Apie oligarchus aristoteliškomis akimis.

Pažvelkime į Ukrainos/Lietuvos/Rusijos santvarkas Aristotelio „Politikos“ akimis“ - žvilgsnis gana naivus, bet naudingas. Veikiausiai, kad Ukraina yra tarp oligarchijos ir priklausomos demokratijos, Maskva – tarp monarchijos ir priklausomos demokratijos, Lietuva – tarp demokratijos ir galimos politėjos (daugumos racionalių piliečių valdžia). Vis dėlto mus sieja bendra komunistinės nomenklatūros praeitis ir bendras oligarchinės prichvatizacijos ir korporacinės valdžios uzurpacijos laikotarpiai (1991-1998 ir po). Ukrainos bėdos kyla iš oligarchinio-korporacinio politinio režimo, iš didžiausių turtuolių noro dar labiau pralobti savo piliečių, jų suverenumo, demokratijos ir laisvių sąskaita. Oligarchija pažadina masinę ir itin gilią korupciją ir klaninį lojalumo, pataikavimo ir išdavystės žmogų. Šios bėdos atsirado iš posovietinio pasaulio specifikos: kai nomenklatūriniai lyderiai, kaip ir LT, Rusijoje, užvaldė didžiąsias įmones ir sukūrė korporacinio-politinio intereso lydinius, kai politika ir darbininkai tapo jų ūkio tarnais. Rusija šias bėdas sprendžia centralizuodama valdžią, kurdama griežtai reguliuojamą valdžios vertikalę bei suteikiant gubernatoriams ir saugumui daugiau galių nei oligarchams. Galiausiai tokia centralizuota valdžia tampa priklausome nuo kelių asmenų psichikos, tai ir yra monarchijos arba centralizuoto autoritarizmo yda. LT nuėjo kitu keliu: laipsnišku visuomeninių ir demokratinių institucijų laisvinimu iš oligarchinės manipuliacijos ir skaidrumo didinimu. Vis dėlto tokios sistemos silpnybė yra partinių interesų gynimas: kartais itin iracionalus ir nesuvokiantis nei demokratijos, nei viešumos bei linkstantis pataikauti pinigų kapšams. Rusijoje centralizacijos ir LT demokratizacijos ir viešinimo keliai nebuvo labai sėkmingi: oligarchų įtaka išlieka didžiulė, tačiau vis dėlto – tai sprendimai, kurie suvaržo ar griauna oligarchinę-klaninę valdžią. Ukraina liko 1998-siais, kai oligarchams buvo leidžiama viskas ir kai piliečiai kas diena buvo gąsdinami krize. Nuo tada didieji kapšai „ugdė“ visuomenę, pelnėsi kariuomenės sąskaita. 2004 metų Maidanas neišklibino ir nematė oligarchijos siaubo. 2013-2014 metų Maidanas pamažu, ugninių barikadų laiku, jau pamatė oligarchijos blogį. O po to sekė itin svarbus simbolinis veiksmas: nuo Maidano eglutės buvo nuplėštas „mylimiausio“ oligarcho – J. Tymošenkos atvaizdas. Šito atvaizdo nutraukimas yra ne menkesnė simbolinė akcija, nei Lenino paminklų griovimas. Tačiau labiausiai oligarchų blogį atskleidė Krymo konfliktas. Būtent jis parodė, kad šalis, kurios pinigų kapšai gamina ir eksportuoja po visą pasaulį karinę techniką, gamina lėktuvus, raketas, kitus šaunamuosius ginklus ir iš to itin gausiai uždirba, kad ši santvarka jau seniai nebeturi sau lojalios kariuomenės, o didelė dalis karininkų yra pasirengusių pereiti į priešo pusę, juk taip yra priimta daryti oligarchinėje santvarkoje.