Vakar daug kalbėjome apie atsitiktinumų, alternatyvų ir heteronomijų/heterogeniškumo svarbą Adorno Negatyviajai dialektikai ir žmogaus gyvenimui. Atsitiktinumų ir nevienmačių alternatyvų pabrėžimas atskleidžia ne tik pamatinę, neišvengiamą žmogaus laisvę, bet ir jo atsakomybę už savo pasirinkimus ir sprendimus. Atsitiktinumai šiuo atveju buvo aiškinami ne kaip platesnio dėsningumo nematymas, nežinojimas, ne kaip statistinis faktorius, o kaip žmogaus laisvės išraiška: apsispręsti remiantis tik savo valia, įveikiant visas galimas determinacijas. Na štai, tarkime aš turiu polinkį išgerti. Kas yra polinkis? Ar tai galutinė priežastis? Ne. Tai tik polinkis. O tas, kuris turi polinkį tai išgerti du, tris kartus per dieną ir be to ko nors stipresnio ... ar ši tendencija jau yra dėsningumas? Ne. Tai tik dar stipresnis, beveik nesuvaldomas, nenugalimas polinkis. Toks pat polinkis yra meilei ir seksui, vienatvei ar susitikimams, sveikatai ir ligai, gyvenimui ir mirčiai ... O Adorno teorija teigia, kad, jei pasirinkimas priklauso tavo sprendimų sferai, vadinasi, kad ir koks stiprus būtų prisirišimas, jį gali įveikti, jei turi nors krislą sielos ir proto ... Šis samprotavimas konotuoja, su tuo, ką kalba anoniminių alkoholikų, narkomanų, kleptomanų, lošėjų grupės, kuriose bandoma įveikti savo silpnybę. Panašiai kalba ir katalikų bažnyčia, tačiau ji apsisprendimą sieja su galutine Dievo, ne žmogaus valia. O Frankfurto mokyklos atstovai yra artimesni egzistencializmo, A. Camus, J.-P. Sartre tradicijai – tavo spendimas yra lemiamas ir jis, be to, yra atsitiktinis, t.y. nenulemtas jokios išorinės tradicijos ar vidinio dėsnio: absoliučiai laisvas ir atsakingas.
Atsitiktinumų įgalinta laisvė pasireiškia radikaliomis, kartais net ne vienmatėmis alternatyvomis. Kas tai išgėrimo, ar kito prisirišimo požiūriu? Sveikas gyvenimo būdas? Sveikumas yra neabejotinai nevienmatis dalykas pasirinkimas išgertuvėms, visiška alternatyva. Bet ji kartais nedžiugina, neįkvepia: nei iš ryto, nei vakare. Bet Adorno ir nekalba apie tai, kad alternatyvų laisvė yra bent kiek maloni. Veikiau jau jis kalba, kad žmogaus brendimas ir kaita dažniau yra nemalonus dalykas: savęs įveikimas, narcisizmo laužymas, prisirišmų netekties dvasinis ir fizinis skausmas. Ši taisyklė tinka suvokti daugeliui pasaulio sferų. Pavyzdžiui, Adorno buvo didis šiuolaikinės muzikos ir kultūros kritikas ir vidutinis (kiti sako, neblogas) kompozitorius, A. Schönbergo atonalinės muzikos gerbėjas. Jau vien tai jį sulygina ir supriešina su F. Nietzsche, kurį laiką buvusio dideliu R. Wagnerio tonalinės muzikos šalininku. Abiems jiems, sekant didžiaisiais meno kūriniais būdingas gilus stiliaus jausmas: tačiau Nietzschės stilius yra harmoningų ir didingų metaforų srautas, o Adorno – save griaunančio sakinio, nuolatinio apsigręžimo ir kontroversijos mąstymas.
Kultūrinis prisirišimas yra kai, pavyzdžiui, pripranti klausytis ir nebegali važiuoti kur nors ar ilsėtis be pigaus popso. Nevienmatė alternatyva šiam bukinančiam bumsėjimui ar tariamai seksualiam dainavimui yra ir Wagnerio operos ar šiuolaikinės atonalinės kompozicijos, oratorijos. Tačiau perėjimo, malonaus, beskausmio iš tonalinio popso į atonalinę, tarkime, oratoriją nėra. Todėl, neretai, žmogus iš šiltos balos pakliuvęs į akinantį šalčiu krioklį patiria šoką, siaubą, skausmą ir labai retai momentinį įkvėpimą, prašvitimą ar kosmoso džiaugsmą. Nuoseklaus perėjimo nebuvimas rodo, kad susidūrėme su asimetrinėmis, nevienmatėmis alternatyvomis. Jų gausa užtikrina heterogeniško ir, kaip pasekmė, heteronomiško pasaulio, ar begalybės simbolinių pasaulių buvimą.
Laivė yra ne suvokta būtinybė, kaip apie tai samprotavo neokantininkai, hegeliečiai ir marksistai, o įsisąmonintas ir pasirinktas atsitiktinumas. Žmonės dažnai teigia, kad jie susitiko ir bendrauja ne atsitiktinai, o mano, kad juos suvedė likimas, Dievo ranka, demonų kuždesys, akla aistra ir pan. Todėl atsakomybę dėl nenusisekusio gyvenimo, šeimos sieja ne su savo ir tik savo pasirinkimu, o su draugų įtaka, pašaukimu, žvaigždėmis, apvaizdos randais. Tokie samprotavimai padeda nematyti pasirinkto atsitiktinumo, apsisprendimo neapibrėžties ar krypčių nebuvimo. Ne tik astrologija ir chiromantija, kiti būrimo menai, bet kai kada ir istorija ar ekonomikos ir kiti mokslai nuosekliai ir sistemingai padeda nematyti galimybių lauko, falsifikuoja meną kurti įvairiausias, tonalines ir atonalines, kompozicijas iš iškritusių šansų, iš atsitiktinumų skaičiaus. Priešingai, dėmesingumas įvairiausiems atsitiktinai pasirodžiusiems ženklams ir galimybės skatina plėtoti atvirus santykius su pasauliu ir dialogą su žmonėmis.
Atsitiktinis pastovumas yra mūsų gyvenimo stilių ištaka. Kaip miela čia vėl ir vėl prisiminti didįjį agnostiką D. Humą! Atsitiktinai apsigyvenęs mažame miestelyje ar kaime žmogus tai paverčia (pats, ne kas nors kitas) tai pastovumu. Tokiu pat būdų mes keičiame savo tikėjimo, ideologinių pažiūrų, subkultūrinius stilius. Atsitiktinumai mums palieka galimybę asimetrinei alternatyvai, naujam draminiam ar postdraminiam spektakliui. Triukšmingą mūsų dalyvavimą kurioje nors pasirinktoje idėjoje Adorno, sekdamas Platonu ir antikine teatro tradicija, vadino Meteksis vardu. Meteksis – tai aktyvus auditorijos dalyvavimas spektaklio vaidinime. Panašiai aktyviai mes dalyvaujame vestuvėse, jaunikių pasitikimo ritualuose ar piršlio korimo apeigoje. Tada visi garsiai šaukiame, rėkiame įvairius maloninančius ar pajuokiančius, karnavalinius paliepimus ir palyginimus ir tai yra suvokiama, kaip didžiausia pagarba ir tikras dalyvavimas apeigoje, o ne įžeidžiantis stebėjimas. Lietuviškas teatras, nežiūrint nuostabių E. Nekrošiaus ar O. Koršunovo, J. Vaitkaus ar G. Padegimo sprendimų, šių nuostabių didžiųjų žmonių kūrybos, išlieka pasyvus ir šaltas, kvailai suskaidytas, be Metexis, o, vadinasi ir be giliau patiriamos, asmeninio veiksmo sąlygojamos idėjos. Tokia spektaklio idėja, platonišku ar Adorno požiūriu, be kūrybinio ir veiklaus įsitraukimo dažniausia nėra tinkamai pajausta. Tačiau Meteksis taip pat slepia ir didelį pavojų: kai spektaklio idėja patiriama ne kaip menas, ne kaip atsitiktinumas, ne kaip laisvas pasirinkimas, o kaip visuotinė būtinybė, kaip pamoka tautai ir visuomenei, jis virsta teismu, tiesa, teisybe, bausme, t.y. savo priešingybe. Tada spektaklis tampa propaganda, prievartiniu įtikinėjimu, o Meteksis padeda ideologijai, diskursyviems nuodams, klaikioms pagundoms ir apgaulingai manipuliacijai įsigraužti į širdį, į kaulų smegenis, virsti mūsų pseudo-kūnu.
Todėl Adorno nurodo, kad turime ir puoselėti Meteksis, ir brėžti kritinę distanciją tokio dalyvavimo atžvilgiu. Karnavalas beveik neturi virsti gyvenimu, spektaklis realia politika, o teatras – ekonomika ar tarptautiniais santykiais. Beveik, nes jei būtų uždrausta, išnyktų altervencijos – alternatyvų karai ir kolonizacijos. Tačiau kol kas apie tai nekalbėkime, susilaikykime ir kritiškai aptarkime Meteksis ribas. Be jų, be ribų, kurios apsaugo nepanašių psaulių autonomiją, būtų sugriauta asimetrinių, nevienmačių atsitiktinumų logika ir laisvė. Štai kodėl pavojingas yra betarpiškas tarpiškumas arba, kitaip tariant. Tiesinis tarpiškumo suvokimas. Kai tikime kino filmu, spektakliu, muzikine kompozicija, tikime Marquis de Sade, Joseph Goebbelso, Sergejaus Eizenšteino teatru – pakliūname į didžiausius iš galimų spąstų: patikime tarpine simboline konstrukcija, įtikime ją kaip tikrove, Dangiškąja Jeruzale, pažadėtąja žeme, angelais sklendžiančiais ekrano paviršiumi. Išlikti laisvam, vadinasi ir dalyvauti (Meteksis) piršlio korimo idėjoje ir vėl greitai atminti, kad kokia palaima yra nors kartais gyvenime tikėti šiuo žaidimu, kuris yra neįmanomas kaip kita, anapus vestuvių ceremonijos egzistuojanti tikrovė. Meteksis mus įtraukia į unikalias kalbinių žaidimų, daugybės atsitiktinumų menines kompozicijas ir pakanka suvokti šį džiaugsmą, turint omenyje, kad už šio žaidimo, jokios panašios taisyklės beveik negali būti tiesiogiai taikomos kitiems santykiams apibrėžti. Beveik, jei tik mes nekalbame apie alternatyvų intervencijas, kolonizacijas, altervencijas. Bet tai jau yra kita istorija.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą