„Po pono ir tarno“ ir „Propaganda ir simbolinis mąstymas“ jungtys

Kas bendro tarp mano knygų: Po pono ir tarno ir Propaganda ir simbolinis mąstymas? Atsakyti į šį klausimą man padėjo atvejo, susijusio su JAV išplėtotos ir socialiniais tinklais plačiai išreklamuotos akcijos Kony 2012, Nematomi vaikai (Invisible Children) analizė. 20 metų Ugandoje siautėjęs „šventosios dvasios įkvėptas“ „svieto lygintojas“ Joseph Rao Kony grobė vaikus, kūrė savo karinę utopiją, įsivaizdavo besipriešinąs kolonializmui. Gal būt, jis ir jo grupuotė padarė daugelį baisių nusikaltimų. Teismai ir nepriklausomi tyrimai tai turėtų įrodyti. Tokių „Kony“ Afrikoje, Azijoje pasirodo įvairiose šalyse kas metai. Mažai kas gilinasi į jų kilmės ištakas ir juo labiau netiki, kad elementarus susidorojimas su tokiais „sukilėliais“ ką nors pakeistų. O tie politinės sociologų ar politinės antropologijos tyrinėtojų darbai, kuriais bandoma paaiškinti naujų socialumo formų brendimą, trūkinėjančią socialinę ir politinę saviorganizaciją minėtuose rajonuose, kolonializmo ir postkolonializmo ideologijų pasekmes, dažniausiai sulaukia tik siauro rato specialistų dėmesio. Kur kas labiau visuomenės dėmesį pritraukia didžiosios iliuzijos, pavyzdžiui, kad JAV karinės intervencijos į Afganistaną, Sudaną ar kitas šalis padės sukurti skaidrias, demokratines, savivaldžias visuomenes. Pagaliau Ugandos ir Sudano (Pietų Sudano ir Sudano), D.R.Kongo vyriausybės, labiau pasistengusios galėtų greitai išspręsti iškilusią Kony problemą ir be JAV pagalbos.

Ką tai bendro turi su iliustravimu ryšio tarp knygų Po pono ir tarno ir Propaganda ir simbolinis mąstymas? Anaiptol ne Kony ir jo istorija, o propagandinė kampanija prieš jį, kuri vadinosi Kony 2012 arba Invisible children, kurių įkvėpėjas ir organizatorius yra itin abejotinos reputacijos viešųjų ryšių specialistas Jasonas Russelas. Jo ir į jį panašių viešųjų ryšių „specialistų“ kuriami ir daugelio korporacijų palaikomi politiniai savanorystės ir lyderystės projektai yra vienas iš pavyzdžių, kaip politinė propaganda naudojasi lyderystės ir savanorystės instrumentais siekdama paslėpti eksploatacinius (ponystės) globalinius siekinius. Neva gelbėjant Ugandos ir Sudano vaikus buvo sukurtas atvirai propagandinis, gana paviršutiniškas, mano manymu labai naivus ir pigus, tačiau, pasirodo, efektyvus video filmas, kuriuo buvo siekiama kuo plačiau paskelbti kampaniją Kony 2012 ir tuo padaryti visa, kad šis nusikaltėlis būtų suimtas 2012 metais, o jo įkalinti vaikai išlaisvinti. Tuo tikslu buvo organizuojamas globalinis savanoriškas sąjūdis, kviečiama tapti aktyviais skelbiant informaciją, renkant lėšas ...

Agitacinis filmas Kony 2012 (direktorius minėtas J. Russelas) yra sukurtas naudojantis amerikietiško kvazi-religinio fundamentalizmo principu, kai vietinis blogis paverčiamas globaline, visuotine problema, kurią verta spręsti pasitelkus „didžiuosius“ herojus: Holivudo žvaigždes, kongresmenus ir JAV prezidentą (šiuo atveju B. Obamą). Kadangi filmo autoriai didesnio palaikymo iš minėtų žvaigždžių negavo, buvo apsiribota skelbimu, kad į juos kreipiamasi ar Obamos reklaminių plakatų rodymu. Tuo buvo siekiama pasinaudoti svetimu simboliniu kapitalu nenusižengiant autorinėms teisėms. Pigus didžiojo priešo vaizdavimas ir toks pat pigus žvaigždžių ir prezidento plakatų perfilmavimas, vienos kitos žvaigždės palaikantis interviu, ilgas, neva iliustruojantis siužetas apie vaiko gerovę ir vaiko blogį (opozicija tarp laimingo JAV berniuko ir nelaimingų, sužalotų Ugandos vaikų) padarė filmą pakankamai spalvingu. Mano nuostabai, šią itin pigią manipuliaciją Youtube ir kituose tinkluose peržiūrėjo arti 90 milijonų žmonių, o Lietuvoje studentai (bent jau kai kurie Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų fakulteto) patys pradėjo galvoti apie savanorystę ir akcijos palaikymą.

JAV kvazi religinis fundamentalizmas ir susijusi propaganda tampa vis didesne problema pasauliui, dėl jos aktyvios ir gilios integracijos su Holivudo produkcija. Globalinė JAV kino kompanijų rinka ir reprodukuojamos absoliutaus blogio naikinimo schemos prielaidauja, kad tikras nusikaltėlis turi prilygti didžiausių, JAV propagandos požiūriu, nusikaltėlių grupei: Leninui, Stalinui, Hilteriui, Fideliui Castro, Che Guevarai, Sadamui Huseinui ... Aktyvesni fundamentalistai į šį sąrašą gali įtraukti bet ką kita: nuo Karlo Marxo iki Mahmoud Ahmadinejad. Kai reikia išsukti politinio įtikinėjimo kampaniją, didžiojo blogio sąrašai, naujosios kvaikinimo priemonės, jau yra parengti. Ką dar įtrauksime palyginimui?  Visa tai labai kenkia savikritiškos, racionalios, komunikacinės visuomenės, jos įvairovės raidai.

JAV paranojiško fundamentalistinių veiksmų pasekmės gali būti ne ką švelnesnės, nei šiaurės Korėjos propagandos ar šiuolaikinės putiniškosios propagandos. Tačiau nei Rusija, Nei Kinija, nei juo labiau Šiaurės Korėja ar Kuba neturi pasaulinių imperialistinių užmačių, arba jos yra nuolatos ribojamos, varžomos. Priešingai, JAV propagandos ir Holivudo integracija ir manipuliacinių schemų universalumas tapo iš tiesų grėsmingu, pasaulį destabilizuojančiu reiškiniu. Iš karto noriu akcentuoti, tai nėra pagrindas nusiraminti stebint kitų šalių, pavyzdžiui, Rusijos, agresyvią viešąją diplomatiją, viešuosius ryšius, informavinius karus, kovas dėl transliavimo kanalų kontrolės. Apskritai, didžiųjų mitų ir susijusio fundamentalizmo šalinimas yra sudėtingas dalykas, turint omenyje masių pasipriešinimą, kai iš jos atimama pigi ir universali iliuzija.

Kony 2012 / Invisible Children idėja remiasi savanoryste. JAV tariami „atviri pilietiniai“ projektai itin dažnai yra susiję su, per ar po vykstančiomis karinėmis kampanijomis ar kitos formos politiniu spaudimu šalims – interesų objektams. Kitaip tariant, savanorystė, pilietinio tarptautinio aktyvumo, gerumo, krikščioniškumo, pasiaukojimo demonstravimas, masių klykimas palaikant vieną ar kitą idėją, balionai, gėlės, vaikai, šypsenos, pop žvaigždės, vieša meilė, masinis aktyvizmas, plakatai, heroizmas, viso to rodymas per televiziją – jau tapusios nuvalkiotomis, bet dar efektyvios manipuliavimo priemonės, smegenų plovimo būdai, pakeistinio sąmoningumo ir pakeistinės sąmonių būsenų konstravimo metodai. Pagaliau tai ir yra JAV socialinės inžinerijos paviršius, slepiantis gilesnius, intelektualesnius, su tyrimais ir faktais susijusius klodus. Tokių akcijų metu sukuriamas lyderystės efektas tiesiogiai priklauso nuo publikacijų ir transliacijų intensyvumo ir yra trumpalaikis, projektinis. Tokią lyderystę aš vadinu simuliakrine, skirta tik ir tik spektaklio visuomenei, saugioms ir baikščioms vartotojų masėms. Tie, kas džiaugiasi Kony 2012 paprastai vieningai traukia į lyderystės kursus, studijuoja vadybą, rašo, filmuoja ir giriasi begaliniu kiekiu savanorystės projektų, dažniausiai nepasižymi jokia gilesne meistryste ar dalyko supratimu ir naudojasi partijų ir visuomenės švaistomais pinigais. Jie ir yra JAV propagandos taikinys (target group). Būtent jiems ir yra būdingas naujasis mitinis politinis mąstymas, religiniai lūkesčiai, masinis kūnas ir euforija, tačiau be gelmės, be pasiaukojimo ryžto, o labai paviršutiniškai, tik kaip reginys.

Tokiu būdu šiuolaikinė propaganda konstruoja, valdo, manipuliuoja tokiais subjektais, priklausomybėmis, kurie nuolatos slepia naująją ponystę: eksploataciją, mentalinį išnaudojimą, naujos galios konstravimą, korporacinių interesų siekimą (Kony atveju – tai naftos telkinių Sudane siekinys ir konkurencija su Rusija ir Kinija dėl tų išteklių išnaudojimo, visai nesirūpinant vietos gyventojais). Propagandos svarbus instrumentas yra savanorystė, viešoji komunikacija, indoktrinuotų aktyvistų tarpusavio sutarimas, socialinių tinklų pavertimas masinio įtikinėjimo priemonėmis. Visa tai ir yra turinys apjungiantis knygas Po pono ir tarno bei Propaganda ir simbolinis mąstymas.