Juslumo platinimas ir diskursyvus triukšmas

Keletas pamąstymų po Dr. Fabian Goppelsrödertitled seminaro „The Politics of Aesthetics in the Philosophy of Jacques Ranciere".


Tereikia prabusti, praverti akis ir skirtingų pokalbių ir vaizdų, nesuderinamų tarpusavyje įvykiu, vienas kitą užgožiančių ir slopinančių įspūdžių, nesuprantamų pojūčių srautas užvaldo vidurius, kaulus, išberia odą širpulais, paverčia artumą šlykštumu, pasiglemžia tylą, atima galimybę susikaupti, sunaikina metų laikų džiaugsmus ... Šis nenutrūkstantis ir vietomis isteriškas gausmas verčia paniškai pritarti, nekęsti, pulti, trauktis, laiminti, prakeikti, būti prieštaringu, kankinančiai nenuosekliu ... Politiniai, konvulsyvūs, ikirefleksyvūs, nesuprantami, be atsakomybės sprendimai daromi sproginėjant kasdienybės katilui, dėl perdėto informacinio gausmo ir triukšmo spaudimo, traiško paskutinius vangius bandymus, patirti ką nors gryno ir suprasti. Teisė į meditacinį protą ar grynumo ekstatiką pašalinti negrįžtamai, jų vietą užėmė fragmentinių pokalbių nesibaigiantys srautai, be intertekstualumo, be argumentų logikos, be poezijos žavesio, be tikėjimo. Diskursyvus ko nors paskirstymas (pokalbių platinimas, discursive distribution) yra kas kita nei "juslumo paskirstymas" (le partage du sensible, Jacques Rancière), tačiau principai yra panašūs. Pirmasis platinamas kaip informacija ar įtaiga, o juslumo režimai plinta kaip nesąmoningumas, nerašytos elgesio ir reakcijų taisyklės, malunumo ir pasipiktinimo patyrimo būdai, kaip habitus. Diskursyvus paskirstymas yra kupinas kokių nors argumentš: senumo, autoriteto, logikos, poetikos ir kt. Pasakojimų kritika Lietuvoje labai populiari ir speciališ tyrimų ir analizės rasime daug. O kasdienybės juslumo, ikirefleksyvaus estetiškumo kritikos pasigesime, jos daug kartų mažiau, nors ikirefleksyvios patirties kofigūracijų įtaka mūsų spontaniškiems sprendimams neretai yra lemianti.

Je tik neiškyla viešas konfliktas, dažniausiai nėra diskutuojami prisilietimai, kvapų aplinka, kasdienybės garsai ir vaizdai (ne muzikos, ne TV transliacijų, o kasdienės aplinkos), sunkio įtaka judėjimui (laiptų, kalvų, atstumų). Kur kas daugiau dėmesio sutelkiama artikuliuotam, akcentuotam pasakojimui ir specialiai įtaigai: vaizdu, teksu, garsu, kartais adminisruojama erdve. Neretai laikoma, kad kolektyvinis nesąmoningumas yra savaime gėris ar tiesiog susitaikoma su juslumo sferos konfigūracijomis kaip su neišvengiamybe. Viešo proto ir komunikacijos patirtis savaime nusipelno kritikos, o štai, pavyzdžiui, taktilinė retorika, "odos sąmoningumas" manoma yra antraeilis. Pašalinti iš sąmoningai apčiuopiamos tikrovės prisilietimai, ikireflektsvūs pojūčiai yra palikti stereotipų hegemonijai, neretai kilusių iš baudžiavos, iš totalitarizmo. Labai retai minėti prisilietimai, žvilgsniai, kvapai, sunkis, gestai, kūno dinamika pasirodo esantys labiausiai svarbūs nebent flirto ar gundymo, persekiojimo ar kankinimo(si) metu, ar stipriau veikiant estetikai ir menui. Tada pamatome, kiek mus žaloja šaltos ar vienodos drabužių ir patalpų spalvos, kūno artumo baimė, slegiantys koridoriai, suraukti veidai, įtarūs žvilgsniai, o įkvepia bedras laisvas šokis-džiaugsmas, šviesūs veidai, vaikštinėjimo krypčių įvairovė, situacijų žaismingumai ... ? Visa tai yra pagrindai - grasroots of politics. Todėl politika, pasak Ranciere, šiuo pirminiu, habitus (ikirefleksyvaus įpročio) lygiu yra pavojinga ir mažiausiai aptariama. Buitinis rasizmas, patriarchalizmas, europocentrizmas, bet taip pat ir atvirumas kitumui, civilizuotumas (galantiškumas), altruizmas išauga iš šios juslumo žemės.

Vienas pirmųjų, mano manymu, šią ikireflektyvaus patyrimo ir politikos santykio  problemą formulavo G. Lukacz, kalbėjęs apie tai, kad klasinis proletariato sąmoningumas yra kas kita nei buvimas darbininku ar viešas įsitikinimo kartojimas. Apie šį proletaro habitus ir jausmo platinimą kalba ir Ranciere.

Diskursyvus triukšmas yra analogiškas juslumo gaudesiui: beprasmei įvairovės tėkmei. Tokia pilna tuštybės prisilietimų trintis tvyro perpildytuose autobusuose ar troleibusuose, mitingo metu, eilėse ... nekalbu apie retus spūsties kūnų gerbėjus, jie yra tik išimtys, unikalūs seksualumai. Ši trintis išsiurbia, anihiliuoja asmeninę energiją panašiai kaip ir diskursų triukšmas. Triukšmo srautą patiriame be perstojo skaitydami sruvenančias Facebook naujienas, ar rydami laikraščių gandus, ar pasisavindami nuolat mirgančių ir tekančių televizijos laidų turinį, visų: apie medžiotojus, sėją, karą Irake, autoavarijas, naftos kainas, bankininkų komentarus, pasakojimus apie valkatas iš Lietuvos pabėgusius į Berlyną ... M. Foucault požiūriu, diskursui būdinga galia, t.y. energija motyvuoti, pavergti, išvaduoti ...  Tačiau diskursyvus triukšmas šią energiją išsiurbia, minta žmonių smegenimis, širdies plakimu, perdėtu spaudimu. Nususinti žiūrovai, kaip ištuštintos skardinės užmiega, kad per naktį prisipildę kraujo rasos vėl būtų išsiurbti. Jie nėra propagandos žmonės: nepakils į didžiąsias statybas, nešturmuos priešų bastionų. Tai daug blogiau. Diskurso triukšmas yra priešinga tam ką kalbėjo Foucault: tai galia su negatyviu laipsniu, ne pasakojimą įcentrinantis, o išcentrinantis dėmesį, ne sutelkiantis žinojimą, o išsklaidantis gebėjimą suvokti.