis karas jo vaizdavimo ir desublimacijos procese neteko  įprastinės reikšmės. Sąvoka karas prarado tradicinį turinį vartotą karo „filosofų“ C.  von Clausewitz‘o, Michaelio Gelven‘o ar didžiųjų karo strategų.  Vaizduojamos karo simuliacijos neatitinka F.Guattari ir G. Deleuze išdėstytos šachmatų ir Go karinių taktikų strategijos, kurios numano pauzes ir integruotas informacines atakas. Desublimuoto karo ryškia išraiška tapo gundymai ir prekyba informaciniu karu ir jo atributais. Konceptuali metonimija „informacinis karas“ ankščiau buvo palyginamas pažymintis didesnio karo dam tikrą dalį. Savaiminiu gaminiu „informacinis karas“ virto tik pasikeitus žiniasklaidos ir, plačiau, medijų produktų vartojimui. Dabar neva daiktas „info karas“ gaminamas tiems, kurie linkę sureikšminti informacines technologijas, fetišizuoti jas.

Dažnas konceptualių metonimijų ar metaforų kartojimas: energetinis karas, žodžių karas, info karas devalvuoja karo sampratą. Tai lyg žodis sūris, kurį pradėtume taikyti kur papuola: nuo obuolių sūrio iki kalbinio sūrio... Būtų aišku, kad tai tik vaizdingas palyginimas, retorinė figūra, metafora arba metonimija, kurių dėka bandome mąstyti tai, kas tiesiogiai sunkiai apibūdinama. Vis dėlto, maginio mąstymo tyrinėtojai pastebi, retorinės figūros – metonimija ir sinekdocha – neretai pretenduoja pakeisti reiškinį, iš vaizdingo palyginimo virsti tikriniais vardais, įgyti „tikrovės“ statusą. Tada tai, kas yra dalis visumos, jos momentas yra paskelbiama atskira esme. Kūrybinės industrijos yra suinteresuotos tokia nesibaigiančia metonimijų ir metaforų, kurios pretenduoja būti tikrove, tėkme. Taip yra didinamas melagingos tikrovės ratas, dauginama prieštaringų ženklų sfera, kur bet koks geismas yra tariamai patenkinamas, bet koks vaizduotės krūptelėjimas yra įkūnijamas, ir kur beveik nieko daiktiško nebelieka. Karo desublimacija ir metonimijų esencializacija – štai pagrindinės žiniasklaidos vartojimo dauginimo technologijos, kurias vieni naudoja kaip instrumentus, o kiti – vartoja, kaip tikrovės pakaitalus, kaip karo placebą (butaforinį pakaitalą).

 Tokiu metonimijų dauginimo atveju, bet koks konfliktinis tarptautinės informacijos virptelėjimas gali būti skelbiamas karu, kaip pasakoje apie katiną, „kuriam „dangus griūva“. Įdomu, kad nekalbama apie „klasinius“ (pavyzdžiui, darbininkų prieš išnaudotojus) informacinius karus, juk bet kokia profesinių sąjungų kritika adresuota ministerijai jau galėtų būti skelbiama klasinio ar pilietinio informacinio karo ženklu. Visa tai yra komunikacinis absurdas, kuris devalvuoja ne tik karo, bet ir konceptualios metonimijos „informacinis karas“ reikšmę. Tokiu atveju itin reikšminga karo būsenai, jų metu vykstančioms „informacinės atakoms“ apibūdinti metonimija išblėsta ir paslepia realius, agresyvius komunikacinius veiksmus. Informacinio karo popkultūrizacija, į kurią įsijungė daugelis viešųjų intelektualų, rodo kaip smarkiai vaizdų ir informacijos rinka šiandien sąlygoja viešą komunikacijos lauką.

Tiesa, kurį laiką, kol propaganda dar visai „neišdegina“ smegenų, blaiviai mąstantis ir atsakingas savo šeimai ir ūkiui žmogus, suvokia, kad vaizdingi šnekėjimai yra ne tikras karas, o vaizdinga butaforija, vaidinimas ir todėl  blaiviamąstis tikisi, kad „tikro karo nebus“. Taigi, „informacinis karas“ (kaip jis linksniuojamas plačiosios žiniasklaidos), remiantis tokia samprotavimų logika, yra netikras, butaforinis, įstrigęs tarpukelyje tarp karnavalo ir tikrų mūšių, tai viešas vienas kitam melavimas dar neperėjus šaudyti, bet jau palikus karnavalo sąlyginumus. Tačiau blaiviamąsčiai  asmenys, kurie remiasi kasdiene buitine praktika, o ne specialiais kritiniais gebėjimais, yra lengvas redutas komercinei žiniasklaidos kavalerijai.

Karo desublimacija reiškia: nepavojingą įsivaizduojamo siaubo ir kančios patyrimą bei prizą – temą interaktyviai diskusijai, kuri malonios desublimacijos efektą tik padidina. Tačiau informacinių technologijų srityje vartotojams siekiama parodyti ir kita: esą informacinis karas yra net reikšmingesnis nei   fizinis, su mirtimis ir prievarta, sudegintais miestais ir sunaikinta infrastruktūra. Maginis, fetišistinis produktas „informacinis karas“ yra platinamas, populiarinamas lygiagrečiai didinant melagingos informacijos pardavimo skaičius. Kuo daugiau feikų, tuo tema „info karas“ atrodo svarbesnė. Viena butaforija paslepia kitą melą. Tokiu būdu nustekenamas kritinis komunikacinis laukas, kuris bus bejėgis ką tai rimto pasakyti, prasidėjus realiems mūšiams, lydimiems masyvių informacinių atakų.

Kiekvienas didesnis žiniasklaidos leidinys nori parduoti kaip galima daugiau aitrinančių tariamą informacinį karą straipsnių: juk neršto metas, dabar gaudyk žuvį! Vis dėlto informaciniam karui palaikyti reikalinga, kad kur nors rusentų tikras. Nes jei realių mūšių nėra, žiniasklaidos demonai greitai pradeda dūsti. Kurį laiką galima išgyventi feikine informacija, informacinio karo placebais. Vaizduojamos nebūtos aukos, aptariamos kraujo upės, prisimenami buvę tikri ir menami mūšiai, ginčijamasi dėl pergalių ir žiaurumo. Tačiau placebas turi tendenciją greitai blėsti. Už pornografijos turi būti vieši namai, už informacinio karo – tankai ir mėsmalė. Tiesa jį kurį laiką gali pakeisti riaušės, smurtas, šnipų gaudynės. Tačiau tolimas-artimas  realus karas yra geresnis: juk jis yra atsinaujinanti mašina. Čia nuolatos žudoma, dėl to galima ir visados meluoti, kas suskaičiuos aukas fronto linijoje ar pinigus išplautus perkant karo mašinas. Šnipai ir gatvės smurtas nebeįkvepia viešųjų intelektualų, kurie yra pagrindiniai informacinio karo gamintojai, savotiški amarai, kuriuos nuolatos „melžia“ karingos žiniasklaidos skruzdės. Be viešųjų intelektualų, be jų desublimuotos karo vaizduotės, karo placebo nebūtų galima pagaminti.

Visai kita tema yra antipropagandiniai veiksmai, kurių vienu iš šūkių galėtų būti: „stabdyk informacinio karo pardavimus!“, „ Nevartok informacinio karo fabrikų produkcijos!“. Tai tinka ir Lietuvai, kurią viešieji intelektualai ir plati žiniasklaida vaizduoja kaip pasyvią informacinio karo dalyvę. Teigiama, kad ji pati esą negamina produkcijos, o tik paskirsto ir įvertina. Mes tik importuojame informacinio karo gamyklų produktus ir parduodame. Vis dėlto tai yra bendras kapitalo cirkuliacijos ratas, kur visi dalyviai yra atsakingi už tą patį karo placebo dauginimo ir vartojimo procesą.