Gonzo atkeikimai

                             Gonzo žurnalistika pažystama daugiausiai tik kaip Hunterio S. Thompsono rašymas, pradedant jo kūriniu Derbis Kentukyje ir labiausiai pabrėžiant straipsnių ciklą žurnale Rolingstones: Baimė ir pasibjaurėjimas Las Vegase. Daugelis straipsnių ir dokumentinių filmų pabrėžia: esą ši, menamai, gana menkavertė žurnalistika ir visai nebloga literatūra kilo iš narkotikų ir alkoholio išbalansuotos asmenybės tiesmukiško cinizmo ir haliucinuojančios sąmonės, iš metaforų žaismo. Alex Gibney filmas Gonzo: Dr. Hunterio Thompsono gyvenimas ir darbai  (2008) didžia dalimi palaiko šį požiūrį. Jis leidžia paversti Hunterį vaizdinga asmenybe, holivudiniu herojumi, o ir pats žurnalistas tam per daug nesipriešino. Dviejų valandų trukmės Gibney filmas siekia komercinio dokumentinio filmo populiarumo, lygiai kaip ir prieš tai šio režisieriaus kartu su Alison Ellwood sukurtas filmas apie Keno Kesey garsiąją Linksmųjų pramuštgalvių (Merry Pranksters) magišką kelionę (Magic Trip) per Ameriką. Tokiu būdu Gibney pasirenka pejoratyvinę, arba menkinamą požiūrį į šią žurnalistiką, nesistengdamas išvysti ir išplėtoti pozityviosios pusės, vertos žurnalistikos meno vardo. Minėti režisieriai, kaip ir daugelis panašių tyrinėtojų vengia plačiau svarstyti svarbiausias Kesey ar Hunterio idėjas ir situacijų pasirinkimus, idealus ir plėtotą kritiką, jų pabrėžtą kai kuriuos JAV biurokratinės autoritetų sanklodos absurdą, slaptus ir viešus kontrolės mechanizmus ... Gibney filmas skirtas Hunterio gyvenimui daug kalba ir cituoja ištraukas iš vaidybinio filmo Baimė ir pasibjaurėjimas Las Vegase. Tačiau beveik visai nediskutuoja JAV policijos kovos su narkotikų platinimu konferencijų ir diskusijų absurdiškumo, neprofesionalumo, negebant atpažinti ar bent kiek įsigilinti į egzistencinę, kognityvinę, socialinę, kultūrinę įvairių narkotikų vartojimo potekstes, į CŽV vaidmenį išrandant ir platinant LSD. Tai yra filmas nemato Hunteryje veiklaus ir aktualaus žurnalisto, neišskiria jo veiksmo ir dalyvaujančio stebėjimo metodų, kurie, mano manymu, vietomis priartėja prie to ką Haroldas Garfinkelis vadina etnometodologija. Garfinkelio išpuoselėtas etnometodologinis tyrimas remiasi provokuojančiu veiksmu, kuris išbalansuoja susigulėjusias, nekritines nuostatas ir padeda išviešinti absurdiškus autoritetus. Beveik neabejoju, kad Hunteris nieko apie Garfinkelį negirdėjo ar bent jau jo necitavo, nesimokė iš jo eksperimentų, kaip ir priešingai. Šiuo požiūriu jie yra kongenialūs: vienas žurnalistikoje, kitas sociologijoje.

Hunterio provokuojantys veiksmai persmelkia visą Gonzo žurnalistiką ir yra būdingi, daugiau ar mažiau, visiems šio stiliaus tyrėjams, pavyzdžiui, dokumentalistas Louis Theroux ar rašytojas žurnalistas George Plimpton ir kt. Jiems būdinga įsitraukti į įvairių grupių veiklą, tapti savais ir kartu visiškai skiritingais, tik taip pajuntant įsitikinimų skraistės žalą ar gėrį. Pavyzdžiui, Hunteris įsitraukia į Las Vegaso apygardos advokatų organizuotą seminarą apie narkotikus, kurioje dalyvauja dešimtys profesionalių policininkų, pranešimus skaito įvairūs prokurorai, kviestiniai profesoriai. Daugelis jų nebuvo tiesiogiai tyrinėję narkomanų elgesio, nevykdė dalyvaujančio stebėjimo, o juo labiau veiksmo ar etnometodologinių tyrimų. Todėl jų turimi duomenys atspindėjo turimą statistiką bei gana atsitiktinai surinktus, pačių narkomanų sukurtus gandus, mitus, keisčiausius prietarus. Hunteris pastebi, kad šis seminaras buvo itin prastai organizuotas, lyginant su tų pačių LSD vartotojų rengiamais koncertais. O mano manymu, aprašytas seminaras pasižymėjo tuo, ką aš vadinu inkvizicijos prietarų sąvadu. Viduramžių ir renesanso šventoji inkvizicija, siekdama žūt būt pateisinti raganų ir burtininkų egzistavimą, sukūrė ištisus sąvadus požymių, kurie kilo iš įtarinėjimų, religinio proto fantazijų ir haliucinuojančios nuo skausmo ir siaubo sąmonės kaip atsakas į žiauriausių tyrėjų klausinėjimus. Panašiai ir sąvadai apie narkomanų išvaizdą ir elgesį neretai radosi iš išsisukinėjančių narkomanų pasakojimų ir policijos skyrių stereotipų, iš macio menamo „kietumo“ ... Hunteris rašo:

„Tai primena tuos pavojingų tauškalų pilnus biuletenius, kuriuos padaugintus rotatoriumi kabindavo policijos departamento rūbinėse.

PAŽINK SAVO NARKAŠĄ! NUO TO GALI PRIKLAUSYTI TŠAVO GYVENIMKAS! Dėl „apsipūtusiojo akinių“ neįžiūrėsi jo akių, tačiau jo krumpliai bus pabalę nuo vidinės įtampos, o kelnės – suragėjusios nuo sėklos, nes jis, neradęs ką išprievartauti, visada smaukosi. Apklausiamas jis mikčios ir vapės. Negerbs tavo ženklelio. Narkašas nebijo nieko. Jis puls be jokios priežasties, griebęs bet kokį po ranka pasitaikiusį ginklą – įskaitant tavąjį. SAUGOKIS. Kiekvienas pareigūnas, kuris suima žolės vartojimu įtariamą narkomaną, turi nedelsdamas panaudoti visas reikiamas jėgos priemones. Vienas laiku paleistas šūvis (į jį) gelbsti nuo devynių šūvių, paleistų į tave. Sėkmės.  

                                                                                      Vadas.“

Hunterio pastabos apie pasibaisėtiną prokurorų, dalies advokatų ir policininkų atavizmą ir prietarus narkotikų pasaulio atžvilgiu, profesorių duomenų stoką lyginant su hipių, Keno Kesey bei Timothy Leary kartos aktyviais ir socializuotais, inkultūruotas narkomanais stebina. O tai, kad Hunteris su savo draugu patys prisiriję visų įmanomų rūšių narkotikų sėdi toje pačioje konferencijoje ir nuolatos apsinešę bendrauja su „kopais“, veiksmu parodo didžiulį, net tagišką situacijos absurdiškumą. Man tai primena tuos sovietinius, o tai ir diktatoriaus A. Lukašenkos generolų pasigyrimus apie šauniąsias karines oro pajėgas, tuo metu kai vokiečių ar švedų lengvieji lėktuvai nusileidžia Raudonojoje aikštėje, arba įskrenda į Baltarusiją ir mėto žmonėms meškiukus su demokratiniais kvietimais. Tie kas mato bravūriškų macio ir generolų, kitų pareigūnų pagyras, demaskuoja juos savo dalyvavimu, o dar geriau veiksmu, neslėpdami savo veido ir vardo, išskleisdami pasaulio tuštybę literatūriniu rašymu ir kritikuodami autoritarizmo prietarus – jie yra gonzo. Ir ne todėl, kad patys pasirodytų šventieji, o kad atskleistų sąmonės sutemų, simbolinių organizacijų keistenybių gyvenimą. O alkoholis, keiksmažodžiai, narkotikai, palaidas ir lengvas gyvenimas, cinizmas – nėra privalomi, o tik galimi, gonzo žurnalistikos bruožai.

