Alternatyvių meninių erdvių kūrimo ir miestų užėmimo idėjų sąryšis

Alternatyva populiariojoje kultūroje suvokiama kaip pakaitalas: pirminio, esminio, svarbiausio pakeitimas mažiau reikšmingu, bet dar tinkamu. Ir tai yra didelė klaida, vartotojiško tamsumo požymis. Šitaip suprantama alternatyva nėra nuotykis, iššūkis, didesnė galimybė, naujas gyvenimo kelias ar esminė transformacija. Žymiai rečiau sakoma: „ieškok didesnių alternatyvų“. Turima omenyje, kad nesivadovauk savo siaurais įsitikinimais, sustabarėjusiomis vertybėmis ir nesistenk šių savo stereotipų logiškai plėtoti. Daug svarbiau yra rasti reikšmingas, radikalias alternatyvas ir jas patirti. Reikšmingi pakaitalai ar pakeitimai atveria transformacijų kelią, kuriuo žengdami žmonės, atveria naują pokyčių kelią. Vis dėlto šių reikšmingų pakeitimų nereikėtų painioti su socialinės inžinerijos ar propagandos siekiniais, kurie taip pat formuoja pakeistinį sąmoningumą, tačiau tai daro ne plėsdami alternatyvų skaičių, o, priešingai, griaudami svarbesnių pasirinkimų skaičių ir galimybes.

Šiandien populiarus yra pasaulinis antikorporacinis, prieš didžiuosius bankus, organizuotas verslo struktūras bei valstybės ir miestų valdžią nukreiptas judėjimas – Užimk  X (Occupy X). Miestų išlaisvinimas arba užėmimas prasidėjo nuo Užimk Wall Streat‘ą akcijos ir paplito visame pasaulyje. Nors kiek anksčiau jį įkvėpė Egipto, kitos arabų revoliucijos ir Londono riaušės. Šis naujasis sąjūdis taip pat idėjiškai yra labai artimas 1968 – 1980 metų judėjimams, siekusiems ne tik išlaisvinti asmenį ir bendruomenes nuo korporacinio kapitalizmo priespaudos, bet kurti kažką alternatyvaus, Tai pasireiškė, pirmiausiai, siekiniu užimti apleistas vietas ir kurti alternatyvias menines erdves, pavyzdžiui, parodines ar steigti naujas komunas, taip pat artimai susijusias su įvairiomis meninėmis veiklomis.

Kasdienybės revoliucijos ir meno santykio problema yra labai plačiai išskleista kontinentinės socialinės politinės filosofijos: M. Horkheimerio, T. Adorno, H. Marcuzes, G. Debordo, R. Vaneigeimo,  M. Foucault, J. Ranciere, G. Deleuze ... Nesirengiu jų referuoti ir diskutuoti. Svarbu, kad buvo suprasta, kad sėkmingi išsilaisvinimo ir pasikeitimo veiksmai negalimi be meninio proceso, kuris įgalina nepriklausomybę (desubjekciją), mikro tapatybių pokyčius (molekulines transformacijas), alteracijas ir kita. Todėl skaitydamas apie šiandienines Užimk X akcijas stengiuosi apčiuopti kiek plačiai, reikšmingai yra suvokiama meninio pokyčio svarba ir ar esminių ontinių asmens ir grupės pasikeitimų neužvaldo kuri nors uzurpacinė ideologija: kairioji, dešnioji, liberalioji ... Kai nėra tinkamai suvokiama meninio, dvasinio, asmeninio pasikeitimo, alternatyvumo idėja, teritorijas užkariauja XIX-XX amžiaus reliktas – ideologijos. Šie Svetimi (nuo filmo Alien) yra puikūs tik kaip kitokios galimybės, bet ne savo diktatūriniais siekiais ar masių muštru.   

                      Alternatyvios meninės saviraiškos erdvės išauga iš alternatyvių parodinių erdvių (alternative exhibition spaces) idėjos. Alternatyvios parodų erdvės yra tos, kurios nepriskiriamos norminei, klasifikuotai galerijos, teatro, muziejaus, kitos viešos įstaigos parodinių erdvių grupei . Meno aplinkos pakaitalai atsirado kaip reakciją į socialinę inžineriją JAV, siekusią pagaminti vis daugiau karių Vietnamo ir kitiems karams (pirmiausiai, Lotynų Amerikoje). Alternatyvios parodinės erdvės skiriasi savo radikalumu, įvairove, kalbos ir vaizduotės laisve, spontanišku performatyvumu, kurio stokoja norminė aplinka ir propagandiniai projektai. Lengviausiai sukuriama parodų erdvių alternatyva yra koridoriaus, baro, rūsio erdvė, miesto pakraštys, apleisti gamykliniai rajonai, kur norminė valdžia tiesiog nesistengia įsitvirtinti. Alternatyvių parodinių erdvių organizavimas yra svarbi sudedamoji gatvių meno, nusikalstamo meno (graffiti, piešiniai ant sienų neleistinos instaliacijos ir asambliažai gatvėse, perfomatyvios intervencijos ...), dalis, dažnai susijusi su protesto vizualizacija, protesto performasais.

Geriausiai aprašyta yra JAV alternatyvių parodinių erdvių kūrimo istorija 1968 – 1980 metais. Manoma, kad naujų, netradicinių meno aplinkų įsisavinimas miestuose plačiau paplito po 1964-1966 metų. Dėl pradžios galime ginčytis, ar hipių stovyklavietės ir LSD įkvėpti performansai pamiškėse ir klubuose gali būti laikomi alternatyviomis erdvėmis ar miestų užėmimo akcijomis. Manau, kad ne, nes tokios idėjos specialiai niekas nei formulavo, nei apibrėžė, nei tikslingai siekė. Tačiau jau apie 1970 metus paplinta tikslingos, institucionalizuotos meninės erdvės, susijusios ne tik su hipsterių, hipių, kito undergroundo bendruomenių interesais, bet pirmiausiai su laisvų menininkų ketinimu pasitraukti iš norminių, cenzūruojamų, klasifikuojamų, disciplinuojamų ir tuo ribojamų erdvių.

                      Alternatyvių meno ir parodų erdvių viena iš iniciatorių buvo Alanna Heiss – žurnalistė, menotyrininkė, meno parodų organizatorė (surengė virš 700), ilgą laiką vadovavo Šiuolaikinio meno centrui P.S.1. Ji taip pat yra įsteigusi Meno ir Miesto Išteklių Institutą (The Institute for Art and Urban Resources) (abu New York). Institute buvo tyrinėjamos kultūriniu ir socialiniu požiūriu neišnaudotų miesto aplinkų galimybes, rengė įvairių instaliacijų, mažosios architektūros, pastotų funkcijų transformacijų, renginių projektus. Manau, jos asmeninei bei instituto veiklai tiktų aprašas: užimk ir pakeisk miesto erdves, pritaikyk jas visuomenės, kultūros, humanistinėms reikmėms. Ji neišsakė miestų okupacijos idėjos, tačiau jos veikla numanė tokias altervencijas ir ji kaip menininkė ir radijo žurnalistė jas vykdė. Viena pirmųjų žymesnių New Yorko galerijų buvo 1971 metais atidaryta Virtuvė (The Kitchen), sename maisto gaminimo fabrikėlyje. Greitai ši vieta tapo polifunkciniu meno centru integravusiu audio-vizualinius ir performatyvius, nepriklausomus, eksperimentiniu šiuolaikinius menus bei tapo naujų bendruomenių steigimosi epicentru. O garsiausia, ko gero, buvo New Yorko SoHo rajono 112 Green Street galerija, kuri tapo alternatyvia parodine erdve laikotarpiu apie 1970 – 1980 metus. Tai buvo neįrengtos, apleistos buvusio sandėlio patalpos, kuriose buvo įrengtos menines dirbtuves ir parodų erdvės. Jos greitai pasipuošė ir nuolatos keitėsi įvairiausiais dažniausiai laukinio stiliaus graffiti, plakatais, instaliacijomis, asambliažais, tuo, ką laikome gartvių menu ir be ko Užimk X, mano manymu, yra negalimas. Meno istorikai pastebi, kad ši galerija atsirado ne tik kritiškai reaguojant į karą Vietname, bei ir kaip New Yorko meno politikos rezultatas, kai miestas neskyrė pinigų ir palaikymo eksperimentiniam, avangardiniam menui, galerijos nebendradarbiavo šioje srityje ir laisvi menininkai patys pradėjo organizuoti meno dirbtuves ir alternatyvias parodines erdves. Kitaip tariant šiose erdvėse menininkai vykdė rezistencine, gynybinę, o ne puolimo funkciją. Todėl ši strategija siekiant kasdienybės revoliucijų, mikro transformacijų, plėtojant miesto atkariavimo idėją, atskirų gatvių okupavimo principą nėra visai tinkama.

Manau, kad alternatyvių parodinių, meninių erdvių organizavimas yra svarbus, sudėtinis judėjimo Okupuok X uždavinys, kurio sprendimas numano aktyvią socialinės-politinės kritikos, gatvės aktyvistų, menininkų ir kuratorių kooperaciją. Kitaip tariant, aktuali miestų išlaisvinimo užduotis yra meninės saviraiškos skatinimas nenorminėje, necenzuruojamoje aplinkoje. Tačiau to nepakanka. Pavyzdžiui, judėjimo Užimk Vilnių (Occupy Vilnius) ... meninės raiškos dalis nesutampa su alternatyviomis parodų erdvėmis. Nors Fluxus ministerija (pirmiau Vilniuje, dabar Kaune, buvusiame Lituanikos fabrike) ir yra alternatyvios parodų erdvės, nors turi žadinti radikalius, taip pat ir socialiniu politiniu požiūriu meninius sąjūdžius, tikroji alternatyva yra ne šios erdvės, o sąjūdis Užimk X ar į jį panašios menininkų ir nevyriausybinių organizacijų akcijos. Pavyzdžiui, vienas iš Užimk Vilnių veiksmų buvo skatinti ir dalyvauti elgetavime, o kitas – priešintis visais įmanomais būdais autorinių teisių apsaugos didinimui (ACTA dokumentui). Tačiau gatvių, skverų okupavimas labai dažnai stokoja gilesnio meninio prado ir tampa uzurpacinių ideologinių partijų veiklos taikiniu. Kaip teigiamą pavyzdį, kur pavyko neutralizuoti uzurpacinius partijų siekius įvardysiu Maskvos atvejus. Maskvoje miesto užėmimo idėja sutapo su atskirų skverų pritaikymu neriboto laiko nuolatinėms meninėms protesto akcijoms (viena jų buvo Occupy Abay – Окупай Абай - užimk Abajaus skverą). Jų metu yra kviečiami ir dalyvauja visas Maskvos elitas: poetai, režisieriai, rašytojai, dailininkai, muzikantai, renginių vedėjai, organizuojamos nuolatinės paskaitos, poezijos skaitymai, filmų peržiūros, muzikiniai projektai ir t.t.

 Taigi, miestų užėmimo idėja nesutampa su siekiu įsikurti apleistuose garažuose, loftuose ar kitose koncertams ar parodoms pritaikomose, tačiau neoficialiose erdvėse. Okupuoti miestą, vadinasi, meninėmis akcijomis ir socialiniais-politiniais siekiniais užimti ne tik nepritaikytas menui, bet ir jau pritaikytas, suvaldytas viešąsias erdves.  Miestų užėmims tęsia psichogeografijos, tarptautinių situacionistų, tarptautinių hedonistų, spontaniškų hipilendų ir panašių organizuotų grupių tradiciją. Visi jie plėtojo meninius veiksmus siekusius pakeisti miestų kultūrinį-politinį būvį. Jie vykdė ontinę viešųjų erdvių ir viešojo, komunikacinio proto transformaciją ir susidurdavo su būtinybe suvaldyti, o ne atstumti, ideologijos skverbimąsi į alternatyvius esminius patirties ir sąmoningumo pokyčius. Nuoseklaus, ilgalaikio meniškumo plėtra Užimk X akcijų metu yra iššūkis puikiai idėjai.