Politiniai samprotavimai, kariniai ir teisėsauginiai veiksmai yra nepajėgūs išskleisti reikšmingos gyvenimo įvairovės ar sukurti įtakingus prasmės horizontus, patrauklius, įkvepiančius intertekstualumų tinklus. Kur kas reikšmingiau tai daro religija ir menas: seni kaip žmonija gyvenamųjų pasaulių kūrimo būdai. Būtent jie įkūnija, įtraukia žaidimus, gaivina pasakojimus, kitas simbolines organizacijas: yra ir vaizduotės meno dirbtuvės, ir industriniai menamo fabrikai. Pasirinkite: katalikiška ar stačiatikių liturgija ar meninis bohemiško elgesio žmonių renginys? Salonų dendžiai ar aistringos bažnyčios davatkos? Žinoma, tai yra poliai, o tarp jų yra įsiterpę daugelis įvairiausių socialinių ar kultūrinių nevyriausybinių organizacijų, kurie užtikrina vietos prasmių lauko dinamiką, gyvas intertekstualumų trajektorijas bei darbo ar kitų veiklų prasmingumą.
Karnavalas yra tik vienas iš meninio veiksmo būdų ir kartu yra giliai susijęs su religine pasaulio jausena, nežiūrint to, kiek jis būtų komercializuojamas ar vartotojiškai iškreipiamas. Jo ypatybė yra kiekvieno asmens dalyvavimas pokyčių siautulyje, arba Meteksis bendrame idėjos ir veiksmų kontekste. Karnavalas gaivina ir žmones, ir religiją, ir ideologijas, jis yra neangažuotas ir visiems atviras naujos eneregijos bei prasmių virsmo šaltinis, įvairiausių pokyčių, transformacijų versmė. Laisvo ir viešo transformacijų žaismo ypatybė yra jo veiklus, dalyvaujantis meno kūrimas, o ne šaltas stebėjimas, ne spektaklis.
Savo svarba karnavalą norėčiau palyginti su komunikaciniu veiksmu ir komunikaciniu protu. Komunikacinis veiksmas yra sfera, kurioje reiškiasi ir kinta suvokimo schemos, modeliai, pavyzdžiai, kur tarpsta grupės, visuomenės, įsivaizduojamos politinės ar kultūrinės tautos. Ir taip kalbame apie M. Bachtiną pro et contra J. Habermasą. Habermas, sekdamas T. Adorno ir H. Marcuzės kūryba, žavėdamasis W. Benjamino ir G. Bataille poetiniais ir ekscentriškais samprotavimais, siekdamas išlikti kritišku ir dialektišku (Adorno Negatyviosios dialektikos prasme), mano nuomone, neišsaugojo trapaus meniškumo ir poetiškumo žaismo. Jis pasirinko ne negatyviosios kritikos kelią, o pozityviosios, dialogiškos, hermeneutinės komunikacijos įteisinimą. Habermas, kaip ir Adorno, liko elitistas, t.y. aukštojo meno, unikalių racionalių mokslinių bei techninių sprendimų gerbėjas. Ir tuo Habermas neteko to negatyvumo žaismo, ironijos siautulio, kurio kupini Adorno kūriniai. Todėl sunku apčiuopt jo kaip filosofo ir kritikos aiškesnį santykį su gyvenimą gaivinančia žaismo, ritualo, karnavalo idėja ir praktika. Štai kodėl šiuo meniškumo, nesąmoningų asmens transformacijų požiūriu Habermas sulaukė konstruktyvios J. Ranciere ar P. Sloterdijko kritikos.
Priešingai, Bachtinas yra itin karnavališkas. Ir net jo poelgio filosofija (философия поступка) ar autoriaus ir herojaus koncepcija, dialoginė poetika yra giliai susiję su nuolatine aukščiausių ir žemiausių, rimčiausių ir juokingiausių kanonų švytuokle, šita svarbiausia karnavališkumo, nuolatinio apvertimo ir sukeitimo, funkcija. Karnavale nėra nieko to, kas yra sakoma ir rodoma, visa yra pakitę, apsivertę, išjuokta. Ritualai, liaudies apeigos, žaidimai ir su jais susiję linksmi vaidinimai neleidžia dalyviams pasilikti savimi, laužo totalumus, išjudina sustabarėjusius įsitikinimų vandenis, įgalina vaidybinį bendravimą ten, kur jo nebeliko, kur priešiškumas nutiesė savo spygliuotas vielas. Tiesa, šiandien šį šventą ir profanišką karnavališkumą siekia pavergti industrijos. Pati bažnyčia virsta konkuruojančiu su televizijos ir teatro korporacijomis demonų ir angelų fabriku. Tačiau tai nereiškia, kad to, ką gamina bažnyčia ir kūrybinės industrijos kiek pasistengus vėl nebūtų galima paversti laisvu meniniu inversijų žaismu. Juk pagaminta tiek medžiagos, tiek išteklių keisčiausioms transformacijoms.
Žinoma, komunikacinis veiksmas kaip idėja aprėpia ir karnavalą, lygiai kaip ir jo priešingybę: siaurakaktį normų vykdymą. Todėl ši sąvoka yra per daug plati ir abstrakti, kad ja ką nors tinkamai aptartume, išskyrus tai, kad nurodytume suvokimo schemų ir kategorijų, samprotavimo taisyklių priklausomybę nuo paplitusių, įsišaknijusių bendravimo būdų. Komunikacinis protas, išaugdamas iš tokios abstrakčios veiksmo teorijos virsta veikiau demokratinės valstybės biurokratijos ir piliečių ryšio tarpininku, o ne gyvu pokyčių, neadekvatumų ir alternatyvų šaltiniu.
Karnavališkumas, arba karnavalinis protas (lygintinai su P. Sloterdijko ciniškuoju protu) yra svarbi ir aktuali viešojo veiksmo dalis. Tačiau karnavalas, tai nėra vien persirengę juokdariai, kuriais šiandien plačiai naudojamasi baltosios ir juodosios propagandos ar įtikinėjimo, destrukcijos tikslais. Bendras dalyvavimas vaidinant pirmiausia yra linksmas virsmų žaismas į kurį įsitraukia daugelis asmenų ir kurio metu vyksta esmingos būtiškos (ontinės) individų (geriau kon-dividų) transformacijos. Todėl įvairiausios pilietinės viešų erdvių gynimo, miestų užėmimo (Užimk X, Occupy X) akcijos turi būti meniškos ir karnavališkos: muzikingos, dainingos, vizualinės, žaismingos – jei tik siekiama sukurti laisvą, platų, intertekstualų bendravimo lauką.
Lietuviškosios protesto akcijos yra susijusios su populiariosios kultūros menu (skandalingosios Garliavos įvykių aplinka), su šiuolaikinėmis meninėmis intervencijomis (N. Ir G. Urbonų akcijos Protesto laboratorijose bei ginant Lietuvos kino teatrą ir t.t.), pavieniais meno veiksmais (Užimk Vilnių). Vis dėlto tai netapo visuotiniu ir būtinu veiksmu integruojant poetus, įtraukiant daugiakanales naująsias medijas. Ši meniškumo tema yra svarstoma ryšium su viešąją komunikacija ir politika (A. Jokubaitis, L. Bielinis, A. Žukauskaitė ir kt.), tačiau taip ir netapo nuolatine politikos ir komunikacijos studijų praktika, o užstrigo plakato ar vienkartinio performanso pakopoje (pavyzdžiui A. Karaliaus ir D. Genio akcijos ginant kino teatrą Romuva Kaune: plakatai „žmonės su kavingais veidais“ ir susijusi muzikinė aplinka). Kai kurie menininkai, jau minėti Nomeda ir Gediminas Urbonai, pilietines menines akcijas pavertė svarbia sudėtine savo kūrybos dalimi, tačiau jų pavyzdys nevirto politikos mokslų fakultetų ar politinių bendruomenių praktika.
Kitaip tariant, komunikacinio veiksmo, kumunikacinio proto ir karnavalo bei juslumo distribucijos (J. Ranciere) jungtis Lietuvos protesto akcijose nėra akivaizdi, o atsitiktinė, esanti kažkur viešosios politikos matomuose paribiuose. O tai ir yra J. Habermaso ir M. Bachtino pokalbio stoka, kurį įgalinti, atrodo, neturėtų būti labai sudėtinga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą