Teko su EHU kolegomis diskutuoti filosofijos statusą universitetuose. Lot. Žodis status – reiškia ir dvasinę būklę, ir rangą, hierarchinę padėtį, ir bylos būklę. Šiandien statusas taip pat rodo simbolinio kapitalo turėjimą, nominacijų teisę, gebėjimą būti populiariu, kaupti vertes. Tai tapo aktualia problema visų universitetų katedroms, kasdiena daugiau įsitraukiančioms į rinką ir dažnai nesuokiančioms šio procesų pasekmių: ir gerų, ir pasibaisėtinų.
Šiuolaikinės institucijos, pavyzdžiui, universitetai, yra linkę akumuliuoti ir įtraukti į cirkuliaciją žmogiškuosius išteklius, simbolinį, kultūrinį bei finansinį kapitalą. Tuo tikslu yra kuriamos tyrinėjimų, mokslo ir studijų marketingo tarnybos, taisyklės, reikalavimai. Pavyzdžiui, filosofija, kaip ir literatūrologija ar etnologija, ar kiti socialiniai ir humanitariniai mokslai ir dvasinės praktikos yra įtraukiami į rinkos santykių aplinką. Reikalaujama kelti savo populiarumą, kurti „paklausias“ programas, siūlyti įdomius dalykus, laimėti vidinėje universiteto ir išorinėje (tarpuniversitetinėje) konkurencijoje. Visa tai dera, dažniausiai nepastebimai ir nekritiškai, prie bendros vartotojiškos visuomenės nuostatų, kur gėris yra matuojamas prekės vartojamąja ir mainomąja verte, šių verčių dialektine sąveika. Tai kur kas labiau įmantri sistema, nei sofistika, apie kurios žalą kalbėjo Sokratas, Platonas, Aristotelis, viduramžių scholastai ir kiti mąstytojai. Švietimo marketingo sistemoje dalykų svarbą ir kitą vertę lemia paklausos ir pasiūlos mechanizmai. Dėstytojams siūloma pateikti savo paskaitas, medžiagą kaip patrauklią prekę, kaip paklausius filosofinius paveikslėlius. Pasiūlą ir vartojamąją vertę atitinka vartojimo būdas: pamačiau, susižavėjau, išmečiau. Skirtingai nei tradicinės filosofijos ar psichologijos mokyklos, kurios pasižymėjo kaupiamąja ir gebėjimų lavinimo nuostata, ypatingo dvasios kelio formavimu, suvokimo būdo stiprinimu ir gilinimu, dvasios transformacijų suvokimu, šiuolaikinės studijos išsiskiria spektakliškumu. Vieni kuria vaizdingą performansą, kiti jį savitai vartoja, o po to pamiršta, išmeta kaip sudėvėtą prekę ir laukia naujo pasirodymo. Ilgainiui ir studentai išmoksta elgtis panašiai: kiekvienas pranešimas tai TV šou: trumpas pasirodymas publikai, kurią reikia tik šiam pusdieniui sužavėti. Ryt rinkos-filosofinė mašina, šis paveikslėlių fabrikas pagamins naujus gardumus ir žavesius.
Kuo sėkmingiau išorinėse rinkose universitetas platina filosofinius, psichologinius, istorinius, literatūrinius, etnologinius, sociologinius, antropologinius paveikslėlius tuo ši įstaiga laikoma geresne. Universitetai-supermarketai tapo gaminančia, prekiaujančia, įvairų kapitalą kaupiančia ir daugiausiai šiais dalykais susirūpinusia sistema. Iliuzija atsiranda, kai vienas mąstytojas galvoja apie savo dalyko turinį ir gelmę, nematydamas, kad jo mažesni ar didesni dėstymo būdo, analizės metodo, medžiagos pateikimo, skaitomos literatūros, studentų nuotaikų, administracijos reikalavimų, kolegų pritarimo ar nepritarimo sąveika jį paverčia prekybos centro agentu.
Kokia išeitis: A. Sverdiolas yra kalbėjęs apie „partizanavimą“, kaip naują filosofinės laikysenos būdą. Manau, kad tiktų ir naujoji stalkerystė: išmokti vaikščioti universitetų ir žinijos institucijų laukais, užpildytais pavojingų srovių ir vietų; taip pat tinka ir organizuoti pasipriešinimo sistemai būdai, kurie ir yra naujos socialinis-politinis filosofijos ar literatūros, kitų menų būklės supratimas.
Pirmiausiai esama situacija skatina suvokti, kad energijos ir išminties kaupimas vyksta nebūtinai simbolinių ar prekinių mainų būdais. Jau nuo seno pastebėta, kad alternatyvos mainams yra dovanojimas ir kaupimas, emanacija ir integracija, bendravimo simfonija (sąveikų sinergija) ... Energijos akumuliavimas ir dalyvavimas bendrame cirkuliacijos procese nebūtinai yra susijęs su prekiniais mainais ir šiuolaikinėmis vartojimo formomis, gali apsieiti be spektakliškumo ir imitacijų. Tai nereiškia, kad kviečiu sugriauti egzistuojančią švietimo sistemą visiškai ir grąžinti valstybinį valdymą ir paskirstymo teisę mažai grupei biurokratų.
Ilgą laiką filosofija buvo valstybinių sistemų tarnaitė: kolonijinio, hegemoninio mąstymo gamintoja, reprodukuotoja, ta, kuri užtikrino klaidingo ideologinio pasaulio suvokimo diegimą, mokymą. Filosofija, tapusi socialinės inžinerijos sraigteliu, žlugdė menininkų, kūrėjų, išradėjų mąstymą, griovė visa tai, kas yra neeuropocentriška, nesistemiška, neatitinka viešpataujančios politinės doktrinos. Tokiomis aplinkybėmis, filosofijos įsitraukimas į laisvą idėjų rinką gali būti tik sveikinamas veiksmas, įgalinęs, nors kurį laiką atsikvėpti nuo viešpataujančios politinės sistemos spaudimo. Tačiau šiandien naujosios žinių korporacijos – sudėtingi verslo ir universitetų junginiai – kelia kitą grėsmę: atnaujinamo paviršutiniškumo, regimybių reprodukavimo, paklausos ir pasiūlos santykio iliuzijos, mokyklų (senąja, tradicijos prasme) griuvimo.
Todėl svarbu, kad būtų įvairios lygiavertės alternatyvos mainų ir vartojimo akumuliacinei sistemai. Šios alternatyvos gali būti pasitelktos ir iš pasaulio istorinės patirties, ir sukurtos visiškai naujos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą