Kaip suprasti Krymo, o vėliau ir Rytų Ukrainos keistos
„realybės“ ženklus? Jie nuolatos meluoja: karas/o-gal-ne,
sukilimai/o-gal-inscenizacijos, mandagūs žali anoniminiai okupantai /
o-gal-slapta saugumo kariuomenė? Vis „realybė“ kupina persirenginėjimų: Maidano
„kryžiuočiai“ prieš ginkluotus bet-ne-šaudančius žalius žmogeliukus, TV žiūrovų
masinė isterija vietoja malonumo ir euforijos. Kartais pabaigoje, po TV
spektakliškų nacijų vadų grūmojimų, pasirašomos prijungimo sutartys, ko gero
vienintelis tikras (?) faktas ir keičiami pasai, bet tai jau už kadro. Vėliau
teritorijas, vadinamas Krymu, kažkodėl užima uzbekiškos išvaizdos kariuomenė,
kuri smagiai valgo vietos servelatus ... Įvykių pasiaiškinimui man tapo tikra
palaima nuvažiuoti į simuliacijų ir hipertikrovės Europos sostinę: Makedonijos
Skopję. Ten visi dominuojantys ženklai yra būtent netvirti ir simuliuojantys:
neaiški bet reali šalis ir tauta, kuri save apibūdina negatyviai: mes ne
bulgarai, nors kalbame bulgarų dialektu, ne graikai, bet manome kilę nuo
Tesalonikų ir Aleksandro Makedoniečio, mes ne serbai ir beveik ne slavai, o jau
tikrai ne turkai ir ne osmanai, nors tokiais skelbėmės iki pat XX amžiaus.
Miestas kupinas prezidento „daktaro“ Ǵ. Ivanov‘o („panašiai kaip „profesoriaus“ V. Janukovičiaus)
geistinų kūrinių, kurie įkūnija hipertikrovę, - tokių, kurie atrodo tvirčiau
nei tvirta. Senasis osmaniškas, turkiškas, žydiškas miestas, su nuostabiomis
siauromis gatvelėmis, begale mažų ir jaukių arbatinių ir saldumynų parduotuvių,
prekeivių kilimais yra šalinamas monstriškų statybų: tariamų europinių
barokinių muziejų, tariamų XIX amžiaus pastatų, kurių viduje įsikuria
prezidento ir miesto administracijos, tokių pat tariamai-imperinių aikščių. Ne
tik Makedonijoje, bet ir Rusijoje, veikiausiai ir Baltarusijoje centralizuota-oligarchinė, hiperkorumpuota
valdžia teigia, žmonėms kad jie gyvena tikriausiame iš tikriausių pasaulių –
hipertiktovėje. Tai yra įrodinėjama architektūros, karo ir TV laidose. Ir
žmonės džiaugiasi, nes visa mato stereorežimu ir be akinių. Putino
administracija žengė toliausiai: jie pradėjo pirmą postmodernistinį
simuliakrinį karą, kuri tikslas įrodyti karo ir Kremliaus valdžios
hipertikroviškumą. Štai kodėl „reali“ liaudis, pasitinkanti išlaisvinančią
kariuomenes atrodo keistai: butaforiškai persirengę II Pasaulinio karo dalyvių
drabužiais sveikina anoniminius žalius žmogeliukus ... Priminsiu, pagal J.
Baudrillardą, simuliacija nėra apsimetinėjimas, o visų reikalingų simptomų
turėjimas išskyrus tradicijos apibrėžiamą esmę. Centralizuota-oligarchinė
santvarka, kuri remiasi simuliacijos logika, vaizduojasi kariaujančia imperija,
o pergalės turės būti vainikuojamos naujų oligarchinių XIX ar net XVIII amžiaus
grand-dvarų statyba ir šventiniais saliutais liaudžiai. Vis dėlto ir jai bus
suteikta proga pasidžiaugti hiperrealybe net per naujausius LED TV ekranus.
Virtualus Disney yra per menkas, turi būti kūniškas; bet ir
to nepakanka: reikia užmiršti, kad tai žaidimas, tik tada atsiras tikra aistra.
Pvz., jei kas bandytų nugriauti simuliakrinius Valdovų rūmus dabar ir tauta
eitų juos ginti ugnimi ir padangomis? Šiandien jau ne žaidžiamos imperijos
stalo ar lauko žaidimuose, ar universitetų bibliotekose, o kuriama hipereali
imperiją, pavyzdžiui, postmoderni senovės Rusios valstybę, štai kodėl Kijevas!
Provokacijos yra jau penktą dešimtmetį yra hipertikrovės
įrodinėjimo būdas. Meistrystė tam RU buvo plėtojama nuo 1999 metų vadinamųjų
"Riazanės mokymų", kai buvo pagaustos spec.tarnybos
"imituojančios" namo sprogdinimą (prieš tai buvo sprogdinimai
Maskvoje, tik tikri). Name buvo rasti cukraus maišai su į heksogeną panašiu
turiniu ir sprogdikliu. Labiausiai keistas įvykis iš demaskuotų
"mokymų". Vėliau Berezovskis iš to sukūrė ištisą konspiracijos
teoriją apie sprogdinimus Maskvoje. Nuo to laiko prabėgo daug "praktinių
derinių".
Simuliakrinis (pagal Baudrillard) - nėra apgavystė; tai
reiškia, kad, kad jėgos ir santykiai, dėl to kylanti prievarta yra simuliuojami
karo pavidalais. Todėl kraujas, mirtys yra tikros (nes tai yra būtini karo
simptomai) ir jų gali būti daug, tačiau nuo to karas netampa dar labiau realiu.
Simuliakrinis karas truputį panašiai kaip "nėštumo
simuliacija" - turi daugelį karo/nėštumo požymių, tačiau paprastai nėra
kelių ir esminių. Mūsų nagrinėjamu atveju nėra a) karo būsenos pripažinimo ir
atitinkamų priemonių taikymo: ambasadorių išsiuntimo, aiškių priešiškos
kariuomenės intervencijos veiksmų. Provokacijos, partizaniniai veiksmai,
protestai su ginklų naudojimu, informaciniai karai, agitacija ir radikali
propaganda nėra pakankami karui įvardyti. Vis dėlto tai nėra ir taika, o būtent
simuliakrinis karas, žodį simuliakras vartojant J. Baudrillardo prasme (ne
apgaudinėjimas, ne žaidimas, ne treniruotė). Simuliakrinis karas gali naudoti
daugelį kitų perversmo elementų: vietos sukilėlius, vietos protestuotojus,
administracinius išteklius t.y. įvairiausio laipsnio kolaborantus ir kt. Tokiu
būdu simuliakrinio karo vedimas turi neabejotinus pranašumus prieš tiesioginius
karo mašinos veiksmus. Kariniu požiūriu - simuliakrinis karas yra didesnis
atradimas humanizmo epochoje nei daugelies naujausių ginkluočių. Lėktuvai,
malūnsparniai, raketos, sunkioji artilerija ... - visi jie beprasmiškos XX
amžiaus atgyvenos efektyvaus simuliakrinio karo su papildomu kolaborantų
valdymu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą