2012 m. gegužės 3 d., ketvirtadienis

Apie vardus "kultūros industrija" ir "kultūros pramonė"

Ne pirmą kartą sulaukiu iš menotyrininkų ir literatūrologų lituanistinių pastabų dėl termino industrija vartojimo. Ačiū visiems už vertingas pastabas!

Siūloma vietoje kultūros ar kūrybinių industrijų kalbėti apie pramonę, pavyzdžiui, „kino pramonę“, „kultūros pramonę“. Kartais rašau“ švietimo industrija“, „švietimo fabrikai“ turėdamas omenyje mokyklinių ar universitetinių žinių reprodukavimą taikant įvairius metodus. O man, ir panašiai kalbantiems sako – rašyk „mokyklų sistema“, „švietimas“, be žodžio „industrija“. Žinoma, tokie pasiūlymai visiškai iškreipia mintį ir socialinę politinę kritiką skirtą būtent mechaninei indoktrinacijai, institucinei serijinei įtaigai aptarti. Pagaliau termino industrija atsisakymas apsunkintų neliberalizmo raidos stebėjimą, jo poveikio vartotojams supratimą. Ką rodo šios lituanistinės pastabos ir kodėl mažiau vartojamas terminas pramonė, kai kalbama apie kultūrą (kultūros pramonė)?  

Negaliu tvirtai teigti, kad žodis „pramonė“ yra skolinys iš rusų kalbos termino промышленность, nors yra tam argumentų. Svarbiausias tarp jų yra: istorinės, t.y. socialinių-ekonominių kontekstų diktuojamos, žodžio „pramonė“ prasmės yra analogiškos rusiškam vardui. Galima ginčytis, nes kiti autoriai nurodo, kad šis žodis sietinas su „prasimanyti“, t.y. susirasti grybų, uogų, pasigauti žuvų ir tik žymiai vėliau - verslauti. Tačiau prasimanyti yra sietinas ir su pramanais, t.y. su burtais, kerais, apžavais. Visi šie kerėjimo ar rinkimo epochos žodžiai nurodo į ikiindustrinį, gal net XIV-XVI amžius ar dar ankstesnius, nieko bendra neturinčius nei su pramone, nei su industrijomis. Kurį laiką Lietuvoja žodis :pramanas“ reiškė – amatininkystę. Dažniausiai būtent taip ir vyksta gamybos evoliucija: nuo rinkimo, maginių užkeikimų, kalvystės ir audimo darbų, dar artimai susijusių su dvasinėmis apeigomis, iki elementarių dirbtuvių, amatininkystės, bet ne iki plačios industrijos. Industrijos suvokimas nekyla iš namudinės darbo aplinkos tobulinimo, neatsiranda iš cechiškumo, nes visos minėtos sąvokos remiasi dovanojimo ir paprasčiausių ekvivalentinių mainų nuostata, o ne laisva rinka, pasiūlos ir poreikių balansu, visuotinėmis mainomosiomis vertėmis.

Kaip ten bebūtų, tačiau į Lietuvą smelkiantis Rusijos imperijos kultūrai lietuviškų žodžių susijusių su pramanais turinys arba buvo iškreipiamas, arba, kas žymiai labiau tikėtina buvo perimtas rusiškas žodis промышленность. Vis dėlto nenoriu išsamiau gilintis į šio rusiško žodžio etimologiją, juo labiau, kad be įvardijamų socialinių, ekonominių, politinių, kultūrinių kontekstų, aplinkų analizės aš elementaria kalbotyra nepasitikiu. Taigi, pradžiai pakaks trumpų nuorodų reikalingų bendriausiu būdu modernizacijai, industrializacijai aptarti.

Lenkakalbėje LDK  vartotas žodis przemysł – verslas, buvo tinkamas aprašyti ikiindustrinio miesto ir dvaro amatininkystei, cechams, manufaktūroms ar pirmiems fabrikams. Jo sąsaja su przemyślać – apgalvoti, gerai siejasi su manyti, prasimanyti, gauti, išgyventi. Tačiau Lietuvoje šios sąvokos platesnę raidą, kismą nutraukė 1795 metai. Žymiai vėliau (nežinau tikslai kada, gal apie XIX a. vidutį) perimtas rusiškas žodis промышленность yra susijęs su verslumo samprata. Tačiau pirmiau buvo kalbama apie промыслы (nesu tikras, kad tai artima magine, ritualine prasme pramanams). Ikiindustrinėje Rusijoje turėti savo verslą (промысел, identiškas pagal skambesį lenkų pramonei – przemysł) reiškė verstis savo išgyvenimo šaltiniais: kasykla, kalvystės dirbtuvėmis, karietų darbais ir pan. Vėliau промышлять (verstis) reiškė užsiimti manufaktūros darbais. Tokiu būdu промыслы, промышлять rodė cechinį, manufaktūrų, mažų fabrikų raidos laikotarpį, puikiai atitikusi caro Petro ir kurį laiką po jo veiklų dvasią.

Lietuvoje renesanso ir barokinis laikotarpis buvo miestų ir dvarų cechų ir smulkių bei vidutinių manufaktūrų raidos laikas. Tačiau, kaip pastebi Vakarų industrijų tyrinėtojai, tradicinis viduramžių pabaigos ar renesanso miestas ir jų manufaktūros patys savaime neturi galios, potencijos platesnei industrinei raidai dėl dvaro savivaldos ypatybių, miesto teisių suvaržymo, laisvos darbo jėgos ir išteklių stokos, t.y. rinkų nebuvimo. Be to, XVII a. verslai (vediniai nuo przemysł) Lietuvoje, o Rusijoje промыслы, buvo labai suvaržyti prievolių ir baudžiavos sistemos. LDK dvarų ir miestų laisvės, tinkliniai ekonominiai santykiai netapo pakankamu pagrindu laisvos rinkos formavimuisi, o Rusijoje verslumas buvo dar labiau prižiūrimas, engiamas, nuo pat pradžių korumpuojamas ir priklausąs nuo imperinių įgeidžių, t.y. nelaisvas. Ir nors po Spalio revoliucijos sovietai bandė organizuoti masinę gamybą, pats mąstymo būdas apie pramonę buvo giliai ydingas savo paslėptu valdymo, engimo, korupcijos turiniu. Lietuvoje, iki Rusijos okupacijos kalbėta apie przemysł, kas atitiko dvaro ir miestų lūkesčius ir palengvino žodžio промышленность adaptaciją bei vertimą į „pramonę“ Lietuvoje.

Visiškai priešingai konotuoja industrijos, kurios pirmiausiai siejamos su laisvų verslininkų, t.y. buržuazinėmis revoliucijomis ir rinkos formavimu. Industrija (Industry) Naujųjų amžių britams reiškė ne tik tai, kad kažkas serijiniu ar masiniu būdu gaminamas fabrikuose, bet ir tai, kad ši gamyba yra susijusi su ažiotažu, dideliu susidomėjimu modernizacija, susijusi su privataus kapitalo koncentracija. Ne tik Marxas, bet ir A. Smithas ir daugelis kitų politinių ekonomistų pastebėjo laisvos rinkos, industrializacijos ir kapitalo akumuliacijos sąsajas, paklausos (ažiotažo) daugfinimą, reprodukavimą. To nepastebėsime dvarų Lietuvoje ar labai iškreiptu būdu rasime Rusijos imperijoje, ir dėl mažo laisvų vartotojų skaičiaus, ir dėl geografinių, susiekimo problemų ir dėl kt.

Kai kalbu, apie kultūrines ar kūrybines industrijas turiu omenyje būtent sąveiką su laisva rinka, kapitalo kaupimu, korporacijų didėjimu, serijine ar masine gamyba, su poreikio kultūros produktams dauginimu. Naujasis ažiotažas, vaizdų vartojimas gaminamas ne tik ir tiek fabrikuose, bet pirmiausiai įvairiuose tinkluose, dažniausiai korporacijose ir pačioje rinkoje, t.y. tarp vartotojų, naudojant reklamos priemones, kitus lūkesčių skatinimo būdus. Tai turi mažai ką bendro su iškreipta valstybės reguliuojama rusiškos kilmės pramone, mažai besirūpinusia poreikiu, paklausa, ažiotažu. Nors daugeliui Lietuvos ekonomistų ir lituanistų žodis pramonė, pramoninis kelia sentimentus, yra mielesnis ir skamba kaip paprasčiausias industrijų sinonimas, lietuviškesnis žodis. Lenkijoje taip pat yra diskusija dėl termino Creative Industries - Przemysłów Kreatywnych – vartojimo.

Reikšminga yra tai, kad vokiečiai naudojasi žodžiu Die Industrie, o ne tik vediniais susijusiais su Die Wirtschaft  (ekonomika, šeimininkavimu). O kai kalbama apie kūrybines industrijas vartojamas jų pačių subrandintas per ilgą XX amžių atitikmuo: Kulturwirtschaft (kultūros ekonomika). Lietuviškai, kultūros ekonomika yra taip pat svarbus terminas, bet reiškia ką kitą nei industrijos. Vokietijos raida jau nuo XVIII a. pabaigos tapo vis labiau atvira būtent industrijoms, tačiau ekonomistų ir kritikų samprotavimai labai greitai pamatė, kad industrija sisteminiu požiūriu yra nepakankama sąvoka, o žymiai gilesnė politiniu-ekonominiu požiūriu yra Wirtschaft. Racionali industrijos ir ekonomikos skirtis, kai kalbame apie kultūrą ar kūrybą padeda suvokti ūkiškumo mąstą. Kai vystosi laisva konkurencija pagrįsta gamyba, taip pat ir didžiųjų korporacijų, be didesnės šeimininko priežiūros tai skamba labiau kaip Indusrie, o kai vis dėlto yra tam tikra ūkio sistema ir raida, strategija, koncepcija, racionalus matas - Wirtschaft. Tačiau ir ekonomika, šeimyniškumas, kaip ir apskritai atskiri vardai ar sąvokos nevykdo išlaisvinančios funkcijos, o tik įgalina tam tikrus racionalumo tipus ir komunikaciją. Todėl neverta įžvelgti varduose neoliberalizmo laimėjimus ar pralaimėjimus.

Naujųjų amžių Lietuvos modernizacijos istorija kyla ne iš savo pačios šaknų, o veikiama Vokietijos ir, pirmiausiai, Rusijos imperinės kultūros. Jokios svarbesnės filologinės veiklos, poetų ar rašytojų pastangų adaptuoti pramonės suvokimą lietuvių kultūrai beveik nerandame iki pat tarpukario (puiku būtų išgirsti priešingas nuomones). Atitolimas nuo industrinės raidos lėmė ne tik pramoninio sąmoningumo stoką (turiu omenyje lietuvių kalba), bet atsainų požiūrį į ekonominių vardų vartojimą.

Šiandien Lietuvoje, bent jau filosofijoje, kartais bandoma kalbėti apie poindustrinį laikotarpį. Jis Vakaruose siejamas su tradicinės gamybos: didžiųjų laivų fabrikų, anglies kasyklų, staklių ir automobilių pramonės mažėjimu ir veiklų susijusių su komunikacijos priemonių, laisvalaikių ar renginių organizavimu, kultūriniu įpakavimu, madomis ir pan., plėtra. Poindustrinio laikotarpio išaukštinimas, kaip ir postmodernizmo, aiškiai buvo perdėtas savo lūkesčiais ir viltimis, diagnozėmis ir išvadomis. Tačiau pasakyti po-pramoninis laikotarpis jau visai neišeina.

Įvairi, taip pat ir istorinė-filologinė, pramonės ir industrijų kritika yra reikšmingas dalykas suprasti socialines, klasines, engimo ar saviveiklos prasmes, kurias minėti žodžiai slepia. Ne žodžio vartojimo atvejai, o socialiniai-ekonominiai, istoriniai idėjos kontekstai yra svarbūs. Todėl pravartu, išsaugant hermeneutinį žvilgsnį į žodžių pramonė/industrija istorinę prasmių kaitą, nepamiršti juos diskutuoti pasirinktu žvilgsniu: kaip modernizacijos sąmoningumo raidą.

Komentarų nėra: