2016 m. liepos 26 d., antradienis

Pažangos galimybių nelygybė ir švietimo pasiekimų kultas


Lietuvos švietimo sistema vis labiau vystosi pagal neoliberalizmo klasikinę kreivę: augant pasiekimų ir išskirtinės pažangos kultui, daugėja atsilikusių mokyklų, byrančių universitetų, auga mažesnių galimybių arba didesnės atskirties visuomenės grupės. Nemanau, kad tai yra Didžiojo pasitraukimo iš Lietuvos priežastis (būtų demagogiška ir populistiška tai teigti apie sudėtingą procesą), bet reiškiniai yra tarpusavyje susiję. Atsilikėliai galiausiai yra priskiriami „gyviems lavonams“(sekant Delfi išplatinta metafora), taip dar ciniškai skatinant atskirties didėjimą. Naujoji atskirtis yra nelygybė siekiant pažangos. Ji atrodo taip: augant šansams ir pažangai vienų, smarkiai mažėja galimybės ir realūs pasiekimai kitų. Dėl šios priežasties, ilgainiui, pradeda augti pirmiau, vidinė kolonizacija, kai pažangieji "tėvai" imasi vadovauti "atsilikusiais "vaikais", o vėliau, kaip atsakas tokiam žeminimui, kaip pasipriešinimas pradeda augti ne tik emigracija, bet ir ciniška savęs barbarizacija, kurios ryškėja populistinio protofašizmo nuotaikos.
Atsilikimą lemia daugelis priežasčių: kad tu ne sostinėje, kad rajonuose nebeliko vaikų (demografinis mažėjimas), kad savivaldybė ir valstybė nebeturi savo įstaigoms pinigų, kad švietimo įstaigų administracija nepažangi, kad neremia reikalingų partijų, kad klesti senosios, nepažangios, kartos solidarumas ... Nesvarbu, koks yra atsilikimą lemiančių priežasčių rinkinys. Faktas yra tas, kad pamažu šios institucijos, o su jais vaikai, studentai ir regionai yra įtraukiami į augančios atskirties ratus, sekinimo procesus, į nykimą ir socialinę-kultūrinę eroziją. Taip iš pakraščių dūla ir yra valstybė. Ji nyksta ir kitaip: išretėja dėl išvykimo, susensta ir byra. Tačiau atskirtis yra sudėtinė didžiojo nyksmo dalis, o atskirties pagrindas - panieka, orumo žeminimas, lygių galimybių nebuvimas, įtraukties mechanizmų stoka arba jų neveikimas. Tai, kad įvairūs socialinės atskirties procesai veikia Lietuvos visuomenę žinoma ir diskutuojama seniai. Netgi yra kuriamos įvairios susijusios programos: įvairių vaikų namų ir internatų mažinimo ir įtraukimo į šeimas, neįgaliųjų integracijos, smurto mažinimo mokyklose, kai kurie regionų paramos projektai ... Tačiau visi matome - to nepakanka ir atskirties socialiniai, politiniai, ekonominiai, kultūriniai mechanizmai veikia žymiai galingiau nei silpnos įgalinimo ir įtraukimo, lygių pažangos galimybių pastangos.
Daugelis Lietuvos mokslininkų lietuvišką socialinę-politinę sistemą apibūdina kaip neoliberalią su gausiu ir besiplečiančių valstybės aparatu: Vytautas Rubavičius, Skaidra Trilupaitytė, Andrius Bielskis, Kasparas Pocius ir kiti. Neoliberalizmas nereiškia laisvos rinkos ir todėl, kai girdime kraštutinių liberalų aimanavimą, kad Lietuvoje rinka, taip pat ir švietimo, nėra laisva ir kad tenka ilgai dirbti ir atidavinėti duoklę valstybei, susidarome klaidingą nuomonę, kad nėra ir neoliberalizmo. Tačiau situacija yra priešinga, laisvos konkurencijos suvaržymas naujojo monopolizmo priemonėmis tik slepia priešingą tendenciją: šiuolaikinės didžiosios korporacijos ir įtakingiausios įstaigos yra linkusios suaugti su valstybe ir kurti naują santvarką ir ideologiją. Mokestinė nelaisvė, kurią kartais taip pabrėžia Laisvosios rinkos institutas, yra paslėpta duoklė valdininkams už privilegijuotą teisę įtakoti pažangą ir pasiekimų klasifikacijas. Neoliberalizmas reiškia: didžiųjų korporacijų, įskaitant didžiuosius universitetus, ir valdininkijos augančią sanglaudą, finansinių ir kitokių konkurencinių pasiekimų kultą ir biurokratų skaičiaus augimą. Iš čia kyla ir individalių subjektų motyvacija: dirbti didžiausiosiose korporacijose, gauti valstybės užsakymus, įsilieti į valdininkų armiją ir tai laikoma protingu gyvenimo būdu. O kas į jį neįtraukiamas - pakliūna į antrarūšių fabrikus ir į atskirties ratus. Kaip atsakas, kas diena reklamuojami pasiekimai, pažangos spektakliai po kurio laiko sukuria „apačios cinizmą“ - nepakantą valstybės kviečiamai modernizacijai ir plėtrai. Barbariškasis cinizmas yra atsakas neoliberalizmo pasiekimų kultui. Ir tai, ilgainiui, populistinio proto-fašizmo pavidalu grįžta kaip bumerangas.  O tai, kad pažangos klasė bando atsipirkti pašalpų skyrimu barbarizuojamai daugumai anaiptol nerodo nei bendradarbiavimo, nei pagarbos ir orumo. Pačios savaime šelpimo programos nuolatos pabrėžia asmens pažeminimą, todėl apgaudinėti gaunant pašalpas, ciniškai meluoti - yra ciniško ir barbariško atsako būdas. Šios ciniškosios barbariizacijos nuotakos skverbiasi į "atsilikusiųjų" mokyklas ir kolegijas, į visuomenės grupes taip žadant ir ateityje populistinio protofašizmo grėsmę valstybei.
Tarptautinės naujosios kairės, jų skėtinės organizacijos ir autonomizmo idealai, mažai ką bendro turi su klasikiniu marksistiniu socializmu ir proletariato diktatūros idėja, o daugiau kalba apie lygias galimybes ir įgalinimą, įtraukimą, daugybės skirtingų grupių kooperaciją. Lietuvos socialdemokratija yra pakankamai toli tarptautinės naujosios kairės idealų ir saviorganizacijos principų ir su dideliu atsargumu, nes skausmu žiūri į įvairias įtraukties ir įgalinimo programas, ypatingai, kai tam pasiekti reikalinga pozityvi diskriminacija. Tačiau tokių socialiai irstančių ir griūvančių šalių kaip Lietuva atstatymui, įgalinimui rinkos mechanizmai yra netinkami. Būtina imtis socialinių ir kultūrinių įgalinimo veiksmų, reikalui esant taikant pozityvios diskriminacijos priemones.
Socialinio teisingumo švietimo srityje idėja yra paprasta: kiekvienas turi turėti realias lygias galimybes lavintis ir siekti pažangos. Realios lygios galimybės dažniausiai reiškia pozityvios diskriminacijos buvimą. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse, mergaičių, kitų rasių ar tautybių lygios galimybės užtikrinamos suteikiant didesnes kvotas ar nuolatos tikrinant, kad darbo vietose neatsirastų nematomos sienos ir lubos moterims ar seksualinių mažumų atstovams, kas itin dažnai nutinka tradicinėse, baltojo vyro dominavimo sistemose. Tačiau neoliberalizmas sukuria kitokią - pažangos nelygybę, kuri yra pagrįsta ne odos spalva ir ne lytimi, o pasiekimų sistemos prieinamumu išskirtinėms šeimoms, valdininkijai ar kapitalo turėtojams. Taip gimsta neoliberali meritokratinė (merit - uždirbu, pasiekiu, kratos - valdžia) sistema. Realiai įtraukti į pasiekimų ir pažangos sistemą ir tam įgalinti asmenys įgyja didelį pranašumą lyginant su neįtrauktais, kurie greitai pakliūna į atskirties sistemas. Naujoji atskirtis yra atskirtis nuo pažangos, nuo galimybių. Tai yra vidinė šalies kolonizacija, kai centras kolonizuoja provincijas, o gabiausi - atsilikusius. Tai yra socialinės ir kultūrinės negalės skiepijimas ir jos plėtra, tai yra stiklinės lubos ir sienos daugumos progresui.
Pažangos nelygybė reiškia, kad mokyklų ir universitetų sistemoje blogai veikia ar neveikia įtraukties, įgalinimo mechanizmai ir technologijos, nėra preventuojama atskirtis nuo pažangos. Lygios galimybės reiškia ne rezultatų lygybę, o lygią galimybę jų siekti. Ir tai yra ne abstrakti galimybė, o būtent įgalinimas ir įtraukimas. O neoliberalizmas veikia priešingai ir skatina pasiekimų ir išskirtinumo kultą: geriausių mokyklų dar didesnę pažangą ir didžiausių universitetų dar spartesnę plėtrą. Labai dažnai yra painiojami: būtinas mokslo raidai gebėjimų kaupimas su lygių galimybių sistema. O įgalinimas neretai paneigiamas skatinant pasiekimų konkurenciją. Tokiu atveju, silpnų mokyklų mokiniai turės dar mažiau galimybių, o regionai dar labiau atsiliks. Neoliberalizmas ir jo remiamas valstybės aparatas negailestingai išstumia už borto vis daugiau žmonių, nes tai paneigtų pirmaujančių, daugiausiai pasiekimų turinčių privilegijas. Tokiu būdu yra didinama socialinė pažangos atskirtis, skatinama socialinių klasių nepakanta viena kitai ir atskirtųjų nepasitenkinimas savo valstybe. Labiausiai pažengę ir taip įsilieja į tarptautinius tinklus ir, pasitaikius galimybei išvyksta, o atstumtieji ir žeminamieji - išvyksta ieškoti laimės arba tampa ciniškais barbarais sistemai.
Atrodo, kas čia blogo, kad vieni universitetai ir jų geriausi absolventai vis labiau žibės pasaulyje, o kitas aukštąsias mokyklas reikia įtraukti į rinkos konkurenciją, kur pasiekimų ir pažangos logika juos galiausiai sumindžios ir tada beliks tik uždaryti. Tuo tikslu yra remiamasi sau palankia statistika, kiek universitetų arba išsilavinusių žmonių kai kuriose šalyse yra. Ši statistika neturi nieko bendra su įgalinimo ir įtraukties analize, lygiai kaip ir neketinu ginti Lietuvos atsilukusių universitetų administravimo.
Apgailėtinai mažas švietimo finansavimas ir milžiniška biurokratinė švietimo armija, nuolatinis sekimas ir kontrolė, kuriai išleidžiama vis daugiau pinigų, paverčia Lietuvos švietimo sistemą itin neefektyvia, o rezultatų kultas yra vienintelis būdas pasiteisinti valdininkų armijai ir bent kiek užtikrinti neoliberalizmo poreikius.  Blogėjant švietimo rezultatams Lietuvoje didinama visokiausių stebėtojų ir kontrolierių armija ir dar daugiau reikalaujama lėšų ir reitingų. O kai tokia pirmaujanti mokykla ar universitetas, programa atsiranda, jie yra pateikiami, kaip sektinas pažangos pavyzdys, taip užvedant ir paleidžiant atskirties mašiną. Tokiu atveju mažesnių galimybių mokiniui ir studentui atsiranda vis mažiau galimybių augti ir keistis. Atrodo, tokia sistema vienu metu turėtų griūti dėl savo neefektyvumo. Tačiau, blogą švietimą gali iš dalies kompensuoti užsienio universitetai, ypatingai tie, kurie taip pat vadovaujasi neoliberalia švietimo logika ir svajone, kad pasaulį valdys meritokratai - didžiausių pasiekimų turėtojai. Kritikai pastebi, kad tarptautinė meritokratinė sistema pati sudaro pasiekimų rodiklius ir juos klasifikuoja, pagal didžiausių tarptautinių korporacijų raidos logiką ir poreikius. Pasiekimų rodiklių kultas pamažu pradeda lemti mokslo raidą, kuris pradeda veikti ne kaip euristinis racionalumas, o kaip rodiklių kaupimas, ne kaip savikritika, o kaip atmetimo mašina. Valstybė imasi reguliuoti pasiekimų rodiklius, kritiškai neanalizuodama nei jų kilmės, nei funkcijų. Todėl ir vyrauja nekritinis noras pataikauti didžiosioms tarptautinėms ir globalinėms pažangos doktrinoms, kurios slepia augančias pasaulio įtampas ir karus. 

Kokie yra galimi įgalinimo, įtraukties būdai jei „gyvų lavonų“ (Delfi metafora) administracijos ir pedagogai neturi gebėjimų ir pakankamų norų keistis? Socialinis ir švietimo įgalinimas nėra maloni ir džiaugsmą kelianti procedūra, o nušalinimas tų, kurie trukdo įtraukties ir lygių galimybių sistemai veikti. Lygios galimybės yra skirtos ne universitetui ir mokyklai, o studentui, mokiniui, pedagogui, mokslininkui. Jie turi turėti vienodus šansus klausytis geriausių profesorių, gauti labiausiai kvalifikuotas konsultacijas ar prieigas. Žinoma, neretai, toks įgalinimas virsta vakarietiškumo pamėgžiojimu, mimikrija, kaip taikliai pastebi Rasa Baločkaitė, ir net komiška, juokinga. Tačiau, šiam dalykui priešnuodis yra laisva socialoinė ir politinė kritika. Jei universitetas negali suteikti ir įgyvendinti lygios pažangos ir inovacijų, to miesto švietimo sfera turi būti įgalinama, pavyzdžiui, stipendijomis vyksti studijuoti į kitus centrinius universitetus, arba stipendijomis į regionus grįžtantiems absolventams, arba specialiu kviestinių profesorių finansavimu regioniniuose universitetuose, arba bendrų su centriniais universitetais programų ir tinklų kūrimu, finansiškai skatinant geriausius pasiekimus turinčių profesorius vykti dėstyti savo kursus į provincijos universitetus, kolegijas ir mokyklas ... Pozityvi diskriminacija reikštų, kad geriausiuose šalies universitetuose tam tikras gerai finansuojamų vietų skaičius, bendrabučiai būtų skirti tik atokių miestų ir kaimų mokyklų abiturientams. Aktyvi studentų ir mokinių įgalinimo ir įtraukimo politika padėtų įveikti atskirties mechanizmus ir šis veiksmas tiesiogiai nėra susijęs su atsiliekančių universitetų administracijos gelbėjimu. 

2016 m. liepos 22 d., penktadienis

DIDYSIS POKEMONAS



 DIDYSIS POKEMONAS 

Šiandien pokemonus matome tik per „išmintingo“ telefono ekraną. Telefono kamera tampa platesne, svarbesne, tikresne akimi, nei mūsų žlibės. Pokemon Go personažai pamažu įgyja ir kopia intelektinio savarankiškumo laiptais, panašiai kaip šiuolaikiniuose kompiuteriniuose žaidimuose. Netrukus su jais jau galėsime kalbėtis, ir vėl, tik „supratingo“ telefono, ar jį atstojančių akinių, šalmų pagalba. Galiausiai pasirodys drakonai ir demonai, kurių pilna kompiuteriniuose žaidimuose. Su jais taip pat kalbėsime ir jie taip pat bus žudomi. Pokemonais bus apkibę tautos paminklai ir drakonai puotaus prie prezidentūros. Iškils klausimas, kodėl nekaltas šlapinimasis viešose vietose yra nusikaltimas, o pokemonų demonų orgijos – ne? Bus žudomi patys išmintingiausi mūsų, tačiau jau virtualaus, pasaulio draugai, mūsų kasdieniai pašnekovai – mylimi avatarai. Todėl arba imsimiems asimetrinio atsako ir atakuosime gyvuosius, arba reikės priimti posthumanistinį įstatymą apie pokemonų/demonų etiką. Protas, kurį laikome išskirtine žmonių savybe greitai taps labiau pokemonų, demonų, pseudo-angelų pasaulio charakteristika. Avatarai atsimins ir žinos daug daugiau, nei mūsų moksliukai, žmogus taps šalutiniu arba turės paklusti Didžiojo Pokemono išminčiai. Didysis Pokemonas valdys Žemės planetą, kaip visuotinio proto įsikūnijimas ir tik bepročiai, kuriuos šiandien nepadoriai vadiname „išsigimėliais“ kartais įkvėps laisvės oro.
Toliau mano tinklaraštyje: Didysis Išsigimėlis – mūsų gelbėtojas ir Didžiojo Pokemono vergovės.

 DIDYSIS IŠSIGIMĖLIS ir DIDYSIS POKEMONAS

Išsigimėlio sąvoka aiškiai asocijuojama su pamatiškumo ar gimties pirmumo mąstymo. Išsigimėlis radikalūs dešinieji mėgsta vadinti tuos, kurie save sieja su krypsimo ar kreivumo patirtimi (Queer), o taip pat išdavikus, moraliai puolusius, žudikus ir kitokią tamsybę ... Jiems, išsigimti - vadinasi  iškreipti šaknis, šventuosius  genus ir tapti beverčiu - invalidu (in - validus - neturintis vertės). Vis dėlto filosofinės antropologijos tyrinėjimai, Conditio Humana svarstymai parodė, kad žmogus veikiau yra proveržis, krypsimas, neadekvatumas, tas kuris negali turėti gimties, arba tas, kuris nuolatos šalina įgimtumą. Vienas pirmųjų šiomis idėjomis susižavėjo filosofas Friedrichas Schellingas, kurio idėjos, tiesa, nemenkai veikė ir naci pasaulėžiūrą.  Jis pastebėjo, kad žmogiškumo aktualizacija yra „proveržis“ (Durchbruch) ir pirmiausiai Proto sąlygų įveikimas, siautulingo ir neapibrėžto mito, Niekio grąžinimas. Šią proveržio idėją Schellingas paėmė iš vėlyvųjų Viduramžių Negatyviosios (apofatinės) teologijos, iš Meisterio Eckeharto ir Tillicho raštų. Jiems išsigelbėti, reiškė, su Dievo pagalba prasiveržti pro tamsiąsias tradicijas, ydingus prisirišimus, praeities šmėklas, įveikti žemiškąją lemtį. Schellingu sekė Maxas Schelleriis, kuriam Durchbruch – tai nuolatinis proveržis į Tikrovę.
Vis dėlto ši proveržio idėja dar buvo kupina pamatiškumo, nors ir aiškinamo negatyviu, apofatiniu būdu. Proveržis buvo suvokiamas kaip pozityvus veiksmas, išsigelbėjimas, tam tikro protingo projekto įkūnijimas, meilės kaupimas ir sklaida. Todėl itin reikšminga yra šio gerojo proveržio kritika, kurią pateikė filosofas Arnoldas Gehlenas. Jis, sekdamas Herderio Mängelwesen (defektyvumo) idėja, pastebi, kad  žmogus yra nepakankama, defektyvi būtybė, išsigimėlis, kuriam būdingas nuolatinis juslinės informacijos arba dirginimo perteklius (Reizüberflutung). Pokemon Go žaidimas iš su juo susijusios virtualiosios informacinės technologijos šių dirgiklių perteklių padaugins kartais. Todėl defektyvumo arba „išsigimimo“ tema bus dar aktualesnė ir labiau diskutuojama.
Bent kiek situaciją dėl defektyvumo bandė švelninti   Arnoldas Plessneris, kuris pateikė pozityvią nukrypimo idėją: ekscentrinę asmenybę (Exzentrische Positionalität), bandydamas, vis dėlto išsaugoti pagrindinius socialinius ir politinius vaidmenis ir tuo pačiu pamatiškumą.
Pamatiškumo principu aš abejojau visados, tačiau iki 1990 veikiau intuityviai. Štai vienas iš to laikotarpio mano samprotavimų (1987 metai). Tuo metu bandžiau mąstyti Hegelį siurealistiškai. O siurealizmas, bent jau Andre Bretono,  diskutuoja pasąmonės demonus, kuriuos apčiuopiame pusiau sapno – svąjų būsenoje ir automatiškai juos įgaliname – užrašome. Todėl , visai netikėtai aptikau, kad šis senas tekstas aiškina dabartinį žmogaus norą tarnauti Didžiajam Pokemonui.
"Didysis išsigimėlis
Kiekviena diena kovoju su savo kvailystėmis. Iš kur jos atsiranda? Iš plataus neišmanymo. Plačiai neišmanant muzikos pasiduodu anarchijai, madai, sielos impulsams renkantis koncertus, plokšteles ... analogiškai ir filosofines knygas. Knygos, kurios ankščiau buvo mano dvasios penas, tampa bevertėmis šiukšlėmis ir net mano priešais. Bet tai – šaunu! Kas pusę metų pasaulis pakeičia savo vaizdą, o anarchija, kad ir nenoriai, virsta kosmu, godumas - mielaširdyste ir pasirengimu padėti. Ir atvirkščiai, suglebusi meilė tampa žiauriu ĮVERTINIMU, teismu, nuosprendžiu. Meilė iš romantizmo virsta realizmu, o realizmas - farsu, spektakliu ... žaidimu. Realizmas pats save karūnuoja ... juokdariu.  
[....]
Ar Proto teatre veidmainiauti vadinasi šypsotis, juoktis kažkam? Ar į jausmus įsileisti proto tik tiek, kad jausmas liktų nenunuodytas ir tapti ... nuoširdžia lėle, kuria bežais protu apsinuodiję veidmainiai? Ar uždaryti jausmą nelygu žvėrį į narvą ir jį išleisti laikas nuo laiko apsišniukštinėti ir apsivalyti? Tas jausmas yra paliegęs, permatomas ir aplamai yra ne jausmas, o proto išsigimimas ar subrendimas (kaip kam patinka). Tuo tarpu jausmas proto uždaryti negali, nes tam reikia būti labai ... protingu.
O kas tas jausmas? Ar tai nėra žmogus? Tikrasis? Racionalumas - tai mašina. Tačiau, kad netaptume mašinos vergais, turime tapti už ją protingesni ... protingesnės mašinos. Ir taip be perstojo, reikia protingėti, t.y. laisvintis ir kalinti save. O kur jausmas? Jausmas gimsta ir gyvena tuo kaliniu - vergove, neapykanta ... ir laisvinimusi - laime, džiaugsmu. Būdami protingėjame ir šiame procese esame žmonės, o ne mašinos. [...] Ir blaškytis tarp gyvenimo ir mirties yra stiprybė, o būti proto vedžiojamiems iš kameros pasivaikščioti - yra vergovė. Kaip atskirti?
[...]
Filmai, knygos, spektakliai, o ir pats gyvenimas turi savo pagrindinius lyderius, herojus. Jie atspindi kažkokį vieningą gyvenimo procesą, kuris įtraukia daug žmonių ir kur jie vaidina pagrindinius vaidmenis. Didžioji dalis šių propaguojamų vaidmenų yra teigiami, padorūs, įdomūs ... Jie įkūnija kažkokį tai „aš“, kuris atsakingas už savo veiksmus ir pats kuria pasaulį.
Žmogus, išmokęs šį vaidmenį, negali būti niekuo kitu, kaip tik pagrindiniu savo pasaulio herojumi. Ši sąmonė kitokio vaidmens negali net įsivaizduoti. Netgi kritimas ir nužmogėjimas, - tai tavo vaidmenys, tavo pasaulio tragedija. Net tapdamas vergu esi pagrindinis vaidmuo.
Tokios nuostatos rezultatas yra tai, kad priskiri šalutinius vaidmenis, šalutiniškumą visiems kas esi ne tu, ne tavo herojus. Svetimą tragediją tu supranti kaip šalutinę.
[...]
Mes susikuriame vieningos gyvenimo linijos iliuziją ir ja gyvename. Remiantis šia iliuzija bandome suvokti šalutinius vaidmenis, kurie turi kitą baigtį. Tai yra baigtis kaip susvetimėjimas tau, kaip galutinis atitrūkimas nuo tavojo pasaulio. Ir tai yra išsigimimas. Jie išsigimsta iš tavojo pasaulio. Bet koks išsigimimas kelia pasišlykštėjimą. Tavo pagrindinis vaidmuo reikalauja svetimų žmonių virsmo, trūkinėjimo vardan to, kad išsaugotum savo iliuziją. Tiek kiek esi sąmoningas, supranti šių trukinėjimų būtinybę ir šlykštiesi būsimais išsigimėliais. Pasaulis susikyla į pagrindinio vaidmens ir į tų, kurie yra šalutiniai ir gali būti išsigimėliais. Svetimi, pagrindiniam herojui, egzistuoja tiki kaip medžiaga, kaip galimybė.
Tačiau ar negali aš, pagrindinis vaidmuo, virsti šalutiniu? Ką reiškia būti paverstu šalutiniu ir, kada nors, išsigimėliu? Juk išsigimimas – tai kažkokio vaidmens nutraukimas, pasitraukimas iš vaidinamo vientiso pasaulio. Pagrindiniam vaidmeniui tai reiškia pasitraukimą iš savojo pasaulio, iš savojo „aš“, vieningos istorijos ir proceso netekimą. Ar tai yra katastrofa? Tačiau, kartu su ja, gauname naujus vaidmenis ir vėl tampame pagrindiniais herojais. Vienintelis momentas, kai gali save suvokti šalutiniu yra pati katastrofos akimirka, kada dar renkiesi ar verta vaidinti. Kada esi laisvas nuo bet kokio pasaulio ir esi visiškas išsigimėlis.
Ką jaučia išsigimėlis?  Nežinau, nes mes visi esame pagrindiniai herojai tik todėl, kad paniškai bijome būti išsigimėliai. Mes ieškome išsigimimo vietos, būsenos, ir apeiname jas, paklusniai griaudami ir daužydami svetimus gyvenimus, sąžiningai vaidindami savo vaidmenis, kuriuos mums priskyrė išsigimimo baimė ... Mums vadovavo tas mūsų išsigimėlis, kuris realiai niekados pasaulyje nepasirodydavo, kurio niekados tarp vaidmenų nebuvo, bet kuris mus nulemdavo. Mes buvome savo išsigimimo vergai. Ir tik kritę, sudaužyti, mes susijungiame su savo karaliumi Didžiuoju Išsigimimu. Mes susiliejame anapus bet kokių pasaulių. Ir tuoj pat tai prarandame. Kodėl?
Neišsigimę vergai žudo išsigimėlius, uždaro juos į durnių namus (nors durnius ir išsigimėlis yra ne tas pat). Pagrindiniam herojui išsigimėlis yra tapsmas šalutiniu, svetimu. Tačiau savo gyvenime mes sutinkame daug žmonių išeinančių ir pargrystančių iš šalutiniškumo. Kai valdai savo pasaulį, pastebi kaip ateina svetimi ir į svetimybę išeina išsigimėliai. Vyksta nuolatinis išsigimimas ir įsigimimas. Todėl kalbėkime apie išsigimimo ir įsigimimo būsenas. Ir ar tas grynasis „įsigimimas“ nėra ta pati išsigimimo katastrofa, kai tu pagaliau atsirandi anapus pasaulių?
Gyvendamas vaidmenų gyvenimą pastoviai matai ir bijaisi Didžiojo Išsigimimo? Drebi ir meldiesi prieš jį, tavo Valdovą, neegzistuojantį ir kartu labiausiai egzistuojantį? Didysis Išsigimėlis – tai Absuliutus Svetimas, jau nebeturintis jokių šalutinių vaidmenų ir todėl yra visiškai laisvas. „

Šiandien, jau 2016 metais Iki Didžiojo Pokemono atėjimo, šio Didžiojo Išsigimėlio figūrą aiškinu kaip Didįjį Krypsmą, kuris nepavaldus Intelekto pakopoms būdingoms ateinančiajam Didžiajam Pokemonui. Didysis Pokemonas vainikuoja Proto kultą, o ne Krypsmą. Jis nuolatos mus įtraukia į siužetą už kurį mes susimokame ir džiaugiamės kai mus išnaudoja. Išsigimėliai bus tie, kurie liks šalutiniai ir anapus Dirbtinio Intelekto hegemonijos ... bent jau trumpam, kai įkvepia oro, prieš panirdami į priklausomybės vandenis.

2016 m. birželio 21 d., antradienis

Ką reiškia pasaulio pabaiga dėvėto laiko žmonių savimonei?



 2016 metų Lietuvos filosofų draugijos konferencijoje, po to kai T. Sodeika prisistatė kaip apokaliptikas, M. Gutauskas savo pranešimą pradėjo replika, kad jis kalba po pabaigų, t.y. kai pabaigų laukimas jau pasibaigė. Šis paradoksas: suvartota pabaiga, arba kas yra pabaiga dėvėto laiko gyventojams mane domina. Apokaliptinius Europos, pasaulio, istorijos vaizdus piešia daug kas, įskaitant filosofus A. Šliogerį, T. Sodeiką, V. Radžvilą. Ši vaizduotė remiasi analogija, kad visa kas baigiasi, ne tik fizinis žmogaus gyvenimas, bet ir dirbtiniai procesai: istorija, filosofija, Dievas, Europa, Vakarai, civilizacija, žmogus kaip esmė, žmonija ... Tačiau ką reiškia "baigaisi" paskutinės galiojimo dienos vartotojui arba dėvėto gyvenimo nešiotojams?
Pasaulio pabaigos vaizdavimas (apokaliptika) yra toks pat šiandien populiarus žanras kaip ir suokalbių teorijos. Abu yra šiuolaikinių neoliberalių kūrybinių industrijų dauginami produktai net jei šios teorijos kritikuoja tas pačias industrijas. O „pabaigos produktų“ vartotojų yra minios ir kiekvienas iš jų dar turi skonį: nuo kasdieninio nukainavimo, iki serialų vartotojų ir buvusių naujienų platintojų feisbuke. Buvusios naujienos ypatingai yra mėgstamos socialiniuose tinkluose ir tenkina komunikacijos, kaupimo, išmanymo demonstravimo poreikius. Tuštybių fabrikai, kur štampuojamos pabaigos ir suokalbių vizijos Lietuvoje, Baltarusijoje ... yra platinamos tarp „paskutinės dienos“ ir dėvėtų produktų vartotojų. Originalios, geros kokybės apokaliptinės ir suokalbių naujienos yra daugeliui Lietuvos žiniasklaidos, kitų medijų transliuotojams arba neįperkamos, arba patys tokių kokybiškų tuštybių negali sukurti. Todėl arba būna paskutinės dienos suokalbiai arba dėvėtos apokalipsės. O jei ir yra išplėtojama kokia tai sofistikuota apokapiltinė ar postapokaliptinė (A.Šliogeris) vizija, tai jos vis tiek ilgainiui atitenka dėvėto laiko sąmonės žmonėsi. Dėvėto laiko žmonėmis (sekdamas „Laikas Second Hand“ Sv. Aleksijevič idėja) vadinu pasenusių įvykių vartotojus: senų idėjų ir senų laikraščių skaitytojus, nuvalkiotų serialų ar jau daugelio pasaulio šalių peržiūrėtų filmų sekėjus, nebeklausomų muzikos grupių aistruolius. Taip atsitinka, nes tik šiems produktams visiškai atpigus ir tapus visuotinai prieinamais jie yra patiekiami pragyvenimo minimumo žmonėms. Gal būt „paskutinės dienos vartotojai“ yra savo pasirinkimu laipteliu aukščiau nei dėvėto laiko gyventojai. Tačiau tai tik iliuzija: paskutinės dienos serialas atidedamas ateičiai ir tik tada, kai įgyja dėvėto laiko skonį, yra atverčiamas. Pripranta taip, kad nepasenus – nenori mąstyti.
Dėvėto laiko įvykiai ir susiję pasakojimai priklauso ne dabarties jautrumui ir ne mokslinei teorijai, o mitologijai. Mokslinė teorija reikalauja aktualizuoti problemą, parodyti jos naujumą, o dėvėtas laikas prašo parodyti „dar tinkamumą“, išliekamąją vartojimo vertę. Kai dėvėto laiko gyventojai mato kasdienybės skandalus susijusius su korupcija ar darbo kodeksu jie juos supranta ne kaip savo gyvenimo aktualiją, o kaip pasakas apie devyngalvį slibiną, graužiantį ąžuolą, ant kurio sėdi devynių brolių sesuo, kaip įdomybę. Šis vertimas: aktualijos į įdomybę ir mitą yra itin svarbus suvokimo fenomenas, kuris naikina pilietinį aktyvumą. Dėvėto laiko egzistencinis laikas yra ramus ir negrasina namams nei karu, nei informaciniu šėlu ir todėl gali klaidinti savo panašumu į mokslinį nesuinteresuotumą, objektyvumą. Dėvėtas laikas yra anapus politikos: jokie įvykiai nesudrebina nominalaus piliečio sąmonės, nes jis juos patiria praeityje ir tariamas objektyvumas labai klaidina: šie žmonės tiesiog negali aktualiai suprasti įvykio svarbos. Dėvėto laiko sąmonė neturi aktualios dabarties, todėl visa yra istorija, patrauklus, tačiau neutralus pasakojimas. Net kasdiena rodoma, propaguojama Rusijos grėsmė yra išverčiama į pasenusio serialo žanrą: kaip būtąjį pasakojimą apie užjūrius ir užmarias. Tai nejaudina daugiau nei dvidešimties metų senumo Meksikietiškas serialas. Nebelieka atsakingo ir ateitį kuriančio pilietiškumo, todėl dėvėto laiko žmonėms nereikia jokių manifestacijų, o protestuojantys studentai yra suvokiami kaip dar viena dėvėta iliustracija. Dėvėto laiko sąmonei piketai, mitingai, riaušės yra kažkas iš buitinio konflikto srities, ne daugiau.
Paskutinės dienos ir dėvėto laiko žmonės susvetimina ir ateitį. Jiems ateitis jau yra įvykusi, ja jau kažkas naudojosi, tik mūsų ji dar yra nepažiūrėta, o tik įrašyta ir atidėta pigesnei peržiūrai. Susvetiminta dėvėta ateitis yra atimta galimybė patiems kurti gyvenimą ir todėl dėl jo niekas nesijaučia atsakingas. Ką čia kalbėti apie atsakomybę prieš vaikus dėl ekologijos, pensijų .... Jau įvykęs rytojus laukia savo nuolaidos, kad būtų atvertas pragyvenimo minimumo pasauliui. Spektaklio visuomenė savo įvairiakrypčiais, įvairių žanrų serialais išbalansuoja akistatą su ateitimi, o dėvėto laiko serialai apskritai panaikina ateitį (nelieka net sekančios serijos spėliojimo). Aktualioji ateitis jiems yra labiau nepermatoma nei gūdžiausiais Viduramžiais, kai kiekviena bažnyčia aiškiai atskleisdavo ateities vizijas ir žmogaus vaidmenį.
Dėvėto laiko situacija pakeičia „pasaulio pabaigos“ regėjimus, kurie nebėra grėsmingi, kaip nėra grėsmingos ir pačios baisiausios pasakos. Šliogerio skelbta žmonių pabaiga, kai juos pakeis akli idololatrai, yra suprantama, kaip jau buvusi istorija, kaip suvartotas produktas. Buvusių gyvenimų nešiotojai ar valgytojai nebesijaudina dėl pranašysčių. Jos jau visos buvo kažkur ten Hario Potterio pranašysčių sandėlyje. Buvusių pranašysčių sandėliai – atrodo, kas yra mažiau reikalinga? Tačiau dėvėtos apokaliptikos vartotojai vis dar žavisi sunešiotomis pranašystėmis: nuo Vangos iki Wolfo Messingo.

2016 m. gegužės 26 d., ketvirtadienis

Latentinė egzegetika ir radikalizmo bei ekstremizmo baimė



Ir bėgu per lūžtantį ledą
Skenduolių keliu.
(Salomėja Neris, 1935 m.)


Prasmės ryjikai žiaumoja žodžių ir pasakojimų skirtumus iki beprasmės atrajotos „košės“ (V. Kavolio, A. Sverdiolo interpretuota metafora). Delfų orakulams išnykus buvo užvesti  delfių virtuvės agregatai, kurie sumala seksą, didvyrius, kyšius ir vegetarizmą į vieno skrandžio mišinį. Protas patapo skrandžiu ir dvylikapiršte žarna. Juose sumaitota informacijos masė jau nebesuteikia galimybės ką nors suprasti, tačiau „reikalauja“ laiko „suvirškinti“. Surytų banalybių krūva nėra nei radikali, nei ekstremistinė.
Mano teiginys yra toks: radikalai poetai ir ekstremistai filosofai ne tik peržengia ribas, bet ir užtikrina pakankamas priešybes pasaulio supratimui skatinti. Jų dėka vyksta reikšmių poliarizacija arba eksceso, piko, aukščiausio lygio siekimas. Poliarizacijos ir ekstremalizacijos dėka beformės košės elementai įgauna naujas išvaizdas ir ribas. Priešingai, vartotojiškos visuomenės sveiko proto nešėjai yra prasmės ryjikai, naikinantys supratimo praktikas ir pakeičiantys jas „informacijos turėjimu“, „informacijos rinkimu“. Taigi, kalbu apie tai, kodėl, parafrazuojant Salomėjos Neries žodžius,  supranta tie, kurie bėga, "per lūžtantį ledą skenduolių keliu", per radikalų poliarizacijas ir esktremistų gelmes.
 Dvasios istorija vienus žodžius ir sakinius suskaido į jų priešybes, poliarizuoja ar atveria nepasiekiamas gelmes ir aukštumas, o iš kitų sakinių atima prasmę, trečius sulieja, naikinant skirtumus. Homonimizacija -  vieno vardo prasmės skirsmas ir šio skirtumo vystymas iki pat prieštaravimo yra poliarizacijos veiksmas. Jis supratimui yra tiek pat reikšmingas kaip ir minties fokusavimas. Poliarizacijos ir fokusavimo kaita yra kasdieninė mūsų dialektika. Priešybių atitolinimo ir aštrinimo dėka, arba atveriant nepanašius klodus ir hierarchijas mes sukuriame sąlygas suprasti.
Pavyzdžiui, dėl žodžio „radikalus“.  Lotynų kalbos žodis radix reiškia šaknis. Kartais, radix buvo vartojamas kaip palyginimas, tropologiškai, ir reiškė esmę, pradžią ar kilmę. Tačiau, šiandien terminas „politinis radikalizmas“ pirmiausiai nurodo susvetinimo ar susvetimėjimo veiksmus, t.y. atitrūkimą nuo bendro sutarimo (common sense).  Radikalai gali būti ir kairieji ir dešinieji. Anarchistai ir komunistai, ideologiškai ginantys darbininkų ir atskirties grupių teises, kartais teigia, kad jie grįžtą prie proletariato ir istorijos klasinių kovų esmės. Dar labiau dešinieji nacionalistai tiesiogiai teigia apie tai, kad jie „grįžta prie šaknų“. Tokiu būdu kaltinimas radikalizmu, kaip blogiu, šioms grupėms tampa nebesuprantamas. Kita vertus, prasmių poliarizavimas ir autonomiškas vaizdavimasis priverčia šių grupių žmones užsiimti latentine egzegetika ir bent kiek tapti ekstremistais (apie tai vėliau). Latentinė egzegetika yra kasdieninė, įvairių socialinių grupių vykdoma, prasmės transformacijos, tropologinė praktika. Kiekviena iš grupių turi savo „sociogramą“ – tam tikrą centrinę kodų ir prasmių organizaciją, samprotavimo schemų rinkinį, kurį kasdien praktikuoja. Pavyzdžiui, kiekvienas sąmoningas vegetaras nuolatos antropogramiškai arba sociogramiškai aiškina maisto patiekalus: išverčia maisto pasiūlą į reikšmingas opozicijas: gyvas/miręs, energiją suteikiantis/ atimantis, t.y. jis poliarizuoja ir po to fokusuoja. Visavalgiams tokia latentinė egzegetika nėra būdinga ir gali būti nesuprasta: jie nei skiria, nei sintetina, t.y. jiems reikšmės supratimas mažiau svarbus. Dar daugiau prasmės transformacijos praktikų vykdo tikintys asmenys, įvairių religijų atstovai. Jie laikosi įžadų ir saugosi nuodėmių, puoselėja apsivalymo praktikas, askezę. Todėl jų laiko tėkmė yra kupina šventumo įtampų ir kiekvienas gestas ar žodis yra derinamas su šv. Rašto daugialypiais aiškinimais. Kitų tautų aplinkose migrantai, ypatingai jei yra jų grupės, būtinai užsiima latentine egzegetika. Konspiratologams arba suokalbių mėgėjams taip pat yra būdinga tokia interpretacinė praktika, toks radikalusis (šakninis) aiškinimas, kai kiekvienas svarbesnis įvykis yra įpinamas į įsivaizduojamas slaptųjų tarnybų kovas. Radikalia poliarizacija užsiima ir paraistorikai, kurie jų regimas šaknis perkelia į aukso amžių, į Sarmatiją ... Taigi, radikalumas yra reikšmingas visiems, kurie užsiima latentine (nepastebima, kasdiene) ar specialiąja egzegetika – prasmių transformacija, naujų prasmių įvedinėjimu (semioze) ar homonimų dauginimu (homonimizacija).  Taip gimsta supratimo lūžiai tarp skirtingų socialinių grupių. Autonomizacija, bendruomenių savarankiškumo augimas, neišvengiamai skatina šiuos trūkius, plyšius.

Prasmės ryjikai prasmių poliarizaciją skelbia didžiai pavojingu procesu ir kviečia „vienytis“. Vienybės idėja reiškia poliarizacijos draudimą ir, kaip pasekmė fokusavimo nyksmą. Liaudies balsas, vienybė, įvairūs tautos, vadų, aukso amžiaus, vienintelio dievo ir vienintelės religijos mitai – visa šita košė vartotojų galvose ir yra menamoji vienybė.
Politiniame Lietuvos lauke ši atrajota košė vadinama centru. Baikščiosios ir tautos balso įgaliojimų trokštančios partijos spaudžiasi į košės vienį. Todėl jos įnirtingai stumdosi: „centro kairė“, „centro dešinė“, gali būti ir „centro centro“, arba „centro centro centro ....“. Apibūdinsiu visus juos kaip „centristus+“. Jie ir siekia vienybės: susispausti į skirtumų nebuvimą, sugrįžti į įsivaizduojamą pirmykštį ūką, arba sunykti nekrofilinėje postapokaliptinėje košėje.
Pabėgti nuo radikalumo ir poliarizacijos į įsivaizduojamo „sveiko proto“ gadynę šiandien reiškia palikti šaknis ir paribius, šaknynus (rizomas) ir pasinerti į vartotojiško indiferentiškumo liūną. Šio skirtumo nebuvimą ir atstovauja didžiosios Lietuvos partijos. Teisinis beprasmiškumas laikomas didžiausia vertybe. Košės visuomenės vartotojui yra beveik tas pat kokį filmą žiūrėti, ką valgyti ir gerti – vis viena. Ši žmonių masė save pateikia, kaip „liaudies balsą“ (vox populi), kurio ramybę gali sudrumsti „priešų balsai“, radikalai. Štai kodėl nesuprantanti minia savo būklę apibūdina kaip common sense  ir yra linkusi šalinti, griauti supratimą kylantį iš poliarizacijos. Vis dėlto pats priešybių naikinimas ir radikalų persekiojimas yra paskutinis suvokimo atodūsis, saulėlydis. Nes, netgi šiuo atveju košės gynėjai yra priverti diskutuoti skirtumą tarp radikalų ir vienybės. Centro ir vienybės idėjai yra reikalingi radikalai kaip priemonė išvengti visiško idiotizmo, totalinės banalizacijos. Tik todėl, kad „centristai+“ skatina radikalizaciją ir poliarizaciją, jie gali pateisinti savo pačių prasmę. Košė yra gyva tik tol, kol leidžia radikalams poliarizuoti prasmes. Todėl supermarketai ... , gaminantys nykybę, vienaip ar kitaip turi pirkti iš „centristų+“ įtaką, bei netiesiogiai remti savo pačių opoziciją - radikalus.
Ekstremizmas nuo lotyniško extremum: kraštutinis, tolimiausias. Tačiau retorikai tai reiškė ir: geriausią, švariausią, tobuliausią. Kas yra tolimiausia galėjo būti vaizduojama kaip šventa ir tobula, nepasiekiama. Aukščiausios kokybės siekimas ir yra ekstremizmas. Tačiau politiniu ekstremizmu yra vadinamas išimtinių teisių reikalavimas arba siekimas, t.y. didesnio nei priimta savarankiškumo, suverenumo siekimas. Didžiausias ekstremistas buvo ir yra Dievas. Kiekvienas tikintysis turi lygiuotis į jį ir kartu tai yra didžiausias tabu, ekstremizmo draudimas. Labiausiai šventi yra daugiausiai draudžiami. Kova su ekstremizmu yra masių visuomenės taktika: neleisti niekam išsiskirti. Tai masių visuomenės suvereni galia: neleisti niekam būti šventu, sugundyti ir sutepti visus, kurie šio dalyko siekia ir tik visiškiems bepročiams, kurie yra kvalifikuoti kaip visuomenės „svetimieji“, kaip brokas ir todėl gali būti toleruojami kaip ekstremistai (brokas yra šventas ir tobulas).
Ekstremizmas yra supratimo praktika: siekti tobulumo, bandyti išsiaiškinti smulkiausias detales, svajoti atrasti galutinį skirtumą arba absoliučia pilnatvę. Tačiau, kas pasiekia daugiausiai šventumo, tobulumo yra skelbiamas svetimu arba broku. Aukščiausios kokybės siekimo kviečiami mokiniai, studentai, menininkai, gamintojai ... tačiau čia pat yra uždedamas apynasris: standartas ir Dievo kaip tobulo ekstremisto tabu. Tik dešimtukininkai ir šimtabalininkai gali tapti didžiausiais ekstremistais.  Tobulybė, kaip ir radikalumas, kelia pavojų ir ardo ramybę. Geriausi iš Lietuvos mokinių neretai prakeikia Lietuvos švietimo sistemą ir tampa sąmoningais tarptautiniais ekstremistais.  Ekstremistai greitai įrodo, kad socialdemokratai neseka savo principais, liberalai išduoda savo idealus, o konservatoriai yra galimai apsimetę socialistai su kryžiumi rankose... Tačiau banalybių sistemai tam tikras ekstremistų skaičius yra vienodai būtinas, kaip ir radikalų. Išskirdami ir apdovanodami, o po to sunaikindami ekstremistus košės gyventojai sužino apie dangų ir pragarą, apie tobulą grožį ir bjaurumą.


2016 m. kovo 19 d., šeštadienis

Манифестация: Совершенный гражданин


Манифестация: Совершенный гражданин



I действие. Иронически-патетическое. Эго – рекламное пальто.

Каким должен быть совершенный гражданин?

-        Может быть известно укоренён, посажен как липа между решётками тротуара? А может рекламная почва должна вырастить его части? А потом скрепами соединить его руки и губы к голосующим как положено, к пристойно соглашающимся и верно поддерживающим? А может его надо распять гвоздями к тротуару торжественной площади? Гражданин, бей свои таинства к спектаклю героизма!

Каким должен быть совершенный гражданин?

-        Может он должен затянуть пояс ради общего телевизионного дела? Можно завязаться кожаными ремнями, или завернуться в проволоку, а ещё лучше в зрелищные колючие муки. Страдание ради телевизионного дела является великим знаковым самопожертвованием. Затянитесь пультами послушания, диванами верности, мучайтесь на кухнях и идите на самопожертвование в застольях ради публичных зрелищ!

Каким должен быть совершенный гражданин?

-        Может решительно молчаливым, едино-немым, торжественно зорким? Он не плача и не горюя, не протестуя и не обсуждая подымает испытания жизнью, и тихо, преданно смотрит и слушает. А ещё лучше вшить себе в рот молнию, или гламурные брошки, а если хотите - зашейте рты модными шнурками и даже бантиками. Решительному обществу зрелищь достаточно и немого, но верного звёздам взгляда. Наблюдайте и следите так, как мы вам скажем: может быть на право ... а может на лево ... а может назад ... а может вперед ... в светлое будущее зрелищь! Нет времени сомнениям! Достойно и отважно встречайте транслируемое будущее!


   II действие. Alter ego – вывернутое пальто.

Каким должен быть совершенный гражданин?

-        Таким, который вытаскивает гвозди из тем своих зависимостей, преодолевает тягу героического брусчатника, яд рекламной земли, сам учреждает общины и движения, даже если большинству с ним не по пути, даже если у него нету знака надёжных.
Каким должен быть совершенный гражданин?

-        Способный завязать ремни тем, которые призывают красивому и достойному оскудеванию и уменьшению, или он закручивает в невидимые проволоки мук тех, которые зовут к блистательному самопожертвованию. Он не зрелищен и его действия переворачивают популярные образы. Жертвуйте теми, которые славят зрелища!

Каким должен быть совершенный гражданин?

-                    Сомнительно разговорчив. Он по своему говорит наболевшее и обсуждает мечты, а его слова и предложения происходят не из экрана, не из больших корпораций, и не из служивости. Он опять учится говорить, ног уже сам и с друзьями очищаясь от штампов и стереотипов. Он странно протестует из-за неблагополучия или неприемлемо молчит. Он говорит, поскольку его взляд необычно отличен, непохож на формируемое мнение своих. Он вместе с друзьями решается ради гражданских идеалов, а не крутится и не мечется посреди приемлемых картин. Он солидаризируется и вместе с другими находит время сомнениям и альтернативам и на будущее не смотрит, но сам с друзьями его сотворяет.