Lietuvos,
kaip valstybės, pasirinkimas 2013 metais: sekti Latvijos pavyzdžiu siekiant
įsivesti eurą, tuo tikslu reformuoti piniginės sistemos įstatymus ir politiką,
ir palaikyti Maidano Kijevą, taip plėtojant ES strategiškai svarbų Rytų
partnerystės vektorių ir taip plėsti savo kaip valstybės tarptautinę įtaką. Vis
dėlto Kijevą ir Rygą pasirinkau tik kaip didžiosios scenos, didžiojo politikos
spektaklio simbolius, kuriuos norėčiau priešinti tų Europos mažosioms scenoms,
susijusioms su blankiau matomais socialiniais-pilietiniais procesais.
Rygos didžiosios scenos
vektorius. Iš pirmo žvilgsnio, remiantis normatyviniais raidos kriterijais modernizacijos,
eurointegracijos keliu žengė Latvija pasirengdama euro įvedimui nuo 2014 metų
sausio 1 d. Nors atrodo įsivesti eurą nėra ypatinga naujiena bendrame ES
kontekste, tačiau atsisakyti švento ir garbinamo lato, dalies politinių mitų ir
valstybinio suverenumo, tapti sąmoningai nors truputį kitokiais, yra didelis ir
svarbus pasiekimas. Tam reikėjo ne tik pakeisti per šimtą įstatymų, bet ir
peržengti įsišaknijusius šalies kaip partijų dvaro valdymo stereotipus. Visa
tai yra dalyvavimas kuriant, tiesiogine prasme - konstruojant, statant didesnę
civilizaciją. Civilizacinė modernizacijos dimensija dažnai yra užmirštama
aistringo ir maištauti pasirengusio individualistinio arba grupinio proto. Kita
vertus didžiosios civilizacijos kūrimas, savo dvaro vietininkų suvaržymas yra
naujos europinės klasės – meritokratų pergalė. Meritokratija – biurokratinio
racionalumo ir kvalifikacinių požymių bei nuopelnų sąrašo
vienijama žmonių grupė – plinta kartu su europiniais projektais, su juos
administruojančiais valdininkais ir agentūromis, su jų skaidrumo ir kartu
išskirtinumo ideologija, su jų dresuojamais organizacijų ir įmonių vadovais, su
naujais pareigybių aprašais ir vertinamų nuopelnų standartais. Ši klasė genetiškai
artima ir išoriškai yra panaši į senąją XIX amžiuje užgimusią ir F. Kafkos
atspindėtą biurokratiją, kuri suvaržė aukštuomenės aroganciją ir sukūrė viešo racionalumo pagrindus.
Meritokratija taip pat gimininga ir išoriškai panaši į nomenklatūrą, arba
partinės biurokratijos kasę, kuri buvo formuojama pagal partinius nuopelnus ir
labai smarkiai apribojo charizmatinius komunistinius lyderius ir jų autokratinį
voliuntarizmą, sušvelnino planinės ekonomikos iliuzijas. Nomenklatūra pilna
galia sukerėjusią po L. Brežnevo atėjimo į Sovietų valdžią (1964 metais) ir
patyrė didelę krizę, kartu su vienpartinės sistemos žlugimu. Meritokratija
remiasi ne partiniais lojalumo ir biurokratinių gebėjimų sąrašais, o tam
tikrais viešais racionalumo principais ir nuopelnų sąrašais, užtikrinančiais jų
kaip klasės plėtrą. Euro projektas yra ne tik finansinis, bet ir meritokratinis,
žymintis aukštesnę biurokratinės civilizacijos pakopą. Oficialioji Lietuva taip pat pasirinko šią
gerovės perspektyvą, o klasių, kurios gebėtų pasipriešinti tokiam projektui ar
pasiūlyti lygiavertes alternatyvas – nėra.
Tiesa,
prieš tokią kvalifikuotų privilegijų ir anoniminio aparato Europos Sąjungą kovoja
daugelis: Graikijos anarchistai ir jų SYRIZA susivienijimas (jungiantis daugelį
radikalių kairiųjų partijų), jų nacionalistai, vainikuojami profašistinės
grupuotės Auksinė aušra. Pažymėtina, kad graikų kritika adresuota ES plėtros
principams bei pasireiškusi daugeliu nacionalistinių pasipriešinimų, pavyzdžiui,
Vengrijoje naujos tautiškai orientuotos konstitucijos priėmimu, visai
nepaveikė, neatgrasino Kijevo Maidano siekti asociacijos su ES. Neatbaidė,
nežiūrint to, kad Maidano aktyvistų centras yra Vakarų Ukrainos nacionalistai. Kijevo
pilietinis sukilimas, kai kada ne be pagrindo vadinamas revoliucija, mano
nuomone susideda iš dviejų tarpusavyje vis dar nekonkuruojančių, tačiau viena
kitą pastebinčių scenų: didžiojo partinio spektaklio ir mažosios pilietinių
laisvių politikos. Tačiau, mažoji scena dar neišgirdo Graikijos ir jos visos
socialinės politinės kritikos aplinkos argumentų ar nepradėjo kalbėtis ES
kritikų Slavojaus Žižeko, Tariq‘o Ali, Yanis
Varoufakis šneka.
Ta
proga verta prisiminti, kad 2013 metai buvo smarkiai nuspalvinti jau kelintus
metus besitęsusių Atėnų ir prasidėjusių Stambulo protesto akcijų bei Maskvos teismų
prieš Bolotnajos aikštės protestuotojus bei Occupy
akcijų dalyvius. Visi jie taip pat gana greitai pasidalijo į didžiąsias
scenas ir mažosios politikos veiklas. Didžioji scena smarkiai komercializuoja
kairiąją kritiką, sugundo ją glamūro blizgesiu ir atima galimybę perprasti
mažuosius bendruomenių saviorganizacijos ir savivaldos procesus. Vis dėlto, ir
didžioji Maidano scena, ir didžiosios Stambulo ir Atėnų scenos ir susiję forumai
buvo labai reikšmingos pasaulio didžiajai politikai veikti. Vienas toks
komercinių forumų, glamūrinių kairiųjų scenų buvo 2013 metų Zagrebo Subversyvaus
kino festivalis apjungęs ir Balkanų šalių forumą, sukvietęs didžiuosius ir
diskutavęs Atėnų, Occupy,
globalizacijos raidą, o vėliau aktyviai palaikę Stambulo protestuotojus. Įsimitina
šios Lietuvą itin mažai paveikusios diskusijos dalis buvo polemika tarp
Europinės kairiosios pop žvaigždės Slavojaus Žižeko ir neblėstančio JAV
anarchizmo žiburio Noamo Chomsky. Ko gero ši diskusija buvo įdomiausia. Iš
kitų, susijusių diskusijų buvo susirašinėjimas tarp jau minėto Žižeko ir vienos
iš Pussy Riot lyderių Marijos Tolokonnikovos. Mažiau pastebėtomis liko ES
parlamentarų, žmogaus teisių gynėjų, tarp kurių išskyrė Leonidas Donskis, pastangos
laisvinti Baltarusijos, Rusijos ir Kinijos politinius kalinius. Kai kurie Rusijos
opoziciniai laikraščiai, elektroniniai leidiniai, kaip antai grani.ru 2013 paskelbė buvus politinių
kalinių metais, Balotnaja mitingų dalyvių teismų laikotarpiu. Didžiosios scenos
neretai užtemdydavo, tačiau galutinai neužgoždavo, mažųjų scenų - viešų
diskusijų. Sakau scenų, nes tai taip pat viešoji komunikacija, o, jei kam
patinka, mažieji spektakliai. Tačiau jų tikslas yra kitoks: palaikyti alternatyvas,
skirsmus, nepanašumus, saviorganizacijas, savivaldas, bendruomenių tarybų
aktyvumą, rasti galimybę oponuoti didžiosioms politinėms, socialinėms ir
kultūrinėms hegemonijoms, didžiajai literatūrai, kuriant mažąją.
Lietuvos
didžioji scena, prezidentinė, Vilniaus Rytų partnerystės konferencija, nematė
ir nediskutavo nei baisiųjų Atėnų, viliantis protingos ES meritokratų padalinių
protingų sprendimų, nei Stambulo protesto akcijų, nei mažųjų scenų iššūkių, nei
diskutavo naująsias nacionalizmo grėsmes ES. Tarsi ir pateisinama: tai nebuvo
konferencijos darbotvarkė. Tačiau, pastebėtina, kad iki konferencijos ir po jos
panašios temos mažai buvo diskutuojamos renginiuose susijusiuose ES Tarybą veikla
ir vieša komunikacija, kuri pabrėžtinai nejautri protestams ir saviorganizacijoms.
Kita vertus, nesu tikras ar tuo pačiu metu užlaikomi užkulisinės diplomatijos,
neregimųjų suokalbių, rožės ir nuodų politikos, gebėjimai, be kurių atsispirti
Maskvos užkulisiniam spaudimui darosi sunku.
Ir
vis dėlto atsitiko kažkas sukrečiančio, kas suardė įprastinį eurobiurokratų pragmatinį/cinišką
kalbėjimą ir vaizdavimąsi. Tai Kijevo Maidanas, kuris prieš jį puolantį
Berkutą, naująjį ukrainietišką omoną (vykstant tiesioginei transliacijai
daugelio televizijų kanalais!), barikadose kėlė ES vėliavą! Ryžtas mirti ginant
savas teises ir šlovinant ES eurobiurokratams buvo visiškas netikėtumas.
Pripratę prie to, kad ES vėliava deginama Atėnuose, nepamatę šios vėliavos
reikšmės Stambule, pagaliau buvo pažadinti Kijeve. Visi, kas išbuvo bent keletą
dienų ir naktų Maidane ir giedojo su keliais šimtais tūkstančių žmonių dešimtis
kartų Ukrainos himną – laisvės giesmę, pajuto visą įkvepiančią dvasios galią,
kurios stokoja ES.
Kaip šios didžiosios, įkvepiančios
ir eurobiurokratus žadinančios scenos simbolį išrinkau metų eglę – Maidano,
Kijeve. Ji miela, nes laisva, utopiška, bendruomeniška, atvira, karnavalinė, o
ne glamūrinė. Maidano eglė, iškovota iš Berkuto gniaužtų, aprengta parodijomis,
vėliavomis ir bendruomenių idealų simboliais rodo gyvo karnavališkumo ir
laisvės, utopinės ateities vizijos, saviorganizacijos sąsajas. Jų stokoja kitos
ES glamūrinės eglutės, tapusios šventinių tuštybių kaukėmis. Biurokratinis,
nomenklatūrinis, meritokratinis racionalumas visados stokojo egzistencinio
pasirinkimo ir poelgio poetikos ir yra atviras „civilizacinių nuopelnų“
skaičiavimams, kuriems pagerbti ir skirtos vartotojiškos sentimentalios,
korporacinės eglutės.
Maidano eglė įsiterpia tarp didžiosios ir mažosios
scenos, tarp parodomojo didvyriškumo, kupino didžių revoliucinių šūkių ir
himno, kuriais džiaugiasi ir stebisi eurobiurokratai, ir kuriuo baisisi Maskva,
ir mažosios scenos, kuri galėtų susikalbėti su Atėnų ir Stambulo
revoliucionieriais, bet dar neranda savyje jėgos šiam veiksmui. Vis dėlto ir Atėnų
agora, ir Kijevo večė, ir kitos Europos gyvosios viešosios erdvės žadina
karnavališkumo ir savarankiškumo, protesto ir plėtrą. Parodija ir karnavalas -
dvi esmingos laisvės išraiškos, kurios pažeidžia įsitikinimus iš esmės ir atskleidžia
žaidimo laisvės fundamentalumą, t.y. daro gerokai daugiau nei Maidano lyderiai
siekia. Večės tradicija pažadino Rusijos Novgorodo ir Pskovo respublikų
archetipus, bet ir sužydėjo pasaulinėmis karnavalo spalvomis. Visa tai yra
grėsminga autoritariniams režimams daugiau nei vienos partijos pakeitimas kita.
Lietuvos
pirmininkavimas ES ir labai stiprus Rytų partnerystės idėjos ir politikos
akcentavimas, skatinant Rytų Europos šalis žengti modernizacijos ir europinių
vertybių kūrimo keliu pasitarnavo Europos civilizacijos, jos didžiosios scenos
plėtrai ir labai menkai prisidėjo prie mažosios scenos raidos. Buvimas šalia Rygos
jau įgyvendinto pasirinkimo ir noras būti bent kiek pastebėtam europinės
didžiosios žiniasklaidos nesuteikė progos oficialiajai Lietuvai aiškiau
išskleisti pilietinės įvairovės ir savivaldos galimybes. Rytų partnerystės politika
gal buvo per daug isteriška, vietomis rusofobiška (vietoje to, kad būtų
putinofobiška), per daug pasipūtusi (nematė didžiulės Lenkijos, lenkų pagalbos).
Besirengiant Vilniaus Rytų partnerystės konferencijai gal būt Lietuvos
respublikos Prezidentei reikėjo suderinti vizitą ir nuvykti derėtis su V.
Janukovičiu dar bent mėnesį iki Maidano. Tačiau nežiūrint visos šios kritikos
Rytų partnerystės akcentas, visos Europos žingsnis po žingsnio įtraukimas į
minėtų problemų ratą, Putino Rusijos veido demaskavimas, o vėliau
vienareikšmiškas ir aktyvus Maidano palaikymas neabejotinai puošia Lietuvą kaip
valstybę. Tačiau kita, mažosios, saviorganizuojančios, pilietinės Ukrainos,
kurią sieju su mažąja scena, balsas nebuvo išgirstas, lygiai kaip ir Atėnų ar
Stambulo protestuotojų, arba, kaip menkai buvo girdimas politinių kalinių
kvietimai iš Baltarusijos, Rusijos ... Kinijos.
Dar vienas 2013 metų iššūkis:
atgimusi neosovietinė Rusijos propaganda ir jos ekonominiai bei informaciniai puolimai
prieš kaimynines šalis, įskaitant ir Lietuvą. Putino Rusija nustojo imituoti
Vakarus, ES ar JAV ir pradėjo konstruoti kažką, pavadinčiau tai nestalgine galios
vizija, kuri mažai ką bendro turi su ES demokratija. Putino Rusijos idealas: sujungti visas
įsivaizduojamas, propagandines istorijas: Ivano Rūsčiojo, Petro I, Romanovų
Rusijos Imperijos, Sovietų Sąjungos, į vieną lydinį, kuriam vadovauja naftos
pinigais pasruvęs saugumas. Nei kiek neabejoju tokio ideologinio gremėzdo,
haliucinacijos trumparegiškumu ir trumpalaikiškumu, bet iki tol ši naujoji
jungtis gali sukurti daug įtampų ir sustiprinti korupcinius, oligarchinius,
autoritarinius režimus aplink Rusiją ir įvairialypį terorą pačioje Rusijoje.
Tai iššūkis didžiajai ES scenai, kurią Lietuvos Prezidentė ir užsienio reikalų
ministerija pakankamai perprato, ir kam neblogai asistuoja visa aibė ekspertų.
Tačiau be aiškių sąsajų su pilietiniais sąjūdžiais, su mažąja scena:
autonomijos, savivaldos, politinių kalinių ir disidentų, be jų palaikymo, sunku
įsivaizduoti kaip bus laimima prieš pinigų-korupcijos ir propagandos putinišką
mišinį.
Tiesioginės,
autonominės demokratijos poreikių ignoravimas yra meritokratinės ES yda, kuri
su euro įvedimu nesumažėja. Atstovaujamosios partinės demokratijos, kuriai
reikšminga didžioji scena, konfliktas su mažąja pilietinės autonomijos scena pastebimas
daug kur, tačiau politinės sociologijos ir politinės antropologijos atstovai
Lietuvoje nevaidina reikiamo ekspertų vaidmens ir neparodo dviejų scenų
bendradarbiavimo būtinybės. Pavyzdžiui, 2013 metai labiau nei 2012 buvo autonominės
savišvietos rezistencijos laikotarpis. Atskirų Švietimo ministerijos ir Seimo Švietimo
komiteto atsakingų narių (nenoriu leistis į detales etikos sumetimais) pastangos
kaip nors riboti universitetų autonomiją neturėjo didesnių rezultatų. Tai labai
gerai. Daugelio socialinių protestų, socialinių ir ekonominių bei technologinių
ir kultūrinių inovacijų, revoliucinių pokyčių pagrindinis šaltinis yra
išsilavinusi vidurinioji klasė ir universitetai. Jie yra didžiausias
demokratijos ir savivaldos, saviorganizacijos garantas, nežiūrint viso to, kas
bloga (ir dažnai teisingai) apie Lietuvos universitetus pasakyta. Atėnų,
Stambulo, Kijevo Maidano demonstrantų absoliuti dauguma – universitetus baigę
specialistai, dėstytojai, studentai bei smulkūs ir vidutiniai verslininkai
(taip pat neretai turintys universitetinį išsilavinimą). Kritikuojama, kad universitetai
yra pusiau dvarai, kad pastebimos autoritarizmo tendencijos, pageidaujamas
gerokai didesnė studijų kokybė, itin prastas universitetų finansavimas, lyginant
su kaimyninėmis šalimis, nepakankamai išnaudojama autonomija ... tiek daug
galimybių universitetų kritikai. Aplink universitetus buriasi gimstanti naujoji
savivaldi tiesioginės demokratijos klasė, kuri yra stipresnė ir įvairesnė nei
politinių partijų nariai, nei dar gyvi nomenklatūros elementai ir nei užgimusi
naujoji meritokratija. Richardas Florida šią naująją klasę vadino kūrybine
klase. Manau, kad tai per siauras apibūdinimas, pridėčiau – savarankiškoji:
savarankiška, versli, kūrybinga klasė.
Prie savarankiško
samprotavimo plėtros prisidėjo ne tik universitetai ir kolegijos, bet ir tokie
nepriklausomos saviugdos ir savikaitos susibūrimai, kaip Santara Šviesa, LUNI,
DEMOS (NK95) ir kitos nevyriausybinės saviugdos organizacijos, kurių neformali
įtaka spaudai, nepriklausomam ekspertavimui, socialiniams tinklams išaugo,
sustiprėjo jų ryšiai su leidyklomis, su tarptautinėmis analogiškomis organizacijomis
(Atvirasis Maidano universitetas, Minsko Letučij universitetas ...). Jų dėka
auga mūsų gyvenimo įvairovė, kuri ne kovoja su didžiąja politikos scena, ne jai
prieštarauja, o ją esmingai papildo. Manau, kad šis gyvenimas tarp dviejų
scenų, ne Rygos ir Kijevo Maidano, o tarp didžiosios herojiškos politikos ir
mažosios, pilietinės saviorganizacijos stiprės ir 2014 metais.