                             Gibney savo dokumentiniame filme, nors ir pažymi, bet per daug neserga Hunterio idealais: sukurti laisvą ir pakankamai sveiką, atvirą laisviems narkotikams ir kūrybingiems žmonėms Ameriką. Las Vegas galėjo tapti tokio miesto pradžia, bet jau buvo degradavęs vartotojiško godumo miglose. Tokias svajas – kitokias nei įprasta American dream – plėtojo ir Keno Kesey linksmieji padaužos, ir politinis hipių sparnas – Yippie su Abbie Hoffaman, dar vienu Hunterio draugu, priešakyje. Hunterio svajonės tęsia visų jų siekinius. Šių idealų aprašus rasime reportažuose apie Las Vegą, idealaus prezidento paieškose, rinkimuose tapti Aspen miestelio šerifu, knygoje Baimė ir pasibjaurėjimas 1972 rinkimų kampanijoje, ir straipsnių rinkinyje Kiaulių generacija ir kt. Man Hunterio idealai primena svajones paversti Ameriką kažką panašaus į Kopenhagoje esantį Laivąjį miestą Christiania - menininkų, lengvų narkotikų vartotojų, atsipalaidavusių ir neįpareigotų žmonių respubliką, kurią sukurtų sąžiningas ir doras JAV prezidentas. O dar tai šalis, kurioje negalėtų būti nieko panašaus į Vietnamo karą, į militaristinę korupciją ar po rugsėjo 11 prasidėjusią masyvią propagandą ir beprasmišką žmonių naikinimą Irake. Visi šie iš esmės hipiški, o tiksliau Yippie‘s idealai yra prielaida ir pagrindas gonzo prasmingumui. Gal būt kitam gonzo žurnalistui, ne Hunteriui, šie transcendentiniai, gal net pasakiški idealai bus kitokie, tačiau didžiosios svajonės yra labai svarbi atspirtis demaskuojant autoritarines sąmonės paunksnes.

                             Lengva Maxo Weberio ir gausybės jo pasekėjų ranka priimta biurokratiją aiškinti kaip racionalią, komunikacinę valstybės valdymo mašiną. Iš dalies jie teisūs: biurokratija atsirado ,kaip racionalių ir griežtų normų saisoma valstybinė teisingumo mašina. Šis biurokratinio aparato racionalizavimo mitas puikiai buvo atpažintas Theodoro Adorno ir Jurgeno Habermaso kūriniuose. Frankfurto socialinių tyrinėjimų mokyklos atstovai abejoja, ar šis apšviestas biurokratinis, institucinis protas, išvijęs visus mitus, pats netapo tamsiausių prietarų saugykla ir šaltiniu. Ar jis neapaugo tamsybės ir prietarų dumbliais, kuriuos turėtų demaskuoti absurdui jautri, laisva ir ironiška žurnalistika? Tie, kurie turėjo visuomenę išlaisvinti vadovaudamiesi bendru protu, teisingumu ir valstybės tvarka, patys paskandino inkvizicinių prietarų sąvaduose ir retorikoje. Todėl kiekviena biurokratijos mašina, įskaitant teismus, prokuratūras, advokatūras, antstolių kontoras, įvairiausias auditų organizacijas ir kitas kontrolės sistemas patys turi būti demaskuojami savo susikuriamose tuštybių mugėse ir iracionalių stabų šešėliuose. Tik tokiu atveju šie biurokratiniai aparatai gali įgauti racionalumo ir kritiškumo žymių.  Pavyzdžiui, 2012 metais Maskvoje yra viešai teisiama punck rock grupė Pussy Riots, už punck maldą Šv. Motinai Marijai pašalinti Vladimirą Putiną. Teismo metu, apšviesti teisėjai, siekdami inkriminuoti religinių šventybių išniekinimą, grupės nares klausinėja ar jos teisingai buvo pakrikštytos, kaip laikė pirštus maldos metu, ar buvo pakankamai nuoširdžios, ar atliko išpažintį prieš tai ir pan. Šis teismo procesas iki banalumo parodė biurokratijos, kuriai priklauso ir teismų sistema, inkvizicijos pobūdį. Turiu omenyje ne kankinimus, o kaltumo ar nekaltumo dogmų sąvadą, tiesiogiai priklausantį nuo tariamos maldos ir bažnyčios tvarkos, autoritetų aukštinimo. Panašiomis keistybėmis buvo nuspalvintas ir Alleno Ginsbergo teismas 1957 metais, tik tada jo kūriniui Staugsmas (Howl) pateikti kaltinimai obsceniškumu, paremti įsivaizduojamu inkviziciniu ištvirkimo ir dorovės sąvadu, nepasiteisino. Be kita ko, Ginsbergas ir Hunteris buvo draugai dar nuo Pragaro angelų (baikerių gupė Hell‘s Angels) ir Keno Kesey kelionės laikų, tad buvo pilnai susipažinęs ir įsitraukęs į absurdišką Ginsbergo teismą.

                             Vis dėlto, mano požiūriu, gonzo žurnalistika neturėtų būti siejama, kas neretai pasitaiko, vien tik su Hunterio raštais, o yra žymiai platesnis ir įvairesnis reiškinys ir ne tik pejoratyvine žodžio prasme. Manau, kad kai kurie gonzo žurnalistikos bruožai buvo būdingi XX amžiaus pradžios prancūzų žurnalistui, dailininkui Alphonse Allais (1854 – 1905), kuriam buvo būdingas gilus absurdo jausmas, veiklus ekscentriškumas, žurnalisto drąsa ir labai savitas minimalizmo, konceptualizmo, siurealizmo ir kažkas panašaus į obereutus (Danilą Charmsą) mišinys. Panašiai kaip ir Hunteris, Allais daugiausiai buvo freelancer‘is, nuolatos keitė žurnalus ir laikraščius, rašė daugiausiai kavinėse, pagautas viešo gyvo žodžio ir nuolatinės pajuokos apie autoritetų ir biurokratijos puoselėjamą tuštybę. Kitas, autorius, gyvenęs ir rašęs panašiu laiku kaip ir Hunteris, buvo žurnalistas, rašytojas Sergejus Dovlatovas. Tačiau jis, rašydamas laikraščiui Sovietskaja Estonija aišku nebuvo nei skeptikas, nei ironikas, nei plėtojo asmeninį rašymo stilių. Kaip ir visi tuo metu, jis rašė nuobodžiausius pranešimus apie primelžių didėjimą ir apie karo veteranų susirinkimus. Tačiau tuo pačiu metu, lygiagrečiai, vedė dienoraštį, kuris ne blogesni už Hunterio Romo dienoraštį, o mano manymu ir geresnis ir labiau gonzo stiliaus: begalinė ironija vietos nomenklatūriniam absurdui, veiksmo ir dalyvavimo metodai, atveriantys kasdienybės tuštybę; pagaliau itin originalus rašymo stilius ir, kaip  neprivalomas požymis, marios alkoholio ir nuotykių.

                             Manau, gonzo žurnalistika iš esmės skiriasi nuo naujosios žurnalistikos (atstovas, Tomas Wolfas ir jo Rūgštimi prikrauto gėrimo testas). Abiem šioms kryptims būdinga sukurti patrauklų pasakojimą, kuris prielaidauja daug fikcijos, literatūros, o ne faktų aprašymo. Tačiau, kaip jau pastebėjo F. Nietzschė, W. Williamas Folkneris ir kiti, faktų aprašymas dažniausiai tėra viešų prietarų ir iliuzijų atspindys, kvailiausių dvasios žaidimų kopijos. Manymas, kad objektyvi tikrovė yra kopijuojama, fotografuojama (V.I. Leninas) yra paklusimas duotybės mitui, kasdienybės iliuzijai, struktūrų miražui. Jos paslepia platesnius procesus, neregimas simbolines organizacijas, nuostatų klišė, kultūros suformuotų elgesio būdų pančius. Tikrovė dažniausiai yra pažystama ne tiesiogiai, o palyginimų, metaforų, įvairių kūrybinių intervencijų, įvykio metu. O sąvokos, tikslūs aprašymai gali būti laikomi nebent parengiamuoju, prietarų kaupimo ir klasifikavimo laikotarpiu. Naujoji žurnalistika ir gonzo vykdo šį radikalų epistemologinį posūkį, visiems laikams atitrūkdami nuo autoritarinio ir bukinančio objektyvizmo. Tačiau naujoji žurnalistika, nepaprastai išlavėjusi savo tyrimu, analitika, stiliumi, verslumu ir reikalavimais sukurtiems pasakojimams (Gibney dokumentika yra naujosios žurnalistikos atvejis) neturi viso to veiksmo tyrimo (action researche), dalyvavimo (participant observation), emikos (emic – gebėjimas kalbėti grupės specifine kalba ir vertybėmis). Pagaliau, gonzo, skirtingai nei naujoji žurnalistika, ne tik neslepia tyrėjo veido, o paverčia jį nuolatiniu veiksmo bendradalyviu (Louis Theroux dokumentika). Tokiu būdu gonzo asmeniniai pasakojimai išstato žurnalistą visų kritikų objektu, viso nepasitenkinimo taikiniu, absoliučiai atsakingu už pranešimą ir tuo pačiu, pretenduojančiu būti nuoširdžiu.

                             Kino stovyklos, skirtos istorijos ir atminties temoms, Žeimių dvare (Jonavos rajonas) metu kalbėjau apie gonzo žurnalistikos ir istorijos sąsajas. Istorija šiuo atveju pasirodo kaip pasakotojų draugija, kaip E. Aleksandravičiaus ar A. Bumblausko suburtos draugijos, su jų kanonais, tikėjimu, vizijomis. Jie šiuo atveju yra mažosios simbolinės organizacijos, kurios, remdamosios tam tikromis institucionalizuotomis galios taisyklėmis, siekia įteigti savo pasakojimą viešumai. Tačiau, pakeliui, sau patiems susikuria visą aibę švento kanono taisyklių, ritualizuoja kalbėjimo tvarkas ir paklūsta susikurtiems fantomams. Gonzo žurnalistika šiuo atveju yra dalyvaujantis stebėjimas būnant kartu su istorikais ir juos veikiant, provokuojant savo veiksmais, išryškinant jų minčių originalumą ir prietarus, iliuzijų skrynias ir laisvės skrydžius. Tokiu atveju istorija demistifikuojama, paverčiama ne absurdišku šventu kanonu, o grupių ir tautų nuolatos kuriamais įvykiais: kuriamais iš praeities archyvų, iš mentaliteto nuosėdų, iš ideologinių užsakymų, iš asmeninės meilės, neapykantos, pasibjaurėjimo, klastos ir kilnumo. Tik tada, kai istorijai grąžinamas dabarties įvykis, kai atskleidžiamas jos įdabartinimas, ji yra atkeikiama ir tampa iš tiesų laisva socialinės, kultūrinės, politinės komunikacijos dalyvė.

                             Gonzo atkeikia biurokratų, kasdienybės iliuzijų, įvairiausių prietarų, švietimo demagogijos, absurdiškiausių kanonų užburtą tikrovę ir pasiūlo savo idealą, savo svajonių pasaulį. Hunteris siūlo kurti hipių Ameriką, Theroux – nesibaigiančios įvairovės pasaulį, Allais – pasaulį paversti draugiška kavine ... Tik po atkeikimo, po antipropagandos, po apšvietos mito dekonstrukcijos, po neolizmo išlaisvinimo, po teisės nuolatos perkurti atmintį galima Kitybės šventė, pradžioje pasirodanti kaip karnavalas, o paskui ir kaip augantis įvairovės mirgėjimas.