FARSAS: Krymo diskursai

Farsu vadinu tą viešų kvazi-samprotavimų, kupinų trumpalaikių emocijų, srautą, kuris yra susijęs su Krymo aneksijos procesu.  Šį vardą vartoju sekdamas K. Marxo knygos „Luji Bonaparto Briumerio Aštuonioliktoji“ logika ir farsu vadinu tuos iš praeities semiamus žodžius, idėjas, net pavyzdžius, - tą vualį, kuris slepia tikruosius konfliktus  ir procesus. Priminsiu, Marxas minėtos knygos pradžioje rašo:

 „Hegelis kažkur pastebi, kad visi didieji pasauliniai-istoriniai įvykiai ir asmenys pasirodo, taip sakant, du kartus. Jis pamiršo pridurti: pirmą kartą kaip tragedija, antrą kartą kaip farsas.“ 

Ir paaiškina: 

„Visų mirusiųjų kartų tradicijos, tarsi slogutis, slėgia gyvųjų protus. Ir kai tik tada, kai žmonės tarytum tik ir tesirūpina pakeisti save ir aplinką, sukurti kažką ligi to laiko nebūtą, kaip tik tomis revoliucinių krizių epochomis jie baimingai šaukiasi į pagalbą praeities dvasias, skolinasi jų vardus, kovos lozungus, kostiumus, norėdami šiais senovės pašventintais apdarais apsirengę ir šiais skolintais žodžiais suvaidinti naują pasaulinės istorijos aktą“[1].

 Solidarumas Lenkijoje, Sąjūdis Lietuvoje, Maidanas (ypač antrasis) Kijeve – labai autentiški ir drąsiai žvelgiantys į ateitį, patys kūrė vardus ir idėjas. Jiems nereikėjo, arba beveik nereikėjo imituoti buvusių herojų ir įvykių. O Krymo aneksijos procesas yra kitoks, kupinas parodomosios scenos, persirengėlių, beskonybės virstančios absurdu. Visos konflikto pusės vieni kitus masiškai, viešai, isteriškai išvadino ir pavaizdavo fašistais: fašistais paskelbti banderovcai ir Maidano šalininkai, fašistais paskelbta Maskva ir jos kariuomenė, Sevastopolyje ir Maskvoje Kremliaus šalininkai gieda II Pasaulinio karo dainą „Šventasis karas“ ( „Stok tėvyne didžioji ... “ - Вставай страна огромная ...), imituojant žūtbūtinę kovą su nacizmu; Kryme veikia tūkstančiai neva niekam nežinomų kareivių „žalių žmogeliukų“, Maskvoje kvazi-patriotas Sergejus Kurginianas organizuoja „rengtų lėlių“ paradą: raudonas organizuotas kolonas. Kurios turėjo simbolizuoti Sovietų Sąjungos atkūrimo ryžtą. O jas interpretuojantys Kremliaus priešininkai filmuotus vaizdus iš karto sulygino su Leni Riefenstahl Triumph des Willens dokumentinio filmo epizodais, kur Hitleris sako kalbą panašioms kolonoms. Akivaizdu, kad nei viena pusė, nei Maskva ir nei Kijevas, neatitinka jokių lyginimų su Hitlerio nacistiniu projektu, ir kad Sevastopolio rusų nostalgija apie grįžimą į Sovietų Sąjungą ir kolūkius yra taip pat visiškas farsas. Farsas gimsta tada, kai dabartis pakeičiama godotinais praeities vaizdais, taip šalinant galimybę suvokti kas vyksta. Praeities spektaklio geismas nušalina tikrovės aktualumą ir problemiškumą.  Dabarties reiškinių uždengimas nieko nebereiškiančiais praeities vaizdais ir apgaulingomis analogijomis, tuščia spektaklizacija slepia naujo konflikto esmę, Krymo atveju – geopolitinę, pasaulio galių naujo paskirstymo, prasidedančio konflikto dėl išteklių kontrolės, kur paprasti žmonės kvailinasi fašizmo, „Stok didžioji tėvyne“, kvazi-patriotizmo ir rengtų lėlių paradais.

