Vakar, Šiauliuose, „Enter 10“ festivalyje pristatinėjau savo knygą po Pono ir tarno. Ta proga pabandžiau pakomentuoti ir A. Šliogerio užuominą, kad gyvename po apokalipsės: „Viskas, kas vyksta, jau yra po saulėlydžio. Dabar jau yra pomirtinis periodas“ (1). Klausimas, kuris man buvo svarbus yra apie gyvenimų iki apokalipsės ir po jos skirtumą. Pasakyti, ką reiškia gyventi po pasaulio pabaigos, vadinasi suprasti kas yra iki armagedono. Iki apokalipsės kasdieną buvo kalbama apie paskutinįjį teismą, ar didįjį reinkarnacijų ratą, dieviško išsipildymo kosmose paiešką, buvo samprotaujama apie kopimą dangiškosios hierarchijos laiptais kaip apie būties transformacijų aibę. Gyvenant iki armagedono buvo aiškios opozicijos: gyvųjų ir mirusiųjų, šiapusybės ir anapusybės (transcendencijos). Gyventi iki apokalipsės vadinasi jausi aiškią įtampą dėl įvairiausių transcendencijų: dieviškos, daikto savaime, dangiško likimo ... Būtent šios, radikalios opozicijos sąlygojo visų įvykių supratimą ir pasirinkimus. Ne pramoninė ženklų gamyba, ši nesibaigianti industrinė semiozė, aprašydavo kas yra tikra, o kas ne, o nulemdavo transinis, ekstatinis, ritualinis, žaidybinis, kovingas, nirtulingas, meilus ar žiaurus susidūrimas su transcendencijų sąlygojamais įvykiais. Būti karaliumi, princu, hercogu, šventpaikšiu, pranašu, įkvėptuoju ... reiškė būti įtrauktam į ypatingus ryšius su nežmogiška anapusybe. Žinoma, kad tokiomis aplinkybėmis galimas didelis kiekis sukčių ir apsimetėlių, bet ir jie nebuvo fabrikiniai, monopolizuoti simuliakrai. Sukčiai, vagišiai, šarlatanai, juokdariai iki-apokaliptiniame pasaulyje buvo tikri savo unikalumu, meistryste, aiškiu iššūkiu dieviškajam likimui (praedestinatio), pragarui, rojui, kosminėms sielų klejonėms. O postapokaliptinis pasaulis yra kitas: jame neliko transcendencijos, o visi ženklai yra gaminami didžiųjų industrijų, milžiniškos ženklų pramonės ir prižiūrimi didžiųjų korporacijų ir jos didžiosios gyvatės Leviatano (valstybės) Į ženklų, iliuzijos, dauginimą, kaip į vienintelės tikrovės gamybą, įsitraukė kino ir galerijų pramonė, žaidimų industrijos, bažnyčia ir jos nuolatinis stebuklinių ženklų bei įvairiausių demonų produkavimas. Ne ekstatinės pranašystės ar liudijimo menas, o kanonų reprodukavimas ir jų diegimas mokyklose, apeigų pasiūla ir konkurencija dėl jų paverčia bažnyčią posapokaliptine. Gyvenimas be įtrauktos į kasdienybės reikalus transcendencijos lemia patį neatsakingiausią bet kokių ženklų konstravimą, produkavimą ir naikinimą. Semiozės šiukšlynai užtvenkia socialinę tinklaveiklą ir paskandina žiniasklaidą. Joje išlieka tik tariami, simuliakriniai lyderiai ir jų vedžiojamos vartotojų bandos. Be transcendencijos visi racionalaus proto susitarimai turi tik korporacinį, gamybinį interesą. Minioms susigaudyti semiozės šiukšlynuose ir posapokaliptiniuose akropoliuose reikalingi akli vedliai (akliai) – lyderiai. Lyderius gamina universitetai, TV ...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą