Nepakenčiama kūrybingo liberalizmo ir Naujosios kairės draugystė II dalis

 II

Kūrybinė klasė – žmonės, dirbantys kūrybinių industrijų srityje, humanitarinių, meno ir socialinių, programavimo sričių universiteto darbuotojai bei laisvi menininkai – yra tie, kurie ir vykdo kasdienybės revoliucijas bei plėtoja kūrybinio naikinimo arba ardymo principus. Tačiau kūrybinės klasės atstovų negali tenkinti tie gamybiniai, ir, kaip išvestinė, darbo santykiai, kurie yra darbininkų arba proletariato, arba valstiečių klasių vedinys. Netinka jiems nei „buržuazinė“ vaizduotė, nei nomenklatūros klasės privilegijos ir disciplina, nežiūrint to, kad kai kurie liberalai ar net Naujosios kairės atstovai buržuaziją mėgdžioja, o priklausyti nomenklatūrai/meritokratijai svajoja. Problema ta, kad daugelis naujosios kairės ir liberalų atstovų savęs neatpažįsta kaip kūrybinės klasės atstovų ir save projektuoja kitoms klasėms, ideologijoms, partijoms. Ir suprantama: kūrybinė klasė dar neturi nei savo S. Millio, nei G. Lukács‘io. R.Florida, kuris linksniuojamas kaip kūrybinių klasių teoretikas, mažiausiai dėmesio skiria kūrybinės klasės politiniam solidarumui, paviršutiniškai pažymėdamas šios klasės atstovų pilietinį spontaniškumą ir nereguliarumą, tačiau apeidamas klasės politinės konsolidacijos temą. Panašiai Lietuvoje samprotauja filosofas T. Kačerauskas, daugiau dėmesio skirdamas kūrėjo būties tapatybei suvokti, o ne šio reiškinio kritinei teorijai. Itin menkas kūrybinės klasės savimonės lygis (turiu omenyje politinės, autonominės klasės refleksiją) neleidžia jai projektuoti savo tikslų. Vis dėlto, manau, daugelis idėjų, kurias išsakė G. Deleuze ir F. Guattari ir jų gausūs politiniai pasekėjai, įskaitant tai ką Lietuvoje plėtoja A.Žukauskaitė, K.Pocius gali derėti kūrybinės klasės solidarumui apibūdinti. Pavyzdžiui, jei valstiečiai ir darbininkai yra įvietinti, tai kūrybinės klasės atstovai yra daugiau nomadai, deteretorializuoti, o jų sąmoningumas skleidžiasi komunikacinių spiečių pavidalais. Jei klasikinė buržuazija/liberalai daugiausiai kalba funkcinio struktūralizmo ir individualizmo kalba, apibrėždami institucijas, rinkas ir interesus, tai kūrybinės klasės atstovai yra rizomiški ir šneka laikinų bendruomenių ar grupių kalba. Kritinės teorijos atstovai, pavyzdžiui, H. Marcuze, yra pastebėjęs kūrybinių žmonių, susijusių su socialiniais sąjūdžiais, ypatybę: nepriklausyti generalizuojantiems, mainstream‘iniams sąjūdžiams, o atstovauti arba marginalijas grupes, arba decentruotą visuomenę, bei, pastebi J.Habermas, daugialypes komunikacines trajektorijas.  

Vis dėlto, plačioji literatūra skirta kūrybinių industrijų temai, ją aiškina ne kaip socialinį-klasinį reiškinį, ne rodo naujų gamybinių santykių problemas, o nuolatos aptaria verslo sėkmės ir pelno sąlygas, t.y. užsiima nesibaigiančiais verslaus gundymo ir maginės loterijos svarstymas. Meno ir renginių sferos atstovų verslumas  užgožia jų pačių socialines-politines problemas. O jei politiškumas yra diskutuojamas, tai tik kaip lobistinė verslo priemonė, paskatinti vietos biurokratus daugiau lengvatų skirti kūrybinio sektoriaus atstovams. Taigi, klesti vienareikšmiškai liberalūs, versliški sprendimai, apeinant kūrybinės klasės darbo santykių, šeimos gyvenimo, darbo dienos ir kitas problemas.  Retas kuris iš dalyvių ketina kūrybiškai ir socialiai deformuoti liberalizmą, užtikrinti jo krypsmą, revizionizmą, atsinaujinimą. Nekomercinių kūrybinių industrijų atstovai: socialiai orientuotų meno klubų, parodų ir koncertų organizatoriai, kur kas jautriau supranta mano minėtas problemas, tačiau jų yra mažuma ir jie patys nėra laikomi miestų ar respublikos valdžios institucijų prioritetu. Taigi, skirtis tarp komercinių ir nekomercinių kūrybinių industrijų išlieka didžiulė, o socialiai orientuoti nekomerciniai meno projektai, kurie taip pat remiasi naujumo, ekspresyvumo ir kitomis idėjomis, yra laikomi marginalija. Šių dviejų kūrybinių industrijų šakų – socialinės ir komercinės – bendradarbiavimas yra itin svarbus iššūkis ir naujosios kairės, ir liberaliajam sąjūdžiui.

Dvi kairumo sampratos Lietuvoje užgožia viena kitą: viena radikali reformistinė, kuri drąsiai keičia santvarkas, struktūras, sistemas ir braunasi į kasdienybę, o kita yra itin konservatyvi, siekianti išsaugoti sisteminį stabilumą ir tik kai kuriomis neesminėmis vertybėmis besiskirianti nuo konservatorių. Reformistinis, į kasdienybės revoliuciją atgręžtas kairumas nuolatos sulieja, supina, dramatiškai kaunasi arba lenktyniauja su versliais kūrybinio atsinaujinimo projektais ir ragina kurti socialinius kūrybinius projektus, todėl yra veikliai atgręžti į kūrybines industrijas, nors kitais atžvilgiais jas kritikuoja kaip kapitalizmo projektą. Socialliberalai, kurie galėjo derinti kasdienybės revoliucijas socialiniu ir komerciniu požiūriu, kairumą su liberalizmu ne tik neprigijo Lietuvoje, bet ir neatpažino savo funkcijų. Galiausiai nepopuliari ir nesusipratusi A. Paulausko Socialliberalų partija susiliejo su tiek pat menkai ideologiškai angažuota V. Uspaskicho Darbo partija. Bet tai atskira istorija. O konservatyvūs socialdemokratai, savo pačių istoriją ir narių sąrašus (nomenklatūra) vis dar mėgstantys labiau nei pokalbius apie socialines reformas, daugiau galvoja apie sovietinę savo veiklų patirtį: industrinius projektus ir socialines išmokas. Todėl Lietuvoje kairumas dar dvelkia posovietine semantika: „liaudies įgaliotinių“ valdžia, o ne kasdienybės transformacijų praktika. Ir vis dėlto, paradoksalu, reformistiškai nusiteikusi naujoji kairė geriau bendradarbiauja su socialinių išmokų ir statybų gerbėjais, nei bent laikinai kooperuojasi su nuosaikiausiais iš rinkos ir kūrybinio ardymo fanatikų. Tokiu būdu kūrybinės klasės atstovams patiems reikėtų kurti savo politinį sąjūdį, tačiau A. Valinsko Tautos prisikėlimo partija, patyrusi staigų populiarumo augimą ir tokį pat kritimą, demonstravo kūrybinių industrijų atstovų negebėjimą plėtoti jiems patiems reikšmingą politinę veiklą ir grįžo būti svaitimos garbės inžinieriais.

Naujosios kairės ir kūrybingų verslininkų skirtis yra dar paradoksalesnė, jei prisiminsime, kad daugelis ir naujosios kairės ir radikalių liberalų atstovų priklauso tai pačiai kūrybinės klasei: tik vieni dirba pusiau valstybinėse įstaigose, universitetuose ir galerijose, o kiti privačiose: reklamos ir ryšių su visuomene agentūrose. Paprastas darbininkas, proletaras į abi grupes žiūri su tokiu pat įtarimu. Naujoji kairė, dažnai gyvena petite bourgeoisie gyvenimo būdą, kupiną vartotojiško skonio ir imitacinio paprastumo. Priešingai, keikiama buržuazija, proletariškai dirba prakeiktoje rinkoje. Tai tik padidina susipriešinimą: kairysis intelektualas ir truputį snobas niekina liberalo socialinį naivumą ir instrumentinį paprastumą. Šis psichologinis vienas kito įžeidinėjimas suskaido kūrybinę klasę tiek, kad jie neberegi vienas kito inovatyvumo, nors vaikšto tose pat galerijose ir lanko panašius spektaklius, skaito tuos pačius romanus. Išmaldos – dotacijų - prašantys teatrai, galerijos ir universitetai yra priklausomi ir nepakviesti valdančių plutokratų puotą: nei į valstybės aparato, nei į didžiųjų korporacijų. Tačiau konkurencijos baimė tokia didelė, kad kūrybinės klasės atstovai suskyla: į tuos, kurie jau senai dirba rinkose arba su socialinėmis, nepriklausomomis grupėmis, ir į tuos, kurie bijo peržengti išlaikomų sienų slenkstį ir nevysto socialinių projektų. Todėl socialiai orientuotai veiklai, inovacinėms socialinėms kasdienybės reformoms lieka mažai erdvės.

 Taigi, mūsų dienos diagnozė yra: dešinioji ir kairioji kūrybinės klasės grupės, plėtojančios kasdienybės revoliucijas, kartais turi daugiau ką bendro, nei tęstinumus, senąsias vertybes ir įpročius saugančios partijos. Tačiau jų oponavimas vienas kitam ir prisirišimas prie negatyvių leviataniškų stabų, trukdo jų kritinei diskusijai. Savo ruožtu tai yra lemianti kliūtis, kodėl kūrybinė klasė neformuoja sau tinkamo politinio sąmoningumo, o linkusi ir toliau būti svetimo populiarumo inžinieriais.