                      Priminsiu, Marxas svarsto diskursus, kuriais buvo aiškinamas ir kuriais vaizdavosi 1851 metų gruodžio 2 dienos (Austerlico mūšio metinės). Ta proga Paryžiaus gatvės buvo apklijuotos trijų rūšių skelbimais, kuriais bei paskesniais veiksmais Napoleoną Bonapartą imitavo, vaizdavosi Napoleonas Bonapartas III ir siekė atimti įgaliojimus iš parlamento, kvietė tautą pasitikėti juo ir aukotis dėl jo. Naujasis lėlė-Bonapartas visų pirma kovojo su Tautų pavasario 1848 metų sukeltomis baimėmis, naujos nacional-buržuazijos, susijusios su parlamentarizmu ir demokratija, fobijomis. Viena santvarka bandė kovoti su kitos grėsme remdamasi „persirenginėjimais“, didžiosios Prancūzijos Revoliucijos 1781-1784 metais imitacija, savotiški „rengtų lėlių paradais“.  Vaizdavimasis praeities herojumi, tariamas bendravimas su šmėklomis, nostalgiškas spektakliškumas, atitinkantis blogiausią resentimento skonį, imperinė didybė ir trumpalaikis entuziazmas buvo tik groteskas, farsas. Blogiausiai, kad ši lėlių vaidyba ir kvazi-patriotizmo, praeities imperijų šlovinimas neretai paskatina beprasmiškas skerdynes, kurios, kaip gladiatorių spektakliuose, tik sužadina kvazi-atgimimo iliuziją. Pagaliau, šie farsai - trunka palyginus neilgai; pagirios, tikrai, būna sunkios, o suvokimas - kas atsitiko - būna labai menkas. Ir tai todėl, kad entuziazmo valdomi praeities šūkiai, puikybės (pergalės) troškimas ir muzika, eisenos ir peticijos užgožia ne tik masių, bet ir kritikų, intelektualų akis ir ausis. 1851 metais gruodžio 4 dieną ši savi-spektaklizacija ir masių entuziazmo žadinimas, vaidybiškas ir labai pasyvus parlamento priešinimasis paskatino skerdynes. Prancūzijoje žuvo daugybė nieko bendro su perversmu nei su protestais neturėjusių žmonių ir vien todėl, kad Bonapartas III sugalvojo vaidinti stiprų ir valingą imperatorių. Pasak Marxo, visa ši kruvino farso istorija liudijo viena: valstybės mašinos pastangas būti labiau centralizuotai ir šalinti bet kokios demokratijos, taip pat ir parlamentinės, apraiškas.

                      Marxu šiandien patogu remtis, nes visas šis Krymo spektaklis yra dešinysis, nors Sevastopolyje ašarojantys iš patriotinio susijaudinimo Rusijos jūreiviai ir mitingai svajoja apie sovietiją. Pats Sovietų Sąjungos revanšistinis, kvazi-restauracinis projektas yra dešinysis ir V. Putinas, V. Surkovas ir kiti Kremliaus ideologai pabrėžia – tai naujojo konservatizmo ideologija. Jos svarbi sudėtinė dalis yra įsivaizduojamų praeities tradicijų ir vertybių surinkimas, dermė, vieningas istorijos vadovėlis, kaip valstybinės maldos ir tiesos šaltinis. Istoriją, kaip ir tradicinės šeimos, ir Rusijos tautų santarvės idėjas turi suderinti griežtai centralizuota valdžios vertikalė, kuri atitinka Surkovo kurtas ir Putino išpažintas valdomis demokratijos, vėliau – suverenios demokratijos, socialinio konservatyvizmo ir galiausiai – naujojo konservatyvizmo idėjas.  Šis dešinysis projektas remiasi grįžimo į istoriją, taip pat ir į Sovietų Sąjungą farsu, todėl remiasi nostalgijos ištekliais, manipuliuoja praeities geismais. O kairieji, patyrę krizę Maidano laikotarpiu (kai tik pavieniai kairieji entuziastai, suvokė naujus demokratijos plėtros horizontus), vis dėlto liko nesusieti nei su putinišku projektu, nei su  Maskvos -Briuselio propagandiniu farsu. Todėl remtis kairiąja mintimi, kaip nesuinteresuota puse, galima analizuoti ir kritikuoti įvykių, pirmiausiai, diskursyvių, raidą.

                      Farsui – būdinga remtis puikybe, aistra, godumu. Napoleonui III buvo būdingas puikybės (hiubris) apsėdimas, pasireiškęs: bet kokiomis priemonėmis tapti šlovingu imperatoriumi...

Puikybė apima prieš žūtį,
įžūlumas ­ prieš nesėkmę. (Patarlių knyga 16: 18)

Senovės graikai pastebėjo, kad Hubris – puikybė - yra kai kurių valdovų ir jų politinio veiksmo savybė, - tų, kurie praranda saiko dorybę: neperžengti ribų. Valdžia, valdymas leidžia pajusti beribiškumą, nevaržomumą. O jei valdžia yra siejama su įsakymais, o ne su konkrečiu veiksmu, ne su užbaigimu, t.y. padarymu, beribiškumo jausmas tik sustiprėja: pasakai žodį ir pasaulis keičiasi. Puikybė apima tironus, imperatorius, bet ir centalizuotos valdžios vadovus, tuos, kurie yra giliai veikiami psichologinio faktoriaus. Parlamentarizmas, įvairiausių demokratijos formų lenktyniavimas ir atvira vieša kritika sumažina iki minimumo asmeninės psichologijos ir geismo vaidmenį. Priešingai vienas vadovas arba vieninga minia yra atviri psichologiniams valdžios veiksniams, taip pat ir puikybei. O farsas, spektaklis, juokingi laurai, medaliai, ašaros ir bučiniai yra spiritas į puikybės ugnį. Niekados išpaikinti puikybės herojai taip nemyli savęs kaip spektaklio metu, kur jiems prie kojų aukojama istorija, tautų atmintis, masių entuziazmas ...

Senovės graikai kalbėjo, kad po Hubris būtinai seka Nemesis – bausmė. Tiesa, Nemezidė (griežtos bausmės, negailestingo atpildo ir keršto deivė) ateina ne iš karto, o tik po to, kai išgeriama aistros – Pathos - taurė iki dugno, kai nuo jos apankama dvasiškai ir kai puikybė atsikrato paskutinių reikšmingų politinės doros saitų. Pasibaigus farsui, išsekus aistrai, nusivylus geismui, pasirodo visas centralizuotos valdžios vertikalės ydingumas: ekonominis, socialinis, kultūrinis, religinis. Suprasti kaip derinti ekonominę įvairovės, t.y. rinkos, raidą vadovaujantis šūkiais „jie fašistai“, „atgaivinsime kolūkius“, „tautos vienybė“ ... nėra galimybės. Farsas nususina ir išsekina politinį lauką, palikdamas tik negabius ir nekritiškus pataikūnus, kurių kiekvienas patarimas – pražūtis socialinei-ekonominei raidai ... Nemezidės siunčiamas prablaivėjimas baisus save nenuolankumu ir ilgalaikiškumu.

 Politinė puikybė nėra išmintingas, pamatuotas ribų peržengimas – transgresija – kaip tai daro šamanai, šventikai, kiti ritualo dalyviai. Hubris yra beprotybės rūšis, nežiūrint to, kad žmogus geba sakyti suvokiamus sakinius ir apibrėžtai įsakyti. Pasak H. Arendt, Hubris nėra valia galiai (Wille Zur Macht), kaip tikisi valdovai, o tik nebegebėjimas suvaldyti pagundos, iš jos išaugusio įsitikinimo, ir spektaklio troškimo. Farso valdantiesiems reikia – nes tai vienintelis būdas susitikti su neegzistuojančiu troškimų išsipildymu. Todėl tie, kurie laiko puikybės valdomus valdovus valingais ir stipriais – labai apsirinka: jie nebeturi galios sustoti, jie yra sugniuždyti aklo šėlo bei spektakliškumo iliuzijos. A. Toynbee teigė, kad kai šalis yra valdoma nevaržomos puikybės, po to seka valstybės griūtis. Tiesa „po to“ ... ši laiko nuoroda neramina. Negailestingas atpildas - Nemesis - po puikybės aklo šėlo būna paprastai baisus.

Daugelis Kremliaus kritikų, analitikų, pavyzdžiui, Andrei Piontkovskij, pastebi, kad pagrindinis V. Putino siekinys yra anaiptol ne Krymas, kuris be mitologinės reikšmės, be sentimentų, neturi didesnės svarbos[2]. Gali būti, konspiratologai pasakys, kad jis ypatingai reikšmingas tiesiant naujus dujotekius, naftos trasas ar ieškant naujų naftos išteklių, bet visa tai buvo galima išspręsti oligarchiniais instrumentais, juolab kad Rusijos ir Ukrainos patirtis šiuo klausimu yra tapati: ir ten ir kitur oligarchai yra labai įtakingi valstybės žmonės. Vis dėlto blaivesni analitikai pastebi: regime dviejų politinių tendencijų susidūrimą: valstybės, kuri remiasi augančia centralizuota valdymo vertikale, susijusiomis normomis ir konservatyviomis vertybėmis, ir valstybės, kuri plečia įvairias demokratijos formas: parlamentinės, aikštės (večės, Maidano), tarybų savivaldų, tinklinės. Turint omenyje, kad Ukrainos ir Rusijos istorinės-mentalinės sferos yra pakankamai vieningos, tokios diametraliai priešingos valstybės ir viešumos raidos trajektorijos turėjo virsti atviru konfliktu. Istorijos atvejai rodo, kad pernelyg dideli santvarkų skirtumai yra karinių konfliktų pagrindas: Absoliutinės valdžios (Rusijos, Austrijos-Vengrijos, Prūsijos) pasidalino luominę, bet demokratinę Lenkijos-Lietuvos valstybę. Šaltasis karas vyko taip pat dėl santvarkų nesuderinamumo.

Farso ir spektaklizacijos nereikėtų painioti su samprotavimų ir spendimų (kognityviniais) mechanizmais, susijusiomis analogijomis. Pavyzdžiui, siekiant sustiprinti griežtai centralizuotos valdžios vertikalės mechanizmus ir išplėsti jų galiojimo lauką galima pasinaudoti prijungimo ar kvazi-valstybės sukūrimo modeliais. Prijungimas siejasi ir su nacistine Anschluss idėja, ir su Sovietinių respublikų prijungimo 1939-1940 metais patirtimi. O kvazi-valstybių kūrimo mechanizmai yra sietini su Kalnų Karabacho, Padniestrės, Kosovo (Jugoslavija), Pietų Osetijos atvejais ir susijusiais įteisinimo žingsniais. Pagaliau, visais atvejais tinkama pasinaudoti dar vienu farsu – referendumo vaizdavimu. Vis dėlto šioje vietoje reikia būti atsargiems ir patiems nepakliūti į spektaklizacijos pagundas, kurios nutinka, kai tik atsigręžiame į praeitį ieškodami patarimų ir patirties.

Anschluss – atgimęs terminas Krymo aneksijos laikotarpiu. Šis vardas pradžioje, 1938 metais reiškė nacijos prisijungimą prie III Reicho, vienijamo Hitlerio idėjų ir jo kulto. Bet koks kitas tiesmukiškas Anschluss termino vartojimas yra jo modernizacija, kartais – perdėta ir neleistina. Perdėta, jau vien todėl, kad Rusija šiuo metu yra daugiatautė, bando riboti bet kokį rasizmą, imituoja daugiapartiškumą ir Krymo totoriams nėra ne tik grasinama, bet ir priešingai, juos bandoma visakeriopai papirkti. O Anschluss Österreichs – Austrijos prijungimas – nuo pat pradžių buvo ne tik tautų susijungimas, bet ir atvirai revanšistinis ir nukreiptas prieš žydų tautą, t.y. antisemitinis. Vis dėlto Anschluss terminas turi ir greitos, skubotos referendumo vaidybos bei aneksijos masiškai pritariant aneksuojamai valstybei reikšmę. Štai kodėl kai kurie Rusijos politologai, panašiai kaip ir daugelis britų ar amerikiečių politikos komentatorių, vartoja rusų kalba rašomą terminą А́ншлюс, o ne vardą „prijungimas“ – „присоединение“, nors Kremlius žūtbūt vengia Anschluss asociacijų.  Pastebėsiu, kad tik 1938-1939 šis žodis virto politiniu terminu ir įgijo precedento turinį. 1938 kovo 10 austrai skubiai balsavo dėl prisijungimo prie Nacistinės Vokietijos ir 99,75 % tam pritarė, o kovo 11-12 dienomis naciai įvedė kariuomenę į Austriją ir buvo su ovacijomis sutikti. Tiesa, iki to laiko vyko „nekonvencinis“ karas: ekonominis spaudimas, politinis šantažas, karinės provokacijos, intensyvi propaganda. Vėliau ta pati Anschluss operacija buvo įgyvendinta Čekoslovakijoje, prie Vokietijos prijungiant Sudetų sritį, kur dauguma buvo vokiečiai. Nors Čekoslovakijos vyriausybė protestavo, Sudetų Anschluss pagal Miuncheno susitarimą, legaliai, teisėtai įgyvendintas 1938 metų rugsėjo 28. Sudetų atveju dar plačiau buvo taikomi nekonvencinio, liaudies pasipriešinimo vaizdavimo metodai, kaip ir Kryme Rusijos atveju. Sudetų vokiečiai su džiaugsmu ir entuziazmu sutiko ir gėlėmis nutiesė nacių kariuomenei kelią. Pagaliau 1939 metų kovo 22 d. Hitleris pateikia Lietuvai ultimatumą ir dar kartą įgyvendina tą pačią Anschluss operaciją. Klaipėdos vokiečiai triumfavo, juos aplankė pats Hitleris.

Vis dėlto Krymo aneksija nėra grynas Anschluss ir šis terminas iš dalies falsifikuoja tikrovę ir remia dar didesnį farsą siejamą su fašizmo leksikos naudojimu. Krymo aneksijos istorija remiasi ir kita, jau grynai Rusijos patirtimi:  kvazi-valstybių kūrimu. Padniestrės, Abchazijos, Pietų Osetijos atvejai daug ko pamoko ir yra centralizuotos valdžios vertikalės plėtros atvejai. Tai, kad Krymas po itin skuboto (beveik per tris savaites surengto) referendumo (ir vėl maginiai skaičiai 96,77% palaikančių) pirma pasiskelbė nepriklausoma valstybe, po to minėta nepriklausomybė nedelsiant, per dieną, buvo pripažinta Rusijos valstybės, rodo, kad farsu virto net kvazi-valstybių kūrimas. Teisės imitavimas ir be Rusijos yra plačiai paplitęs pasaulyje reiškinys. Tačiau paprastai jis nepaverčiamas pasauliniu spektakliu, o yra vidinių intrigų reikalas. Šiuo atveju Krymo valstybės pripažinimas tapo būtina teisinio proceso farso dalimi, klasika. Štai kodėl po jos iš karto pabudo ir kita kvazi-valstybė Padniestrė, taip pat pasiprašiusi ilgai lauktos ir godotos aneksijos, bet ne Anschluss. Taigi, V. Putino patarėjai tampa įmantresni: naudojasi bent keletu valstybės ir santvarkos plėtros modelių įskaitant ir kitus tarptautinius atvejus. Dar, pastebėsiu, kad klasikinis Anschluss – yra prijungimas tautiniu pagrindu. Tačiau Stalinas 1939 metais plėtojo prijungimą klasiniu požiūriu: Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos, o po pusmečio ir Baltijos šalių. Ši stalinizmo laikų patirtis yra reikšminga: ji leidžia sušvelninti nacionalizmo spaudimą, suvaldyti itin pavojingą pačiai Rusijai Krymo rusų nacionalizmo euforiją ir ginti kai kurias, išrinktines, patogias valdžios vertikalei Krymo totorių teises, kas yra itin svarbu pasirodant Kazanei, Rusijos Tatarstano sostinei, kurioje visados buvo gyvos separatizmo užuominos.

                      Taigi farso dekonstrukcija numano visų vartojamų istorinių vardų patikrinimą ir jų primetamų reikšmių demaskavimą. Vis dėlto farsas ir pasirinktas tikrasis žaidimas neabejotinai veikia ir Rusijos valdančiuosius. Jie anaiptol nėra spektaklio režisieriai, o veikiau – patys yra persirengusios lėlės, kaip kad tokiu buvo ir Bonapartas III. Marxas apie jo elgesį rašo:

„Prieštaringų savo padėties reikalavimų spiriamas, kartu būdamas priverstas, tarytum fokusininkas, vis naujomis staigmenomis prikaustyti nuo savęs, kaip Napoleono pavaduotojo, publikos dėmesį, taigi, kiekvieną dieną daryti valstybės perversmą miniatiūroje, Bonapartas nugramzdina visą buržuazinį ūkį į chaosą, griebia viską, kas 1948 metų revoliucijai atrodė neliečiama, vienus įpratina abejingai žiūrėti į revoliuciją, kitus kursto revoliucijai, tvarkos vardu sukuria tikrą anarchiją ir tuo pačiu metu nuplėšia nuo visos valstybės mašinos šventumo aureolę, ją suprofanuoja, padaro ją kartu šlykščią ir juokingą“[3].

                       Valstybė-mašina veikia ten, kur stiprus yra biurokratinis-nomenklatūrinis mechanizmas. Maskva turi tokią mašiną, Briuselis taip pat. Todėl abejoms pusėms ir reikalinga tikrovės spektaklizacija: kad ji atitiktų mašinos darbo tvarką ir plėtrą: farso atveju „tautinės“ ir „teisinės“. Piliečiai savo ruožtu įtikinėjami kalbėti taip, kaip šiai mašinai yra patogu, vaidinti taip, kaip ji geriau jaučiasi ir sparčiau plečiasi. Kijevo valstybės mašina sulūžo, ją iš dalies pakeitė pilietinės iniciatyvos ir viešųjų erdvių konkurencija. Nesimato, kad naujoji mašina būtų greitai atkurta ir renovuota Kijeve, tačiau jis bus neabejotinai verčiamas tai daryti ir Briuselio, ir TVF, ir JTO ir pagaliau Maskvos. Po mašinos plagiato ir teisinio suderinimo farsas, kuriam laikui baigsis iki naujų puikybės plėtros, centralizuotos valdžios vertikalės plėtros projekto: galbūt Rytų Ukrainoje, gal Padniestrėje.    

---

[1] Marksas K. Luji Bonaparto Briumerio Aštuonioliktoji. // Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai. I tomas.  Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1949, p. 200.

[2]Андрей Пионтковский Аю  Путин, Гитлер и Ким Чен Ын. -  http://www.kasparov.ru/material.php?id=5322CBDABD00B

[3]   Marksas K. Luji Bonaparto Briumerio Aštuonioliktoji. // Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai. I tomas.  Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1949, p. 284.