II
Kūrybinė klasė – žmonės, dirbantys kūrybinių industrijų
srityje, humanitarinių, meno ir socialinių, programavimo sričių universiteto
darbuotojai bei laisvi menininkai – yra tie, kurie ir vykdo kasdienybės
revoliucijas bei plėtoja kūrybinio naikinimo arba ardymo principus. Tačiau
kūrybinės klasės atstovų negali tenkinti tie gamybiniai, ir, kaip išvestinė,
darbo santykiai, kurie yra darbininkų arba proletariato, arba valstiečių klasių
vedinys. Netinka jiems nei „buržuazinė“ vaizduotė, nei nomenklatūros klasės
privilegijos ir disciplina, nežiūrint to, kad kai kurie liberalai ar net
Naujosios kairės atstovai buržuaziją mėgdžioja, o priklausyti
nomenklatūrai/meritokratijai svajoja. Problema ta, kad daugelis naujosios
kairės ir liberalų atstovų savęs neatpažįsta kaip kūrybinės klasės atstovų ir
save projektuoja kitoms klasėms, ideologijoms, partijoms. Ir suprantama:
kūrybinė klasė dar neturi nei savo S. Millio, nei G. Lukács‘io. R.Florida, kuris
linksniuojamas kaip kūrybinių klasių teoretikas, mažiausiai dėmesio skiria
kūrybinės klasės politiniam solidarumui, paviršutiniškai pažymėdamas šios
klasės atstovų pilietinį spontaniškumą ir nereguliarumą, tačiau apeidamas
klasės politinės konsolidacijos temą. Panašiai Lietuvoje samprotauja filosofas
T. Kačerauskas, daugiau dėmesio skirdamas kūrėjo būties tapatybei suvokti, o ne
šio reiškinio kritinei teorijai. Itin menkas kūrybinės klasės savimonės lygis
(turiu omenyje politinės, autonominės klasės refleksiją) neleidžia jai projektuoti
savo tikslų. Vis dėlto, manau, daugelis idėjų, kurias išsakė G. Deleuze ir F.
Guattari ir jų gausūs politiniai pasekėjai, įskaitant tai ką Lietuvoje plėtoja
A.Žukauskaitė, K.Pocius gali derėti kūrybinės klasės solidarumui apibūdinti.
Pavyzdžiui, jei valstiečiai ir darbininkai yra įvietinti, tai kūrybinės klasės
atstovai yra daugiau nomadai, deteretorializuoti, o jų sąmoningumas skleidžiasi
komunikacinių spiečių pavidalais. Jei klasikinė buržuazija/liberalai
daugiausiai kalba funkcinio struktūralizmo ir individualizmo kalba, apibrėždami
institucijas, rinkas ir interesus, tai kūrybinės klasės atstovai yra rizomiški
ir šneka laikinų bendruomenių ar grupių kalba. Kritinės teorijos atstovai,
pavyzdžiui, H. Marcuze, yra pastebėjęs kūrybinių žmonių, susijusių su
socialiniais sąjūdžiais, ypatybę: nepriklausyti generalizuojantiems, mainstream‘iniams
sąjūdžiams, o atstovauti arba marginalijas grupes, arba decentruotą visuomenę,
bei, pastebi J.Habermas, daugialypes komunikacines trajektorijas.
Vis dėlto, plačioji literatūra skirta kūrybinių industrijų
temai, ją aiškina ne kaip socialinį-klasinį reiškinį, ne rodo naujų gamybinių
santykių problemas, o nuolatos aptaria verslo sėkmės ir pelno sąlygas, t.y.
užsiima nesibaigiančiais verslaus gundymo ir maginės loterijos svarstymas. Meno
ir renginių sferos atstovų verslumas užgožia
jų pačių socialines-politines problemas. O jei politiškumas yra diskutuojamas,
tai tik kaip lobistinė verslo priemonė, paskatinti vietos biurokratus daugiau
lengvatų skirti kūrybinio sektoriaus atstovams. Taigi, klesti vienareikšmiškai liberalūs,
versliški sprendimai, apeinant kūrybinės klasės darbo santykių, šeimos
gyvenimo, darbo dienos ir kitas problemas. Retas kuris iš dalyvių ketina kūrybiškai ir
socialiai deformuoti liberalizmą, užtikrinti jo krypsmą, revizionizmą,
atsinaujinimą. Nekomercinių kūrybinių industrijų atstovai: socialiai orientuotų
meno klubų, parodų ir koncertų organizatoriai, kur kas jautriau supranta mano
minėtas problemas, tačiau jų yra mažuma ir jie patys nėra laikomi miestų ar
respublikos valdžios institucijų prioritetu. Taigi, skirtis tarp komercinių ir
nekomercinių kūrybinių industrijų išlieka didžiulė, o socialiai orientuoti
nekomerciniai meno projektai, kurie taip pat remiasi naujumo, ekspresyvumo ir
kitomis idėjomis, yra laikomi marginalija. Šių dviejų kūrybinių industrijų šakų
– socialinės ir komercinės – bendradarbiavimas yra itin svarbus iššūkis ir
naujosios kairės, ir liberaliajam sąjūdžiui.
Dvi kairumo sampratos Lietuvoje užgožia viena kitą: viena
radikali reformistinė, kuri drąsiai keičia santvarkas, struktūras, sistemas ir
braunasi į kasdienybę, o kita yra itin konservatyvi, siekianti išsaugoti
sisteminį stabilumą ir tik kai kuriomis neesminėmis vertybėmis besiskirianti
nuo konservatorių. Reformistinis, į kasdienybės revoliuciją atgręžtas kairumas nuolatos
sulieja, supina, dramatiškai kaunasi arba lenktyniauja su versliais kūrybinio
atsinaujinimo projektais ir ragina kurti socialinius kūrybinius projektus,
todėl yra veikliai atgręžti į kūrybines industrijas, nors kitais atžvilgiais
jas kritikuoja kaip kapitalizmo projektą. Socialliberalai, kurie galėjo derinti
kasdienybės revoliucijas socialiniu ir komerciniu požiūriu, kairumą su
liberalizmu ne tik neprigijo Lietuvoje, bet ir neatpažino savo funkcijų.
Galiausiai nepopuliari ir nesusipratusi A. Paulausko Socialliberalų partija susiliejo su tiek pat menkai ideologiškai
angažuota V. Uspaskicho Darbo partija.
Bet tai atskira istorija. O konservatyvūs socialdemokratai, savo pačių istoriją
ir narių sąrašus (nomenklatūra) vis dar mėgstantys labiau nei pokalbius apie
socialines reformas, daugiau galvoja apie sovietinę savo veiklų patirtį: industrinius
projektus ir socialines išmokas. Todėl Lietuvoje kairumas dar dvelkia posovietine
semantika: „liaudies įgaliotinių“ valdžia, o ne kasdienybės transformacijų
praktika. Ir vis dėlto, paradoksalu, reformistiškai nusiteikusi naujoji kairė
geriau bendradarbiauja su socialinių išmokų ir statybų gerbėjais, nei bent laikinai
kooperuojasi su nuosaikiausiais iš rinkos ir kūrybinio ardymo fanatikų. Tokiu
būdu kūrybinės klasės atstovams patiems reikėtų kurti savo politinį sąjūdį,
tačiau A. Valinsko Tautos prisikėlimo partija, patyrusi staigų populiarumo
augimą ir tokį pat kritimą, demonstravo kūrybinių industrijų atstovų negebėjimą
plėtoti jiems patiems reikšmingą politinę veiklą ir grįžo būti svaitimos garbės
inžinieriais.
Naujosios kairės ir kūrybingų verslininkų skirtis yra dar
paradoksalesnė, jei prisiminsime, kad daugelis ir naujosios kairės ir radikalių
liberalų atstovų priklauso tai pačiai kūrybinės klasei: tik vieni dirba pusiau
valstybinėse įstaigose, universitetuose ir galerijose, o kiti privačiose:
reklamos ir ryšių su visuomene agentūrose. Paprastas darbininkas, proletaras į
abi grupes žiūri su tokiu pat įtarimu. Naujoji kairė, dažnai gyvena petite bourgeoisie gyvenimo būdą, kupiną
vartotojiško skonio ir imitacinio paprastumo. Priešingai, keikiama buržuazija,
proletariškai dirba prakeiktoje rinkoje. Tai tik padidina susipriešinimą:
kairysis intelektualas ir truputį snobas niekina liberalo socialinį naivumą ir
instrumentinį paprastumą. Šis psichologinis vienas kito įžeidinėjimas suskaido
kūrybinę klasę tiek, kad jie neberegi vienas kito inovatyvumo, nors vaikšto
tose pat galerijose ir lanko panašius spektaklius, skaito tuos pačius romanus. Išmaldos
– dotacijų - prašantys teatrai, galerijos ir universitetai yra priklausomi ir
nepakviesti valdančių plutokratų puotą: nei į valstybės aparato, nei į didžiųjų
korporacijų. Tačiau konkurencijos baimė tokia didelė, kad kūrybinės klasės atstovai
suskyla: į tuos, kurie jau senai dirba rinkose arba su socialinėmis,
nepriklausomomis grupėmis, ir į tuos, kurie bijo peržengti išlaikomų sienų
slenkstį ir nevysto socialinių projektų. Todėl socialiai orientuotai veiklai,
inovacinėms socialinėms kasdienybės reformoms lieka mažai erdvės.
Taigi, mūsų dienos
diagnozė yra: dešinioji ir kairioji kūrybinės klasės grupės, plėtojančios
kasdienybės revoliucijas, kartais turi daugiau ką bendro, nei tęstinumus,
senąsias vertybes ir įpročius saugančios partijos. Tačiau jų oponavimas vienas kitam
ir prisirišimas prie negatyvių leviataniškų stabų, trukdo jų kritinei
diskusijai. Savo ruožtu tai yra lemianti kliūtis, kodėl kūrybinė klasė
neformuoja sau tinkamo politinio sąmoningumo, o linkusi ir toliau būti svetimo
populiarumo inžinieriais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą