Levas Rubinšteinas, poetas, literatūros kritikas, eseistas savo pastaboje „Viskas tik prasideda“ aprašė prabudusios Maskvos opozicijos drąsą įveikti savyje baimę, o kartu ir su V. Putino vardu asocijuojamą valstybės prievartą, korupcinio režimo diktatą, policijos ir OMONO („kosmonautų“) žiaurumą. Neslėpsiu, žaviuosi Rubinšteino minimalistiniu, konceptualiu rašymo stiliumi („kortelės konceptualizmas“), meninėmis intervencijomis į kasdienybės politiką. Minėtame esė dėmesį patraukė jo ir škotų istoriko, filosofo, rašytojo Thomo Carlyle minčių apie baimės ir vergo savyje įveikimą sąšauka. Carlyle gyveno Prancūzų Didžiosios revoliucijos romantinėmis vizijomis ir kūrė herojų kulto stilių, tapė herojiškos istorijos ir didžiųjų asmenybių ir tautų įvykių paveikslus. Reikia pripažinti, Carlyle įveikė savyje buržuazijos baimę ir susikaustymą regint bundant kitus piliečių sluoksnius, jiems reikalaujant didesnių teisių ir galimybės patiems kurti santvarkas. Jo laikotarpiu dauguma buržuazijos ir liberalų, praradusių revoliucijos ir naujumo jausmą, šlovino naujuosius-amžinuosius įstatymus ir dėsnius. Animizuotos santvarkos fetišas ir valstybės iracionalumo šydas uždengė kadaise laisvų verslininkų ir visuomenės lyderių akis, korporacijų ideologija aptemdė jų protus. Todėl, Carlyle drąsa kalbėti ir matyti kitaip ne tik jį atskyrė nuo savo meto politinių veikėjų, bet ir iškėlė kaip didelį ir laibai svarbų rašytoją ir istoriką. Dar daugiau baimių sukėlė XX amžiaus revoliucijos, neretai masių ir jų lyderio aktyvumo dėka į valdžią atvesdavusios diktatorius. Tai tapo papildoma proga gąsdinti žmones nekeisti amžinosios valstybės tvarkos, istorijos dvasių kulto, saugoti įstatymus.
Vis dėlto XX a. antrosios amžiaus pusės daugelis politikos filosofų, socialinės ir politinės kritikos atstovų aiškiai suvokė, kad modernizacija, visuomenės raida galima tik nuolat kuriant naujus ir , vadinasi, atsisakant, laužant senus įstatymus, tvarkas, normas. Dar daugiau, būtent tvarkų mažinimas ir susitarimo vaidmens didinimas, susikalbėjimo mokymasis, skatinimas ir tam tinkamų technologijų kūrimas tapo naujo išsivadavimo ir kasdienybės revoliucijos prielaida. Be to neprasideda joks išsilaisvinantis ir naują santvarką kuriantis judėjimas. Pastebėta, kad naujos santvarkos, kaip meninės politinės organizacijos, yra kuriamos nuolatos. Atskirai, Theodoras Adorno, Richard Rorty, Jacques Ranciere (vokiečių, amerikiečių, prancūzų filosofai) savaip parodė: socialinė tikrovė remiasi atsitiktinumu, susitarimu, o ne dėsniais. Tvarkas mes sukuriame patys, tai mūsų solidarios veiklos vaisiai. O susvetimėjimas savo darbo produktams yra būtina tolimesnės kūrybos ir kaitos sąlyga. Tikrovės taisyklės yra kuriamos mūsų: kaip socialinis-meninis santykių projektas, kurį visados galima ir būtina keisti. Ne gamybos jėgos lemia gamybinius santykius, kaip keistai manė K. Marxas, o susitarimo praktikos, t.y. vaizduotė, bendravimo ir gyvenimo būdai, įskaitant ir gamybą. Ir ankstyvieji marksistai, ir vėlyvieji sovietinės filosofijos atstovai bandė parodyti determinizmo svarbą ir galimybes. Šiuo požiūriu jie buvo itin konservaryvūs, nauji tradicionalistai. Užgimusios valstybinės tvarkos ir galios sauga jiems tapo svarbiau už naujumą, originalumą. Todėl buvo kalbama apie istorijos dėsnius ir dėsningumus, kurių pažinimas yra privalomas valdymui. Tačiau ir šiandien manoma, kad politikos mokslai ir susijusi ekonomika, socialiniai mokslai pažysta būtinybę, ieško dėsningumų, o ne aptaria atsitiktinumų asambliažus, laikinas organizacijas ir jų sąlygas.
Sovietų marksistams toks tvarkos išaukštinimas tapo prielaida persekioti įvairiausius menininkus ir laisvus mąstytojus, siekusius kurti, skatinti, inicijuoti naujas tikroves. Neatsitiktinai po Spalio revoliucijos buvo sunaikintas kubizmas, avangardizmas, futurizmas, obereutų judėjimas, persekiojamas užgimstantis suprematizmas, abstrakcionizmas ir kt. Kiekviena meninė, literatūrinė, filosofinė praktika, naujumas atverdavo alternatyvius politinės raidos horizontus, kurių vieni, veikiausiai galėjo būti labai pavojingais, antri originaliais ir unikaliais. Tačiau paklauskime kiek Lietuvoje mes atviri alternatyvoms ir ar pakankamai radikali dabarties tikrovės kritika, kad politinė, teisinė, socialinė kūryba rastų sau pakankamai vietos ir jaustųsi gerbiama ir laukiama?
Meno ir politikos santykis šiandien išlieka ne mažiau aktualus ir svarbus. Tvarkų kaita prasideda jau gyvenimo stiliaus ir būdo naujumais, nauju „juslumo paskirstymu“ (Ranciere), molekulinėmis transformacijomis (J. Deleuze), kasdienybės revoliucijomis. Vienam jos suskamba kaip poezija, kaip naujas kalbėjimo būdas, kitiems kaip nauja mada ir laikysena, tretiems pasirodo kaip diskusija ir praktika dėl alternatyvių energijos, komunikacijos, transporto, gamybos būdų. Drąsa įveikti V.Putino Rusijos diktatą Lietuvoje yra pagrindas gimti naujai ekonomikai, kitokiai komunikacijai, įvairovės įteisinimui. Tai taip pat yra mažosios revoliucijos kelias, kuris negalimas be alternatyvų, be „tapimo mažuma“ (N. Thoburn) politikos ir jos refleksijos.
Tačiau keisti tvarkas galima tik tada, kai įveiki baimę ne tik savyje, bet ir kartu su kitais, kai nutrauki fetišistinį prisirišimą prie egzistuojančios tvarkos, kai atveri savyje skonio, kultūros, meno, solidarumo ir bendravimo jausmus, kai peržengi asmeninio egoizmo ribas.
Sveikinu Maskvos opoziciją radusią gebėjimą susitarti tarp NEĮMANOMŲ grupių ir alternatyvų: anarchistų ir nacionalistų, komunistų internacionalistų ir petit burgeois. Alternatyvų susidūrimas su bealternatyvumu, prieštaringos įvairovės su Molocho monolitu, dinamikos su vangia Leviatano gyvate, aistrų su paslėpta KGB ramybe, stilių su OMONO pilkybe yra žymiai daugiau nei vieno valstybės vadovo kritika.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą