Mane visados stebino
disciplinuotas, kryptingas, valdomas gebėjimas laiku juoktis, verkti, širdingai
mylėti ir nekęsti. Kokia technika ir veiksmai, kokie emocijų fabrikai gali
sukurti šį visuomeniškai reikšmingą, viešumoje regimą kolektyvinį entuziazmą. Jo buvo kupinas
sovietinis totalitarinis režimas. Ne GULAGo ir ne nomenklatūros, ne bedvasės
partinės komunikacijos ir tuščių, be jokio minties krustelėjimo ataskaitų, ne
vogimo iš gamyklų ir kolūkių ... O tas, gražusis Timūro ir jo būrio, A. Gaidaro
„geroji Sovietų Sąjunga“. Būtent ji, iš
L. Brežnevo laikų pionierių išugdė
posovietinio žmogaus kohortas, tapusiu reikšmingu visai Europai politiniu
veiksniu 1913-1914 metais.
Koks tas buvo ir yra
jausmų ugdymas ir kur mes aptinkame šviečiančio, ekstatinio sovietiškumo
pavyzdžius. Vienu iš tokių pavyzdžių, galėtų būti visaliaudinis sveikinimai ir
didingos šventės Šiaurės Korėjoje. Kodėl Šiaurės Korėjoje, o ne Maskvoje?
Korėjoje, kaip istorija parodė, stipriau ir geriau veikė emocinės mašinos,
todėl tenykštis totalitarinis režimas ne subyrėjo, o tapo tikslesnis,
dėmesingesnis kiekvieno viešai ašarai ar viešam šypsniui. Kalbu apie filmą,
kuriame rodomas Rumunijos Kompartijos generalinio sekretorius Nicolae Ceaușescu pasitikimas
ir pasveikinimas Šiaurės Korėjoje.
http://www.wimp.com/ceausescuvisit/
Matome ne tik tūkstančius žmonių gatvėse, kurie džiaugsmingai pasitinka svečią (tokių, broliškų partijų vadų pasitikimų gausu buvo ir Maskvoje), o ypatingą džiaugsmą, kuris rodo dėmesingą jausmų kontrolę ir jų reprodukciją viešumai reikšmingu kiekiu. . Nufilmuota kiek prasčiau nei Leni Riefenstahl 1935 metų filmas Triumph des Willens. Nėra stambaus plano profilių, nesigirdi ir tautos balsų, ar herojiškos vadų kalbos. Tačiau yra kita, ko stokoja Riefenstahl ir kas yra sovietinės propagandinių masinių švenčių išradimas: masinis entuziazmas, išmoningas meninių kolektyvų pasirodymas, aikščių, tiltų, stadionų scenografija, sveikinamieji vaidinimai ir rodymai. Kažin ar Riefenstahl būtų privertusi nacius taip gražiai šokti, puoštis, mojuoti vėduoklėmis ir skaromis, skėčiais, rodyti išmoningas šukuosenas ir makiažą, demonstruoti tribūnose rumunų kalba vaizdus ir taip sveikinti svečią. Tokios šventės, o vadinasi ir ilgo bei kruopštaus, pasiaukojančio kolektyvinio darbo rezultatas yra pribloškiantis. Filme matyti, kad Kim Il-sungas tai suvokia ir laukia ar Ceaușescu supras, ar tikrai ir nuoširdžiai stebėsis, ar bus priblokštas, ar ne per daug emocijų ... Tokios sovietinės prievartinės, gerai režisuojamos, didingos, masinės šventės yra atminties ir sielos įvykis. Didelio vargo ir bado, kančios ir tikslo, disciplinos ir kontrolės triūsas virsta atpildu: masine ekstaze. O mėginimas susvetiminti džiaugsmą yra pašalinamas išorinių emocijų tikrinimo: ar verkiate, ar juokiatės, ar pakankamai rodote meilę akimis, lūpomis, veidu ... Norite pasakyti, kad tai netikra, ir kad vaidinančiųjų viduje tuštuma? Labai abejoju, disciplina ir praktika įvidujina (interiorizuoja) suišorintą (eksteriorizuotą) ritualą, o masiškumas jį sustiprina. Jie ne vergai, ne baudžiauninkai, ne militaristai, jie – sovietiniai kolektyviniai žmonės ir toks yra sovietinio kolektyvo gražiausias džiaugsmas. Viešasis sovietinis žmogus yra ne mankurtas ir ne zombis, ne varžtelis sistemoje, ne pilkasis R. Gavelio kanukas ... Viešas tarybinis žmogus yra kolektyvinio džiaugsmo ir pasiaukojimo ideologijai bei vadui subjektas ir tuo labai didžiuojasi. Disciplina ir muštras paverčia šventę grandiozine seksualine sublimacija, euforija. Būtent toks sovietinis žmogus, norintis vėl ir vėl patirti iškilmingą kolektyvinę sublimaciją ir didingą euforiją bei padovanoti savo vaikams šį džiaugsmą, - siekia atkurti Kryme Arteką – „gražiosios“ Sovietų Sąjungos įsikūnijimą ir vien dėl šitos šventės sovietinis žmogus paaukos daug ką: dėl vaikų galimybės pasveikinti naujus Ceaușescu visaliaudinio džiaugsmo ir darnos sūkuryje jis pasiryžęs paaukoti daug ką. Atgal į ritualo metu įkūnyta utopija.
http://www.wimp.com/ceausescuvisit/
Matome ne tik tūkstančius žmonių gatvėse, kurie džiaugsmingai pasitinka svečią (tokių, broliškų partijų vadų pasitikimų gausu buvo ir Maskvoje), o ypatingą džiaugsmą, kuris rodo dėmesingą jausmų kontrolę ir jų reprodukciją viešumai reikšmingu kiekiu. . Nufilmuota kiek prasčiau nei Leni Riefenstahl 1935 metų filmas Triumph des Willens. Nėra stambaus plano profilių, nesigirdi ir tautos balsų, ar herojiškos vadų kalbos. Tačiau yra kita, ko stokoja Riefenstahl ir kas yra sovietinės propagandinių masinių švenčių išradimas: masinis entuziazmas, išmoningas meninių kolektyvų pasirodymas, aikščių, tiltų, stadionų scenografija, sveikinamieji vaidinimai ir rodymai. Kažin ar Riefenstahl būtų privertusi nacius taip gražiai šokti, puoštis, mojuoti vėduoklėmis ir skaromis, skėčiais, rodyti išmoningas šukuosenas ir makiažą, demonstruoti tribūnose rumunų kalba vaizdus ir taip sveikinti svečią. Tokios šventės, o vadinasi ir ilgo bei kruopštaus, pasiaukojančio kolektyvinio darbo rezultatas yra pribloškiantis. Filme matyti, kad Kim Il-sungas tai suvokia ir laukia ar Ceaușescu supras, ar tikrai ir nuoširdžiai stebėsis, ar bus priblokštas, ar ne per daug emocijų ... Tokios sovietinės prievartinės, gerai režisuojamos, didingos, masinės šventės yra atminties ir sielos įvykis. Didelio vargo ir bado, kančios ir tikslo, disciplinos ir kontrolės triūsas virsta atpildu: masine ekstaze. O mėginimas susvetiminti džiaugsmą yra pašalinamas išorinių emocijų tikrinimo: ar verkiate, ar juokiatės, ar pakankamai rodote meilę akimis, lūpomis, veidu ... Norite pasakyti, kad tai netikra, ir kad vaidinančiųjų viduje tuštuma? Labai abejoju, disciplina ir praktika įvidujina (interiorizuoja) suišorintą (eksteriorizuotą) ritualą, o masiškumas jį sustiprina. Jie ne vergai, ne baudžiauninkai, ne militaristai, jie – sovietiniai kolektyviniai žmonės ir toks yra sovietinio kolektyvo gražiausias džiaugsmas. Viešasis sovietinis žmogus yra ne mankurtas ir ne zombis, ne varžtelis sistemoje, ne pilkasis R. Gavelio kanukas ... Viešas tarybinis žmogus yra kolektyvinio džiaugsmo ir pasiaukojimo ideologijai bei vadui subjektas ir tuo labai didžiuojasi. Disciplina ir muštras paverčia šventę grandiozine seksualine sublimacija, euforija. Būtent toks sovietinis žmogus, norintis vėl ir vėl patirti iškilmingą kolektyvinę sublimaciją ir didingą euforiją bei padovanoti savo vaikams šį džiaugsmą, - siekia atkurti Kryme Arteką – „gražiosios“ Sovietų Sąjungos įsikūnijimą ir vien dėl šitos šventės sovietinis žmogus paaukos daug ką: dėl vaikų galimybės pasveikinti naujus Ceaușescu visaliaudinio džiaugsmo ir darnos sūkuryje jis pasiryžęs paaukoti daug ką. Atgal į ritualo metu įkūnyta utopija.
O Artekas. Jis buvo puikiausiai,
ideali, nostalginės Sovietų Sąjungos stovykla. Kažkada, kai mokiausi Rėkyvos
aštuonmetėje mokykloje viena mergaitė buvo pakviesta ir ji nuvyko į Arteką. Tai
tapo mūsų mokykloje pasakojimu, kuris tesėsi kelis metus. Artekas: kaip kuriami
ideologijos subjektai.
https://www.youtube.com/watch?v=8uChAeucH5Q
Ne taip, kaip manė Althusseris: apklausias ir įpareigojant, t.y. interpeliuojant, asmenį, o naktinių laužų, iškilų jūroje, iškilmingų rikiuočių, paradų, karo žaidimų, švarių baltų baltinių ir skaičiai raudono kaaklaraisčio, jo prisilietimo prie jauno kuno ir šalia naujos meilės metu. Tuo metu, kai jausmas pinėsi į vieną nedalomą jausmo, ritualo ir ideologijos gumulą. Po to skirtis galima tik auto-psichoterapijos pagalba. Šie naujieji žmonės gimė pionieriškose liniuotėse prisiekiant sau ir saulei, ir sveikinant karo nugalėtojus ir komunistų partijos lyderiams šlovinant jaunųjų kohortų ryžtą. Artekas: kaip kuriami ideologijos subjektai. Ne taip, kaip manė Althusseris: apklausiant ir įpareigojant, o naktinių laužų, iškilų jūroje, iškilmingų rikiuočių, karo žaidimų ir meilės metu, kai jausmas ir ritualas ir ideologija susipina į vieną nedalomą egzistencinių gniužulą. Po to padeda tik (auto)psichoterapija subjektai. Ne taip, kaip manė Althusseris: apklausiant ir įpareigojant, o naktinių laužų, iškilų jūroje, iškilmingų rikiuočių, karo žaidimų ir meilės metu, kai jausmas ir ritualas ir ideologija susipina į vieną nedalomą egzistencinių gniužulą. Po to padeda tik (auto)psichoterapija. Kas ji yra? Kai psichoanalitikas paaiškina, kad kas kartą pabundi, todėl kad pionieriškos meilės šventumas yra nepakeliamai jautrus ir neliečiamas, tada pagaliau supranti, kad ne Edipo kompleksas, ne Elektros ar Antigonės sofistikuoti atvejai, o ideologinis-emocinis-ritualinis gumulas yra tavo gyvenimo vadovas. Tada gali jį pamažu Pats ištirti ir atskirti: kaklaraištį, rikiuotę ir pirmą meilę.
*Straipsnis parengtas vykdant projektą: Sovietinių atminties ritualizavimo formų perėmimas: lyginamoji Vidurio-Rytų Europos analizė“; paraiškos registracijos Nr. VAT-43/2012, pagal nacionalinę mokslo programą „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“.
https://www.youtube.com/watch?v=8uChAeucH5Q
Ne taip, kaip manė Althusseris: apklausias ir įpareigojant, t.y. interpeliuojant, asmenį, o naktinių laužų, iškilų jūroje, iškilmingų rikiuočių, paradų, karo žaidimų, švarių baltų baltinių ir skaičiai raudono kaaklaraisčio, jo prisilietimo prie jauno kuno ir šalia naujos meilės metu. Tuo metu, kai jausmas pinėsi į vieną nedalomą jausmo, ritualo ir ideologijos gumulą. Po to skirtis galima tik auto-psichoterapijos pagalba. Šie naujieji žmonės gimė pionieriškose liniuotėse prisiekiant sau ir saulei, ir sveikinant karo nugalėtojus ir komunistų partijos lyderiams šlovinant jaunųjų kohortų ryžtą. Artekas: kaip kuriami ideologijos subjektai. Ne taip, kaip manė Althusseris: apklausiant ir įpareigojant, o naktinių laužų, iškilų jūroje, iškilmingų rikiuočių, karo žaidimų ir meilės metu, kai jausmas ir ritualas ir ideologija susipina į vieną nedalomą egzistencinių gniužulą. Po to padeda tik (auto)psichoterapija subjektai. Ne taip, kaip manė Althusseris: apklausiant ir įpareigojant, o naktinių laužų, iškilų jūroje, iškilmingų rikiuočių, karo žaidimų ir meilės metu, kai jausmas ir ritualas ir ideologija susipina į vieną nedalomą egzistencinių gniužulą. Po to padeda tik (auto)psichoterapija. Kas ji yra? Kai psichoanalitikas paaiškina, kad kas kartą pabundi, todėl kad pionieriškos meilės šventumas yra nepakeliamai jautrus ir neliečiamas, tada pagaliau supranti, kad ne Edipo kompleksas, ne Elektros ar Antigonės sofistikuoti atvejai, o ideologinis-emocinis-ritualinis gumulas yra tavo gyvenimo vadovas. Tada gali jį pamažu Pats ištirti ir atskirti: kaklaraištį, rikiuotę ir pirmą meilę.
*Straipsnis parengtas vykdant projektą: Sovietinių atminties ritualizavimo formų perėmimas: lyginamoji Vidurio-Rytų Europos analizė“; paraiškos registracijos Nr. VAT-43/2012, pagal nacionalinę mokslo programą „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą