Anti-evoliucija ir industrinis-rasinis cinizmas

Svarstyti kūdikių mirties prevenciją, šią atskiroms šeimoms itin jautrią ir skausmingą temą, socialiniu-politiniu požiūriu paskatino 2012 metų vasaros socialinės-politinės, bio-etinės diskusijos, kartu su Europos Universiteto (Sankt-Peterburgas) mokslininkais, demografine tema. Mokslinio politinio-socialinio seminaro metu buvo kritiškai pristatyta Rusijos vyriausybės neišnešiotų kūdikių gelbėjimo/mirtingumo prevencijos programa lygintinai su savižudybių raidos, alkoholizmo, sveikatos nukrypimų statistika. Buvo lyginamos šalys Lietuva, Rusija, Suomija, Vengrija, Japonija ... diskutuojami politiniai diskursai susiję su savižudybių bei kūdikių mirtingumo prevencijos pateisinimu ar smerkimu. Toks svarstymas kiek netikėtai, bei neneigiant kiekvieno iš kūdikių gelbėjimo svarbos, parodė šiuolaikinės politikos ir korporacijų cinizmą žvelgiant į žmogaus gyvybę. 

Prezidentai ir premjerai puikuojasi šalia naujų inkubatorių, kūdikių širdies, inkstų, kitų organų nepakankamumą gydančių aparatų ir tuo demonstruoja savo pasiaukojimą, meilę, patriotizmą, tautiškumą. Tai gražu rinkimų laikotarpiu ar didinant reitingus. Viešieji ryšiai, viešoji diplomatija šiuo atveju yra lygiai reikšmingi kūdikių klinikų centrams, jų įrangai, bet ne tik. Tikslingai, programiškai, projektiškai siekiama dauginti vaikus, auginti juos strategijų įgyvendinimui, įsivaizduojamai tautai, vartotojų masėms, industrijų plėtrai ... Parodomoji politinė meilė kūdikiams, tiesa, dažniausiai pasiturinčių šeimų, tiesiog reklaminis humanizmas įkūnytas į technologijas, neretai slepia rasizmą bei realios santarvės su gamta ignoravimą. Būtent industrinė-politinė retorika ir praktika dominuoja skatinant neišnešiotų vaikų gelbėjimą, skatinant jų mirčių prevenciją. Demografines problemas patiriančios išsivysčiusios šalys, į kurių gretas spraudžiasi ir Maskvos Rusija bei Vilniaus Lietuva, vietoje migracijos ir atvirumo puoselėjimo, pagalbos kitataučiams kūdikiams, vedamos etninio valstybės suvokimo ir žmogiškųjų išteklių papildymo intereso, skatina tokių naujųjų technologijų ir programų plėtrą, kurios padėtų atsirasti daugiau Savų gyventojų. Nekalbu apie visą prenatalinės, natalinės, fetalinės (embrioninės) ir kitos artimos medicinos bioetinę problematiką. Apsiriboju vien tik politinėmis neišnešiotų vaikų gelbėjimo programomis, kurios masiškai skatintų gimdyti motinas, nepriklausomai nuo jų sveikatos būklės, taip žūt būt išsaugant septynių ar mažiau mėnesių vaisių. Kalbu tik apie šį aspektą, apie technikos svarbą gelbėjant ant plauko ties gyvenimu užsikabinusius „nacionalinių programų“ kūdikius.

Technologijos neretai atspindi užslėpto rasinio esencializmo politiką ir todėl žmonių gimstamumo planai neabejotinai bus vykdomi, nepriklausomai nuo visų kitų bio-etinių prieštaravimų, nuo vegetavimo trumpą gyvenimo tarpą grėsmės. Ne sveikatingumo kompleksai besilaukiančioms motinoms, ne ypatingos imuniteto stiprinimo programos, ne ekologiniai gamtos plėtros projektai, ne praktinis rasizmo įveikimas padedant kitataučiams vaikams, o pasipriešinimo mirčiai technologijos ... Jos yra geriausiai suderintos su šiuolaikiniais politiniais mitais: savos tautos herojiškumo, istorinių šaknų, santarvės ir susitelkimo. Juk tada mažiau reikia rūpintis realia gyventojų sveikata: laisvalaikiu, gamta, oru, gyvenimo būdu, laimės pojūčiu, savitarpio pagarba. Be to, kur kas sunkiau yra sutelkti į vieną visumą skirtingų tautinių charakterių ir giminių vaikus, paaiškinti jiems kodėl reikia gyventi susiveržus diržus dėl korporacijų turtėjimo. O saviems tai įteigti galima: dėl tautos išlikimo! Taigi, menamas humanizmas ir meilė vaikams, deklaratyvus tautiškumas neretai slepia nenorą spręsti gamtosauginių ir migracijos, užslėpto rasizmo, kitų socialinės psichologijos problemų ir rodo iracionalių politinių mitų įsišaknijimą. Programinis technologinis gimstamumo užtikrinimas leidžia žiūrėti į žmones kaip į naudingą biomasę, net jei ligų, o, vadinasi, vaistų vartotojų skaičius dėl to labai išaugs (... ir siūlys nemenkus pelnus medicinos ir vaistų industrijoms). O etniškai monolitiška medžiaga yra kokybiškai imlesnė socialinei inžinerijai nei įvairios kilmės. Toks industrinis-technologinis pasaulio suvokimas paaiškina, kodėl kūdikių gelbėjimo programos tampa svarbesnės nei socialinės, sveikatingumo ar rasinės.

Žinoma, padėti išgyventi neišnešiotiems kūdikiams reikia, tačiau retorika ir pasakojimai, kurie lydi šį veiksmą, neturėtų mūsų klaidinti: tai nėra nei visuotinio humanizmo, nei tautiškumo realizacija. O analizuojant socialinius-politinius procesus, kurių dėka panašios gyvybės saugos problemos atsiranda, verta atsiriboti nuo asmeninio skausmo ir kalbėti apie tas racionalumo formas, kurios pateisina tokį gyvenimo būdą, kuris nuolatos sukuria minėtas problemas. Tokį reikalavimą analizei suformulavo sociologas E. Durkheimas. Ta proga galime palyginti kitą, lygiagrečią, problemą: savižudybes. Savižudis pats turi priimti sprendimą, kurį jam sufleruoja visuomenė, ir (ne)sustoti, o neišnešiotų kūdikių mirties prevenciją vykdo ne šeimos, o išoriniai veikėjai: viešasis politinis protas ir susijusios industrijos/korporacijos. Individų apsisprendimą nusižudyti giliai įtakoja bendri socialiniai-ekonominiai procesai, psichologinė aplinka ir tie pasakojimai, diskursas, kurį kaip patarimą, galimybę suicidui, asmuo vis dažniau girdi. Visuomenėje jau yra pasklidusios oralinės tradicijos, suvokimo schemos apie viso gniužulo problemų ryžtingą sprendimą pasitraukiant iš gyvenimo. Sustabdyti asmenį gali tik kiti, alternatyvūs pasakojimai, įtikinančios elgesio schemos, kurios padėtų išspręsti minėtus probleminius kamuolius, sniego gniūžtes. O kadangi tokių lengvų ir aiškių sprendimų nėra, o schemos skatinančios nusižudyti ir nukirsti visus pavergiančius, žeminančius mazgus yra aiškios, patys žmonės remdamiesi tais pačiais argumentas žudosi, pavieniui ir tik iš dalies nepriklausomai vienas nuo kito. T.y. patys žmonės, kasdienybės tautosaka daugina mirties ratą kaip viešai patariamą išeitį iš neišsprendžiamo problemų ciklo. Vis dėlto šis kasdienybės folkloras, pasklidęs alaus baruose, vienišų kaimynų pokalbiuose, atsitiktiniuose pasakojimuose, sklindančiuose iš lūpų į lūpas kaip mirties vėjas, - nėra politinis protas. Net priešingai, ši savižudybės retorika, plintanti kaip užkratas, kaip nematomos gamtos poros, rodo, kad politinė komunikacija beveik neturi nieko bendra su socialinių procesų suvokimu, jo neįtakoja. Susvetimėjusi gyvenimui politinė retorika buvimą įsivaizduoja kaip technologinį procesą, kaip statiškai reikšmingą veiksmą, kurį galima gerinti techninėmis priemonėmis. Todėl, kaip mitinė inversija savižudybių ratui, pasirenkamas techninis kūdikių gelbėjimas. Tada beveik nereikia kurti naujo pasakojimo, nes tėvų noras gelbėti vaikus, šis gimininis kategorinis imperatyvas, puikiausiai sutampa su valstybine-korporacine technologine paslauga ir įtikinėjimu, net medicinos industrijų prievarta. Tačiau šis susikirtimas, dermė yra visai atsitiktinė, nes kaip ir savižudybių atveju, prevencinių programų kūrėjai dažniausiai negirdi gyvosios šeimų tautosakos, kuri pataria motinoms kaip ir kada reikia gimdyti, kokį gyvenimo būdą puoselėti dėl sveiko vaiko ir kokiame pasaulyje turi gimti šie kūdikiai. Kurtumu kasdienybės folklorui pasižymi ir mokslo institucijų puoselėjamos programos, kur dominuoja statistinių duomenų ir techninių pasiūlymų poreikis. 

Taigi ne pasakojimai lemiantys mūsų gyvenimo prasmę ir apsisprendimus, ne gyvenimo būdas ir sąlygos o technika yra įvardijama svarbiausiu mirties šalinimo būdu. O pati mirtis yra galutinai nuprasminama, išstumiama, nebepripažįstama kaip svarbiausia išlikimo, atrankos vykdytoja. Diskursyvus mirties sunaikinimas reiškia tai, kad suvaržomi, inžineriškai suvaldomi ir projektuojami gamtos procesai. Skatinama naudotis tomis biotechnologijomis, kurios yra parankios išlikimui, naikinant visa, kas neatitinka hegemoninės gyvybės formos interesų. Tai ir yra technocentrinių civilizacijų logika. Svarbiausia priemonė gyvybės saugai yra viso, kas trukdo išlikti bio-technologinė segregacija: vienas rūšis masiškai sunaikinant, o kitas, kurios tik technologijų pagalba išlieka, - įgalinant.  Ypatingai šios sanitarinio gyvybės valymo ir skatinimo tendencijos pastebimos magapoliuose, kur jos virsta drastiškomis natūralumo naikinimo programomis, siekiant didinti gimstamumą ir dirbtinės sveikatos apsaugą. Naikinant gamtinę žmogaus prigimtį ir jo bio-aplinką, vejant mirtį lauk, gyvenimą vis labiau atstoja ir reguliuoja technika ir bio-technologijos. Kuriamas tokių būtybių pasaulis, kuris gali būti tik modernios technogeninės civilizacijos dėka ir kuris atitinka momentinius politinius bei viešuosius ryšius.

 Neabejotina, tik susidūrę su natūralia aplinka daugelis šių naujagimių susirgs įvairiomis alergijomis, kitomis sunkiomis ligomis. Jiems savaiminė, nesukurta ir nereguliuota gamta tampa mirtinai pavojinga: kiekvienas mažiausias vabalėlis vaizduojamas kaip milžiniškos ir be galo žiaurios armijos atstovas. Tačiau štai ir gelbėtojas: naujosios technologijos gamtą išvalys įvairiausiais antiseptikais, o kūdikiai augs ir gyvens pilnavertį technocivilizacinį gyvenimą ... tik su viena sąlyga. Jie negalės, jau nebegali, prisiliesti prie laukinės gamtos ir evoliucijos, prie dionisiško gyvybės siautulio. Vėliau gims šių neišnešiotų kūdikių dar vieni neišnešioti vaikai ... kurie dar labiau puoselės nuostatą: nevertas gyventi niekas, kas bent kiek kenkia humaniškumui. Kokia ironiška I. Kanto kategorinių imperatyvų inversija yra šis žūtbūtinis gyvybės gelbėjimas. Pavyzdžiui, jo kvietimas elgtis „su kiekviena būtybe (tiek su kitais, tiek su savimi) taip, kad ji būtų tikslas savaime jūsų maksimoje“, atitinka biotechnologinių manipuliacijų žmogaus gyvybe tikslą. Galime pamiršti, kam tų vaikų reikia, sakyti, kad kalbame apie humanizmą apskritai, kad kūdikiai ir yra tikslas savaime. Tačiau ar toks industrinio intereso nutylėjimas, šis aklumas politiniam horizontui nėra būdingas kantiškajai etikai, o, dažniausiai, viešajai etikai, apskritai?

Galiausiai, technika ir technologijos atitolins naująsias būtybes vis dar vardu „žmogus“ nuo gamtos, nuo evoliucijos proceso. Be technologijų pagalbos šie žmonės nebegalės išgyventi bent kiek ilgiau: saulė ir vėjas, lapai ir žolė, uodai ir musės, žiedadulkės ir rasa – visa tai bus (jau yra!) mirtinai pavojingi dalykai. Tačiau galinga technika, medikamentai ir, svarbiausiai, higienos hegemonija, sanitarijos kultas – šie mirtini gamtai naujieji antievoliuciniai ginklai - sunaikins visa (jau naikina!), kas kelia bet kokią grėsmę žmogui. Isterija dėl bakterijų, uodų, erkių, pelių, skruzdžių etc., jau seniai vyksta. Begalinės eilės mirtinų higienos ginklų ir milžiniška jų reklama tai ir yra antievoliucionizmo ideologija. Šioje antievoliucionizmo perspektyvoje ir yra pateikiamos kūdikių mirtingumo prevencinės programos, kuriose dominuoja technologiniai sprendimai.  Daugelis humanistų kovojo prieš social-darvinizmą sakydami, kad – štai kur slypi nacizmo ištakos, eugenikos pamatai. Ir jie buvo dažniausiai teisūs. Tačiau ką galima pasakyti apie social-antievoliucionizmą, kurio higienos ar sanitarijos diktatas, žengiantis koja į koją su naujosiomis biocheminėmis ir genetinėmis technologijomis, masyviu – TOTALINIU – įtikinėjimu, nesibaigiančia propaganda planetą užpildo paranojine baime dėl savo gyvybės, naikinimo sistema visam, kas tik kelia mažiausią pavojų negebančiam išlikti žmogui. 

Panašias technocivilizacines problemas svarstęs Lewis Mumfordas rašė apie miestus nekropolius, nediskutavo apie higienos ir biotechnologijų įtaką antievoliuciniams centrams. Didieji miestai pamažėle virsta gyvybės likvidavimo hipermašinomis, kurios yra vaizduojamos kaip didžiausias žmogaus gelbėjimo pasiekimas. Miestų tankinimo politika, kuria sėkmingai seka ir Lietuvos didmiesčiai, reiškia ne tik tai, kad viename kvadratiniame metre gyvena daugiau žmonių, bet ir tai, kad jie gyvens tik nuolatinio sanitarinio, higienos, biotechnologinio teroro gamtai sąlygomis. O vadinasi neišnešiotų kūdikių mirtingumo prevencija taps vis labiau svarbi. Nekropolis yra ne statiška jau įvykusios mirtis vieta, kaip mano Mumfordas, o mirties mašina, kurią pateisina žmogaus begalinė baimė mirti. Jei tik būtų galimybė, neabejotinai, daugelis gyventojų pasirinktų kompiuterinės programos likimą su viena sąlyga, kad juos saugotų galingos ir nuolatos atnaujinamos antivirusinės programos – dar viena, informacinės higienos ideologija. Tačiau vaikai – ne informaciniai vienetai, o gamtos įsikūnijimas, gyvenantis kartu su galybe kitų būtybių mirtingųjų likimą.