Tarpcivilizacinė analizė, tarpkultūriniai ir tarpreliginiai tyrinėjimai, skirtingų praktikų įvardijimas ir drąsa jas puoselėti, lojalumas semantinei, praktinei ypatybei yra šiuolaikinio alternatyvumo, alteracijos (othering, įkitinimas) pagrindas. Radikalių kitybių gausinimas prielaidauja vienintelės tiesos įveikimą, tačiau ne visuotinio reliatyvizmo viešpatavimą. Vienintelės tiesos ir reliatyvumo neapibrėžties dialektinė opozicija, ši proto antinomija nuolatos kankina mąstytojus negebančius subalansuoti tapatybės ir įvairovės procesų. Dialektikosi išvarymas kartu su hegemoniniu, ir skirtybes naikinančiu marksizmu-leninizmu, lėmė didelių priešybių derinimo gebėjimo praradimą. Tiesa, sovietmečiu, šios priešybės buvo panaikintos praktiškai, tačiau teoriškai išpažįstami dialektikos trupiniai bent jau simptomiškai nurodė į heterogeniškas alternatyvas, jų sukeliamas įtampas, kovas - kaip normalumą. O dabar yra sugriauta teorinė tiesos ir reliatyvumo, tapatybės ir skirtybės, tikėjimo ir agnosticizmo dermė, ta nuolatinė konkurencinė vaizduotės ir mąstymo schemų įtampa, pažiūrų konfliktas ar net karas, tik kuriam esant ir galima raida. Sisteminio ir vieningo švietimo hegemonija, apie kurią apokaliptiškai rašė T. Adorno ir M. Horkheimeris, tęsiasi ir šiandien, nuosekliai anihiliuojant visas mitines, poetines alternatyvas. Mokslinė beprotybė, kurios pilna LR universitetuose, o dar daugiau kolegijose, profesinio ugdymo centruose mokyklose ir gimnazijose, teismuose ir kalėjimuose, ligoninėse ir muziejuose su kaupu lenkia tariamą ezoterikos ir gnosticizmo pavojų, anarchizmo ir nacionalizmo grėsmę, kurių kiekvienas pasirodymas sukelia pasipiktinimą. Viešas purkštavimas dėl alternatyvumo pasirodymo, kad ir silpno, paribio, sukelia simptominę baimę, kad vieną miglą uždengs kita, atvira, neslepiama mitinė skraistė. Dar vienas įvairovės naikintojas yra kūrybinės industrijos, kurių kolonijinis, hegemoninis, globalinis pobūdis sulydo kultūrų įvairovę ir sugriauna realias skirtybių ribas. Iš to gimstantis viso ko jovalas yra nebent pagunda atrasti tuos kultūros grynuolius, kurių likutinis kvapas yra likęs vartotojams patektame buljone. Pagaliau šiuolaikinė komunikacija, kurios pagrindinės jėgos yra dovanojamos jovalo transliavimui, vis dėlto perkelia ir autentiškus patyrimus ir alternatyvas.
Alternatyvų mąstymas, nenustelbiant nei tiesos, nei reliatyvumo konkuruojančių tendencijų, prašyte prašo pasiekiamų socialinių, kultūrinių, mitinių, maginių, religinių, estetinių, kalbinių skirtybių analizių ir viena kitą atstumiančių simbolinių organizcijų analizės. Hermetizmas ir platonizmas, sufizmas ir sofiologija, hinduizmas ir budimas yra puikios alternatyvos katalikiškam fundamentalizmui ir tautiniam nacionalizmui. Tačiau ir šie yra nuostabūs, kai turi savo ryškias opozicijas, kurių dėka jie tik ir gali išlikti grynuoliais. Tik oponuodamas agnosticizmui tikėjimas lieka tyras, tik autentiški mistikai, besirungdami su bažnyčių ir kūrybinių industrijų demonologiniais fabrikais, išsaugo prašvitimo gebėjimą ir patiria teurginį išsilaisvinimą, tik rungtyniaudami su antifa ir anarchizmu nacionalistai įgyja kūrybingą tautinį veidą, tik patriarchalizmo ir stipraus vyro viešpatavimo paunksnėje yra ryški išsilaisvinančio feminizmo aušra ... Tačiau kai religinį fundamentalizmą sulydo globalizacijos jovalas, bendras, kičinis komunikacinis srautas, fundamentalizmas nebetenka savo galios lygiai tiek pat, kaip ir tyrinėjantis agnosticizmas. Nacionalizmą sugniuždo ne antifa, ne anarchistai ar įsivaizduojami kosmopolitai, o bealternatyvumas, aiškių opozicijų panaikinimas: pavyzdžiui, vieningas studijų procesas, vieningos demokratinės ar kitos vertybės, bendra vartojimo beprotybė, tiesiognis tarpiškumas (immediate mediation), kurio apstu tarp komunikacijos ir kūrybinių industrijų, teologijos ir literatūros studentų ir dėstytojų, gamintojų ir vartotojų.
1 komentaras:
Nelabai suprantu teiginio, kad tik konfliktui esant įmanoma raida. Sunku šnekėti, kai nesuprantu, kas ta raida ir kieno bet pabandysiu. Tai tokia raida iš dalies yra pasiteisinus sufražisčių atveju ar kokių juodųjų panterų, kai dėka judėjimų keitėsi visuomenės ir įstatymai, buvo pradėti nauji judėjimai. Tai aš laikysiu raida – vertybinį, įstatyminį ir pačių judėjimų krypties pokytį. Bet dabar pvz. antifa, nacionalistai, anarchistai ir kt. gali tarpusavy konfliktuoti ir konfliktuoja nuolat, bet jokios raidos (ta prasme kaip tai padarė sufražistės arba juodosios panteros) tai neatneša, nebent, kaip sakot, išlaiko grynumą. Kodėl tai neatneša raidos? Nes judėjimai tokie maži ir veikia tokiose paribinėse zonose (mikro protestuose ir mikro-demonstracijose, savo web ir FB puslapiuose ir diskusijų grupėse), kad galimybės jiems kažkaip įtakoti visuomenę, stumdyti ribas priimtina/nepriimtina yra praktiškai 0. Negana to, jei paskaitysite interviu su LT nacionalistais ir anarchistais pamatysite, kad jie įvardina praktiškai tas pačias problemas: susvetimėjimą, globalizaciją, įvairius kapitalizmo efektus, tačiau kaip susitarę tas problemas ištisai verčia vieni ant kitų. Aš pvz dabar nematau, kaip tokie fragmentiški, marginalizuoti ir silpni lokalios dimensijos judėjimai galėtų kažką keisti tokio mąsto problemose, kurias patys įvardina, ypač jei savo jėgas nukreipia į tarpusavio konfliktą, savo mikro-grupės tapatybės stiprinimą. Ir taip, kiekvieną sekundę kapitalistinė sistema tikrai pasiūlys paradoksą: 1000 ir 1 būdą kaip „išsipirkti“ iš globalaus kapitalizmo efektų pvz. perkant „fair trade“ produktus. Nežinau, blogai ar gerai, bet didžioji dalis žmonių juos nusipirks ir nestos į nacionalistų ar anarchistų gretas, kur ribotas tapatybės klausimas ir yra pats svarbiausias.
Rašyti komentarą