Šv. Dvasios komedijos I. Nukryžiuoto paukščio išaukštinimas

Sugalvojau Šv. Donato bažnyčioje, Zadare, Kroatijoje, padaryti parodą. Gal būt, penktą savo gyvenime. Šv. Donato bažnyčia (IX a.) yra įdomi ne tik savo amžiumi, bet ir tuo, kaip vaizdingai ji sutrypia ir sunaikina galingosios Romos paveldą, pavergia Romos šv. trejybę – Junoną, Minervą ir Jupiterį. Šv. Donato bažnyčios pamatams buvo panaudota senosios Romos bažnyčios medžiaga, įskaitant kolonas ir dekorą. Kolonų detalės buvo paverstos pamatais, tačiau taip, kad jos matytųsi ir kiekvienas atėjęs į šią bažnyčią patirtų ir suvoktų krikščionybės pergalės šlovę. Man tai primena Guido Reni paveikslą Šv. Archangelas Mykolas (1635), kuriame europinis, teatralizuotas, barokinis baleto angelas, su visa derama europietiška arogancija, trypia ir žudo Mauro pavidalo šėtoną.  Pažvelgus į platesnę šv. Mykolo vaizduojamąją ikonografiją rasime, kad jis dažnai simbolizuoja krikščionybės šlovę naikinant pagonišką, kitatikių, islamo pasaulius, demonstruoja nedvejotinas kolonijines nuostatas ir Svetimo žudymą. Panašias post-Mykoliškas tendencijas rasime ir keturiuose filmuose Svetimas (Alien 1979, 1986, 1992, 1997) su puikiąja Sigourney Weaver pagrindiniame vaidmenyje. Ji , su visu feministiniu, o vėliau ir bio-feministiniu įsitikinimu, nuosekliai naikina Svetimo atlervencijas. 
Tačiau ir pati šv. Donato bažnyčia bent keletą kartų buvo išniekinta. Pirmąją ir didžiausią panieką ji patyrė Napoleono armijos maršalo Augusto de Marmonto karo Dalmatijoje metu, kai prancūzų kariuomenės kariai išniekino bažnyčios aplinką ir altorių. Nuo to laiko pastatas nėra naudojamas sakraliniais tikslais, o yra istorinis paveldas bei įvairių meno parodų erdvė. Antro pasaulinio karo metu šis antikos ir viduramžių paminklas nebuvo specialiai, tiesiogiai bombarduojamas. Tačiau taip atsitiko Jugoslavijos karo metu, kai prezidento Slabodano Miloševičiaus įsakymu Jugoslavijos kariuomenės artilerija ir lėktuvai atakavo antikinę aplinką ir pastatą.  Ženklios šūvių liekanos ant šalia bažnyčios išlikusių vienišų senovės Romos kolonų yra geriausias paminklas pilietinio karo tuštybei.
Radau Šv. Donato bažnyčią uždarais langais, su grotomis, skirtą tik turistų žiūrai bei trumpoms ir nekaltoms šiuolaikinio meno parodoms.  Prisijungęs prie tarptautinės menininkų grupės pasiūliau atverti bent vieną iš kelių užkaltų kryžiaus formos angų skliautuose „paukščiams, vėjams, varpams ir šventajai dvasiai“.  Gavęs sutikimą ir pabandęs išplėšti vienos kryžiaus pavidalo angos grotas, radau bažnyčios angoje vieno paukščio skeletą. Apie tai daug negalvojau ir padėjau jį tiesiog ant palangės. Atidaręs ir juoda juosta įforminęs angą ėmiausi aprašinėti skliauto sienas ekstatine matra: „paukščiams, vėjams, varpams, Šventai dvasiai“ : For birds, for winds, for bells, for Holy Spirit ir tai kartojau tai šimtus kartų. Žinau, kad amerikiečių posakis For the birds reiškia – kvaila, neverta. Juo labiau tada paukščiams, vėjui, varpams ir Šventai dvasiai ... Po to sukūriau įsivaizduojamą altorių, kur pribarsčiau daug duonos, plunksnų ir laukiau atskrendant balandžių.
Parodą rengiau tris dienas. Antros dienos vakare keliaujant vienu Viduržemio jūros pakrantės iškišuliu, kuris yra itin energetiškai patrauklus ir kur daug meditavome, naktį automobilį sustabdė du paukščiai, kurie nei kaip nenorėjo pasitraukti iš kelio. Išlipau su jais pasikalbėti, tik po to jie nuskrido. Kiek toliau ant kelio gulėjo daug suvažinėtų gyvačių ar jų išnarų ... Trečią, parodos atidarymo dieną savo altoriuje radau du per atidarytą kryžių-angą atskridusius balandžius, kurie lesė mano paliktą duoną. Tai buvo geriausias ženklas, kurio galėjau tikėtis. Parodos rengėjai, menininkai ir kritikai, buvo sužavėti paukščių apsilankymu. Tada aprašiau visas sienas mantra ir visur aplink pribarsčiau duonos, o kryžiuje mirusio paukščio skeletą padėjau ant duonos gabalo ir visur, išskyrus atidarytą angą paukščiams uždegiau žvakes. Staiga įsivaizduojamas altorius pavirto beveik realiu: uždaryta kryžiaus formos anga virto juoda, dėl žvakės šviesos ir nakties sąlyčio, o atverta kryžiaus anga sruveno mėnulio šviesa. Atvertasis vėjams kryžius ir be žvakių atrodė švytintis, lyg būtų pripildytas šventos dvasios. Žvakių liepsna blaškėsi pučiant vėjui, o tolumoje buvo girdėti varpų gaudesys. Altoriaus dešiniajame šone ant duonos riekės gulėjo nukryžiuoto paukščio skeletas ... Kai kurie lankytojai bandė žegnotis, gal būt melstis ... Aš buvau apstulbęs nuo įvykių sekos, sukosi galva.
Po to gėrėme baltą vyną. Jį Kroatijos katalikai geria Bažnyčioje vestuvių metu ir pagarbinant Šventą Dvasią.
Žinoma visa tai yra tik Dantės Dieviškosios komedijos tęsinys. Tikėjimas mano aprašytu stebuklu reiškia begalinį savojo Ego išaukštinimą, iliuzijų garbinimą, stabų aukštinimą. Tik suvokus visą Šv. Dvasios komediją, gali įvertinti ir savo bei kitų atsitiktinių jungčių reikšmę. Vizionieriškumas ir meditacijos atveria itin svarbias dvasines patirtis, o pokalbiai su paukščiais, saule, jūra, žolėmis yra reikšmingos mūsų gyvenimo, vaizduotės ir atminties, jausmų dalys. Visa tai padeda mums peržengianti savo suvokimo ribas, bet ne daugiau. Manymas, kad Šv. Dvasia vaikščiojo tarp mūsų, o aš atlikau Bažnyčios gaivinimo apeigą yra didžiausia iliuzija ir krikščioniška, pagoniška ar kokia kita nuodėmė. Todėl esu dėkingas Dantei atvėrusiam tokių vizijų, regėjimų ir patirčių gelmes ir jų komediją. Komedijos poetika ir yra stebėjimas, kaip vizija tave užvaldo, bei jos demaskavimas, parodant įvykio žaismingumą.
Mano paukščiai, saulės meditacijos, mėnulio kryžiaus šviesa, altoriaus tariamas prisikėlimas buvo suderinta gamtos, bažnyčios ir ekstatikos instaliacija, Svetimo altervencija į Šv. Donato skliautų aplinką. Esu dėkingas visiems, kurie rado jėgų po to šį altorių sugriauti, o Bažnyčią išplauti. Švari aplinka laukia naujos meninės altervencijos.