2012 m. balandžio 14 d., šeštadienis

Negatyvi dialektika: keias į daiktus savaime

2012 m. vasario 21 d., 15:49:05 | Gintautas MazeikisGo to full article
Skaitau su kolegomis T. Adorno Negatyvią dialektiką ir spontaniškai kyla diskusija su Adorno ir Derrida, kita tradicija, bet tiek pat radikaliomis reakcijomis į marksizmą ir mokslą. Negatyvi dialektika skaitina radikaliai ir nihilistiškai apklausti būties ir mąstymo vienovės idėją, aptarti nesubjektinį įvykį, kitą prasmės įvykio pusę, neženklinį, gal būt daiktų savaime, gal pėdsakų pasaulį; išryškinti ir pabrėžti prieštaravimus tarp minties įvykio kaip daikto savaime, nubrėžiančio daiktų savaime grūstį, ir minties, kaip prasmės, kurią reflektuojame, analizuojame, dekonstruojame horizontą. Tačiau ir ženklų barokinės figūros yra reikšmingos savo žaismu ir subjektyvumu, ideologija ir diskursyvia galia, bet slepia daiktų sangrūdas, jų spaudimą, neturintį jokio santykio su mumis virpesį. Vis dėlto Adorno neaptaria daikto be subjekto realybės, o tik ją nurodo kaip integruotą į kūrybinę ar gamybinę praktiką, ar dar kuriuo nors būdu.  Todėl, Adorno atsiduria ir tarp marksizmo dialektikos užbaigėjų, ir kaip įvadas į šiuolaikinę poststruktūralizmo filosofiją. Negatyvi dialektika yra Neišisneitas. Priešingai G. Deleuze ir A. Lingio filosofijos, visai skirtingai, apibrėžia subjektivybės nesaties momentą. Būtis anapus ženklų susiduria arba su mašinomis, arba su bios (gyvasta?): pasirodo augimo, dauginimosi pėdsakais, augaliniu, bakteriniu, gyvuliniu žmogaus tęsimu, žmogaus sedimentacija, laipsnišku į(iš)augimu į(iš) bio, iš kur ir ko dėka srūva mintis ir sąmonė, charakteris ir emocijos. Ši sedimentuota ir išnykstanti bio(spiečiuje) ar gyvenimo patirtyje žmogaus oda, jo organai ir sąmonė neturi nei subjektyvybės, nei individualumo bruožų. Visa, kas mums priskirta ideologijos ir disciplinos, šios racionalios veikimo kryptys ir ritmai, kurių dėka mes pragmatiškai tikslingai elgiamės ir racionaliai pasirenkame, išnyksta tame, kas betiksliai užtikrina buvimo galimybę ir tęstinumą. Buvimo be subjekto, o, vadinasi ir be pasaulio, be tikslo, be socialumo, be valdžios, be sferos (štai kodėl abejoju biosferos nuoroda) atskleidimas yra nuoroda į keistą praktiką, kuri neturi krypties, tikslo, bet kurią bandome apmąstyti ir pavergti evoliuciškai. Dialektika, kuri kažkada suaugo su evoliucijos teorijomis, negatyvios dialektikos atveju – nutraukė su evoliucija ryšius, parodė homo economicus ir homo simbolicus paslėptą bestijos  simptomą.   

Komentarų nėra: