Išsigelbėti su slibinais

Šiandiena: naivi duotis smaugia devyngalvį slibiną. Duotis, kasdienybė ir emocinis paprastumas, yra menamai paprastas objektas, kurį norimasi žūtbūt apginti ... Ką reiškia ši pergalė? Duotis yra lėkštas paviršius, slepiantis sudėtingus, komplikuotus jausmus, t.y. savo neteisėtos gimties istoriją ar iš dalies nelegalią gamybą. Naivus paprastumas slepia ydingus valstybės galios ir gamybinius santykius, mūsų nehumanišką fetišizmą, draudžiamus seksualinius geismus, intrigas ir institucijų bei ideologijų varžymąsi ... Norimasi duotis yra mergelė sėdinti medyje, kurį griaužia devyngalvis slibinas. Geriausiu atveju duotis-mergelė klykauja, kad ją gelbėtų nuo susvetimintos pabaisos. Juk šventasis naivumas negali sau prisipažinti, kad devyngalvė rupūžė ir yra ji. Kas tas slibinas? – gal mergelės geismai, perversiškos svajonės, o gal incesto ar socialinės baimės, tėvų-žudystės sindromas, o gal bauginanti ištekinimo/suprekinimo tradicija, o gal nerimas būti išnaudojamai svetimame ūkyje? Veikiausiai jie visi kartu, todėl ir devyngalvis, todėl ir kėsinasi nugriaužti medį ant kurio tupi mūsų naivybė. Griauždamas slibinas neskrenda, nešokinėja, jis kaip rupūžė (kitur – smakas) šliaužia, kaip žaltys vinguriuoja ir primena po paviršutiniškumu slypintį akivarą. S. Neries papasakotoje „Eglė Žalčių karalienė“ žmonės įspėjami saugotis: „Einava namo! / Slibinai atplaukia“ – t.y. mūsų aistros bunda, mūsų norai įveikia kaimo aptvarus. Tačiau požemių demonai gali atvažiuoti ir limuzinais: „Slibinais kinkyta/ Rieda karieta“, o gal šarvuočiais, o gal TV ar FB kanalais. Pagaliau, svarbiausia, jie gali kaip Vėjas (Vėjus yra ir Hinduizmo, ir senovės lietuvių dievas, valdantis visų alsavimą, t.y. sielas): „Viesulu į kelią/ Skrenda slibinai“. Devyngalvės pabaisos yra mūsų itin komplikuotas aistringas alsavimas, perskrodžiantis sielą ir primenantis kas yra gyvenimas. Iš jo gimsta civilizacija: kupina buduarų, intrigų ir revoliucijų. Tačiau sentimentalusis vartotojiškumas ir toks pat nostalginis imperializmas išvaiko viesulus, išvaro mus iš devyngalvių traukiamos karietos ir vėl įkelia į medį, kad verktume savo prarastų paprastumo sodybų, savo kolūkių ir kolektyvų. Slibinai nebeatplaukia, pasmaugti. Civilizacija atidėta. Emigruokite ten, kur slibinai dar šliaužia, plaukia, skrieja.