2012 m. rugpjūčio 21 d., antradienis

Nežiniukas Mėnulyje ir Pussy Riots


O iš tikrųjų apie:

PAVOJINGOS INTERVENCIJOS Į GALIOS ŠALTINIUS IR TEKTONINĖS FORMACIJŲ SLINKTYS
                            

                             Nikolajaus Nosovo apsakyme Nežiniukas Mėnulyje[1] aprašoma sala Kvailių sala, kur suvežami visi, kas tinkamai nedirba, šlaistosi, jaučiasi labai laisvi. Kvailių saloje taip pat nereikia dirbti. Ten – vien malonumai: kinas, žaidimai, linksmybės. Tačiau atmosfera yra tokia, kad ilgainiui, vien nuo kvailysčių oro ir nuo malonumų vartojimo salos gyventojai apauga vilna ir virsta avimis arba ožiais. O kapitalistai jais naudojasi, išgauna iš jų savo turtams reikalingą žaliavą: vilną, kailį, odą. Visa tai primena fermą, jos racionalumą ir susijusį išnaudojimą. Tačiau ši fermos metafora nelabai tinka apibūdinti dabarties visuomenę, jos kalbėjimo ir mąstymo būdus. Manau, geriau tinka 2000 metais sukurto animacinio filmo Nežiniukas Mėnulyje (Multfilm kompanija) kūrėjų pateikta galios telkinių interpretacija. Filme kalbama, dainuojama apie širdžių energiją, kurią išgauna kapitalistai linksmindami kvailius. Tokiu būdu sala paverčiama ne ferma, o atsinaujinančios kvailių energijos šaltiniu. Salos kaliniai sukasi karuselėse, žiūri filmus, valgos skanėstus ir nuolatos džiaugiasi. Ši jų širdžių pagaminta energija išjudina gamyklų mechanizmus, finansų srautus, vartojimą, pasitikėjimą valdžia. O salos gyventojai, kaip ir Nosovo apsakyme, ilgainiui virsta avinais.  Šį laimės energijos  gavimo būdą aš vadinu šaltinių kūrimu ir jų eksploatacija. Atsinaujinanti kvailių energija yra vienas svarbiausių šiuolaikinės valstybės galios išteklių. Didžiulės pasilinksminimo, politinės propagandos ir susijusios bažnyčios, kaip institucijos, pajėgos, ištisai fabrikai veikia tuo tikslu. Ši energijos gavyba, širdžių telkinių eksploatacija skiriasi nuo K. Marxo aprašytos klasikinės kapitalo gavybos, kai nusavinama darbo metu sukurta pridėtinė vertė.

Nekalbu apie tikėjimą ir Dievą, kaip kiekvieno asmens egzistencinį reikalą. Nesvarstau ir apie atskirus kunigus, sielų kelionės į transcendenciją pagalbininkus ir poetus. Diskutuoju tik apie valstybės ir bažnyčios, kaip galios institucijos, jungtis ir monopolijas bei socialines-diskursyvias formacijas.  Būtent šiuo požiūriu religija, jau nuo Markizo de Sade laikų lyginama su opiumu liaudžiai. Tai, kad šias de Sade pastabas pastebėjo ir išplėtojo rašytojai ir mąstytojai, tarp jų ir K. Marxas bei V. Leninas, rodo, kad šis palyginimas su kvaišalais nebuvo vien tik laki metafora, o aprašė reikšmingus dvasios procesus. Opiumas liaudžiai ir yra kvailių salos oras bei malonumai. Tačiau revoliucionierius de Sade (apie jo indėlį Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu dažnai primirštama) nesvarsto kokia nauda maitinti liaudį malonės opiumu, kokią pasitikėjimo ir darbo energiją remiantis šia technologija galima išgautu. Tačiau apie tai iš dalies užsimena F. Dostojevskis Legendoje apie Didįjį Inkvizitorių. Jis pastebi, kad iš malonės dalijimo išauga tvarka, paklusimas, aukų vaizdavimas, bet ne meilė ir laisvė.  Tokį kvailių laimės orą kuria šiuolaikinės į autoritarizmą ar į koalicijas su didžiosiomis korporacijomis, monopolijomis linkusios valstybės. Jose neretai valdantieji klanai, saugumas ir Bažnyčia sudaro nedalomas sąjungas. Ryškiausiu tokios sąjungos pavyzdžiu tapo Rusijos stačiatikių bažnyčia nuo Caro prižiūrimo Sinodo įsteigimo caro Petro I laikais. V. Leninas ir jo pasekėjai kurį laiką ignoravo šį kvailių galios šaltinį, ypač susijusį su malonės dalijimu. Tačiau Stalinas II Pasaulinio karo metu naujai paskatino, o faktiškai - atkūrė Stačiatikių bažnyčią, tačiau sustiprino Sinodo priežiūrą, jo sąjungą su saugumo organais, su KGB. Tokiu būdu, kvailių saloje atsirado bažnyčios, kur pamaldžių sielų malonės ir meilės energija yra naudojama lygiai taip pat, kaip ir širdžių laimė – jie paverčiami eksploatacines galios mašinas sukančia energija. Šie galios šaltiniai, didžiuliai telkiniai, yra monopolizuoti, nerodomi jokiose biržose ir yra geriau saugomi nei nafta ir dujos. Bet koks įsikišimas į šią monopolijos sferą yra negailestingai baudžiamas. O viešinimas ir kritika, provokacijos ir ciniški demaskavimai – to jau kvailių salai yra per daug. Tačiau Bažnyčia, atrodo, nepastebi, kad išsilaisvinimas iš širdžių energijos eksploatacijos yra svarbiausias jos, tikėjimo saugotojos, reikalas. Tas pats tinka ir Katalikų bažnyčiai, kurios nuolatinis polinkis naudotis malonės paskirstymo privilegija konkuruoja su valstybės pasišaukimu skirstyti teisinę, finansinę malonę. Bendras polinkis šiam laimės perskirstymui skatina bažnyčios ir valstybės suartėjimą, susiliejimą, apaugimą bendrais instituciniais, informaciniais, teisiniais, policiniais, kalėjimo, edukaciniais ir kitais instrumentais, Jų dėka minėtos institucijos virsta avinų stebukladariais, o ne savivaldos ir savigarbos priemonėmis, tampa kvailių salos energijų perdirbėjais, o ne egzistenciškai reikšmingo rūpesčio pagalbininkais.

                             Pussy Riots besitęsianti istorija, jos įkalinimas ir likusių laisvėje grupės narių aktyvizmas, nauji performansai, pasaulinis menininkių judėjimas, opozicijos kritika nukreipta prieš Putino ir Stačiatikių bažnyčios sąjungą yra kišimasis į opiumo telkinius, į niekieno netrukdomą dvasios energijos eksploataciją. Šiuo požiūriu Jukos, M. Chodorkovskio ir Pussy Riots bylos yra identiškos: vienu atveju Jukos ciniškai įsibrovė į naftos ir dujų autoritariškai valdomas monopolijas, o kitu - į liaudies opiumo telkinius. Chodorkovskį ir P. Lebedevą buvo galima apkaltinti vagyste, mokesčių slėpimu, o Pussy Riots atveju tai netinka: širdžių energijos ir sąmonės manipuliacijos telkiniai yra paslaptis, todėl jos baudžiamos už vien tik cinišką požiūrį į savo laisvę praradusius bažnyčios hierarchus.

                             Keli garsūs filosofai ir kultūros analitikai pasisakė apie Pussy Riots bylą, tačiau aptarė kiek kitokius politinius klausimus, nei mano nagrinėjamas.  Viename savo interviu Sl. Žižekas savo žvelgia į Pussy Riots atvejį ironizuodamas apie „tikrąjį šventvagiškumą“ (True Blasphemy). Internetiniam žurnalui „Pavojingos mintys“ (Dangerous minds) jis svarsto šios muzikinės grupės teismą bei susijusią cinizmo/kinizmo temą stambiojo, korporacinio kapitalizmo požiūriu, atsižvelgdamas į Rusijos ypatumus. Kaip ir įprasta kinizmui, Žižekas remiasi didesnio ir mažesnio blogio santykio argumentu ir šia proga cituoja Bertoldą Brechtą, savo operoje pastebėjusį, kaip didesni bankai plėšia daugiau nei mažas vagis, tai kodėl tada tik smulkius plėšikus baudžia?[2]. Žižekas pastebi, kad Pussy Riots šventvagystė bažnyčioje gali būti suprasta ciniškai/kiniškai, kaip mažesnis blogis, kuris įsiveržęs į caro-bažnyčios, valstybės monopolijos sferą, ją pažeidė, demaskavo. Jau nesiremdamas konkrečiu Žižeko komentaru, tačiau platesne jo filosofija, pastebėsiu liberaliosios ir seksualinės revoliucijos susiliejimą Rusijoje, kai pats laisvėjimo, demokratėjimo diskursas yra nuolatos persmelkiamas seksualinių intonacijų ir, atitinkamų manifestacijų bei susijusių kontroversijų. Visa tai rodo daugiau nei maištą: didelius, tektoninius diskursyvių formacijų poslinkius. Naujoji feminizmo banga yra nukreipta ir prieš Putino režimą, ir prieš esamą Maskvos stačiatikių cerkvės būklę ir apskritai, prieš klaninio mačizmo visuomeninę santvarką. Apie tai plačiai ir išsamiai teismo metu kalbėjo viena iš Pussy Riots narių Nadežda Tolokonikova. Taigi, Putino seksualumas, kuris turi suteikti kvailai papildomo džiaugsmo ir taip greičiau paversti jos gyventojus avinais, susiduria su Pussy Riots feminizmu, kas sukelia nesutaikomą konfliktą. Abejoju, ar šios grupės Punck rock muzika iš tiesų yra patraukli, nors neabejotinai labai revoliucinga. Šiuo atveju Fognews paskleisto feiko apie dirigentą V. Gergijevą žinia, esą jis įvertino Pussy Riots skleidžiamą laisvę kaip pamatinę bet kokiam kūrėjui ir kad pilietinis apsisprendimas yra svarbesnis nei menininkų tarnystė režimui, mano nuomone, yra teisinga, bet nepakankama. Svarbiau yra pastebėti, kad egzistuojančios pažiūrų ir apsisprendimų formacijos, santvarka, ją atstovaujantys simboliai patiria giliausią lūžį, kuris neišvengiamai paskatins labai didelius politinius ir ekonominius pasikeitimus.

WikiLeaks vienu metu atskleidė įvairių šalių ambasadorių komentarus, kur Putinas buvo vadinamas Alfa patinu. Šis įvaizdis visai ne atsitiktinis, o susijęs su Rusijos prezidento viešųjų ryšių akcijomis. Jis daugelį kartų pozavo apsinuoginęs, o jo gausios gerbėjos rengė video sesijas erotiškai koketuodamos su Putino įvaizdžiu. Taigi Alfa patinas tapo Putino sinonimu, o mačizmas, sklindantis iš jo lūpų, nuolatos patvirtindavo gaujos vadeivos stereotipus. Politikos analitikas Andrei Piantkovski išplėtojo Putino seksualinio įvaizdžio kritiką, gretindamas seksualumo stereotipizaciją su plėšikavimo diskursu ir klanine gerovės distribucija. Nieko daugiau šis režimas neturi ir neslepia, todėl jam sąjunga su bažnyčia yra būtina. Pussy Riots skandalas (ne pati grupė) atvėrė netikėtą feministinio maišto temą, kurią sustiprino Ukrainos Femen grupės aktyvisčių akcijos (ypač nupjaunant kryžių ir taip protestuojant prieš Pussy Riots nuteisimą). Šią temą diskutavo Lietuvoje Nida Vasiliauskaitė straipsnyje Nupjauti kryžių ar gyventi jo šešėlyje?  Ji tęsia Žižeko cinizmo/kinizmo ir įžeidžiančio meno temą: „Lenkiu štai kur: jei jausmų įžeidinėjimą[3] (tarsi per se) sutinkame laikyti socialiai nepriimtinu ir teisiškai baustinu veiksmu, tai kodėl jausmai, kuriuos galima įžeisti, keistos implicitinės moralinės kazuistikos būdu panašiuose kontekstuose priskiriami tiktai tikintiesiems?“. Ji vadovaujasi lygios viešosios komunikacijos ir tokio pat lygaus viešo santykio idėja: visos nuomonės ir teorijos, idealai ir principai yra lygiagretūs ir kiekvienas jų gali būti vienodai atstovaujamas. Teisė, kuri reguliuoja simbolius, neturėtų vienų simbolių išaukštinti labiau nei kitų, t.y. ateizmo ir tikėjimo, katalikų bažnyčios ir genderiniai ar subkultūriniai simboliai yra lygūs.

Tačiau Vasiliauskaitės kova su kryžių ir smutkelių agresija, su vienos simbolinės organizacijos pastanga užimti kaip galima didesnes teritorijas, neatskleidžia iš kančios ir malonės kylančios galios, jos distribucijos ir eksploatacijos. Kelių lygių simbolinių organizacijų sulyginimas, jų korporacinis monopolizavimas nepakeičia situacijos, nors ir padeda išjudinti tektoninius procesus.  Teiginys apie seksualinės (gal geriau, genderinės) ir demokratinės/liberaliosios revoliucijos sintezę, kurią šiandien stebime Rusijoje, nėra pakankamai aiškus. Jis tik parodo tam tikrą viešą opozicijos diskursą bei su juo susijusius veiksmus, bet neatskleidžia tektoninių judėjimų, kurie, neabejotinai palies ir kaimynines šalis, tokias kaip Lietuva, Lenkija, Ukraina, ten, kur užslėptos valdžios ir bažnyčios jungtys yra pakankamai stiprios ir kur yra poreikis genderinėms ir plačioms pilietinėms reformoms. Pussy Riots veiksmo išaukštinimas yra veikiau norimo, o ne esamo rodymas: nedidelis liberalus-feministinis maištas yra diskutuojamas kaip reikšmingiausias įvykis. O mano požiūriu, tai tik žymiai reikšmingesnių procesų išraiška, kuri tik iš dalies demaskuoja režimo ir bažnyčios jungtis manipuliuojant ir eksploatuojant žmonių savimonę. O tai, kad po teismo, Maskvos ir Visos Rusijos patriarchą Kirilą (Michailą Gundiajevą) Rusijos televizijos pradėjo rodyti tokiu pat dažnumu kaip ir Putiną rodo, kad opiumo monopolija žūt būt stengiasi užlopyti telkinių skyles ir sustiprinti plačios malonės, jos distribucijos iliuziją, išsaugoti korumpuotą klaninio mačizmo hegemoniją.

Michailas Jampolskis[4], garsus rusų filosofas, kultūros analitikas, į Pussy Riots žvelgia kaip į socialinį-politinį reiškinį. Šiuo požiūriu jis panašus į Žižeką, tačiau skiriasi interpretacijos kryptimi. Žižekas demaskuoja perteklinę, nesubalansuotą valstybės-bažnyčios galią, susijusį įtikinėjimą ir manipuliaciją kapitalizmo krizės, su rusišku atspalviu, kontekste. Jampolskis įžvelgia kita: Rusijos valdžios galios instrumentų krizę. Jis pastebi, kad tradiciškai ideologiškai paviršutiniškos šalys remiasi išorės priešų vaizdavimu, nacionaline idėja bei bažnyčia. Tačiau, kaip rodo Pussy Riots atvejis, pati bažnyčia skyla dėl reakcijų įvairovės ir ji, religijos institucija, tampa ne santarvės, o vidinio konflikto stimulu. Kuo daugiau yra šios organizacijos ir valstybės sąlyčio fanatikų ir kuo daugiau jiems oponuoja kitose diskursyviose sferose (pavyzdžiui, genderinėje) žmonių, tuo pati bažnyčia, jos didžiausi aktyvistai pradeda kelti pavojų valstybei kaip racionaliai, biurokratiškai ir įstatymais pamatuotai organizacijai.

                             Taigi, dabarties gatvės konfliktai: nuo Okupuok X (Occupy X, ypač Rusijoje) iki feministinių meninių bei kitų performatyvių grupių sukilimo ir susijusio diskursyvaus kismo viešosiose internetinėse erdvės, rodo prasidėjusias formacijų (M. Foulcaut prasme) slinktis. Diskursyvios formacijos, kurios atspindi ir lemia visuomenės grupių mąstymo būdus, apsisprendimus ir net individualius pasirinkimus, pačios priklauso ne tik nuo spaudos, kasdienybės pokalbių ir ideologijų, bet ir nuo įvairiausių kitų mechanizmų: gamybos ir disciplinos kismo, disponavimo finansine ar emocine, moraline galia, struktūrinių šeimos santykių ir kita. Dabarties poslinkiai ir kibirkštys bei dūmai nėra tuštybės apraiškos. Jie rodo esminius pokyčius gamybos, galios, visuomenės sferose, jų struktūrose. Tokios tektoninės formacijų slinktys ir trintys nėra sąlygojami vienos kokios priežasties, neturi griežtų deterministinių prielaidų, o yra kompleksinių, ilgalaikių sąveikų rezultatas. Tai reiškia, kad pasodinus vieną Pussy Riots, išgaudžius Femen, sustiprinus valstybės vadovų ir bažnyčios viešuosius ryšius, naujų panašių problemų ir didėjančių konfliktų nepavyks išvengti. Sumažinti jų kiekį gali tik širdžių energijos demonopolizavimas, vilčių ir malonės sferos liberalizavimas, santvarkų pokyčiai. Bet tai jau ilga kita istorija.

Pranešimą parašė ties

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Užsisakykite: Rašyti komentarus (Atom)