Simuliakrinis saikas ir egzistencinė riba

Lietuvos, kaip ir daugelio Vakarų pasaulio visuomenių nuo ryto iki vakaro yra mokomi būti civilizuotas, tarsi laukinė būsena yra kažkas baisiausio, tragiškiausio, absoliutus Tabu, didžiausia Gėda, kuri gali demaskuoti mūsų neadekvačius įsivaizdavimus, neatitinkančius tikrovės lūkesčius. Saikas – tai tas susitarimas, kuris mus atitolina nuo šios Gėdos, o racionali etika yra negebėjimų slėpimo priemonė. Neadekvatūs bendrajai tvarkai veiksmai ir net prisiminimai apie beribį, gėrimą, pavojingą seksą, mirtinus narkotikus, kankinimą ir žudymą, nesibaigiantį skausmą ir siaubingą mirtį yra nušalinami taip meistriškai, kaip tik tai gali padaryti šiuolaikinės diskursus valdančios korporacijos ir jų skaitmeninės technologijas. Negebėjimas būti, mąstyti ties egzistencijos riba yra su kaupu kompensuojamas nuolatinio imitacinių filmų rodymo: juodo humoro žudymo filmų, vaidinamo isteriško juoko ar riksmo, beribės pornografijos. Už jų šešėlio nebesuvokiama tyli ir sekinanti, neišvaizdi ir nematoma kančia, paslėpta onkologinėse ligoninėse, narkomanų landynėse, kalėjimo užkampiuose, slaugos ligoninių vienatvėje ... Vis rečiau tenka susitikti besaikius žmones, kurie gąsdina savo bestijiškumu, savo Kūnu Su Organais, savo gebėjimu pamatuoti tikrąsias, o ne vartotojiškos visuomenės susikuriamas ribas. Saikas ir matas turi pašalinti ir užribio grėsmę taip, kad jos keliamas pavojus liktų nesuvoktas. Ir štai čia mes susiduriame su problema, kad toks ribinių įvykių pašalinimas nuprasmina tikrovę, paverčia egzistencines sąvokas tuščiomis, o gyvenimą – vartotojiška simuliacine dykyne.
Panašiomis temomis daug samprotavęs Sl. Žižekas yra pastebėjęs, kad tikrųjų egzistencinių ribų paslėpimas vyksta laipsniškai tikruosius produktus pakeičiant jų imitacijomis, iliuzijomis. Man patinka Žižeko metafora-pastaba apie tai, kad grėsmingai svajingas opiumas buvo pakeistas nekalto apdujimo marihuana, t.y. kanapėmis. Grėsminga opiumo namų kultūra, įkvėpusi daugelį genialių menininkų, buvo pakeista vartotojams priimtinos lengvos žolės ir apsimestino bohemiškumo. Žinoma, ir opiumas priklauso vartotojiškas pasauliui, bet jis yra tai, kas išslysta iš kontrolės, kas sukelia ne svaigulį, o viziją ir prarają, įkvėpimą ir tuštumą. Garsesni opiumo, o, kartais ir heroino draugai – rašytojai, kompozitoriai, džiazo meistrai: John Keats, Walter Scott,  Shelley, Schiller, Chopin, Murger, Hector Berlioz, Charlie Parker, Miles Davis, Thomas De Quincy, Samuel T. Coleridge,  Jean Cocteau ... Jų patirtys ir skaitiniai ne visados yra suvokiami, kaip nesuvokiamas mąstymas ir patirtis to, ko logika neįsitenka į industrinę semiozę.
Industrinė semiozė yra mašininis prasmių dauginimas atsižvelgiant į vartotojų plačiai paplitusias refleksyvias ar tiek pat plačiai pasklidusias nerefleksyvias ir nesąmoningas reakcijas. Industrinė semiozė vykdoma, pirmiausia kino filmuose ir kompiuteriniuose žaidimuose, neturi tiesioginio sąlyčio su ribine egzistencine patirtimi, nes ji nėra nei plačiai tarp vartotojų pasklidusi, nei įsprausta į mūsų pasąmonines reakcijas, kaip tai atsitinka po didžiųjų karų, maro, masinių nelaimių. Industriniai vaizduotės, prasmių lauko ir semiozės pakeitimai iš pigiais vaizdais ir prekėmis, paslaugomis išstumia dostojevskiško-nyčiško Ubermensch galimybę į kriminalinį paribį, į draudžiamo Tabu zoną. 
Saikas turi savo matą, skaičių ir todėl dažniausiai yra asocijuojamas su protu. Saikingas įvairiausių dalykų vartojimas ar darymas, susijęs etiketas yra kultūringumo, civilizuotumo požymis, tarsi mirtis kažkas yra nekultūringo ir baisaus. Kardinolas Nicolaus von Cues ir bėglys vienuolis Giordano Bruno kalbėdami apie Mathesis universalis nuolatos pabrėžė skaičiaus ir mato sąlyginumą lyginant su begalybe. Jei už skaičiaus, saiko nėra Infinitum  - saikas yra beprasmis, tuščias, gyvenimo skeletas, demoniška iliuzija. Vienas paskutinių tai aiškiai jautė, suprato Leibnizas. Todėl jo monados dar yra atsisukusios į ekstremalią ribą, į mirties ir gyvenimo paribius, į skausmo ir džiaugsmo beribiškumą, jos yra ekstatiškos ir jų atžvilgiu dar reikšmingas yra saikas.
Saikingas alkoholio vartojimas reikšmingas yra kai kažkur tavo gyvenime spiritas pasiglemžia visas tavo jėgas ir tu ar tavo artimas balansuoja ties anapusybės bedugne. Malonios vakaro glamonės yra reikšmingos tik kai jos asocijuojamos su patirta valandų valandas trukusios kūniškos aistros nesibaigiančia kančia. Taika yra tada, kai pats gali rūpintis savo šeimos ir kaimynų saugumu, kai tavo tvirtybę nuolatos išbando namuose saugojami ginklai. (Kaip norisi priešintis panašiems teiginiams, juk visa mūsų dorovė ir socialinė inžinerija liudija, įsako priešinga...). Anapusybės stalkeris ir galantiškumo riteris George Bataille švelnumą ir kurtuaziją matuodavo beribio fizinio skausmo ir seksualinės perversijos meditacija ir veiksmu. Tokiu būdu nubrėžta egzistencijos riba suteikdavo saikui prasmę ir turinį, o žmogaus elgesiui taurumą, orumą, garbingumą.
Orumu negali būti laikomas negebėjimas ir paslėpta gėda, garbingumu – silpnybė ir baimė priartėti prie ribos, taurumu – išlepimas ir bet kokio „laukinio“ elgesio vengimas. Simuliakrinis saikas yra tai, ką šiuolaikinė Vakarų visuomenė susikūrė kaip aukso veršio religijos dogmą.  Šis iliuzijų matas nepraaiškina nieko, o veikiau paslepia žmogiškumą po skaitmenine tuštybės semioze. Klasikinis Mathesis universalis išnyko, pavirto masine pigių malonumų ir istorijų reprodukcija.
Egzistencinio saiko, mato erozija pateisina tokius žudikus, kaip Andersas B.  Breivikas. Juk jis nemoka pamatuoti savo garbingumo nežudyti – susilaikymu nuo ranka pasiekiamos galimybės; pajusti taurumo, suvaldant krūtinėje alsuojantį aistros žvėrį; orumo –atleidžiant jį pažinusiems priešams; narsumo – surandant savęs vertus priešininkus. Jis to negali padaryti, nes beribiškumui, begalybei sieloje nėra palikta vietos. Tada žudikams nebereikia būti garbingiems ir jie pasirenka skerdynes stovyklavietėse, mokyklose, prekybos centruose. Simuliakrinio saiko visuomenė kuria vartotojus žudikus, nebežinančius ir nebejaučiančius kas yra riba ir manančius, kad visa tai yra filmo, žaidimo, laikraščio straipsnio, žurnalo nuotraukos, informacinio reportažo tęsinys. Juk jie mano, kad taip pat yra simuliakrų semiozės darbininkai.