STIPRI KAIP DIEVO VAIZDUOTĖ: LEIBNIZO MONADOS

         

I.                   Laisvė ir išankstinė harmonija

          Leibnizo monadai Dievas suteikė dvi galimybes: įsivaizduoti ir matyti pasaulį toks koks jis yra ir būti laisva to nedaryti. Šiame geriausiame iš visų galimų pasaulių būtent laisvė, o ne išankstinė monadų harmonija viešpatauja. Visa trys yra labai svarbu. Mūsų pasaulis yra geriausias iš visų galimų pasaulių: jei remsimės prielaida, esą Dievas yra absoliutus Gėris, tada ir pasaulis, kurį jis sukūrė iš visų kitų galimų, kuriuos galėjo sukurti, yra geriausias. Šiame pasaulyje žmonės yra laisvi daryti ne tik puikius dalykus, bet ir krėsti niekšybes. Vadinasi, jiems suteikta laisvė yra būtina geriausio iš galimų pasaulių prielaida. Ji yra tiek svarbi, kad net pirmoji nuodėmė Rojaus sode ir visa kita aibė nuožmiausių kritimų negali paneigti jos reikšmės absoliučiam gėriui. Tikėtina, kad visais kitais atvejais, viešpataujant prievartai ir disciplinai, griežtam įstatymui ir drausmei, būtų blogiau. Antraip Dievas iš karto galėjo sukurti Rojų – Prievartos Stovyklą.

Remiantis minėtu samprotavimu, Leibnizo teiginys apie išankstinę visų monadų harmoniją nebeatrodo tiek svarbus, nežiūrint teiginio pažintinės svarbos, t.y. epistemologinio fundamentalumo. Išankstinės harmonijos principas tvirtina, kad nežiūrint to, kad monadų, t.y. mūsų sielų ir sąmonės, patirtis yra tik mūsų vienų laisvas sprendimas, Dievas suderino mūsų patirtis ir todėl mūsų samprotavimai galimai yra panašūs ir, kartais, net tapatūs. Šiandien, galėtume apseiti be Dievo vardo ir teigti, kad visą šį harmonizavimo veiksmą vykdo bendravimas, įvairiausios praktikos ir tyrimai, kritika ir taisyklės, kurios siūlomos laisvam protui, t.y. monadai. Šis apsisprendimas, polinkis suderinti, harmonizuoti savo vaizduotę ir suvokimą nepašalina laisvės, t.y. gebėjimo eiti ne tik teisingais keliais, bet ir klystkeliais. Ir ši teisė klaidingai įsivaizduoti, nesutikti su išankstine harmonija yra pirmesnė, nei įstatymai ar moralės normos. Kodėl? Gal būt, kad pasaulio ontinis, t.y. būties pamatas yra ne duotas, o jį reikia išrutulioti (explicatio), arba, kaip teigia G. Deleuze, išskleisti suglaustas pasaulio klostes, tikrovės konfigūracijas. O kadangi pasaulis, kaip ir Dievas, yra begalinis, absoliutus, ši sklaida gali būti pati įvairiausia ir ji remiasi kūryba, t.y. laisve. Žaidimo tikslas yra išskleisti pasaulį, t.y. jį įsivaizduoti, suvokti tokį koks jis yra ir gali būti visoje dieviškų potencijų visumoje, o išankstinė harmonija užtikrina vienodą tokios begalinės vaizduotės sėkmę. Tačiau tai padaryti, vadinasi turėti stiprią kaip Dievas vaizduotę.

Kitas Leibnizo principas - reikalavimas didžiausio suderinamumo - teigia, kad būtina, bet nepakankama sąlyga egzistuoti yra būti susietu su daugiausia dalykų. Pavyzdžiui, jei a suderinamas su c, d, e, o b suderinamas tik su f, tai egzistuoja a. Didesnė tarpusavio sanglauda, o vadinasi bendravimas, socialumas, kultūringumas lemia didesnę buvimo galimybę. Tas pats veikia ir mūsų kūrybą. Esame laisvi sukurti bet ką: laiko mašinas, kentaurus, burtažodžius, absoliutaus grožio meno kūrinius, mašinas, kompiuterius, santvarkas. Tačiau, jei tai ką sukuriame yra nesuderinama su daugeliu tikrovės dalykų, mūsų pasaka, projektai ir viltys išlieka kažkuriame kitame iš galimų pasaulių. Tikrovėje dažniausiai egzistuoja ir išsiskleidžia tik tai, kas yra priimtina daug kam: gamtai, žmonėms, idėjoms (idėjų, archetipų suderinamumas). Yra tie, ko sanglauda didžiausia su medžiagų dėsningumais, biologinėmis sąveikomis, organizmo aplinka,  kitų monadų ypatybėmis, vėjų ir jūrų galiomis, su aistros galia ...

Vis dėlto, suderinamumo reikalavimas yra tik būtina, tačiau nepakankama sąlyga. Kitas reikalavimas, kurį Leibnizo sekėjai, scholastai dažniausiai pamiršta, yra buvimo siekiamybė, aistra, entuziazmas, įniršis būti. Šis nirtulys yra sudėtinė monados energijos, t.y. potencijos dalis. Ji tarp gyvūnų ir žmonių pasireiškia aistra, entuziazmu. Bet, kaip jau minėjau, vien tik įniršis išlikti, gyventi, skleistis dar neužtikrina buvimo. Būtina, kad tavo didžiausias entuziazmas būtų suderinamas su daugelio kitų monadų buvimu ir siekiniais, bet kartu su jų ir savo paties laisve. Tai padaryti nėra taip lengva. Iš čia tiek sumaišties pasaulyje.

Taigi, mes esame laisvi nepatirti pasaulio tokio, kokį jį mums išskleidžia išankstinė harmonija, iškreipti jį savo kūrybos, aklų geismų ir ydingų praktikų dėka. O susipriešinimai, netvarka, kuriuos mes sukuriame, ne galutinai pažeidžia didžiausio suderinamumo logiką, o sukuria trumpalaikes blogio praktikas. Pavyzdžiui, prievartinis, klastingas ar apgaulingas b suderinimas su f, g, h ... n kuriam laikui pralenks teisėto būti a galimybes, išstums a iš šio geriausio iš galimų pasaulių, o mūsų gyvenimas virs nesibaigiančiu košmaru. Ilgalaikiu požiūriu, žinoma, dieviškų buvimo galimybių nepralenks jokie mūsų politiniai ar socialiniai pramanai ir projektai, tačiau šiuos dešimtmečius viešpataus blogis, o išstumtajam a iš šio pasaulio lenktynių bus sunku paaiškinti jo kančios ir tragedijos svarbą ir prasmę.

Sunaikintas širšių lizdas ar skruzdėlynas namuose padidins mūsų ramybę ir svečių saugumą, užtikrins trumpalaikį didesnį pasitenkinimą ir higienos normų suderinamumą. Vienos negyvos cheminės medžiagos, įkūnijančios tvarką, bus suderintos su kitų, švarių ir inteligentiškų žmonių, lūkesčiais ir homo sapiens hegemonija. Tačiau vaizduotė ir biologinis gyvenimas neteks gyvenimo kartu su kitomis būtybėmis patirties. Ir nebent atgaila už sunaikintą širšių lizdą, ar jautrios vaizduotės skrydis su piktų širšių dvasiomis galėtų bent kiek sumažinti higienos ir saugumo žalą mūsų buvimui kartu su pasauliu.

Kasdienybės atsitiktinumai, kurių yra kupinas kasdienybės gyvenimas suteikia mažiau galimybių patirti pasaulį koks jis yra, ar išskleisti toks, koks jis gali būti ir skatina atsiduoti situacijų ir manymų įvairovei, kurių vieni yra klystkeliai, kiti aklavietės, treti nužymėti kančios ir tremties ženklais. Pagaliau juk reikia suvokti ir kitų kvailystes, nežiūrint to, kad kvailysčių suderinamumo nereikalauja išankstinės harmonijos principas. Tas, kam nelemta būti nėra ir išankstinės harmonijos dalis. Tačiau siekis nebūti išstumtam blogio suokalbio iš būties sferos vis tiek mus skatina suvokti ar net bandyti susiderinti su nacių, sovietų, įvairiausių diktatorių, manipuliatorių, teroristų, žudikų reikalavimais ar sutikti su melaginga didžiųjų korporacijų ar net demokratinių valstybių manipuliacija, kaip tai atsitiko JAV karo prieš Iraką atveju. Mes tik numanome, kad kuris nors dalykas nėra geriausio iš visų galimų pasaulių išankstinės harmonijos dalis, tačiau nuolankiai vykdome, prieš Dievo valią ir prieš amžinybę, pagaliau prieš pasaulį, mažųjų diktatorių ir apsišaukėlių reikalavimus.

II.                Skrydis su angelais

          Įsivaizdavimas, net jei jis menkai suderinamas su įvairove gali būti ir kupinas gėrio, nors ir sunkiai atitiks išankstinės harmonijos principus. Tokio gėrio dalis yra skrydžiai su angelais, šventųjų komedijų regėjimai, pokalbiai su pasakų ir legendų herojais, su visais tais galimų pasaulių gyventojais, kurie atveria mums laisvės galimybes. Laisvė Leibnizo filosofijoje suvokiama be jokio santykio su išorine tvarka: tai teisė įsivaizduoti bet ką ir daryti bet kokį gerą ar blogą veiksmą. Ji yra absoliuti. Vis dėlto net ir vaizduotės sferoje išsiskleidžia tai, kas suderinama su ilgaamže, pavadinkime, archetipine patirtimi. Jos yra kupinos senosios ir naujosios pasakos, šiuolaikinė romanistika ir poezija, šias vaizduotės trajektorijas skleidė H. Ch. Andersenas, W. Hauffas, O. Miloszas, J. R. R. Tolkienas ... (1892-01-03) suderindami savo laisviausias vizijas su daugeliu liaudies patirčių, su tūkstančius metų vykusiais vakaro kolektyviniais pasakojimais ir regėjimais. Leibnizo monados subręsta ir skleidžiasi stiprios vaizduotės ir apšvietos dermės horizonte, to trapaus santykio, kuris jau XVII amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje buvo sugriautas.

          Visados galime pasirinkti tarp džiaugsmu alsuojančio skrydžio kartu su dangaus sferų esybėmis ir Oidipine nepakanta persmelkto „savo“ tvarkos gelbėjimo. Abu vaizdai tiek pat mažai pamatuojami, tik pirmasis kyla iš laisvės, o antras iš išankstinės tvarkos tariamo žinojimo, pirmasis neša džiaugsmą, niekam nekliudo ir niekam netarnauja, o antras yra apaugęs maurais, klampina sąmonę ir skatina vergovę. Tačiau sklendimas su Logo spinduliais atrodo ezoteriškumo ir nepraktiškumo viršūne, didžiausia, nepagrįsta kvailyste, nežiūrint to, kad tai yra pirminis geriausio iš galimų pasaulių principas. O sekimas tvarka ir teisybe, įstatymais ir daiktų dermėmis, kuriuos vaizduojame pragmatiškumo, atsakingumo ir pilietiškumo prielaida - nėra šio pasaulio būties versmė. Mūsų gyvenamojo pasaulio iš viso nebūtų, jei vadovautumėmės turėjimo, apčiuopimo, daiktų ir ūkio tvarkos, vietos ar globalinių dėsnių reikalavimais. Jie yra svarbūs, bet antriniai, jie užtikrina galutinę teisę būti tam, kas kyla iš laisvės principo ir yra daugiausiai suderinamas su kitomis monadomis. Todėl, kai klausiama ar vykdyti įstatymus, ar keliauti įsivaizduojamo gėrio šviesos sūkuriais, galima skristi; ar jei klausia ar reikia pasirinkti pasakų kūrimą ar teisę pilietiniu požiūriu: galima rinktis pasakas. Tai skamba visai absurdiškai, tačiau ir pats Leibnizas rašo Teodicėją, o ne tesisės sąvadą. Žinoma ne visa kas taip paprasta. Tarp pasakų kūrėjų ir teologų pilna dogmatikų, kanonus sergėjančių irt laisves varžančių inkvizitorių, o tarp teisės kūrėjų yra laisvų ir mūsų pilietines laisves puoselėjančių žmonių.  

Pasak Leibnizo, sąmonė-monada siekia išskleisti pasaulį prieš save ir tapti pasauliu. O išankstinė, Dievo dovanota, harmonija yra vienintelis būdas susikalbėti ir suderinti mūsų vaizduotės siekinius. Bederinant kartais sunaikinami ištisi pasauliai, paneigiamos dangiškos hierarchijos, vaizduotės trajektorijos. Sakoma, angelų nėra, nes mes kartu jų ne(be)matome ar nustojome matyti. Lygiai taip pat išnyko kaukai, aitvarai ir slibinai. Mūsų vaizduotė jų nebeatskleidžia kaip esamybės, o palieka tik kaip piešinį ar kompiuterinę grafiką. Taip mes netekome savo vaizduotės pasaulio, paaukojome jį manipuliuojančiam kinui ir televizijai. Juk ne patys savo vaizduotės dėka matome atplaukiančias undines, o ekranas jas mums rodo. O tuos, kurie vis dėlto regi šiuos keistus kūrinius, pačius laikome nesveikos arba pernelyg stiprios, energingos vaizduotės turėtojais.

Mes esame laisvi patys išsiskleisti visa pasaulio įvairove ir daugelis juslių, praktikų ir patarimų mums padeda mūsų molekulių, ląstelių, mūsų sąmonės būtiško ir neatšaukiamo kismo kelyje. Įsivaizduoti tikrovę tokią, kokia ji yra – nepaprastai sudėtingas veiksmas, neretai viršijantis visas mūsų pastangas. Ir taip sunku yra todėl, kad, priešingai laisvės principui, mes vaizduotę supančiojame atitikimo grandinėmis, tikslumo rimbais, konkurencijos ringu, visuotinių vertybių kalėjimu ... vienmate spektaklio visuomene, pavergtu protu, gyvenimo energijos netektimi, To Paties viešpatija ...

 Šalia daugelio vartų, atskleidžiančių vaizduotei laisvės skrydžius yra pasakos: vaikai lakstantys septynmyliais batais, džinai saugantys gundančias gražuoles, slibinai, pašiaušiantys medžių plunksnas ... Tarp visų jų su saulės spinduliais sklendžia angelai. Jų neįpareigojantis džiaugsmas yra toliausiai nuo būtinybės atitikti kokią nors išankstinę žmonių sugalvotą tvarką: švietimo, ūkio, finansų, lytinio geismo, politinės ištikimybės ... Dievo minčių dovanojama savaiminė ir be jokių išlygų meilė ir draugystė ir visiškas neprisirišimas yra toli nuo purvo ir prievartos, skausmo ir nepakantos, kad galiausiai suvoki, kad jų laisvė geriausiai įkūnija ir išreiškia gyvenimą.

Skristi kartu su angelais vadinasi turėti ne tik lakią vaizduotę, bet ir entuziazmą, kuris yra tiek pat gelbstintis, kaip ir klaidinantis, žudantis. Aistra būti yra akla ir entuziazmo patvirtinami regėjimai būna patys klaidingiausi. Leibnizas užsimena apie eretikų sukeltus karus, apie regėjimų pažadintą prievartą, apie melagingus pranašus, apie fantazijas, kurios pažeidžia mūsų sveikatą, sukelia ligas, karus, ekonomines katastrofas.  Kviečiame angelus, o atskrenda belzebubai, girdime tariamą Dievo žodį, o alsuojame pragaro ugnimi. Entuziazmas yra aistra pražudžiusi tautas, mąstytojus, armijas ... Tačiau be entuziazmo, be gyvo jausmo monada neišsiskleidžia, laisvė negyvena, vaizdai neišsiskleidžia ir su angelais nesklendžiame.

Iš angeliško džiaugsmo ir entuziazmo kylantys žaidimai dovanoja mums tikrovės įvairovę, galiausiai, sekant L. Wittgensteinu, kalbinius žaidimus, daugiareikšmes ir mirgančias logikas, besiraizgančius tapatybių šaknynus. Kilti ir skristi mus pakviečia poezija, pasakos, legendos, istorinės vaizduotės patirtys, kurios nusineša mus didžiosiomis ir pamatinėms fantazijos sąrangomis. Jų istorinis suderinamumas, amžių patikrinti archetipiniai vaizdai, prasmės vertinimai yra pakankamas būdas atskirti mirtiną ereziją nuo lasvinančio vaizdavimo.

Tačiau, grįžkime į šiandieną. Kada paskutinį kartą lakiojome kartu su slibinais ir angelais virš žmonijos vaizduotės sutelkčių: dangiškųjų rūmų, gilios jūros karalysčių, kaukų pelkių, kada kalbėjomės ir tarėmės su naminiais, su laumėmis, kada atsiprašinėjome užmuštų širšių dvasių ir gelbėjome kelio ir lietaus sraiges? Keliaujant kartu su angelais, slibinais ir sraigėmis ar su piktomis užmuštų širšių dvasiomis, ar siekiant savo vaikų laisvės galime priimti ryžtingus ir nenumaldomus sprendimus ir kvietimus susitarti. Ir jie nebus blogesni, jei išliks tarp išskleidžiamų monados archetipų, klosčių, nei tie sprendimai, kurie remiasi grupių savanaudiškais interesais, neturinčių jokios vaizduotės „atstovų“ reikalavimais, jų nesuderintu su istorija, tradicija ar intertekstualumais voliuntarizmu. Tai jie gyvena pramanų ir skausmingų sąmonės auglių pasaulyje, o ne tie, kurie keliauja C. Zafono „užmirštų knygų kapinėmis“.

Revoliucija - Kroatijai

Gintautas Mažeikis

Gintautas Mažeikis je litvanski filozof  i aktivist pomalo nadrealne biografije. Rođen je i odrastao u sovjetskom Gulagu na području Urala. Na Sveučilištu u Zadru je održao predavanja u okviru projekta Povijest mjesto i sjećanje, Dolazak u baštinu, te je i realizirao site specific instalaciju u crkvi Svetog Donata.

1. Ti si filozof i voditelj Sociološklih i političkih studija na Vytautas Magnus Sveučilištu u Kaunasu u Litvi. Kako to izgleda biti filozof koji je uključen u suvremeni politički i sociološki život?

Suvremena socio-politička kritika temelji se na jako interdisciplinarnim studijama sociološke antropologije i sociologije, političke ekonomije i kulturnih studija, kao i na suvremenoj kritičkoj filozofiji. Posljednja je, više od svega kontinentalna poststrukturalna filozofija, frankfurtska škola socijalnih pitanja, potomak centralno-istočne Europe, suvremenih ultimativnih pitanja i mnogih novih radova i djelovanja socio-političkih aktivista. Svi oni utječu na suvremenu kritičku teoriju i analize mnogih socio-političkih i kulturno-političkih praksi. Biti filozof u ovoj sferi praktičnog znači nuditi filozofiju akcije, dijaloški sudjelovati u trenutnim zbivanjima, nuditi alternativne i konceptualne invazije u istraživačka područja, podržavati sociološke pokrete i razvoj osobnog kritičkog stava umjesto brige za takozvana fundamentalna filozofska pitanja. Štoviše, fundamentalna filozofija, jednako kao klasična antropologija, sociologija, etnologija ili jezični studiji, može se objasniti kao ideološka i komercijalna; to su elementi anonimnog stroja eksploatacije ili manipulacije koja je u svezi s hegemonskom moći ili nekritičnim stereotipima. Neki od suvremenih filozofskih zvijezda mogu se smatrati strukturalnim dijelovima hegemonske industrijske filozofske mašine ili čak mehanizmima.

2. Po tvojem mišljenju, što je to nezavisni politički aktivizam danas? Da li ga shvaćaš dijelom imperija, po Antoniu Negriju?

Nezavisni politički aktivizam temelji se na tradicijama kritike nevidljivih struktura moći u što su upetljane ne samo vidljive institucije kao što su korporacije, državne organizacije ili tradicije, nego i kritika vjerovanja, habitus, podložnost. Dekonstrukcija suvremenih oblika podložnosti, primjerice vjerovanja u postojeći oblik zakonskih ili sistemskih vrijednosti, jedan je od najvažnijih zadataka nužnih za politički aktivizam danas. Ova kritika može biti i umjetnička / performativna kao i teoretička, ili može koristiti povijesno iskustvo u skeptičkom, dvojbenom, ironičnom, kreativnom nerazumijevanju (R. Rorty), umjetničke transformacije u ontičke identitete ljudskih bića. Carstvo na koje A. Negri misli, znači strukturalno podčinjenje mnogim oblicima suvremene anonimne moći utjelovljene u bankarenju, trgovinskim sustavima, putanjama socioloških kretanja, habitusu konzumacije, vjerovanjima o higijeni i potrebama čišćenja od sveg stranog, itd. Analiza, kritika, dekonstrukcija sustava objekata (J. Baudrillard), prizor društva (G. Debord), suvremeni oblici komunikacije, razmišljanje o svakodnevnoj revoluciji i napadu na behavioralne standarde potrošačkog društva te omogućavanje alternativnih simboličkih svjetova, primjeri su suvremene skale nezavisnog socio-političkog aktivizma.

3. Ideja političke emancipacije i slobode mijenjala se kroz povijest. Što misliš, kakva može biti nova ideja slobode i ljudskih prava u društvu budućnosti?

Ne postoji i ne može postojati općenita teorija slobode. Uobičajena teorija slobode jest filozofski san esencijalista i fundamentalista o konceptualnom pristupu i vladanju svim oblicima ljudskog života. Oni obično preobražavaju slobodu u nove oblike prepoznatljivog determinizma i slijede bajku linearne povijesti. Socio-politička, filozofska kritika radije se služi dijalektičkim pristupom s uzletom u negativna objašnjenja ili čak negativne dijalektike (T. Adorno). Kritička filozofija ne teži objašnjavanju toga što bi trebalo biti, već otvara puteve i stvara mogućnosti za nove vrste komunikativnih djelovanja (J. Habermas), socijalno umrežavanje, kreativni život. Ili, kritička filozofija podržava posebne intervencije alternativaca – altervencije – kako bi otvorila putove raznolikosti, Drugog, čak starog, tradicionalnog, skrivenog u povijesnim oblicima života. U suvremenom smislu sloboda znači rast mogućnosti za molekularnu transformaciju sebe ili postajanje manjine (G. Deluze), za umjetničku transformaciju osjetljivog i oblikovanje novih događaja ili skrivenih starih tradicija života, novih grupa suradništva i komunikacije. To je moguće jedino ako kritiziraš vrijednosti koje se temelje na takozvanom zdravom razumu, kao sveti teritorij država, sveti model obitelji, svetu baštinu, itd.

4. Vidjeli smo da se način eksploatacije mijenjao kroz dva posljednja stoljeća. Što misliš o strategiji neoliberalnog kapitalizma eksploatacijske strategije danas? 

Već duže vrijeme eksploatacija je maskirana, bilo dijalektikom roba i gospodara (Hegel) ili teorijom suvišne vrijednosti (K. Marx). Obje teorije nedovoljno objašnjavanju nove strukturalne, simboličke oblike eksploatacije. Primjerice, služenje se može transformirati u mnoge oblike volonterstva, civilnih dužnosti, civiliziranih oblika ponašanja. Ili se ideja gospodara može skrivati pod pomodnim diskursima o vodstvu. Nagomilavanje simboličke vrijednosti i eksploatacije imena u potpunosti su drugačije područje ekonomskih veza od klasičnog zakupa. Suvremeni neoliberizam temelji se na ideologiji stabilnog i sigurnog zapadnog potrošačkog društva. On skriva različite povijesne procese i predstavlja se kao dovršeni neophodni smisao. Govori samo o nekim sferama modernizacije ali ne o dubokim strukturalnim promjenama. To je velika greška, a porast političke ekonomske krize to dokazuje. Ova anonimna strategija eksploatacije kroz porast strukturalne konzumeracije, jednodimenzionalnog društva i društvenog inžinjeringa morat će se urušiti zbog porasta različitih, samo-odgovornih komunikativnih zajednica, kao i zbog neodgovornosti globalnog neoliberalizma.

5. Lenjin je napravio svoj  model države i socijalizma kopirajući jezuitsku državu u Južnoj Americi zvanu Redukcija! Što misliš da je danas poruka ovog eksperimenta? 

Jezuitska država u južnoj Americi zvana Redukcija može se  tumačiti kao jedan od prvih neuspjelih eksperimenata društvenog inžinjeringa. Ovaj se eksperiment temeljio na propagandi katoličkih vrijednosti, sakralnom razumijevanju linije povijesti i uloge države u svijetu. Iz mog gledišta, najvažnija je bila propaganda povezivanja, sustav obrazovanja, socio-ekonomski sustav i snažni socio-inžinjering. Svi kasniji projekti zasnivani na tako jakom konstruktivizmu, čak i ako je bio skriven pod ideologijom bitnih vrednota boga, nacije i komunizma, izgubili su se. Ovo je krivo shvaćanje oslobođenja društva i suvremene anarhije ljevice, iako su pokušavali umaći ovom krivom putu. Za suvremenu ljevicu i druge oslobodilačke pokrete je, koliko je to god moguće,  važnije duboko i kritičko prepoznavanje ovih grešaka od nuđenja totalnih kompulzornih projekata za društvo i vjerovanja u socijalni konstruktivizam. Po M. Horkheimeru i Dijalektikama prosvjetljenja T. Adorna, to znači da je potpuni konstruktivizam gori oblik esencijalista, a potpuno omogućavanje snažnih jednakosti dublji je oblik ropstva.

6. Da li sebe više vidiš kao ideologa ili praktičnog antroploga-filozofa?

Smatram se kritičarom različitih simboličkih oblika razmišljanja, što uključuje i ideološko. I nudim praksu altervencije kroz umjetnost, performance, sudjelovanje u novim medijima, u suvremenom komunikacijskom procesu, u poticanju modernog komunikacijskog prosuđivanja. U ove svrhe uključio sam mnoge oblike postmoderne i post-strukturalne filozofije, kao i oblike simboličke i postmoderne antropologije. Antroplogija za mene znači praktični i vješt pristup kulturnoj stvarnosti. Iluzija je da filozofija uvijek mora vjerovati istraživanjima socijalne znanosti i humanizma. U mnogim slučajevima kritička filozofija trebala bi vršiti nezavisna terenska istraživanja kako bi provjerila ideološka mjerila socijalne znanosti i humanizma. To su, dakle, razlozi zašto istovremeno prakticiram filozofiju i antropologiju.

7. Što misliš o filozofima koji podržavaju pokrete kao što su Occupay wall street, uz posjete i ohrabrivanje aktivista? 

Podržavam slične pokrete kao što su Occupay X, a ponekad činim isto. Ovo je jedan od mogućih oblika aktivizma socijalne kritičke filozofije. Naše aktivno sudjelovanje u poljima suvremenih socijalnih sukoba i akcija čini naš um britkijim i osjetljivijim prema socijalnoj komunikaciji i izazovima. Isto tako, to ne znači da filozofska kritika čini isto što i novinar ili antroplog. Ona posjeduje poseban konceptualni alat za analizu i sudjelovanje u trenutnom.

8. Kao i hrvatska kultura, litvanska je u posljednje 23 godine nakon Kraja povijesti prošla kroz stadij tranzicije. Što jedna drugoj mogu poručiti?

Različite imaginarne metafizičke koncepcije kao što su kraj povijesti, sudar civilizacija, život u post-apokaliptičnom vremenu pomažu uvidjeti  i razumjeti ideološke snove. Neoliberalisti sanjaju o  kraju povijesti, a čine sve da to zaustave. Teorije o konačnom sudaru civilizacija podržavaju i opravdavaju agresiju koja se temelji na interesima većih svjetskih korporacija. Suprotno tome, koncept post-apokaliptičnog vremena zahtijeva konačnu kritiku svakodnevnog života. Ovi koncepti mjere naše živote samo ako vjerujemo u njih i omogućavamo ih. Litva i Hrvatska na razne su načine promijenjene, ne samo u posljednje 23 godine. Ipak, samo u protekle 23 godine naš razvoj je pod utjecajem mnogih nerazumijevanja i provokacija koje su iznjedrili filozofi, politički znanstvenici, povjesničari, sluge korporativne industrije. Zato je filozofska kritika tako važna.

9. Imajući ovo na umu, hoće li tako mala kultura preživjeti progresivnu budućnost?

Ovo pitanje može pretpostaviti vjerovanje u teritorijalne uvjete nacije i nepovjerenje u komunikacijske uvjete ljudi i kultura. Potrošnja proizvoda kreativne industrije odbacuje važnost zemlje i pretvara teritorijalnu ovisnost o moći na potrošačku ovisnost o društvu spektakla. Ipak, nadam se da će se buduće kulture više oslanjati na komunikaciju i komunikacijska načela te da će razbiti teritorijalnu subjektivnost, kao i industrijsko ispiranje mozga.

Kūryba: išvengti didžiųjų galios sukūrių

Laisvos kūrybos, taip pat ir kūrybinės mokyklos, idėja Lietuvoje susiduria su šiomis, apsisprendusiomis, sąmoningomis ir neregimomis traukos upėmis, verpetais ir neregimomis struktūromis: konservatyviąja kultūros tradicija, kultūros hegemonijos kritikos ir postkolonijiniu sąjūdžiu, šiuolaikine globaline ir stambiųjų korporacijų bei tinklų atstovaujama kultūra, valstybinė galios sistema.

a) Konservatyvioji kultūros tradicija. Ją pirmiausiai asocijuoju su Krescencijaus Stoškaus, Romualdo Ozolo, Broniaus Genzelio, Broniaus Kuzmicko ir kai kurių kitų sąjūdiečių, Katalikų bažnyčios hierarchų, Tėvynės sąjungos ir jiems artimų politinių-kultūrinių grupių veikla. Šios tradicijos atsiradimą ir ilgametę praktiką skatino negatyvi reakcija į visa kas sovietiška, o vėliau ir kas verslu, kas per daug liberalu ar anarchistiška. Tai daugiausiai antimodernistinė, mažai inovacinė, tautinę dvasią ir šaknis godojanti, tapatybę sauganti grupė. Jie ne tik puoselėja savo gerbiamą tradiciją, bet ir nuolatos bando rasti jai daugiau vietos. Jų politinio aktyvumo kartais galima tik pavydėti: spaudžiant LR Kultūros ir Švietimo ministerijas, miestų kultūros skyrius, kovojant už patriotines, tautines, dvasines vertybes, taip, kaip jie jas įsivaizduoja. Su šia grupe žmonių gana sunku kalbėti apie didesnę modernizaciją, šiuolaikinį nekomercinį meną, modernius tarptautinius kūrybinius projektus, originalias konceptualias idėjas, nors galima draugiškai su jais pasmerkti populiariosios kultūros tuštybę ir Holivudinio meno destruktyvų poveikį.

b) Kultūros hegemonijos kritika ir postkolonijinis sąjūdis. Jis yra palyginus silpnas Lietuvoje, o Lietuvos autoriai šia tema daugiau skelbiasi užsienio kalbomis (knyga Baltic Postcolonialism, sud. Violeta Kelertas), nei aktualiai diskutuoja savo krašte. Tai ganėtinai keista, turint omenyje, kad būtent jie galėjo tapti sovietinio paveldo kritikais, užtikrinti sovietinio diskurso realią defragmentaciją, trukdyti sovietių struktūrų prisitaikymui ir inversijoms Lietuvoje ir tuo pakeisti kiek naivią konservatyvią kultūros tradiciją. Kultūrinės hegemonijos terminą vartoju Antonio Gramsci prasme: kaip valdžios, ideologijos ir pasaulėjautos sisteminį persipynimą diktuojant kultūros ir švietimo vertybes ir kryptis. Neabejotina, Sovietų sąjunga išplėtojo pakankamai stiprią kultūrinę hegemoniją ir jos liekanas, visus kultūrinės valdžios ir normatyvų bei vertybių persipynimus rasime iki šiandien. Panašią, tik gerokai stipresnę, sistemingą kultūrinės hegemonijos politiką šiandien vysto Rusija. Kultūrinis viešpatavimas daugeliu atvejų yra giliai susijęs su propaganda ir atitinkamu išteklių paskirstymu: kuriant propagandinius kino filmus, televizijos ir radijo kanalus, laikraščius, palaikant propagandiškai nusiteikusius dailininkus, skulptorius, operos ir baleto teatrus, kitas institucijas.  Priešingai, Lietuvoje nauja kultūrinė hegemonija nesusiformavo dėl daugelio skirtybių ir laisvių. Tuo galiu tik pasidžiaugti. Mano nuomone, tikslingai propagandai geriausia atsispirti asimetrinėmis laisvės ir įvairovės priemonėmis, o ne totaline kontrpropaganda.  Tačiau tai, kad kultūrinės hegemonijos kritika nėra pakankamai išpuoselėta, pagrįsta Lietuvoje, tai, kad pokolonializmo studijos be keleto filosofų ir kultūrologų pastangų (A. Samalavičiaus, A. Sverdiolo, E. Aleksandravičiaus ir kt.) neprigijo rodo, kad sovietinės sistemos paveldas išliko aktualus, nejudinamas, skausmingai suaugęs, suslydęs su dabarties valdžios struktūromis ...
c) Šiuolaikinė globalinė ir stambiųjų korporacijų bei tinklų atstovaujama kultūra. Ji tarnauja didžiausiems kino gamintojams ir platintojams, žvaigždžių koncertinių turų organizatoriams, pasaulio garsiausiems dailininkams ir muziejams. Jų dėka vyksta naujoji, itin komercinė ir agresyvi protų, vaizduotės, vertybių, kūrybinių gebėjimų kolonizacija. Šių tinklų veikla reikšminga savo tarptautiškumu, organizuotumu, išvystytomis technologijomis, puikiu marketingu. Tačiau jų globalinė prigimtis nususina paprastų žmonių vaizduotę, kuria panašias vertybes ir suvokimo schemas visam pasauliui ir yra abejotini savo nauda smulių ir vidutinių kūrėjų įmonių raidos požiūriu. Po globalinio didžiųjų kūrybinių korporacijų poveikio kultūros įvairovė yra sunaikinama, žmonių gebėjimas suvokti vietos kultūrines vertybes sumenkėja iki marginalijų, iki absoliučios, nuolatos duotojamos mažumos. Tačiau tai nereiškia, kad globalizacijos kūrybinė produkcija turi būti demonizuojama, išstumiama, draudžiama, pakeičiama vietos talibų kultūrinėmis vizijomis. Globalizacijai atsispirti reikalingi ne draudimai, o nuolatinė kritika ir alternatyvių tinklų: kino, galerijų, muziejų ir t.t. formavimas. Iš esmės Lietuva galėtų sukurti visą aibę alternatyvių kultūros pyrago sluoksnių-tinklų. Tam prielaidas suteikia egzistuojantis kultūros centrų ir muziejų tinklas, nekomercinių galerijų tinklas, pilių ir dvarų savininkų formuojamas tinklas, labai lėtai besikuriantis nekomercinio kino gerbėjų ir salių tinklas ir t.t. 

d) Valstybinė galios sistema. Ji persmelkia daugelį valstybinių kultūros ir švietimo įstaigų, pančioja viešąsias įstaigas. Ji ir padeda ir naikina kūrybingumą, pažada finansinį palaikymą ir supančioja kontrolės mechanizmais, nesibaigiančiomis ataskaitomis, savo ir Briuselio biurokratiniais potvarkiais. Niekada nėra aišku ar šis laisvų kūrėjų bendradarbiavimas su valstybės sistema yra naudingas, tačiau kūrybinėms mokyklos ir universitetams – neišvengiamas. Sistemos geluonis įsiskverbia į kūrėjus, kultūrininkus, pedagogus, užčiaupia jų proto gebėjimą ką nors kritikuoti, skatina pataikavimo ir baudžiavinius santykius. Ne kartą mačiau mokytojų ir dėstytojų susibūrimus, kur drąsuoliai kritikai iki ministrų pasirodymo, užtildavo ir nuleisdavo galvas pasirodžius „ponui“. Tai reiškia viena, valstybės sistema įaugo į kultūrininkų kaulų čiulpus, užvaldė jų kūnų sąmoningumą, virto jų pasąmone ir Super ego. Tai yra didelis pavojus kūrėjams, kurį įveikti galima kasdien pratinantis viešai ironizuoti, būti skeptiškiems, kurti viešus kuriozinius dalykus, nebijoti matomų klaidų ir naudotis apsirikimų atveriamomis naujovėmis ir galimybėmis, bet tuo pačiu suvokiant, reflektuojant šių pokyčių santykį ne tik su išorinėmis struktūromis, o su savo paties įsitikinimais apie socialinę-politinę tvarką. Ar ji vis ta pati, įaugusi į mus, ar lūžinėja, braška, kad ir kaip mums, mumyse tupinčiai sistemai, tai būtų nemalonu.

Šių verpetų: konservatyvaus, sovietinio hegemoninio, globalinės-komercijos ir neregimos vidinės sistemos traukiami ir nuo jų bebandantys išsivaduoti vystosi nepriklausomi menai, laisva kūryba, jos sudėtingi sąryšiai su mokyklomis. Šiuos verpetus ir sroves galima įveikti ir atsitiktinai, bet daugiau nuskęsta; o galima kritikuoti, ar tiesti kūlgrindas, partizanauti, ar inicijuoti alternatyvius įvykius.

Simuliakrinis saikas ir egzistencinė riba

Lietuvos, kaip ir daugelio Vakarų pasaulio visuomenių nuo ryto iki vakaro yra mokomi būti civilizuotas, tarsi laukinė būsena yra kažkas baisiausio, tragiškiausio, absoliutus Tabu, didžiausia Gėda, kuri gali demaskuoti mūsų neadekvačius įsivaizdavimus, neatitinkančius tikrovės lūkesčius. Saikas – tai tas susitarimas, kuris mus atitolina nuo šios Gėdos, o racionali etika yra negebėjimų slėpimo priemonė. Neadekvatūs bendrajai tvarkai veiksmai ir net prisiminimai apie beribį, gėrimą, pavojingą seksą, mirtinus narkotikus, kankinimą ir žudymą, nesibaigiantį skausmą ir siaubingą mirtį yra nušalinami taip meistriškai, kaip tik tai gali padaryti šiuolaikinės diskursus valdančios korporacijos ir jų skaitmeninės technologijas. Negebėjimas būti, mąstyti ties egzistencijos riba yra su kaupu kompensuojamas nuolatinio imitacinių filmų rodymo: juodo humoro žudymo filmų, vaidinamo isteriško juoko ar riksmo, beribės pornografijos. Už jų šešėlio nebesuvokiama tyli ir sekinanti, neišvaizdi ir nematoma kančia, paslėpta onkologinėse ligoninėse, narkomanų landynėse, kalėjimo užkampiuose, slaugos ligoninių vienatvėje ... Vis rečiau tenka susitikti besaikius žmones, kurie gąsdina savo bestijiškumu, savo Kūnu Su Organais, savo gebėjimu pamatuoti tikrąsias, o ne vartotojiškos visuomenės susikuriamas ribas. Saikas ir matas turi pašalinti ir užribio grėsmę taip, kad jos keliamas pavojus liktų nesuvoktas. Ir štai čia mes susiduriame su problema, kad toks ribinių įvykių pašalinimas nuprasmina tikrovę, paverčia egzistencines sąvokas tuščiomis, o gyvenimą – vartotojiška simuliacine dykyne.
Panašiomis temomis daug samprotavęs Sl. Žižekas yra pastebėjęs, kad tikrųjų egzistencinių ribų paslėpimas vyksta laipsniškai tikruosius produktus pakeičiant jų imitacijomis, iliuzijomis. Man patinka Žižeko metafora-pastaba apie tai, kad grėsmingai svajingas opiumas buvo pakeistas nekalto apdujimo marihuana, t.y. kanapėmis. Grėsminga opiumo namų kultūra, įkvėpusi daugelį genialių menininkų, buvo pakeista vartotojams priimtinos lengvos žolės ir apsimestino bohemiškumo. Žinoma, ir opiumas priklauso vartotojiškas pasauliui, bet jis yra tai, kas išslysta iš kontrolės, kas sukelia ne svaigulį, o viziją ir prarają, įkvėpimą ir tuštumą. Garsesni opiumo, o, kartais ir heroino draugai – rašytojai, kompozitoriai, džiazo meistrai: John Keats, Walter Scott,  Shelley, Schiller, Chopin, Murger, Hector Berlioz, Charlie Parker, Miles Davis, Thomas De Quincy, Samuel T. Coleridge,  Jean Cocteau ... Jų patirtys ir skaitiniai ne visados yra suvokiami, kaip nesuvokiamas mąstymas ir patirtis to, ko logika neįsitenka į industrinę semiozę.
Industrinė semiozė yra mašininis prasmių dauginimas atsižvelgiant į vartotojų plačiai paplitusias refleksyvias ar tiek pat plačiai pasklidusias nerefleksyvias ir nesąmoningas reakcijas. Industrinė semiozė vykdoma, pirmiausia kino filmuose ir kompiuteriniuose žaidimuose, neturi tiesioginio sąlyčio su ribine egzistencine patirtimi, nes ji nėra nei plačiai tarp vartotojų pasklidusi, nei įsprausta į mūsų pasąmonines reakcijas, kaip tai atsitinka po didžiųjų karų, maro, masinių nelaimių. Industriniai vaizduotės, prasmių lauko ir semiozės pakeitimai iš pigiais vaizdais ir prekėmis, paslaugomis išstumia dostojevskiško-nyčiško Ubermensch galimybę į kriminalinį paribį, į draudžiamo Tabu zoną. 
Saikas turi savo matą, skaičių ir todėl dažniausiai yra asocijuojamas su protu. Saikingas įvairiausių dalykų vartojimas ar darymas, susijęs etiketas yra kultūringumo, civilizuotumo požymis, tarsi mirtis kažkas yra nekultūringo ir baisaus. Kardinolas Nicolaus von Cues ir bėglys vienuolis Giordano Bruno kalbėdami apie Mathesis universalis nuolatos pabrėžė skaičiaus ir mato sąlyginumą lyginant su begalybe. Jei už skaičiaus, saiko nėra Infinitum  - saikas yra beprasmis, tuščias, gyvenimo skeletas, demoniška iliuzija. Vienas paskutinių tai aiškiai jautė, suprato Leibnizas. Todėl jo monados dar yra atsisukusios į ekstremalią ribą, į mirties ir gyvenimo paribius, į skausmo ir džiaugsmo beribiškumą, jos yra ekstatiškos ir jų atžvilgiu dar reikšmingas yra saikas.
Saikingas alkoholio vartojimas reikšmingas yra kai kažkur tavo gyvenime spiritas pasiglemžia visas tavo jėgas ir tu ar tavo artimas balansuoja ties anapusybės bedugne. Malonios vakaro glamonės yra reikšmingos tik kai jos asocijuojamos su patirta valandų valandas trukusios kūniškos aistros nesibaigiančia kančia. Taika yra tada, kai pats gali rūpintis savo šeimos ir kaimynų saugumu, kai tavo tvirtybę nuolatos išbando namuose saugojami ginklai. (Kaip norisi priešintis panašiems teiginiams, juk visa mūsų dorovė ir socialinė inžinerija liudija, įsako priešinga...). Anapusybės stalkeris ir galantiškumo riteris George Bataille švelnumą ir kurtuaziją matuodavo beribio fizinio skausmo ir seksualinės perversijos meditacija ir veiksmu. Tokiu būdu nubrėžta egzistencijos riba suteikdavo saikui prasmę ir turinį, o žmogaus elgesiui taurumą, orumą, garbingumą.
Orumu negali būti laikomas negebėjimas ir paslėpta gėda, garbingumu – silpnybė ir baimė priartėti prie ribos, taurumu – išlepimas ir bet kokio „laukinio“ elgesio vengimas. Simuliakrinis saikas yra tai, ką šiuolaikinė Vakarų visuomenė susikūrė kaip aukso veršio religijos dogmą.  Šis iliuzijų matas nepraaiškina nieko, o veikiau paslepia žmogiškumą po skaitmenine tuštybės semioze. Klasikinis Mathesis universalis išnyko, pavirto masine pigių malonumų ir istorijų reprodukcija.
Egzistencinio saiko, mato erozija pateisina tokius žudikus, kaip Andersas B.  Breivikas. Juk jis nemoka pamatuoti savo garbingumo nežudyti – susilaikymu nuo ranka pasiekiamos galimybės; pajusti taurumo, suvaldant krūtinėje alsuojantį aistros žvėrį; orumo –atleidžiant jį pažinusiems priešams; narsumo – surandant savęs vertus priešininkus. Jis to negali padaryti, nes beribiškumui, begalybei sieloje nėra palikta vietos. Tada žudikams nebereikia būti garbingiems ir jie pasirenka skerdynes stovyklavietėse, mokyklose, prekybos centruose. Simuliakrinio saiko visuomenė kuria vartotojus žudikus, nebežinančius ir nebejaučiančius kas yra riba ir manančius, kad visa tai yra filmo, žaidimo, laikraščio straipsnio, žurnalo nuotraukos, informacinio reportažo tęsinys. Juk jie mano, kad taip pat yra simuliakrų semiozės darbininkai.

AGITACINIS ROKAS: LIAPIS TRUBECKOJ PAVYZDYS

Agitacinė muzika siekia tikslingai formuoti emocijas, nuomones. Ir nors ji nebūtinai yra nuoseklios ir instituciškai reguliuojamos propagandos dalis, savo tikslais ji taip pat siekia įtikinti, mobilizuoti žmonių grupes, formuoti jų sąmoningumą, padėti apsispręsti. Tačiau agitacijos, aistringo muzikinio įtikinėjimo patosas gali nieko bendra neturėti su tikslinga jausmų vadyba arba sielų inžinerija. Įtikinėjama, kai skauda širdis, kai subręsta klasinis įniršis, kai pakviečia tautos dvasia, kai to reikalauja meilė ... Šia prasme agitacinės dainos yra grupinės dvasios, klasės ar tautinės sąmonės išgryninimo ir formavimo būdas. Jis atveria kelią, nutiesia tiltus, sukuria palankias aplinkas vienai iš galimų asmens trajektorijų, laisvės pokyčių, nepriklausomybės transformacijų krypčių. Nutiesti emociniai tiltai ne pavergia, o pasiūlo pasirinkimo kelią, alternatyvios raidos perspektyvas, kolektyviai reikšmingų pokyčių horizontus, kuriuos pats asmuo gali atsakingai pasirinkti ar atmesti.
Labai dažnai agitacinis menas, susijusi retorika, vaizdavimas, muzika yra siejami su pavergiančia manipuliacija ar smegenų plovimu, prievartiniu pakeistinės sąmonės formavimu. Vis dėlto pakeistinė sąmonė neegzistuoja, ji yra tik iliuzija, miražas. Egzistuoja ne svetima pakeistinė sąmonė, o apakusi ir apsigavusi savoji, tai sekimas nesuvokiamais ir nesuprantamais šablonais, svetimo pasirinkimo pripažinimas, savųjų siekių nuslopinimas, asmeninių jausmų išdžiovinimas, sielos pavertimas dykuma, proto – tabula rasa. Agitacija nėra už tai atsakinga, ne ji prasideda ir užsibaigia aistringu kvietimu, jausmingu raginimu, įtikinančiu vartų ar absurdo, negerovių rodymu.

Egzistuoja pozityvioji ir negatyvioji agitacija. Pozityvioji piešia būsimus tikrovės vaizdus, formuoja miestus-sodus, laisvas tėvynes, savivaldžias bendruomenes. O negatyvioji, ji išlaisvina nuo engimo, nuo prievartos, nuo gyvuliškos būklės, nuo tamsos ir kvailumo. Tai yra prisikėlimo šauksmas, prabudimo raginimas, tai draugo pagalba, tai siūlanti pagalbą gelbėjimosi ranka. Negatyviosios agitacijos atveriami laisvės horizontai nesuponuoja jokio pasirinkimo, o palieka visišką asmens laisvę atsitiktinumų ir draugiškumo apsuptyje paties meniškai formuoti savo gyvenimą.

Įtikinėjantis, sutelkiantis rokas buvo ryškus Lietuvoje garsiųjų Roko maršų metu, kas subūrė dideles jaunų žmonių gretas kovai už nepriklausomybę Lietuvoje, kas griovė totalitarizmo pagrindus be jokio tiesioginio apeliavimo į konkrečią valdžią, diktatorių, biurokratijos aparatą ar štabus. Rokas išjudino didžiules jaunų, dinamiškų žmonių mases, kurie ne tik išmoko skanduoti, įgijo apibrėžtą formą, bet ir virto tauta, galinčia kelti savo apibrėžtus ekonominius, politinius reikalavimus, kurti ir skleisti savo Sąjūdį.

Baltarusių muzikinė grupė pasirinko pavadinimą Liapis Trubeskoj  (Ляпіс Трубяцкой ) interpretuodama I. Ilfo ir J. Petrovo romano Dvylika kėdžių herojų, poetą-uždarbiautoją Nikifor'ą Liapis'ą, kuris savo eiles pasirašinėjo Trubeckojaus vardu.Liapis buvo ne tik cinikas, uždarbiautojas poetas, bet ir perprato visą sistemos absurdą ir jį dvigubino, trigubino, žinoma, labai savanaudiškais tikslais. Prisiminkime, poetas Liapis ne tik patekdavo į administracinį miesto tarybos pastatą per ambulatoriją, bet puikiai žinojo biurokratų slepiamus honorarų šaltinius. Žurnalui "Higroskopijos -Žinios" buvo parašęs eilėraštį: "Kentėjo Gavrila nuo gangrenos/ nuo gangrenos jis ir atgulė...".

 Grupė susibūrė 1990 metais, o lyderiu tapo dainininkas Sergejus Michalokas. Liapis Trubeckoj akcentuoja nekomercinį roką, socialines-politines, dažniausiai su mažumomis ar atskirties grupėmis, klasine darbininkų savimone susijusias temas, ryškų teatrališkumą, absurdo vaidybą, plakatiškumą.  Teatrališkumo ir agitacijos jungtis buvo ryški ir Anties grupei roko maršų  laikotarpiu. Tačiau Algis Kaušpėdas daugiau dėmesio skyrė ne tiesioginei agitacinei dainai ar plakatiniam politiniam teatrui, o kur kas labiau pirminiams dalykams: paversti klausytojus laisvais, išmokyti juos juoktis iš savo santvarkos, iš prievartos, pajusti siautulingą laisvės spontaniškumą ir vienu metu tautiškumą, kurį galėjo dovanoti 1988-1990 metų rokas. O Liapis Trubeckoj yra žymiai profesionalesni teatro ir atitinkamai daugelio muzikinių klipų kūrėjai, o jų agitacija atvira kaip apnuogintas durklas. Ir tai suprantama, šiuolaikinė visuomenė yra persmelkta vartotojiškumo, beveidžio ir apolitiško roko ir kitos populiarios muzikos, begalinio stilių pasirinkimo. Vartotojiškumas pavirto politinio sąmoningumo pelke, masių nežadina būti nepriklausomoms paprasčiausias muzikinis siautulys ir ritmas. Alternatyvi pasaulėjauta ir pasirinkimo erdvių ir tiltų atvėrimas negalimas be skausmingo agitacinio kirčio, be geliančios ironijos, be diktatorių įsiūtį žadinančio spektaklio.

Tarp daugelio jų skandalingų ir meninių temų, garsių koncertų ir albumų išskirsiu tris, labai su susijusius su agitaciniu roku dainas. Pirmoji daina: Не быць скотам (Nebūti gyvuliu, pirmą kartą atlikta 2011 metais) yra socialistiškai nusiteikusio baltarusių poeto Jankos Kupalos (Я́нка Купа́ла) eilėraščio «Хто ты гэткi?» muzikinė oranžuotė  ir skanduotės formos roko daina. Antra daina yra Путинарода (Putinaroda) . Sukurta daina ir susijęs video klipas vaizduoja pigiu, kičiniu, glamuriniu stiliumi Rojų (Adomo ir Ievos), kuris pamažu griūna virsdamas Baltarusijos/Rusijos valdžios groteskiška paranoja (Putinaroda galima versti ir „Putino tauta“, ir „Putinas pabaisa  - nuo „urod“, ir kaip „tautos keliai“). Ši daina ir susietas absurdo spektaklis parodo liaudies kvailinimo, zombinimo etapus. Trečia aptariama daina Броненосец (Ты ни при чём?) (Šarvuotis ( Tu nei prie ko?) - pagal analogiją Juodosios jūros revoliuciniam 1905  metų šarvuočiui Potiomkinui, taip pat pagal analogiją S. Eizenšteino propagandiniam meniniam filmui Šarvuotis Potiomkinas.

Minėtose dainose kovojama ne paprasčiausiai prieš A. Lukašenkos diktatūrą Baltarusijoje, bet kartu ir prieš žeminančią eksploataciją ar tai būtų valstybinio, ar klaninio, ar korporacinio kapitalizmo atvejais. Akivaizdu, kad tai nėra neoliberalizmo pinigus ir skonį tenkinanti muzikinė grupė, nors ir ji ir nevengianti koncertuoti Maskos naujosios petit-bourgeois klubuose. Man tai labai primena rusų poeto Vladimiro Majakovskio elgesį, kuris, viena vertus, buvo revoliucijos ir proletariato dainius, garsus ir ryškus futuristas, tačiau nevengė linksmintis naujosios buržuazijos restoranuose. Tas pats ir su šokėja, aktore, bet kartu ir agitatore Isadora Duncan. Ji plėtojo improvizacinį, spontanišką šokį, taip pat ir politinį, socialiai angažuotą, iššaukiantį, jaudinantį kovai ir prisikėlimui ne mažiau nei gilus poeto žodis. Jos spontaniškos improvizacijos jungė F. Nietzshes, K. Marxo idėjas . Tačiau ji, nors ir šoko revoliucijos idėjas, vaidino agitaciniuose spektakliuose, mokė vaikus sukilusios dvasios ritmo, tačiau kartais jos maištas susiliejo su naująja Rusijos buržuazija (trumpo naujosios ekonominės politikos – NEP- laikotarpiu), su ištaigingomis kelionėmis automobiliu, su Nica, kur jos laukė tragiška mirtis.

Todėl, manau, Liapis Trubeckoj proletariškas-bohemiškas elgesys, šis politinis oksimoronas yra suvokiamas Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos revoliucijų poetinėje, meninėje tradicijoje. Liapis Trubeckoj grupės teatrališkumas, agitacinis patosas, angažuotumas yra artimas Baltarusijos, Rusijos Punk rock grupėms, pavyzdžiui Pussy riots, ir jos garsiajam veiksmui Maskvos cerkvėje: Богородица, Путина прогони (Šventa Marija, išvaryk Putiną, 2011). Liapis Trubeckoj savo agitacine, kovine, pilietine dvasia gerokai išsiskiria nuo kitų taip vadinamų „Vakarų slavų“ roko grupių. Pavyzdžiui, Ilja Stogovas, gausiai rašantis apie anarchizmo, Punk rock'o raidą Baltarusijoje, Ukrainoje sugretina Liapis Trubeckoj su Ukrainos muzikinėmis grupėmis: Kijevo Воплі Відоплясова (Vandens šokėjo klyksmai) ir Lvivo Океан Эльзы (Elzos okeanas) . Tačiau Воплі Відоплясова grąžinantis komunitarizmo ir folkloro laisvę, anarchiją Batkos Machno prasme yra tolimas nuo Liapis agitacinės intervencijos, kuri labiau artima Baltijos šalių, Sankt-Peterburgo ir Maskvos socialinio anarchizmo dvasiai. Juo labiau Liapis Trubeckoj skiriasi nuo Океан Эльзы – giliai bohemiško, Balkanų dvasia alsuojančio roko, kuris išlaisvina individą, ne komūną, ir ne kolektyvą.
Panašūs meniniai Punk rock ir kitų anarchistinių roko grupių pasirodymai yra labai skirtingi savo tautine pasaulėjauta, civilizaciniais orientyrais, tačiau, kitaip nei tapyba ar mada, akcentuoja ne paslėptą juslumo platinimą (distribuciją), bet daugiau aktyvią, puolančiąją altervenciją. Jų pasirodymai išplečia erdves į kitus gyvenimo labirintus, išplečia pasirinkimų šaknynus (rizomas), griauna buvusių teritorijų šventumą. Tačiau daro tai ne anonimiškai didinant galimybes, o agitaciniu kūrybiniu ritmu.