Nemuno ir Neries santaka yra mistiška savo vandens ir dangaus, erdvės ir galios alsavimu. Kas kartą kai atsistoji ant paskutinio žemės trikampio lopinėlio įsiveržusio į dviejų Lietuvos energijų vidurį dvasia pakyla į aukštumas ... Ši vieta man yra Lietuvos centras, kosmo srovių sankirtos ir sinergijos vieta. Įsibėgėjęs dviejų upių vienas krantas, kartu su paukščiais ir žmonėmis, medžiais ir akmenimis įsiveržia tiesiai į vandenų sūkurį, nunešantį į neregimus tolius mūsų nerimą, depresiją, egoizmą. Neatsitiktinai tolstant nuo dangumi ir horizontu, vandenimis ir energija kupinos santakos susiduriame su baltų religijos liekanomis, su menamais krivių ir žiniuonių pėdsakais, su naktyje dar smilkstančiu aukuru, suakmenėjusiais burtais ir užkeikimais saugančiais vietą ir pasaulį nuo suardymo. Kiek tolia iš istorijos sutemų išnyra Kauno pilis, vėliau krikščioniškasis paveldas, Hanzos sąjungos prekybos pėdsakai nutystantys į dabarties kavinių ir prabudusio senamiesčio gaudesį. Anksti ryte bundantis senamiestis išauga iš tarpukario prarasties dramos į dabarties Europą. Kiek toliau, kylant į Žaliakalnį pasitinka betoninės pelėdos, pelėdų karalystės ir atilsio sielų sustingusios šmėklos, paryčio šešėliuose ūbaujančios paklydusiems ramybę. Toliau baltoji Prisikėlimo Bažnyčia, atverianti dangų ir Ąžuolyną, miglose skendintį Lampėdžių ežerą ir atitolusias, visą vasarą žaliuojančias marias. Bažnyčios bokštas matuoja mirgančias kultūros ir prekybos kelių sandūras, o giedrą dieną susišaukia su Pažaislio ir Raudondvario bažnyčių bokštais. Naktį žavi Europos tiltas, kuris, žvelgiant iš Žaliakalnio, šviečia kaip kelias į dangų. Apsuptas iš santakos kylančiomis energijomis ir kelių ryšiais su visu pasauliu miestas alsuoja gyvenimą. Įkvepia ir iškvepia tarpukario resentimentą, sunaikintų žydų skausmą, nepriklausomybės siekio tvirtybę. Kaunas keliasi mutavusiais ir dylančiais sovietinių blokinių namų rajonais, išdaužytas ir amžinai lopomais keliais ir daugybės tiltų gaudesiu. Upių vandenys neša miestą į Baltiją, jūrą, neišsipildžiusią Lietuvos istoriją, o geležinkelio bėgiai surakina su Vilniumi, su jo slaviškais LDK kodais. Šis susiskaidymas įsiręžia į miestelėnų tapatybę, laisvės svajonės ir valdžios nesuderinamumą. Dramatiško susiskaidymo skraistė susilieja su daugeliu apleistų fortų, kupinų gotikinių užuominų, sapnų ir pavojaus. Užmarštį liudija daugybė sustingusių muziejų, retai susikaupiančių veiksmams galerijų salių. Prabudimas, kurio laukia ore pasklidusios miesto galios, atmintis ir kūrybingumas, spinduliuoja visur: įmonėse, teatruose, arenose, koncertų salėse, mokyklose, kolegijose, universitetuose. Miestas prieš aušrą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą