Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, klesti G. Deleuze ir F. Guattari kūno be organų sąvoka, teorija ir mitas vienu metu. Kūno be organų redukcionizmas iki molekulinių transformacijų neapibrėžties ir laisvės leidžia jas palyginti su medūzų molekuliniais virsmais bei didžiuoju Gorgonės Medūzos mitu, kuris gali tapti pakankama prielaida populiariosios sąvokos kritikai.
Vienas graikų mitas pasakoja apie Gorgonę Medūsą, kuri pastojo kelią Persėjui ir kurios plaukai buvo gyvatės, kūnas – slibino žvynai, o akys paversdavo vyrus akmenimis ... Tokia ji tapo, kai ją, gražuolę moterį, išprievartavo jūrų dievas Poseidonas Atėnės šventykloje. Tačiau Atėnė nubaudė ne Poseidoną, kuris jai buvo nepasiekiamas, o Medūsą, paversdama ją mirtinga pabaisa, kitų dviejų gorgonių - Stenos ir Eurialės - seserimi. Naikinantis pabaisos žvilgsnis paversdavo herojus, pagautus kovos nirtulio ar mačo geismo herojus sustingusiomis akmens statulomis.
Senovės graikai aiškino socialinius santykius metaforizuojant gamtą. Viduržemio jūros medūzos, jų ugniniai ir paraližuojantys prisilietimai įkvėpė poetus kalbėti apie moteris-medūsas, okeano dievo valdomas pabaisas, neapykantos perpildytas taures, geliančias ir stingdančias aistruolius. Galiausiai, Persėjas, žengdamas atbulas, žvelgdamas į savo veidrodinį skydą ir valdomas Atėnės įniršio ir išminties nukirto mirtingajai Gorgonei galvą. Tačiau ir vėliau, kai jis ištraukė stingdančio žvilgsnio pabaisos galvą, ji vis dar buvo pajėgi patirto skausmo ir neapykantos galia paversti žmonas akmenimis.
Šiandien mito pasakojimai neretai apverčiami, patiria inversiją ir tai, kas anksčiau pasakojo apie socialinį būvį kalba apie kūną ir jo raidą. Nūdien domimasi ne gorgonėmis, o daugiau plaukiojančios, geliančios, stingdančios jūros akimis – medūzomis, kurių gyvatėmis išsidraikę čiulptuvai patraukia tyrinėtojų dėmesį savo reproduktyvumu ir tariamu amžinybės eleksyru. Manoma, kad medūzos Turritopsis nutricula biologiniu požiūriu yra amžinos, jei tik kas jų specialiai nenaikina. Jos geba susitraukyti iki gemalo, redukuoti save iki ankstyvos vaikystės, polypų, ir vėl išsivystyti, išsiskleisti savo grožiu, vandens spalvos ir energijos gyvenimu. Toks medūzų gyvenimas yra giliai gimininis, netekęs individualumo bruožų, susiliejantis su tuo, ką šiandien vadiname kūnu be organų.
Svajojama ir siekiama, kad sintezuotas Turritopsis nutricula genomas galėtų suteikti žmogui amžinos regeneracijos laimę, nesirūpinant tuo, ar želės-žuvies būtis taps patraukli naujiesiems nemirtingumo mutantams. Šiuo atveju Medūsos Gorgonės mitas patyrė inversiją: vietoje to, kad gamtos kūnai metaforiškai aiškintų individualizuotų žmonių gyvenimą, patys žmonės ieško kaip įveikti atstumą tarp žmogaus ir prigimties, individo ir biologinės jūros, kūno be organų, kaip virsti skaisčia gamtos amžinybe, begaline deindividualizuota regeneracija, naujuoju mitu.
Neabejotina, šiai mito inversijai pasitarnavo K. Marxo susvetimėjusių žmonių- gamybinių kūnų idėja. Jis pastebėjo, kad asmeninių, organinių savybių praradimas ir susiliejimas su mašinine industrija gali būti ir augančios eksploatacijos, ir kūrybinių galių išlaisvinimo sąlyga. Marxas siekė suartinti susvetimėjusios darbo jėgos, mašininės technikos ir revoliucinės ideologijos sąlygas, parodydamas, kad unikalumo ir kapitalistinio prisirišimo netekimas atveria sąlygas komunitariniam kūrybingumui ir daugeliui sąmoningumo transformacijų. Kitaip tariant kūnas be organų yra tam tikra redukcija iki elementarių ir nuolatos transformuojamų gamybinių santykių vienetų. Kiek kitaip kūno be organų idėją svarstė A. Artoud‘o, radijo pjesėje (Pour en finir avec le Jugement de Dieu – Užbaigti Dievo teismą) įvardijęs siekiamą kūną be organų būseną, kaip visiško išsilaisvinimo sprendimams ir kūrybai būdą, kaip teatrinių pasikeitimų laisvę. Panašiai, tačiau dar plačiau, šią temą svarstė ir G. Deleuze bei F. Guattari, pastebėję, kad ideali kūno be organų būsena prielaidauja įvairiausių kūno dalių, elgesio schemų, įpročių (habitus) ir kitų standartinių reakcijų įveikimą. Tai tam tikra anti-Oidipinė, giliai diatetikos, asketikos, dialektikos, įvairiausių fenomenologinių redukcijų ar, priešingai, vaizdavimosi praktikų paveikta virtuali būsena, kuri suteikia žmogui maksimalią pasirinkimų ir transformacijų laisvę. Deleuze ir Guatari kūno be organų koncepcija yra giliai susijusi su kita šių autorių idėja: molekulinių pokyčių, transformacijų ir, galiausiai, tapimo mažuma, tapimo Kitu idėja. Iš esmės tai artima Marxo principams, tačiau Deleuze ir Guattari aprėpė kūno be organų ir žmogaus pokyčių, transformacijų spektrą nepalyginant plačiau, sujungiant ekonominę, gamybinę, libidinę problematiką su vaizduotės ir komunikacijos, kūrybos laisve ir patirtimi.
Vis dėlto ši redukcija iki molekulinio kon-divido lygmens supanašina kūną be organų iki medūzų metaforos, iki nuolatinio Turritopsis nutricula gebėjimo susipaprastinti ir virsti pirminiu polipu, gemalu ir vėl išsiskleisti gyvenimui, taip vykdant redukcijos ir sklaidos ratą amžinai. Ir nors Artoud‘as bei Deleuze ir Guattari mano, kad šis susipaprastinimas, iš esmės transcendentalinis, turėti atverti plačiausiais galimybes įvairiausioms naujoms transformacijoms.
Štai Medūsos Gorgonės sustingę trims tūkstančiams metų plaukai sukrutėjo. Ką ji įžvelgs kūno be organų ir molekulinių pokyčių ištroškusių vartotojų kūnuose? Ar jie dar verti tos tragiškos amžinybės ir geliančio žvilgsnio prisilietimo, ar pavirs amžinai regeneruojančia želė? Kūno be organų idėja skatina kon-dividų savęs redukavimą iki beasmeninės baltyminės būsenos, iki visiško ego ištirpimo energijos ir gyvenimo srautuose. Želė gyvenimas, galiausiai, nereikalauja nei atsakomybės, nei aktyvaus politinio pasirinkimo, nebent švytėjimo saulės spinduliuose kvėpuojant kartu su okeanu, su Poseidonu. Okeano dievas prievarta įskiepijo aistrą deginančios nepakantos rūgštimi, kuri griauna galimybę būti kūnišku, organus turinčiu Svetimui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą