Tokia idėja buvo diskutuojama Šateniuose šeštadienį
diskusijoje apie Czeslawą Miloszą ir LDK dvarų kultūrą, kuri yra siejama su
išcentrintos civilizacijos paradigma. Ir šis klausimas nėra tuščias, o gali ir
turi būti svarstomas nūdienos geopolitinių idėjų perspektyvoje. Lietuva
sovietmečiu pasuko sau gana svetima centralizuotos civilizacijos kūrimo linkme,
kai valdžia ir protai telkiami sostinėje ir kai kuriama vieno vado, vienos
tautos, vienos valstybės stipri ar silpna mitologija. Centralizacijos vizija ne
tik įtvirtina valdžios idėją, pateisina privilegijų kaupimą ir geografinę
nelygybę, bet ir NUSUSINA vietos iniciatyvas ir gebėjimus bei ne tik kuria
kvailos provincijos iliuziją, bet ir realiai nustekena vietos kūrėjus ir
aktyvistų vystymąsi. Tai prasidėjo sovietmečiu, nes tarpukario
"Kauno" Lietuva nebuvo nei smarkiai centralizuota, nei turėjo tam
jėgų. Kokie išcentrintos vėlyvosios LDK civilizacijos bruožai? Kuriasi daug ir
įvairių šakninių centrų su savita raidos ir komunikacijos dinamika: vienuolynai
ir jų darbinės praktikos, dvarai ir jų integruota ūkinė-kultūrinė raidos forma,
parapijinė bažnyčios veikla ir čia kuriamos mokyklos, labdaros ir kultūrinės
organizacijos, miestų savivalda (Magdeburgo teisė), miestelių bendruomenių
(žydų "vietelių", vėliau lietuvininkų kultūros ir humanizmo
aktyvistų) gyvenimo praktikos. Šiandieniniai išcentrintos Lietuvos likučiai yra
anos LDK paveldo rezultatas, kurį gerokai iškreipė sovietinė miestą sutelkiančios
vienos įmonės idėja. Gal būt tokių civilizacinių (ne gamybinių!) centrų būta ir
daugiau tipų? Visiems šiems centrams būdinga "šimtmečio" veikla:
parapija, dvaras ir miestelis, skirtingu būdu ir integraliai, savo veiklas ir
gebėjimus ugdė, kaupė, gilino ilgus šimtmečius (apie tai kalba istorijos
"analų" mokykla). Svarbiausia, horizontali civilizacinė veikla gali
apeiti ir apsieiti be pagrindinių sostinių ir valstybės centrų, arba tie
centrai nuolatos migruoja (Kernavė, Trakai, Naugardukas, Vilnius, Gardinas,
Krokuva, Varšuva, Kaunas ...). Horizontalūs parapijų, dvarų, savivaldų
(seimelių) ryšiai anaiptol ne griauna valstybę, o užtikrina jos šimtmečių
stabilumą. Gal būt išcentrinta civilizacija lėmė, kad LDK ir Dviejų Respublikų
sąjunga buvo taip ilgai stabili (apie 600 metų, kuo negali pasigirti nei
Rusijos imperija, nei, juo labiau, trumpalaikė SSRS). Dabartinė Ukraina,
nežiūrint visos savo anarchinės oligarchijos buvo ir išlieka finansiniu ir
kultūriniu žvilgsniu centralizuota Kijevo valstybė, todėl sukilę ir Rusijos
remiami Luhansko ir Donecko regionai tapo tiek pavojingi. Vis dėlto šiandien
kartoti tas pačias išcentrinančias praktikas ir šakninę - rizominę - veiklą
nėra tikslinga. Dabartiniai didieji Lietuvos miestai neturi Magdeburgo
savivaldos teisės; Lietuvos dvarai - tai kaimo turizmo, ritualinių paslaugų
(vestuvėms), įvairių plenerų ir kitokių renginių verslo vieta, o ne žemės ūkio
ir ne kaimus sutelkiantis centras; miesteliai ir parapijos yra silpnos ir
nepajėgios organizuoti nepriklausomos šviečiamosios ir kultūros veiklos, kurią
finansiškai, teisiškai griežtai prižiūri centralizuota valstybė. Apie mažų
miestelių didesnę REALIĄ savivaldą ir ATITINKANČIAS kompetencijas, apie
horizontalias kultūrines ir dvasines miestelių sąsajas ir judėjimus beveik
netenka kalbėti. Nėra jokios pakankamos politinės vizijos ir jėgos, galinčios
pažeisti šią Lietuvai daugiausiai Rusijos ir Vokietijos primestą centralizuotos
valstybės sistemą. Politinė kova dėl išcentrintos įvairovės nėra atstovaujama
jokios realios politinės galios, tik vieno kito istoriko, filosofo ar svajotojo
ir tai yra, manau, blogai.
Vietinės istorijos, vietinių balsų ir geneologijų (taip pat
oralinių) mokymasis, vietinių politinių vaizdavimūsi (kuršių, jotvingių,
žiemgalių, rusų sentikių, karaimų ...) rėmimas yra tos mikro strategijos,
kurios puikiai dera ir prie institucinių (miestelių savivaldos, dvarų ...)
išcentrinimo pagrindų. Ta tema taip pat kalbu jau pora dešimtmečių. Tačiau nėra
taip, kad visai nieko nesikeistų. Išcentrintos savivaldos nėra realybėje,
tačiau ją galima formuoti (kaip Miloszo LDK, kaip Silicianija - šalis širdyje),
bent pradžiai - galvose ir mokytis pakantumo jai. Paprastai savivaldos ir savęs
organizavimo centrais tampa kokie nors keistuoliai, atskalūnai, į ereziją linkę
kunigai, apsišaukėliai bajorai, "prisikėlę" genčių vadai, kurių
kompetencija ir pasakojimais nepasitikime, bet kurie yra pasionarijai ir
svarbu, kad jie dalyvautų diskusijoje. Būtų gerai ta tema surengti kokią viešą
pokalbį: apie nutylėtus ar net draudžiamus išcentrintos Lietuvos ir savivaldos
herojus???
Miloszas parašė straipsnį: "Silicianijos Didžiojoje
Kunigaikštystėje" (rasite Miloszo knygoje "Tėvynės ieškojimas"),
kur svarsto LDK širdies viziją, po Dviejų Respublikų sąjungos padalijimo, apie
tai, kaip dvarų krašto laisvę dainavo A. Mickevičius ir jo sekėjai. Silicianijos
efektu vadinsiu atitolančios ar išsiskelidžiančios vaizduotės mirgėjimą, kai
susipainioja ketinimai, genealogijos. Apie šias vaizduotės arabeskas užsimena
ir Miloszas, kalbėdamas apie LDK geneologijas, taip pat ir Mickevičiaus, XIX-XX
amžiuje:
„[...] sunku ką nors
perprasti Silicianijos Didžiojoje Kunigaikštystėje“. Matyt, taip ir buvo lemta,
kad tenykštis didis poetas netilptų į jokius tautinius rėmus ir taptų kuo
painiausiai supinkliotų geneologijų pavyzdžiu“. (p. 112).
Silicianijos terminas atsirado, gal būt, iš Th. Jaffersono
klaidos, kuris vietoje Lithuania parašė Grand Duchy of Silliciania. Pasak
Jaffersono, T. Kosciuška gynė Sillicianijos nepriklausomybę. Tačiau Miloszas
pavertė šį vardą Silliciana - pramanyto, širdies krašto, įsivaizduojamos
teritorijos meile ir patriotizmu. Silicianijos dvarai gyvi ir šiandien, o
Mickevičiaus orūs lietuviai, gyvenantys nuo Kijevo iki Palangos teritorijoje
yra orūs savo laisvės gynėjai. Pridursiu, F. Nietzschė, Ecce Homo knygoje,
tariasi esąs šių įsivaizduojamų didikų palikuonis. Taigi, sakau, Zaratustra yra
Silicianijos herojus ir Silicianija yra išscentrinta Lietuva, utopija ir
vizija. Jos pagrindas yra barokinis pasaulio suvokimas, arba pinkliojimų
mąstymas, arabeskų epistemologija.
Pinkliavonės yra LDK XIX-XXI amžiaus tradicija, kai
kiekvieno didiko giminės tautiniu požiūriu yra ne tik skirtingai papasakojamos,
bet ir gausa nesantuokinių palikuonių ir jų linijų, mįslingų istorijos trūkių
ir naujų apsireiškimų, sukuria pakankamas sąlygas ne tik išcentrinimui, bet ir
išvietinimui ir išlaikinimui, sukuriant grynosios geneologinės vaizduotės
fenomeną, itin reikšmingą literatūrai, kinui, apskritai ir apskritai – meninei vaizduotei.
Pinkliojimas yra rizominės veiklos lietuviškas analogas, puikiai perteikiantis
LDK, užstrigusios Baroko laikotarpyje, mąstymo ornamentiką ir arabeskas. Silicianija
mūsų galvose ir širdyse yra geneologiniai pinkliojimai, visados pasiryžę
atsiverti keliautojui mitologijų ir reikšmių nepatikrinta ir nesuvaldyta,
neinstitucionalizuota laisve. LDK save įtvirtino Palemono dinastija (įsivaizduojamo
Romos imperatoriaus Nerono giminaičio palikuoniais Lietuvoje, kurie buvo
Gediminaičių dinastijos pradininkai): ant trijų banginių užauginta Lietuvos
karalyste. Genealoginiai mirgėjimai ir
kismas yra neinterpeliuotos ir panoptikumo dalimi bei privalomais pasakojimais
nevirtusios vis dar laisvos teritorijos ir laiko pavyzdys. Jis žeidžia
dabarties istorikų mokslinį pasipūtimą ir institucinį liokajiškumą: būtinai
papasakoti dabarties valdžią maloninančius pasakojimus, kuriuos galima
užtvirtinti egzaminų prievarta ir valdininkų rangų panieka neapklaustai ir nesuvaržytai
atminčiai.
Įteisinti pinkiojimų mąstymą ir Silicianijos utopiją ir
reiškia leisti vietos vaizduotei ir orumui skleistis vis kitokiomis spalvomis,
kai tik miestelių ir didikų lenktynės, realios ir pasakojamosios, pradeda lemti
įskiepytos kultūros raidą. Dabarties centalizuota Lietuva yra supermarketuose
platinamos monokultūrinės produkcijos vartotoja: kultūros, kurios šaltinis yra
svetimi tolimi „didieji“ pasakotojai, ir kuriuos prižiūri universitetai,
pasaulio muziejai. Monokultūros paklūsta didžiųjų šalių kvazi-imperiniam
mąstymui ir tikslams ir užtikrina tokių rinkų ir vartotojų buvimą, kurie
baidosi ne tik vietos apsišaukėlių, bet ir Mickevičiaus ar Miloszo silicianijų .
Apie jokią savitą civilizaciją esant tokiai komunikacijai ir galios santykiams
netenka ir kalbėti. Nematau jokios galimybės, kad savitą raidą išskleistų
instituciškai kvalifikuojami ir medalius renkantys mokslininkai. Ir vis dėlto
atsvari imperinei Rytų – Vakarų mąstysenai „Šiaurės-Pietų“ laikysena, bei LDK
(Lietuvos-dalies Latvijos, Baltarusijos, dalies Ukrainos) mąstymas remiasi
savivalda, pinkliojimu (rizomiškumu), laisviausiomis geneologijomis –
silicianijomis ir neapklaustu ir neišdresuotu orių daugybės centrų mąstymu.
