Dialektika su pavadėliu ir atvirumo nerimas: diskusija su Alvydu Jokubaičiu

                            Išklausiau Alvydo Jokubaičio pranešimą ALF 25-mečiui skirtame forume „Atkurta Lietuva - atvirėjanti, uždarėjanti?“. Manau, jo pranešimas tapo centriniu, labiausiai diskutuotu, sveikai provokuojančiu, su kuo jį nuoširdžiai sveikinu. Tie kas skaito ar klausosi A. Jokubaičio samprotavimų, suvokia: jie yra šaltiniais pagrįsti, argumentuoti, turintys savo aiškią idėją ir, bent jau pastaruosius dešimt metų, ginantys konservatyviąsias vertybes. Gal kažkada turėjęs liberaliųjų ar kairiųjų aspiracijų, šiandien jis yra vienas labiausiai argumentuotų filosofų, kuris, plačiausia prasme remiasi analitine metodologija ir gina konservatyviąją gerovės visuomenės viziją. Tačiau tie, kad suvokia analitinės ir kontinentinės filosofijos ir jų argumentų skirtumus žino: nesantarvės upė yra Hegelio filosofija arba dialektika. Kartu su Fichte ir Hegeliu dialektika darė Vokietijoje tai, ką Paryžiaus revoliucijos nuveikė Prancūzijoje. Revoliucija ir dialektika atvėrė radikalių transformacijų procesus, paaiškino istorinių trūkių ir šuolių reikšmę ir modernizacijos dinamiką. Nei politinis revoliucinis kelias, nei dialektiniai samprotavimai nepaliko galimybės trypčioti vietoje: truputį į kairę, truputį į dešinę, truputį uždariau, truputį atviriau.

                           Ir štai A. Jokubaitis, lyginamosios argumentacijos meistras, imasi dialektikos samprotavo, tam, kad suspenduotų šiaip jau analitinei filosofijai draugišką ir kairumu nepasižįmintį Karlą Popperį ir juo sekantį Gerogą Sorošą. Ir čia jis dialektiką paverčia menkaverčiu samprotavimo būdu: timpčioja "uždarumo-atvirumo" prieštaravimus už pavadėlio. Tapatybę jis apibūdina uždarumo, t.y. ribos vardu, o ne kaip bendravimą, ne kaip dialogą, ne kaip atvirumo politiką. Jis teigia:   Žodis „Lietuva“ neįsivaizduojamas be tam tikro uždarumo. Lietuviai gali būti atviri pasauliui, tačiau norėdami būti lietuviais, jie privalo turėti kažką, ko neturi kitos tautos ir visuomenės. Tas „kažkas“ neišvengiamai juos atskiria, apriboja ir uždaro“. Šiaip, žodžiai, kaip pastebi J. Habermas ir Frankfurto mokyklos tradicija[1], vardai ir reiškiniai įgyja tapatybę komunikacijos, mainų, t.y. atvėrimo, o ne apribojimo metu. Kažkas įvardija Lietuvą tik todėl, kad ši atsiveria komunikacijai, prekybai, kelionėms. Tik šio proceso metu tušti ir abstraktūs vardai įgyja ir nuolatos keičia savo turinį. Vėliau jis nuosekliai sako: „Politika neįsivaizduojama be sienų“ ir gina sienų reikšmę, nežiūrint to, kad visa ES paskutiniųjų dešimtmečių politika ir buvo sienų įveikimas, jų stumimas ir sienų atvirėjimas. Tai vis dėlto atvirėjimo ir sienų šalinimo politika ne tik įsivaizduojama, bet ji ir empiriškai vyko mažiausiai kelis dešimtmečius. Akivaizdu, kad toks sienų gynimas yra nukreiptas prieš migraciją, nenorint prisiminti, kad karo metu lietuviai taip pat buvo pabėgėliai ir tremtiniai, o ekonominio nuosmūkio metu - gerovės migrantai. ir tai ne tiki buvo ir yra normalu, bet ir yra būtina laisvos modernizacijos sąlyga. Štai kodėl kovojome už bevizius santykius ir stojome į ES.

                           Svarbiausia Hegelio dialektikos pastaba buvo: abstrakčios sąvokos įgyja konkretų turinį įveikdamos (Aufheben) savo ribotumą. Juo ir A. Jokubaičiu sekant reikėtų tarti, kad uždarumo ir atvirumo, ar centro ir periferijos ir kitos struktūrinės sąvokos savo turinį taip pat įgyja tik proceso metu. Hegelis anaiptol nemąstė, kad priešybės turi būti kvailai kartojamos, tam, kad jos veiktų. Tai atrodytų kaip beprasmis, Arūno Sverdiolo žodžiais, „vandens teliūskavimas": tai į vieną, tai į kitą. Priešybių dialektika yra atvira tam tikram tikslui, utopijai, kuri ir yra prieštaravimų energija. Tačiau A. Jokubaitis teigia priešingai: „Sovietmečio pabaigoje mus užvaldė atvirumo utopija, kuri šiandien turi būti pakeista naujais atvirumo ir uždarumo dialektikos apmąstymais“. Ši atvirumo utopija, kaip ir kitos, buvo ir yra galia keičianti režimus, santvarkas. Laisvės vizijos dėka 1918 metais vienu metu buvo atsisakyta ir rusiškojo ir vokiškojo imperializmo ir Spalio revoliucijos komunizmo, o 1988-1990 laisvės ir atvirumo utopijos vėl paskatino trūkio, šuolio, radikalaus pasirinkimo ir modernizacijos idėjas. Kodėl to turėtume atsisakyti? Tik todėl, kad konservatyvios gerovės visuomenės idėja tam prieštarauja?  Manymas, kad istorija pasibaigė, modernizacijos procesai nebeturės jokio šuolio ir trūkio formų yra svarstymas analogiškas Fukujamos liberaliąjai fantazijai apie istorijos pabaigą. 

                           Už pavadėlio tampomą ir nususintą dialektikos sampratą jis papildo radikalia reliatyvizmo kritika: „Europos Sąjungai iš utopijų pasaulio šiandien būtina sugrįžti į realybę, kur dalykai vadinami tikrais vardais. Akivaizdu, kad moralinis reliatyvizmas sunaikina atvirumo prasmę“. Neaišku kuo čia dėtas Popperis, kurio epistemologija (pažinimo teorija) remiasi hipotezių kėlimo ir klaidų verifikavimo bei falsifikavimo principais ir pasisako už argumentuotas, tačiau laikinas vertybių sistemas. Ne reliatyvizmas, o vertybinių sistemų laikinumas iki jų naujos falsifikacijos ir verifikacijos, štai kas apibūdina ir Europos Sąjungos strategiją. Aš suvokiu A. Jokubaičio argumentavimą prieš reliatyvizmą ir susijusį atvirumą, kaip kalbą, kuri gina jo, A. Jokubaičio, konservatyviasias vertybes ir susijusias tvariąsias visuomenės struktūras, pavyzdžiui šeimą, tautą ir jos valstybę: „Europa gyvena keistu metu. Santuoka ir šeima diskriminuoja labiau, negu kai kurių žmonių dvasinis skurdas.“

                           Tokiu atveju prisiminkime, kodėl gi struktūralizmas ir juo besirėmęs kolonializmas, tradicionalizmas žlugo? Kokios yra tvarių ir savo stabilumą perdėtai saugančių sistemų ydos? Vertybėmis ir susijusias įstatymais pagrįstos struktūros - ar jos būtų meninės, ar kultūrinės, ar politinės - nepakenčia jas ardančių procesų arba, jei jau tokie yra, užima gynybinę, konservatyvią poziciją. Institucijų (bažnyčios, šeimos, kalbos, tautos) tvarumo gynimas, jų kismo ribojimas yra laikomi vertinga veikla. O kadangi ginamos struktūros yra baigtinės, tai ir vertybių skaičius tokiu atveju turėtų būti aiškiai apibrėžtas. Tačiau stabilioms politinėms ir socialinėms sąrangoms grasina nevaldomi pasaulio ekonominiai, gamtiniai, migraciniai ir kiti procesai ir juos išreiškiantys įvairūs utopistai, fundamentalistai, procesų ir rinkų puoselėtojai. Nuo jų A. Jokubaitis gina ir Lietuvą, ir ES. Jis neneigia saikingos, pamatuotos modernizacijos reikšmės, ir todėl jo dialektika nėra tik „vandens teliuškavimas“, o racionalūs ir uždaras sistemas ginantys argumentai: uždariau-atviriau. Tačiau tai yra jau ne dialektika, o jos pakeitimas tuo, ką A. Jokubaitis daro geriausiai: lyginamoji argumentacija.

                           A. Jokubaičio politijnis patosas - apginti Lietuvą ir ES nuo Islamo fundamentalizmo. Fundamentalizmu aš vadinu tokį prisirišimą prie religinių, tautinių ar klasinių idealų ir teorinių, ideologinių dogmų, kuris tikėjimą savo tiesa paverčia aukščiausia dorybe. Todėl gali būti ne tik religinis ar krikščioniškas fundamentalizmas. Juo gali virsi bet kuris dogmatinis pamatiškumas, kai tikintieji savo dogmas laiko privaloma visiems kitiems asmenims santykių taisykle, kategoriniu imperatyvu. Lygiai tokiu pat fundamentalizmo šaltiniu gali tapti socialistiniai, liberalūs ar konservatyvūs teiginiai. Skiriasi tik fundamentalumo laipsnis. Manau, būtent fundamentalizmo laipsniavimas yra galimybė apginti Vakarų konservatyviasias gerovės visuomenės vertybes, nuo tokio konservatyvizmo, kurį sakosi puoselėja ir Kremliaus ideologai, ir Islamo Valstybės propagandistai ir įvairūs kiti "talibai". Tačiau tai reikštų sekti atvirėjimo idėja, ko A. Jokubaičio pranešimas nori išvengti. Nedemokratines, t.y. totalitarinės visuomenės fundamentalistai mano, kad gali būti tik viena teisinga dorovinė ir teisinė sistema, viena ideologija, vienintelis komunizmo kodeksas, katekizmas ar šariatas. Mažesni fundamentalistai sutinka su tuo, kad bendruomenės turi teisę susitarti dėl kelių, viena kitą papildančių tvarių sistemų, pavyzdžiui, dėl minimalaus kairumo ir dešinumo svyravimo, pripažindami, kad privatus ir viešieji interesai, jų santykiai ir ribos, negali būti visiems laikams apibrėžti. Taip sukuriama minimali demokratija, kuri bet kokį kėsinimąsi į save reguliuojančią uždarumo ir atvirumo sistemą, laiko nusikaltimu santvarkai. O pati santvarka ir susijęs valstybinis ar įsivaizduojamas tautos suverenumas yra laikomi aukščiausiojo gėrio prototipu, kurį tik reikėtų tobulinti. Štai kodėl jie neigia daugelį kitų atvirumo procesų, kuriuos abstrakčiai vadina - reliatyvizmu.  Tačiau, priminsiu, toks demokratinis minimalizmas ginant tvarias struktūras, yra aklas pasaulio procesams, konfliktams, lūžiams, transformacijoms, modernizacijos iššūkiams.

A.Jokubaitis priskiria K. Popperiui idėją neva jo atvira visuomenė, bent jau kaip idėja, yra begalinė ir  visaapimanti. Tačiau tai nėra teisingas Popperio ar Sorošo filosofijų aiškinimas. Priešingai, Popperis nuosekliai kritikuoja totalumo, t.y. begalybės idėją. Jis kalba ne apie begalybę, ne apie Infinitum, o apie neapibrėžtumą, t.y. Indeterminatum. Neapibrėžties principas sako, kad visos ribos, kurias nubrėžiame bus įveiktos, pašalintos dėl tam tikrų didesnių procesų. Todėl atviros visuomenės vardas reiškia ne „totalią inžineriją“, o nuolatos atveriamas apibrėžtis arba, kaip Popperis sako „dalinę inžineriją. Tačiau konservatyvi ideologija ir jos vertybės, kurias gina A. Jokubaitis, bijosi bet kokios radikalesnės raidos: šeimos instituto plėtros, bažnyčios transformacijų, masinės migracijos, kapitalo judėjimo, emocinių santykių formų plėtros. A. Jokubaitis teigia: „Popperis nepastebėjo, kad jo knygos pavadinime yra įtvirtintas prieštaravimas. Jeigu atvira visuomenė turi priešų, tai ji nėra vien tik atvira visuomenė, bet kažkieno suvokiama kaip uždaras darinys.“. Tačiau Popperis turi omenyje procesą, o ne tvarią atvirą sistemą, ne totalitarizmą. Ir kiekvienas procesas visados susiduria su tvarių sistemų ir struktūrų pasipriešinimu, taip pat ir pasipriešinimų tų, kurie gina konservatyviosios gerovės visuomenės idėją. Ir jei procesas yra ne objektyvus, o voliuntaristinis, kupinas iracionalių troškimų, struktūrinis pasipriešinimas yra gėris, kurį visai teisėtai gina tokie mąstytojai kaip A. Jokubaitis. Ir ši jų rezistencija beatodairiškai moderizacijai yra būtinas išbandymas atvirai visuomenei, be kurio ji taptų voliuntaristiniu chaosu.

---

[1] Plačiau: http://vz.lt/laisvalaikis/akiraciai/2015/12/04/apie-atvira-ir-uzdara-visuomene#ixzz3tSmrbmrW

Kaip išversti Rusijos bombas Sirijoje į diskursyvius įvykius?

I.                    Geopolitinio pažeminimo ir prisikėlimo diskursas. Bombardavimo tikslas yra parodyti, kad iš Rusijoje nuolatos, daug metų, reprodukuota žeminamųjų ir atskirtųjų savijauta pasibaigė ir dabar šalis sugrįžta į pasaulinį pripažinimą. 1991 metų kompleksai įveikti, Imperija prisikėlė. Tačiau tam įrodyti, įtvirtinti reikia numesti ir nužudyti daug iš tų, kas ne su diktatoriumi Bašaru Asadu, ir ypač svarbu naikinti ne tiek ISIS, o jankių draugus.

II.                  Bendros dvasios lauko kūrimo diskursas. Ši politinė mistika suvokiama tik Rusijoje, sakant kad Sirija jiems dvasiškai artima šalis, panašiai kaip ir teiginiai apie Aukso ordą, kaip dvasinį šiuolaikinės Rusijos šaltinį. Politinė mitologija tapo svarbia Rusijos propagandos sudėtine dalimi, didžiuoju diskursu, pakeitusiu socializmo ideologiją. SSRS dabar suvokiama ne kaip komunizmo dirbtuvė, o kaip šventa teritorija, kuri dvasiškai susijusi su Sirija. Tai tokia naujoji dvasinė mistika iš kurios kyla naujosios paraistorijos ir samprotavimai: Sirija yra senovinė žemė ir jį vieninga su mumis.

III.                Pragmatinis karo su terorizmu diskursas. Gal būt tame ir yra racionalumo grūdas. Trys tūkstančiai Rusijos ISIS karių kada nors grįš į Rusiją ir vis tieks reikės juos truškinti. Tik kažkodėl bombarduojamos ir plačios opozicijos, o ne tik ISIS taikiniai. Galiausiai galima nušauti ne vieną, o daug zuikių: įtvirtinti savo autoritetą, padėti menamam sąjungininkui, įsikišti į dujų ir naftos verslo dalybas ir prispausti savo pačių ISIS ir kitų džihadistų grupių savanorius.

IV.                Spektakliškas esamų Kremliaus, V. Putino reitingų palaikymas. Jis nuolatos remiasi vidaus ir išorės priešų naikinimu. Traukiantis iš Ukrainos ir nenorint prarasti veido buvo reikalingas kitas spektakliškas karas. Buvo pradėtas vidinis susidorojimas su konkurentais didžiaisiais oligarchais ir nomenklatūrą: Sachalino ir, svarbiausia Komi respublikos. Tačiau kova su vidiniais priešais visados pavojinga, kad represijos didina savų priešų skaičių. Todėl buvo reikalingas išorinis, kitas spektaklis.

V.                  Susitaikymo su ES galimybė: pagalba susidorojant su ISIS ir kitomis teroristinėmis grupėmis turėtų atverti europinių derybų galimybę ir paskatinti sankcijų mažinimą. Be abejonės ES ieško esminio pabėgėlių, daugiausiai iš Sirijos sprendimo ir greito karo idėja bei stabilios Asado valstybės atkūrimas atrodo turėtų padėti išspręsti problemą. Tiesa, toks sprendimas yra labai pavojingas, jei karas nepasisektų, o įtampos ir destrukcija dar labiau išaugtų. Tada rezultatai būtų priešingi laukiamiems.

VI.                Dalyvavimas karo vaizdų rinkoje, spektakliškame kraujo marketinge. Apie šią temą diskutuojama mažiausiai, nors ji yra itin opi gigantiškai Rusijos propagandos mašinai ir vaizdų gamybos industrijai. Industrija masiškai gamina populiarius vaizdus ir reikalingi šios produkcijos ištroškę vartotojai. Išdegintų smegenų masės savęs nebesuvokia jokiu kitokiu būdu, o tik per televizijos ir video reprezentacijas. Transliuojama produkcija atrodo kaip suvokimas ir tokio pakeistinio mąstymo atstovai gali atsidurti visiško nesuvokimo situacijoje, jei tik nebebus transliuojami vaizdai apie kovą su išoriniais ir vidiniais priešais, šventąsias žemes ir lyderio pergales. Nieko asmeniško, tik verslas, nieko kritiško – tik reprodukuojamas ir keičiamas spektaklis. Šiandien Sirija, Kremliaus kamerų pagalba, tapo atsinaujinusia daugiamačio veiksmo scena, kuri agresyviai veržiasi į pasaulio informacinio vartojimo pagrindinius kanalus. Tiems, kas matuojasi pasaulio lyderio žiponus ten reikia bent jau virtualiai būti ir susimokėti už filmavimą.

VII.              Nutylėtasis diskursas, kuriuo vadovaujamasi kuriant didįjį spektaklį. Pabėgėlių skausmas ir verslas pateisina dabartinius bombardavimus. Aukos ir pabėgėliai reikšmingi tik kaip atnaujinamas vaizdas: vaikų kraujo, moterų riksmo. Šiandien vaizdų industrijai visiškai nereikia demaskuoti pabėgėlių verslo, nes tai pasikėsintų į vaizdų industrijos ketinimus.  Šito spektaklio cinizmas yra toks didelis, kad pavojus kyla pačiai vaizdų santvarkai, kuri pakeitė kapitalizmą: žiaurumo vaizdų konvejerio demaskavimas gali grėsti pačiai vaizdinės eksploatacijos santvarkai. Priešingai, svarbu užtikrinti besitęsiantį spektaklišką tikrovės sudaiktinimą. Spektakliškas ko nors sudaiktinimas yra maksimalus susvetinimas, prasmės pakeitimas ir gauto rezultato demonstravimas visose įmanomose medijose bandant įteigti, kad tai ir yra tikrovė. Veikiausiai tai nėra net propaganda, nes jokios yptingos ideologinės konstrukcijos čia nerasime. Visokie politiniai mitai ir pseudoideologijos yra šalia pagrindinio srauto: aukų sudaiktinimo, bombardavimo spektaklio ir populiarių lenktynių dėl lyderystės.  Visa daroma dėl informacinio pasilinksminimo (infortiment) svetimu krauju, kurio metu kaupiama ir demonstruojama galia.     

Naujojo šaltojo karo farsas

Rugsėjo 28 d., 20:22 · Kaunas

Specialiai pasiklausiau ką tik Jungtinių Tautų sesijoje kalbėjusio Rusijos prezidento V. Putino. Klausiausi, nes norėjau girdėti Maskvos ir Vašingtono deklaruojamą "naująjį šaltąjį karą". Kalba buvo diplomatiškai labai aštri, puolanti. Tačiau turinio klišės ir opozicijų logika buvo, iš tikrųjų, pasiskolinta iš Šaltojo karo (1947-1991) laikotarpio. Sakyčiau, tai buvo daugeliu atvejų modifikuotas, laiko iššūkiams atnaujintas L. Brežnevo laikotarpio paveldas. Atnaujinimas buvo išaiškintas Maskvoje: beveidei B. Obamos kalbai buvo priešinama drąsiai kryptinga V. Putino šneka, o vietoje "sovietinių" miglotų generalinių sekretorių tribūnoje pasirodė „pasaulio lyderis“ iš Rusijos. Jo kalboje buvo deklaruota, kad pasaulius vėl įgijo pagrindines opozicijas: tarp Vašingtono ir Maskvos(-kuri-nuolatos-nurodo-į-Kiniją). Ši mažytė pataisa apie nuorodą išduoda naujojo Šaltojo karo blefą. Kitas naujosios šaltojo karo retorikos bruožas - Artimieji Rytai. Tai Sovietinės retorikos klasika: engiami arabai ... Tik dabar sakoma: JAV ir Vakarų šalys nepasimokė iš SSRS klaidų, kai ši „eksportavo revoliucijas“ ir jau patys eksportuodami demokratines revoliucijas sužlugdė Šiaurės Afrikos šalis, Iraką ir Siriją. Tačiau Kremlius grįžta į žaidimą ir dabar Vakarai, JAV kviečiami pripažinti „teisėtos“ Sirijos, Bašaro Asado valdžią. Sirijos vaidmuo V.Putino pranešimui - milžiniškas ir sukurtas per dvi savaites. Pasaulis turėjo išgirsti ir suvokti, kad Sirijoje, o iš esmės iki Bagdado, tėra tik dvi valdžios: teisėta Asado ir kurdų. Kitos valdžios nėra, o tik chaosas, pabėgėliai, grėsmė Europai. Tiesa, dar yra teroristinė Islamo valstybė - JAV veiksmų pasekmė.

Manau, kad už visos šios geopolitinės dėlionės yra slepiama modifikuota Šaltojo karo retorika ir jos ypatybė: „Įgalioti karai“ (Proxy wars). Kažkuri šalis yra įgaliojama kautis su JAV kėslais, pavyzdžiui, B. Asadas ir tam gauna esmingą paramą, net jei pralaimės. O Maskva kviečia deryboms. Jei nepasiseka ši partija, tada pradedamas kitas „įgaliotas“ karas ir taip iki begalybės, kol baigsis vieno iš įgaliojančių, rėmėjų ištekliai. Įgaliotus hibridinius karus lydi melas ir slėpimas: Ukrainoje vyksta pilietinis karas, kurį pažadino JAV ir Vakarai, kaip ir kitas pasaulio blogybes. Kremlius žaidžia pavojingą žaidimą. Tas pakankamai aišku tiems, kas studijuoja Šaltojo karo turtingą paveldą. Šaltojo karo istorija sufleruoja, Rusija tiesiog neturi tiek išteklių, kad galėtų būti rimtu dalyviu sekinančiuose "įgaliotų karų" maratonuose, plėtojant susijusią „taikos“ propagandą ir masyvias spektakliškas pagalbos akcijas. Apie propagandą. Šaltojo karo retorika abiejose pusėse buvo: demokratija, tvirta tvarka, tarptautiniai susitarimai, taikos misijos, prievarta tvarkai ... Nesuklyskite klausydami. V. Putinas perskaitė tai, ką galėjo patarti Rusijos Šaltojo karo specialistai. Kiek jiems metų dabar? Ar jie visi gerai suvokia ir vertina naujųjų medijų, Trečiojo pasaulio ir Kinijos pokyčius? Kitu atveju buvo prasilenkta su laiku ir pranešimas perskaitytas XX amžiaus vidurio klausytojams.

Aukos savivaizda ir demokratinis bendradarbiavimas su Rusija I dalis

 Ar gali žmonės, giliai mylintys ir globojantys savo „aukos“ savimonę būti demokratinių procesų aktyviu dalyviu? Ką reiškia saugoti savo viktimizuotą savimonę ir kuo tai pasireiškia šiandien? Kaip tai trukdo plėtoti laisvę ir įvairovę Lietuvoje ir Rusijoje?

Dažniausi įžeisti, aukos (viktimizacijos) sindromo veikiami žmonės yra linkę kurti uždaras panašių į save bendruomenes ir prašyti, reikalauti aukos, bausmės, jų geismo patenkinimo. Tokios bendruomenės būna gana uždaros komunikaciniu požiūriu ir nemėgsta kritikos. Kita vertus, žmonės, kurie nebendradarbiauja, o tik mąsto apie savo kaimyno blogąsias išmonės, galiausiai nebesuvaldo vaizduotės. Tada gimsta geismo, vaizduotės monstrai. Vizualiai tai realizuojama foto montažo pagalba: visur pridedama Stalinio paveikslų, aukų Sibiro platumose, alinančių statybų ir dirbtinio entuziazmo nuotraukų. Kitaip tariant, savo vaizduotės monstrai yra iliustruojami Sovietinės propagandos vaizdais. Kremlinai ir rusofobai šiuo požiūriu truputį supanašėjo, atsidūrė vienoje linijoje, tik priešinguose poliuose. Kremliaus valdomos žiniasklaidos mašinos ir fabrikai gimdo, be perstojo, JAV, Baltijos šalių ir Lenkijos monstrus. Ir kuo mažiau piliečiai tarpkultūriškai bendrauja, tuo daugiau monstrų pagaminama, tuo lengviau pindosų, geiropiečių ir labasų vaizdai keičiasi . Panašiai kartais elgiamasi ir Lietuvoje: vietoje įvairių tarpkultūrinių pokalbių, kurie riboja pasipūtusio ir tūžmingo baikštuolio vaizduotę, mėgaujamasi savo, kaip galimos aukos vaidmeniu: kaltinti Budelį. Tokiu atveju, ilgainiui, turėti Budelį pašonėje, tampa gyvenimo poreikiu ...  Šiandieninė rusofobija keistai susilieja su 90-ųjų kilmės uždara aukos savimone, o emocinę Sovietinės tragedijos vaizduotę sulieja su galimais naujų kančių įsivaizdavimais. Vis dėlto agresyvi ir puolanti uždara vaizduotė (Kremliaus) ir aukos uždara vaizduotė (rusofobiškos Lietuvos) – gimdo skirtingo tipo monstrus. Kremlino vaizduotė pateikia: Rusija yra Vaduotojas, o lietuvio rusofobo akyse ji yra Budelis. Kremlino vaizduotėje lietuvis yra nuo-žagrės suvedžiotas fašistas, o sau LT rusofobai yra aukos, kurioms reikia atpirkimo. A. Greimo metodu sukurtas monstrų semiotinis kvadratas atrodytų taip:

                                            

 

Vaduotojas laisvina aukas ir todėl tos, nors ir mena Budelį, vis dėlto, bet kada gali apversti santikį ir vėl jį matyti kaip Vaduotoją, ko tas ir tikisi. Priešingai Budelis mano, kad baudžia kaimiečius fašistus. Priešingai sindromo timpčiojami rusofobai ... yra pakilę kovai su Budeliu, jo baisiuoju Leviatanu. Šiame monstrų kvadrate nėra tų demokratijos veikėjų, atviros, derybinės, kupinos alternatyvų demokratijos atstovų.

Viktimizacija (vaizdavimasis auka) Lietuvoje buvo itin ryški po 1990 metų, apie ką plačiai kalbėjo to laiko Lietuvos sociologai ir socialinės filosofijos, kritikos atstovai, šiandien subrandino savo pasekmes. Po 1990 metų buvo madinga save rodyti sovietinio režimo aukomis, skelbti apie savo giminės traumas, kančios kelius tremtyje ar Lietuvoje, šachtose ar kolchozuose. Pagrindinis teiginys: naciai, komunistai – jie buvo visa kuo kalti. Kaltės perkėlimas vaizduojamiems budeliams iš dalies pakeičia savo, kaip aktyvaus piliečio atsakomybės mąstymą, buvusių bei galimų veiklų suvokimą. Tai toks psichinis fintas: savo problemą pakeisti kito baubu. Aš auka, nes Kitas yra visados Budelis. Ir kuo labiau jis „Visados“, tuo didesnė palaima būti Visados auka. Aukos ir budelio geismą patenkina diskomunikacija: nuolatinis ryšio nutraukimas. Ko nors paklausiama, pasakoma ir tuoj pat įžeidžiama, pranešama apie bendravimo negalimybę su Pabaisomis ir todėl savo aukos ar vaduotojo vaidmens ir savijautos pateisinimą. Diskomunikacija yra specifinis šiuolaikinės visuomenės reiškinys, kai tik vaizduojami kontaktai. Tokio bendravimo rodymas yra reikšmingas „tikrovės“ įrodymo būdas. Kuo labiau įsižeidžiama, tuo „tikriau“ yra.

Tada, vietoje to, kad organizuoti pokalbius su priimtinais partneriais Rusijoje ar Baltarusijoje, Lenkijoje, vietoje to, kad aktyviai bendradarbiauti su kitokių nuomonių ir pažiūrų žmonėmis ir keisti savo stabus ir redaguoti įsitikinimus, pučiami monstrų burbulai. O kas nesugeba tokių kvadratinių burbulų pusti, tie perka žiniasklaidos platinamus. Nusiperki monstrą, kvadratinį burbulą ir gerai: aukos geismas patenkintas, vėl supratai, kad Rusija kalta, o Lenkija klastinga ... ir Gelbėtojas taip pat patenkintas: „nuo žagrės fašistai“ juos dar kartą įteisino.

Tačiau Rusija, Baltarusija, Lenkija – laibai įvairios, kupinos opozicijų šalys. Kiekviena jų sąlygoja kitokį pagal formą ir laiką pilietinį bendradarbiavimą. Vieną tokių galimybių dovanoja demokratinės Rusijos ir Baltarusijos opozicijos migracija, jų buvimas Baltijos ir kito pasaulio šalyse. Pasaulio rusai yra labai skirtingi ir kai kurie jų aktyviai kuria kitokią Rusiją. Tačiau nepainiokime jų su Kremliaus „Rusų pasauliu“ (“Russkij mir“). Kodėl demokratijai ir po pasaulį pasklidusiai Rusijos opozicijai nepadėti, turint omenyje, kad jie nori su mumis bendradarbiauti ir diskutuoti? Tačiau tokia pagalba yra aiškiai susieta su sąlyga: mes būsime atviri jų juokui iš mūsų pačių sukurtų, gaminamų, platinamų monstrų, stereotipinių klišių, leisime mums kartu sugriauti monstrų semiotinį kvadratą.

Vilniuje formuojasi du rusų ir baltarusių opozicijos veiklos centrai, kuriems taip pat yra iššūkis bendradarbiauti. Juk Rusijoje pamėgtas gudraus ir kieto „Batkos“ vaizdas yra gajus ir opozicijos tekstuose, vadinasi, ir būdingas jų mąstymui. Atitinkamai, Baltarusijos opozicija, kaip ir rusofobiški herojai Lietuvoje, pilna savo haliucinacijų apie Rusijos ar savo pačių para-istoriją. Visi atviri pokalbiai yra sunkūs, tačiau tik taip gimsta bendras viešas komunikacinis protas, kuris ir sąlygoja bendrus politinius veiksmus ir atvirą demokratizaciją. Todėl įveikti savo ir kitų menkinančius prietarus yra būtina sąlyga suvokti, kaip ir kas gali aktyviai plėtoti demokratiją Vidurio-Rytų Europoje.    

Rusijos opozicijos centrų formavimąsi užsienyje ir Lietuvoje lemia daug faktorių: Lietuvos rusų demokratiškumas ir oponavimas Kremliaus politikai, Maskvos „Bolotnajos“ aktyvistų, verslo atstovų ir imigracija, demokratinės opozicijos tarptautinių komunikacijos centrų formavimasis, bendradarbiavimas su kitomis demokratinėmis opozicijomis, pirmiausiai su Baltarusijos.  Visa tai yra pakankamai svarbus pagrindas, kad jų dėka ir kartu su jais aktyvų Lietuvos piliečiai bendrautų ir plėstų atvirą visuomenę Rusijoje, net jei ji nesutampa su mūsų vaizduotės monstrais ir juo labiau, jei nesutampa. Viena tokių Rusijos opozicijos grandžių Lietuvoje yra visuomeninio demokratinio judėjimo „Solidarumas“ (ОДД Солидарность) veikėjai Vilniuje.  

UŽKRĖSTAS PROTAS IR „PRIGIMTINĖ MEILĖ“ VALSTYBEI

                      Kalbu apie melagingais pasakojimas (feikais) ir propagandų nuolaužomis užkrėstą komunikacinį protą, o ne apie pažinimo spragas, ne apie struktūrines sąmoningumo ydas. Apie tai, kad mūsų pažinimas ribotas, o klaidos yra neišvengiamos ir yra įaustos į žmonių gyvenimą kalbėjo daugelis filosofų. Kitas dalykas yra propaganda ir jos paliekamas užkrato mastas. Mūsų bendravimas, komunikacija priklauso nuo daugelio žiniasklaidos pranešimų ir kitų šaltinių ir tiesiogiai įtakoja mūsų protą. Aš laikausi silpnojo transcendentalizmo nuostatos, kuri derina ir mūsų asmeninių patirčių plėtrą (monadologija) ir išorinių pranešimų, konstruktyvizmo įtaką. Remiantis šiuo požiūriu tvirtintina, kad mūsų protas yra kupinas ne tik savų „keistenybių“, bet ir nuolatos veikiamas masės nusėdusių ir dar audrinamų melagingų ar iš dalies melagingų pranešimų.

Remiantis pastarųjų kelių metų analize ir ryšium su Rusijos-Ukrainos informaciniu karu, kuris įgauna vis labiau globalų mastą, galima tvirtinti, kad   visa mūs komunikacijos erdvė šiuo metu yra užteršta propaganda. Tai atsitiko ne tik dėl sąmoningo melo ar mobilizacinių siekių, bet ir dėl įvykių sudėtingumo ir jų procesualumo, skirtingo vieno ir to paties reiškinio aiškinimo, dėl nepatvirtintų gandų platinimo.  O komunikacinio mąstymo ekologija yra tik geidžiamybė, kurios, neišvengiamai, turėsime siekti. Visuotinis propagandinis užkratas kyla dėl kelių skirtingų priežasčių:

1)      Dėl sąmoningos vidinės propagandos, kuri laikoma savų idealų ir tikslų skatinimu, savu, priimtinu solidarumu, vienybe ir mobilizacija. Tokiems mobilizuojantiems įtikinėjimo šaltiniams priklauso nemažas kiekis valstybės pareigūnų pasisakymų ir juos platinanti žiniasklaida. Pavyzdžiui, 2015 metų metinis LT Prezidentės D. Grybauskaitės pranešimas Seimui.  Šiame ir kituose pranešimuose ji ne tik parodė Rusiją kaip agresorę, bet ir pabrėžia Lietuvos gynimo pareigą, deklaruoja augančią tautos vienybę ir teigia: „Mūsų meilė Lietuvai yra prigimtinė“. Paskutinis sakinys turėtų būti ne teiginys, o šūkis, lozungas, kurio intensyvumas ir logika negali būti diskutuojami. Šūkių analizė juos akimirksniu griauna, nes emociniai kvietimai nėra analitiniai teiginiai ar kokiais nors duomenimis patvirtintos išvados. Todėl oponento pasirinkimas yra arba sugriauti emocinį šūkį, arba juo sekti, arba analizuoti jo prielaidas, pasekmes ir kt.

2)      Dėl sąmoningos išorinės propagandos. Apie šį komunikacinio proto užterštumo šaltinį nereikia daug kalbėti. Jis aptariamas nuolatos. Tačiau be reikalo nurodoma vien į Rusiją, į Kremlių. Vis didesni kiekiai propagandos atkeliauja ir iš kitų šalių, įskaitant Ukrainą, kurios medijos sąmoningai dalyvauja įtikinėjimo kare. Tačiau propagandinis užterštumas plinta ir iš JAV, ir Briuselio. Ir tai yra neišvengiama, nes kiekviena valstybė pagal santvarką gina savo vertybes ir normas, atstovauja laimėjusius idealus.

3)      Dėl plačiai dauginamų ir platinamų melagingų pranešimų, kuriais yra susidomėjusios visos komercinės medijos, bandančios žūt būt patraukti dėmesį ir įnirtingai besikaunančios konkurencijos okeane. Būtent šis, komercinis emocinių ir propagandinių pranešimų dauginimas labiausiai užteršia viešą komunikacinį protą ir pirmiausiai turint omenyje faktų ir šaltinių patikrinimo negalimybę.

Pavyzdžiui, keliuose „Novorosijos“ ir Ukrainos laikraščiuose perskaičiau apie paradoksą: kai kurie neturtingi Rusijos gyventojai persikelia į separatistų valdomą Donecko sritį, tikėdamiesi humanitarinės pagalbos, pigių ar nemokamų butų. Pasirodė, kad labai įdomus reiškinys, jį paplatinau ir, žinoma, buvau apkaltintas propaganda. Akivaizdu, kad nei patvirtinti, nei paneigti šios informacijos negalėjau: kažkas pabėgo, kažkas grįžo, vyksta ekonominiai mainai su Rusija, visokie sukčiai atvažiuoja ir išvažiuoja, ir ne tik iš Rusijos, bet ir Ukrainos. Papasakoti neutraliai ar sociologiškai, antropologiškai aprašyti reiškinio – nėra galimybių. Todėl tenka naudotis „užteršto proto“ situacija. Dauguma Lietuvos žiniasklaidos pranešimų apie Donbaso regioną yra apkrėsti, užteršti. Tačiau tai nereiškia, kad jie nieko verti. Tiesiog, kitokie nebeįmanomi. 2015 metų birželio 3 dieną separatistų pajėgos atakavo Marjinkos  miestelį (priemiestis prie Donecko). Specialiai tikrinau visus Novorosijos ir Ukrainos pranešimus šia tema Facebook ir Twitter. Vieną ir tą pačią minutę buvo rašoma: separatistai užėmė miestą ir separatistai buvo atmušti; ukrainiečiai išlaikė savo pozicijas ir ukrainiečiai prarado keletą gyvenviečių. Tikėtina, kad beveik visi prieštaringi pranešimai buvo tiesa, nes skirtingi asmenys tą pačią situaciją ir rezultatą laiko ir erdvės požiūriu aiškino skirtingai. Taigi, komunikacinis viešojo proto užterštumas yra neišvengiamas ir su tuo tenka taikytis, kaip su oro ar vandens užteršimu.

Užkrėstas komunikacinis ir individualus protas jau nebegali kalbėti be melagingos informacijos ir tai jau yra struktūrinis dalykas, savotiška, neišvengiama, objektyvi komunikacinė nuosėda. Todėl kalbėti apie propagandos uždraudimą nebetenka, o tik apie jos kontrolę ir racionalų ribojimą, taip pat ir apie emocijų ribojimą. Prezidentės pranešimas baigiasi frazėmis: „Mūsų meilė Lietuvai yra prigimtinė. /Mūsų patirtį perima Lietuvos vaikai. /Gyvenkime ir dirbkime taip, kad neišduotume šios, mums patikėtos trispalvės apyrankės. / Ir jie matys savo ateitį Lietuvoje. / Ačiū visiems, kurie šią pareigą girdite širdimi“ (Pasvirbrūkšniai  nurodo naujas eilutes).  Visi sakiniai labai emocingi ir atspindi jos, Prezidentės ir jos komandos tikėjimą bei Vietųjų ryšių technologijas. Ir viena ir kita Prezidento pranešimui yra būtina. Tačiau, kaip minėjau, tai nėra nei faktai, nei tikėjimas tuo, kad tai yra tiesa, o tik viltis ir charizma.

Vis dėlto ne tik emocinė mobilizacija ir širdingi, tačiau su mokslu nesusiję, šūkiai veikia komunikacinį protą. Didžiausia problema yra masinis iš dalies melagingų pranešimų platinimas. Jų masė sukuria naują komunikacinę-ekologinę aplinką. Tik bendras jos, kaip problemos pripažinimas, šiandien gali tapti sėkmingų derybų rezultatu.

Kokia tada galėtų būti propagandos stabdymo nuostata. Dažniausiai valstybinės įstaigos pasirenka savų idealų aktyvų platinimą, dezinformacijos paneigimą arba simetrinę kontrpropagandą arba plečia, nesąmoningai, foninį užterštumą.  Tačiau reta kuri svarsto komunikacinio užterštumo kontrolės klausimą. Jis reikštų bandymą ištirti, įvardyti, kokiu mastu mūsų viešoji diskusija yra galimai užkrėsta pageidautinais ir nepageidautinais klaidingais pranešimais ir skelbi visuomenei užterštumo tipologiją ir prognostiką. Tokia užterštumo indeksacija padėtų mums įvardyti priemones kritiniam mąstymui plėtoti tam tikrose srityse, o ne sutelktinai tik prieš vieną šalį ar asmenų grupę.