2013 – Lietuva tarp Rygos ir Kijevo didžiųjų scenų: dvilypumų apibendrinimas

                      Lietuvos, kaip valstybės, pasirinkimas 2013 metais: sekti Latvijos pavyzdžiu siekiant įsivesti eurą, tuo tikslu reformuoti piniginės sistemos įstatymus ir politiką, ir palaikyti Maidano Kijevą, taip plėtojant ES strategiškai svarbų Rytų partnerystės vektorių ir taip plėsti savo kaip valstybės tarptautinę įtaką. Vis dėlto Kijevą ir Rygą pasirinkau tik kaip didžiosios scenos, didžiojo politikos spektaklio simbolius, kuriuos norėčiau priešinti tų Europos mažosioms scenoms, susijusioms su blankiau matomais socialiniais-pilietiniais procesais.

Rygos didžiosios scenos vektorius. Iš pirmo žvilgsnio, remiantis normatyviniais raidos kriterijais modernizacijos, eurointegracijos keliu žengė Latvija pasirengdama euro įvedimui nuo 2014 metų sausio 1 d. Nors atrodo įsivesti eurą nėra ypatinga naujiena bendrame ES kontekste, tačiau atsisakyti švento ir garbinamo lato, dalies politinių mitų ir valstybinio suverenumo, tapti sąmoningai nors truputį kitokiais, yra didelis ir svarbus pasiekimas. Tam reikėjo ne tik pakeisti per šimtą įstatymų, bet ir peržengti įsišaknijusius šalies kaip partijų dvaro valdymo stereotipus. Visa tai yra dalyvavimas kuriant, tiesiogine prasme - konstruojant, statant didesnę civilizaciją. Civilizacinė modernizacijos dimensija dažnai yra užmirštama aistringo ir maištauti pasirengusio individualistinio arba grupinio proto. Kita vertus didžiosios civilizacijos kūrimas, savo dvaro vietininkų suvaržymas yra naujos europinės klasės – meritokratų pergalė. Meritokratija – biurokratinio racionalumo ir kvalifikacinių požymių bei nuopelnų sąrašo vienijama žmonių grupė – plinta kartu su europiniais projektais, su juos administruojančiais valdininkais ir agentūromis, su jų skaidrumo ir kartu išskirtinumo ideologija, su jų dresuojamais organizacijų ir įmonių vadovais, su naujais pareigybių aprašais ir vertinamų nuopelnų standartais. Ši klasė genetiškai artima ir išoriškai yra panaši į senąją XIX amžiuje užgimusią ir F. Kafkos atspindėtą biurokratiją, kuri suvaržė aukštuomenės aroganciją  ir sukūrė viešo racionalumo pagrindus. Meritokratija taip pat gimininga ir išoriškai panaši į nomenklatūrą, arba partinės biurokratijos kasę, kuri buvo formuojama pagal partinius nuopelnus ir labai smarkiai apribojo charizmatinius komunistinius lyderius ir jų autokratinį voliuntarizmą, sušvelnino planinės ekonomikos iliuzijas. Nomenklatūra pilna galia sukerėjusią po L. Brežnevo atėjimo į Sovietų valdžią (1964 metais) ir patyrė didelę krizę, kartu su vienpartinės sistemos žlugimu. Meritokratija remiasi ne partiniais lojalumo ir biurokratinių gebėjimų sąrašais, o tam tikrais viešais racionalumo principais ir nuopelnų sąrašais, užtikrinančiais jų kaip klasės plėtrą. Euro projektas yra ne tik finansinis, bet ir meritokratinis, žymintis aukštesnę biurokratinės civilizacijos pakopą.  Oficialioji Lietuva taip pat pasirinko šią gerovės perspektyvą, o klasių, kurios gebėtų pasipriešinti tokiam projektui ar pasiūlyti lygiavertes alternatyvas – nėra.

                      Tiesa, prieš tokią kvalifikuotų privilegijų ir anoniminio aparato Europos Sąjungą kovoja daugelis: Graikijos anarchistai ir jų SYRIZA susivienijimas (jungiantis daugelį radikalių kairiųjų partijų), jų nacionalistai, vainikuojami profašistinės grupuotės Auksinė aušra. Pažymėtina, kad graikų kritika adresuota ES plėtros principams bei pasireiškusi daugeliu nacionalistinių pasipriešinimų, pavyzdžiui, Vengrijoje naujos tautiškai orientuotos konstitucijos priėmimu, visai nepaveikė, neatgrasino Kijevo Maidano siekti asociacijos su ES. Neatbaidė, nežiūrint to, kad Maidano aktyvistų centras yra Vakarų Ukrainos nacionalistai. Kijevo pilietinis sukilimas, kai kada ne be pagrindo vadinamas revoliucija, mano nuomone susideda iš dviejų tarpusavyje vis dar nekonkuruojančių, tačiau viena kitą pastebinčių scenų: didžiojo partinio spektaklio ir mažosios pilietinių laisvių politikos. Tačiau, mažoji scena dar neišgirdo Graikijos ir jos visos socialinės politinės kritikos aplinkos argumentų ar nepradėjo kalbėtis ES kritikų Slavojaus Žižeko, Tariq‘o Ali, Yanis Varoufakis šneka.

                      Ta proga verta prisiminti, kad 2013 metai buvo smarkiai nuspalvinti jau kelintus metus besitęsusių Atėnų ir prasidėjusių Stambulo protesto akcijų bei Maskvos teismų prieš Bolotnajos aikštės protestuotojus bei Occupy akcijų dalyvius. Visi jie taip pat gana greitai pasidalijo į didžiąsias scenas ir mažosios politikos veiklas. Didžioji scena smarkiai komercializuoja kairiąją kritiką, sugundo ją glamūro blizgesiu ir atima galimybę perprasti mažuosius bendruomenių saviorganizacijos ir savivaldos procesus. Vis dėlto, ir didžioji Maidano scena, ir didžiosios Stambulo ir Atėnų scenos ir susiję forumai buvo labai reikšmingos pasaulio didžiajai politikai veikti. Vienas toks komercinių forumų, glamūrinių kairiųjų scenų buvo 2013 metų Zagrebo Subversyvaus kino festivalis apjungęs ir Balkanų šalių forumą, sukvietęs didžiuosius ir diskutavęs Atėnų, Occupy, globalizacijos raidą, o vėliau aktyviai palaikę Stambulo protestuotojus. Įsimitina šios Lietuvą itin mažai paveikusios diskusijos dalis buvo polemika tarp Europinės kairiosios pop žvaigždės Slavojaus Žižeko ir neblėstančio JAV anarchizmo žiburio Noamo Chomsky. Ko gero ši diskusija buvo įdomiausia. Iš kitų, susijusių diskusijų buvo susirašinėjimas tarp jau minėto Žižeko ir vienos iš Pussy Riot lyderių Marijos Tolokonnikovos. Mažiau pastebėtomis liko ES parlamentarų, žmogaus teisių gynėjų, tarp kurių išskyrė Leonidas Donskis, pastangos laisvinti Baltarusijos, Rusijos ir Kinijos politinius kalinius. Kai kurie Rusijos opoziciniai laikraščiai, elektroniniai leidiniai, kaip antai grani.ru 2013 paskelbė buvus politinių kalinių metais, Balotnaja mitingų dalyvių teismų laikotarpiu. Didžiosios scenos neretai užtemdydavo, tačiau galutinai neužgoždavo, mažųjų scenų - viešų diskusijų. Sakau scenų, nes tai taip pat viešoji komunikacija, o, jei kam patinka, mažieji spektakliai. Tačiau jų tikslas yra kitoks: palaikyti alternatyvas, skirsmus, nepanašumus, saviorganizacijas, savivaldas, bendruomenių tarybų aktyvumą, rasti galimybę oponuoti didžiosioms politinėms, socialinėms ir kultūrinėms hegemonijoms, didžiajai literatūrai, kuriant mažąją.

                      Lietuvos didžioji scena, prezidentinė, Vilniaus Rytų partnerystės konferencija, nematė ir nediskutavo nei baisiųjų Atėnų, viliantis protingos ES meritokratų padalinių protingų sprendimų, nei Stambulo protesto akcijų, nei mažųjų scenų iššūkių, nei diskutavo naująsias nacionalizmo grėsmes ES. Tarsi ir pateisinama: tai nebuvo konferencijos darbotvarkė. Tačiau, pastebėtina, kad iki konferencijos ir po jos panašios temos mažai buvo diskutuojamos renginiuose susijusiuose ES Tarybą veikla ir vieša komunikacija, kuri pabrėžtinai nejautri protestams ir saviorganizacijoms. Kita vertus, nesu tikras ar tuo pačiu metu užlaikomi užkulisinės diplomatijos, neregimųjų suokalbių, rožės ir nuodų politikos, gebėjimai, be kurių atsispirti Maskvos užkulisiniam spaudimui darosi sunku.

                      Ir vis dėlto atsitiko kažkas sukrečiančio, kas suardė įprastinį eurobiurokratų pragmatinį/cinišką kalbėjimą ir vaizdavimąsi. Tai Kijevo Maidanas, kuris prieš jį puolantį Berkutą, naująjį ukrainietišką omoną (vykstant tiesioginei transliacijai daugelio televizijų kanalais!), barikadose kėlė ES vėliavą! Ryžtas mirti ginant savas teises ir šlovinant ES eurobiurokratams buvo visiškas netikėtumas. Pripratę prie to, kad ES vėliava deginama Atėnuose, nepamatę šios vėliavos reikšmės Stambule, pagaliau buvo pažadinti Kijeve. Visi, kas išbuvo bent keletą dienų ir naktų Maidane ir giedojo su keliais šimtais tūkstančių žmonių dešimtis kartų Ukrainos himną – laisvės giesmę, pajuto visą įkvepiančią dvasios galią, kurios stokoja ES.

Kaip šios didžiosios, įkvepiančios ir eurobiurokratus žadinančios scenos simbolį išrinkau metų eglę – Maidano, Kijeve. Ji miela, nes laisva, utopiška, bendruomeniška, atvira, karnavalinė, o ne glamūrinė. Maidano eglė, iškovota iš Berkuto gniaužtų, aprengta parodijomis, vėliavomis ir bendruomenių idealų simboliais rodo gyvo karnavališkumo ir laisvės, utopinės ateities vizijos, saviorganizacijos sąsajas. Jų stokoja kitos ES glamūrinės eglutės, tapusios šventinių tuštybių kaukėmis. Biurokratinis, nomenklatūrinis, meritokratinis racionalumas visados stokojo egzistencinio pasirinkimo ir poelgio poetikos ir yra atviras „civilizacinių nuopelnų“ skaičiavimams, kuriems pagerbti ir skirtos vartotojiškos sentimentalios, korporacinės eglutės.

 Maidano eglė įsiterpia tarp didžiosios ir mažosios scenos, tarp parodomojo didvyriškumo, kupino didžių revoliucinių šūkių ir himno, kuriais džiaugiasi ir stebisi eurobiurokratai, ir kuriuo baisisi Maskva, ir mažosios scenos, kuri galėtų susikalbėti su Atėnų ir Stambulo revoliucionieriais, bet dar neranda savyje jėgos šiam veiksmui. Vis dėlto ir Atėnų agora, ir Kijevo večė, ir kitos Europos gyvosios viešosios erdvės žadina karnavališkumo ir savarankiškumo, protesto ir plėtrą. Parodija ir karnavalas - dvi esmingos laisvės išraiškos, kurios pažeidžia įsitikinimus iš esmės ir atskleidžia žaidimo laisvės fundamentalumą, t.y. daro gerokai daugiau nei Maidano lyderiai siekia. Večės tradicija pažadino Rusijos Novgorodo ir Pskovo respublikų archetipus, bet ir sužydėjo pasaulinėmis karnavalo spalvomis. Visa tai yra grėsminga autoritariniams režimams daugiau nei vienos partijos pakeitimas kita.

Lietuvos pirmininkavimas ES ir labai stiprus Rytų partnerystės idėjos ir politikos akcentavimas, skatinant Rytų Europos šalis žengti modernizacijos ir europinių vertybių kūrimo keliu pasitarnavo Europos civilizacijos, jos didžiosios scenos plėtrai ir labai menkai prisidėjo prie mažosios scenos raidos. Buvimas šalia Rygos jau įgyvendinto pasirinkimo ir noras būti bent kiek pastebėtam europinės didžiosios žiniasklaidos nesuteikė progos oficialiajai Lietuvai aiškiau išskleisti pilietinės įvairovės ir savivaldos galimybes. Rytų partnerystės politika gal buvo per daug isteriška, vietomis rusofobiška (vietoje to, kad būtų putinofobiška), per daug pasipūtusi (nematė didžiulės Lenkijos, lenkų pagalbos). Besirengiant Vilniaus Rytų partnerystės konferencijai gal būt Lietuvos respublikos Prezidentei reikėjo suderinti vizitą ir nuvykti derėtis su V. Janukovičiu dar bent mėnesį iki Maidano. Tačiau nežiūrint visos šios kritikos Rytų partnerystės akcentas, visos Europos žingsnis po žingsnio įtraukimas į minėtų problemų ratą, Putino Rusijos veido demaskavimas, o vėliau vienareikšmiškas ir aktyvus Maidano palaikymas neabejotinai puošia Lietuvą kaip valstybę. Tačiau kita, mažosios, saviorganizuojančios, pilietinės Ukrainos, kurią sieju su mažąja scena, balsas nebuvo išgirstas, lygiai kaip ir Atėnų ar Stambulo protestuotojų, arba, kaip menkai buvo girdimas politinių kalinių kvietimai iš Baltarusijos, Rusijos ... Kinijos.

Dar vienas 2013 metų iššūkis: atgimusi neosovietinė Rusijos propaganda ir jos ekonominiai bei informaciniai puolimai prieš kaimynines šalis, įskaitant ir Lietuvą. Putino Rusija nustojo imituoti Vakarus, ES ar JAV ir pradėjo konstruoti kažką, pavadinčiau tai nestalgine galios vizija, kuri mažai ką bendro turi su ES demokratija.  Putino Rusijos idealas: sujungti visas įsivaizduojamas, propagandines istorijas: Ivano Rūsčiojo, Petro I, Romanovų Rusijos Imperijos, Sovietų Sąjungos, į vieną lydinį, kuriam vadovauja naftos pinigais pasruvęs saugumas. Nei kiek neabejoju tokio ideologinio gremėzdo, haliucinacijos trumparegiškumu ir trumpalaikiškumu, bet iki tol ši naujoji jungtis gali sukurti daug įtampų ir sustiprinti korupcinius, oligarchinius, autoritarinius režimus aplink Rusiją ir įvairialypį terorą pačioje Rusijoje. Tai iššūkis didžiajai ES scenai, kurią Lietuvos Prezidentė ir užsienio reikalų ministerija pakankamai perprato, ir kam neblogai asistuoja visa aibė ekspertų. Tačiau be aiškių sąsajų su pilietiniais sąjūdžiais, su mažąja scena: autonomijos, savivaldos, politinių kalinių ir disidentų, be jų palaikymo, sunku įsivaizduoti kaip bus laimima prieš pinigų-korupcijos ir propagandos putinišką mišinį.

Tiesioginės, autonominės demokratijos poreikių ignoravimas yra meritokratinės ES yda, kuri su euro įvedimu nesumažėja. Atstovaujamosios partinės demokratijos, kuriai reikšminga didžioji scena, konfliktas su mažąja pilietinės autonomijos scena pastebimas daug kur, tačiau politinės sociologijos ir politinės antropologijos atstovai Lietuvoje nevaidina reikiamo ekspertų vaidmens ir neparodo dviejų scenų bendradarbiavimo būtinybės. Pavyzdžiui, 2013 metai labiau nei 2012 buvo autonominės savišvietos rezistencijos laikotarpis. Atskirų Švietimo ministerijos ir Seimo Švietimo komiteto atsakingų narių (nenoriu leistis į detales etikos sumetimais) pastangos kaip nors riboti universitetų autonomiją neturėjo didesnių rezultatų. Tai labai gerai. Daugelio socialinių protestų, socialinių ir ekonominių bei technologinių ir kultūrinių inovacijų, revoliucinių pokyčių pagrindinis šaltinis yra išsilavinusi vidurinioji klasė ir universitetai. Jie yra didžiausias demokratijos ir savivaldos, saviorganizacijos garantas, nežiūrint viso to, kas bloga (ir dažnai teisingai) apie Lietuvos universitetus pasakyta. Atėnų, Stambulo, Kijevo Maidano demonstrantų absoliuti dauguma – universitetus baigę specialistai, dėstytojai, studentai bei smulkūs ir vidutiniai verslininkai (taip pat neretai turintys universitetinį išsilavinimą). Kritikuojama, kad universitetai yra pusiau dvarai, kad pastebimos autoritarizmo tendencijos, pageidaujamas gerokai didesnė studijų kokybė, itin prastas universitetų finansavimas, lyginant su kaimyninėmis šalimis, nepakankamai išnaudojama autonomija ... tiek daug galimybių universitetų kritikai. Aplink universitetus buriasi gimstanti naujoji savivaldi tiesioginės demokratijos klasė, kuri yra stipresnė ir įvairesnė nei politinių partijų nariai, nei dar gyvi nomenklatūros elementai ir nei užgimusi naujoji meritokratija. Richardas Florida šią naująją klasę vadino kūrybine klase. Manau, kad tai per siauras apibūdinimas, pridėčiau – savarankiškoji: savarankiška, versli, kūrybinga klasė.

Prie savarankiško samprotavimo plėtros prisidėjo ne tik universitetai ir kolegijos, bet ir tokie nepriklausomos saviugdos ir savikaitos susibūrimai, kaip Santara Šviesa, LUNI, DEMOS (NK95) ir kitos nevyriausybinės saviugdos organizacijos, kurių neformali įtaka spaudai, nepriklausomam ekspertavimui, socialiniams tinklams išaugo, sustiprėjo jų ryšiai su leidyklomis, su tarptautinėmis analogiškomis organizacijomis (Atvirasis Maidano universitetas, Minsko Letučij universitetas ...). Jų dėka auga mūsų gyvenimo įvairovė, kuri ne kovoja su didžiąja politikos scena, ne jai prieštarauja, o ją esmingai papildo. Manau, kad šis gyvenimas tarp dviejų scenų, ne Rygos ir Kijevo Maidano, o tarp didžiosios herojiškos politikos ir mažosios, pilietinės saviorganizacijos stiprės ir 2014 metais.

Saviorganizuojanti ir savivaldi Maidano revoliucija

Išvykau iš Kijevo namo. Galima apibendrinti penkių parų patyrimus. Manau, svarbu pažymėti kokie socialiniai, žmonės kelią orią galvą laisvai gyventi. Tai daugiau nei noras būti ES, daugiau nei blankių opozicijos lyderių palaikymas, daugiau nei oranžinė 2004 metų revoliucija, kuri virto tik dar  viena oligarchų pergale; naujasis Maidanas yra pilietinės savivaldžios visuomenės, sudarytos iš daugelio autonominių ir tiesioginės komunikacijos būdu sutarančių bendruomenių, augimas. Todėl ir daugelis laikraščių, net politinių analitikų žiūri ne ten. Jie mato tik sceną, spektaklį, pagrindines dvi kameras, bet ne stiprėjantį margumyną; ne tai, kas išauga iš istorinės Ukrainos atminties ir paskutinių revoliucijų gyvos patirties.  Nematyti šios augančios savivaldos, kuri remiasi savanoryste, saviorganizacija, autonomija, tiesiogine demokratija (večė yra jos didžiausia išraiška) vadinasi šnekėti tik apie įspūdingą spektaklį. Vis dėlto ne visi žmonės geba dalyvauti savarankiškai sprendžiant ir organizuojant šimtus veiklų (turėjau laimei progos ir savanoriauti kartu su jais). Bet kad tai paaiškinti reikia prisiminti, kad dažniausiai apie Ukrainą teigiama, kad skiria rytų-vakarų atitolimas, „chacholų ir maskolių“ stereotipai. Žinoma vakariečių vėliavos ir Kijevo aktyvizmas iš dalies tai rodo. Tačiau yra ir kitoks didelis socialinis susisluoksniavimas. Į Maidaną žmonės įsitraukę skirtingu mastu. Dominuoja išsilavinusi, pasaulį mačiusi, kūrybinė ir proto darbą dirbanti vidurinioji klasė (Kijevo mastais). Jie, o ne proletariatas, ne darbininkai yra pagrindinė Maidano jėga. Išsilavinę: studentai, dėstytojai, žurnalistai, reklaminių ir kitų agentūrų darbuotojai, savivaldos tarnautojai, smulkūs ir vidutiniai verslininkai, mokytojai, labai daug įvairių socialinių darbuotojų ... Žinoma yra ir darbininkų, bet dažniausiai jie yra išsilavinę ir jau, mano suvokimu, gali patys įkurti individualias įmones. Jie yra savo reikalo meistrai. Tai išsilavinusių meistrų ir saviugdos laimę patyrusių žmonių, menininkų revoliucija. Ją remia labiau jautri ir mažiau revoliucinga, tik savaitgaliais mitinguose pasirodanti ir turtingesnė bohema, galiausiai toli nuo Maidano žmonių esantys politikai, partijų nariai ir oligarchai. Jie ne tik kovoja dėl utopinės ES (tai veikiau vėliava), bet ir atstovauja matyti daugiau laisvų mažųjų, subtilių vietelių ir pasaulėlių: unikalių kultūrinių kavinių (tokių kaip D. Charmso knyginas-kavinukė), teatrų ir galerijų (tokių kaip Pinčuko meno centras), laisvai ir be jokios propagandos ugdyti savo meninį skonį ... Žinoma, dalį jų veikia vakarų menas ( Damien Hirst fanai), kitus sava literatūra (daugelis Maidane kalba ir žavisi Vasiliju Škliaru, Васи́ль Шкляр), trečius tautos mitai (S. Bandera ir jo nacionalistais - ОУН, kiti N. Machno), treti yra kupini golodomoro prisiminimų skausmo. Susikalbėti nacionalistams, anarchistams, skirtingoms bažnyčioms, bohemai ir tautinių mitų nešiotojams yra sunku, bet tai daroma, kalbamasi, bendraujama aikštėje ištisas savaites, dieną ir naktį. Kalbama ne per feisbukus, ne degant vienas kitam neapykanta, o vienas prie kito, veidas į veidą, padedant vienas kitam sušilti ir atsispirti Berkutui. ... O kitoje pusėje yra tie, kuriems dizaino  subtilybės yra moralinio nuosmukio ir gėdos požymis, kuriems nacionalizmas yra tik nacizmas, kuriems anarchija yra degradavimas, o ES - tik homoseksualios santuokos. Ši kita pusė auga iš Pobužos Nikelio fabriko cechų, iš Donbaso šachtų, iš  Mykolajivo laivų statybos įmonių, iš Sevastopolio mito ... jie pripratę paklusti inžinieriniams projektams ir paniškai bijo savivalės, abejoja bet kokia iniciatyva ir pripažįsta tvarką ir tvirtą ranką.  Ši perskyra tarp išsilavinusios naujosios petty bourgeoisie/kūrybinės klasės ir klasikinio proletariato, tarp akademinio pasaulio ir partinės nomenklatūros yra milžiniška, sunkiai įveikiama. Visas beveik šimtu procentų Kijevo Mogilianskij universitetas išėjo į gatves ir susidūrė su Donbaso šachtininkais ... Proletariatas dažnai yra ne ne pirmaujanti, ne revoliucinė klasė, o viso, kas labiausiai konservatyvu, pilka, baigštu, atstovai. Jie yra žmonės, kuriais nuolatos manipuliuojama ir kurie lengvai paperkami, įbauginami, kam galima įsakinėti. Minsko opozicija, Maskvos Bolotnaja aikštės ir Stambulo protestai, Kijevo Maidanas neigia K. Marxo idėją esą proletariatas yra revoliucinė klasė.  Tam, kad darbininkai būtų pilietiškai kūrybingi, autonomiški ir viešai aktyvūs, dar reikalingas metų metus trunkantis išlaisvinantis, individualizuojantis švietimas, saviugdos būreliai, kurių dėka jiems taps aišku, kam reikia hirstų, škliarų, charmsų, universtetų ir laisvos saviorganizacijos. O valstybinė, daugiausiai pusiau propagandinė, spauda ne tik nepadeda tokiai saviugdai, o, priešingai, naikina jos galimybes, žlugdo savarankiškumą, skiepija viešumo baimę, diegia intelektualumo traumą. Nesuabsoliutinu savo pastabų, bet mano minima, mano dalyvauta (Sąjūdžio ir Maidano mitingai) ar stebėta (tiesioginis on-line bendravimas su Minsko, Bolotnaja aikštė ir Stambulo aktyvistais) spalvotųjų revoliucijų patirtis rodo: proletariatas kaip revoliucinė klasė yra mitas, nei socialinė tikrovė. Žmones laisvina savo išsilavinimą ir savarankiškumą gerbiantys, veiklos ir komunikacijos, kūrybos laisvių reikalaujantys asmenys. O indoktrinuotas ir manipuliuojamas proletariatas yra gabus keršto maištui, komunistinei ar nacistinei nuostatai nubausti tuos kas skaito, rašo, groja, braižo, kuria, plačiai bendrauja. Išlaisvinti darbininkus, vadinasi juos kas diena šviesti, įtraukti į saviveiklą, viešą savo intereso diskusiją, į savanorystę, atidaryti jiems dvasios duris. Maidanas šeštadienį (kai susidūrė Maidanas ir antimaidanas) tą darė: valgydino ir mylėjo priešiškai nusiteikusius ir valdžios suvežtus Ukrainos darbininkus ir jų Mordoro kerų apžavai išnyko, bent kuriam laikui.  

Stepanas Petričenko ir Naisaare bei Kronštato savivaldos 1917-1921 metais*

                      Kalbant apie tarybų raidos ir politinių organizacijų, įskaitant respublikas patirtį būtina kalbėti apie Naissaare Tarybų respubliką (Jūreivių ir statybininkų tarybų respubliką) ir Kronštato savivaldą 1917-1921 metais bei jų ideologinę genezę, kuri savo archetipine patirtimi siejasi su Ukrainos (Zaporožės) kazokų, chutorų, žydų miestelių ir getų, parapijų savivalda, bei su naujos savivaldos kūryba ir praktika porevoliuciniu laikotarpiu, o ne tik su anarchizmo teoretikų kūriniais. Tai aiškiai rodo vieno ryškiausių revoliucionierių ir Kronštato Revoliucinio komiteto pirmininko Stepano Petričenkos veikla ir raštai. O 1917-1921 metų laikotarpis yra esmingas geneologiniu požiūriu, nes būtent tuo laikotarpiu išryškėjo esminiai prieštaravimai ne tik dėl Rusijos Spalio revoliucijos idealų, kuriuos slepia šūkis „Visa valdžia taryboms!“, bet ir dėl prieštaravimų tarp tarybų tiesioginės savivaldos, t.y. tiesioginės demokratijos, ir partinio atstovaujamojo valdymo.

                      Svarstant to laikotarpio įvykius svarbūs yra Stepano Petričenkos, Kronštato sukilimo vadovo ir dviejų minėtų savivaldų vadovo, atsiminimai: "Tiesa apie Kronštato įvykius"[1], kuri pirmą kartą buvo paskelbta po sukilimo numalšinimo 1921 metais. Petričenko prieš atvykdamas į Krondštatą jau turėjo valstybės vadovo patirtį: jis kartu su kitais jūreiviais ir Estijos vietiniais darbininkais buvo sukūręs ko gero pirmąją pasaulyje anarchistų valdom Tarybinę Jūreivių ir Statybininkų[2] Respubliką arba Tarybinė Naisaare respubliką[3]. Jos vėliava buvo anarchistų-sindikalistų simbolis: juodos ir raudonos spalvų audeklas. Ši respublika gyvavo 1917 gruodžio - 1918 vasario 26 d. Jos savivalda rėmėsi tarybų veikla, tiesiogine demokratija ir socializmo idealais. Vis dėlto saloje nebuvo ir pusės tūkstančio gyventojų, todėl ši patirtis yra labai vietinė, trumpa, tačiau nebuvo atsitiktinė Petričenkos ir jo draugų jūreivių anarchistų-sindikalistų veiklai. Puolant Vokietijos Kaizerio kariuomenei, jūreivių-anarchistų komandos ir savanoriai kariniais laivais tvarkingai, organizuotai pasitraukė į vienintelę sau ideologiškai artimą vietą, Tarybų, o ne komunistų valdomą Kondštatą. Greitai Kronštatas taip pat tapo anarchistų-sindikalistų idėjų įkvėpta tiesioginės demokratijos savivalda. Reikia pastebėti, kad dar nuo 1917 metų Vasario (buržuazinės) revoliucijos jūreiviai ir darbininkai šiame mieste įkūrė tarybų savivaldą ir užtikrino tam laikui geriausias, (geresnes nei Petrograde) sveikatos, komunalinių, darbo, saugumo sąlygas. Atvykę iš Naisaare Petričenkos būriai ir jis pats greitai tapo savivaldos lyderiais, o jis pats vadovavo Revoliuciniam miesto komitetui, o vėliau ir Kronštato sukilimui.

Tarybos organizavo ne tik organizavo Kronštato miesto savivaldą, bet ir oponavo komunistų partijos, jos komisarų savivalei, draudė liaudies priešų šaudymus be teismo ir be įrodymų, bendradarbiavo su kitomis revoliucinėmis partijomis (Eserų, Socialdemokratų (menševikų). Bolševikams pradėjus valdyti tarybas, dažniausiai įsakymų būdu, per komisarus, pradėjus falsifikuoti rinkimus ir pavertus tarybas bolševikų politinių skyrių padaliniais (tai atitiko Lenino siekinį visas tarybas paversti bolševikinėmis, kas iš esmės prasidėjo po Steigiamojo suvažiavimo išvaikymo) jos iš esmės nebeatliko savo funkcijų. Visa tai leido bolševikams ne tik mobilizuoti darbininkus kovai su revoliucijos priešais ir išorine agresija prieš Rusiją, bet ir uždrausti bet kokią iniciatyvą, savivaldą, laisvus rinkimus. 1921 metais neišsikentę Petrogrado darbininkai pradėjo maištauti, 1921 metų vasario 24 dieną prasidėjo streikai.   Vasario 27 dieną streikų komitetas paskelbė:

Būtinai reikia pakeisti visą valdžios politiką. Visų pirma, darbininkai ir valstiečiai turi gauti laisvę. Jie nenori sulig bolševikų dekretais gyven­ti, jie patys save nori tvarkyti. Draugai, saugokit revoliucionierišką tvarką. Truks laikys, organizuotu keliu reikalaukite:

Paliuosuoti visus areštuotus socialistus ir bepartinius darbininkus!

Panaikinti karo stovį; žodžio, spaudos ir su­sirinkimų laisvės visiems dirbantiems.

Laisvų dirbtuvių ir fabrikų komitetų (zavkomų) bei darbininkų organizacijų ir Tarybų atstovų rinkimų.

Sušaukit susirinkimus, siųskit savo atstovus pas valdančius ir būkit pasiryžę savo reikalavi­mus pravesti.[4]

 Petričenko[5] ir revoliucinis Kronštato komitetas , atsiliepdamas į Petrogrado darbininkų reikalavimus, 1921 metų kovo 3 dieną paskelbė sprendimą:

„Ryšium su tuo, kad dabartinės tarybos neišreiškia darbininkų ir valstiečių valios, nedelsiant organizuoti tarybų perrinkimus slaptu balsavimu, o prieš rinkimus leisti visiems darbininkams ir valstiečiams vykdyti laisvą priešrinkiminę agitaciją.

-          Reikalauti naujų rinkimų su slaptu balsavi­mu, nes esamosios Tarybos nenori tenkinti darbininkų ir valstiečių norų. Be to, rinkimų kampanijai pravesti turi būti leista laisva agita­cija tarp valstiečių ir darbininkų.

-          2. Įgyvendinti žodžio ir spaudos laisvę dar­bininkams, valstiečiams, anarchistams ir kairiosioms socialistinėms partijoms.

-          3. Užtikrinti susirinkimų laisvę darbininkų profesinėms sąjun­goms ir valstiečių organizacijoms.

-          4. Ne vėliau kaip 1921 metų kovo 10 d. sušaukti nepartinių darbininkų, Raudonosios armijos kareivių, Petrogrado, Kronštato ir Petrogrado provincijos jūrininkų konferenciją.

-          5. Paliuosuoti visus politinius kalinius – so­cialistinių partijų narius, darbininkus, valstiečius, kareivius bei jūrininkus, areštuotus už dalyvavimą darbininkų bei valstiečių judėjime.

-          6. Išrinkti komisiją kalėjimuose ir koncentra­cijos stovyklose esantiems apžiūrėti.

-          7. Uždaryti visus politinius biurus, nes jokia partija neturi turėti specialios privilegijos savoms idėjoms propaguoti arba tokiems tikslams gauti iš valdžios pašalpą. Vie­toj jų turėtų būti sudarytos vietose rinktos ir valdžios finansuojamos kultūros komisijos.

-          8. Tuojau panaikinti visus baudžiamuosius būrius.

-          9. Užtikrinti visiems darbininkams (išskyrus dirbančius sveikatai ken­kiančiose įmonėse) lygų pragyvenimo šaltinį.

-          10. Panaikinti komu­nistų kovos būrius ir komunistų sargybinius, stovinčius dirbtuvėse bei fabrikuose. Jeigu tokios sargybos būtinos, kariuomenėje jos turi būti renkamos iš kareivių, fabrikuose – iš darbininkų.

-          11. Leisti valstiečiams naudotis pilna laisve žemės ūky, duoti jiems teisę laikyti gyvulius su ta sąlyga, kad jie visa galėtų savomis jėgomis padaryti ir jam (ūkininkui) nereikėtų samdyti darbininkų.

-          12. Paraginti prisidėti prie mūsų nutarimo visus kariuomenės dalinius ir mūsų draugus kariuomenės kursantus.

-          13. Reikalauti, kad spauda mūsų nutarimus paskelbtų visuomenei.

-          14. Išrinkti šių nutarimų vykdymą prižiūrinčią kontrolės komisiją.

-          15. Leisti užsiimti laisva amatininkyste (smulkia ir individualia).[6]

Neabejotina, kad Petrogrado darbininkų streikų komiteto ir Kronštato Revoliucinio komiteto veikla buvo tiesioginis iššūkis V. Lenino ir L. Trockio valdžiai. Tai iš esmės prieštaravo visai bolševikinei diktatūros, prievartos ir priežiūros politikai. Visas baisumas buvo tas, kad šiuos reikalavimus kėlė revoliucinis Petrogrado proletariatas ir Kronštato jūreiviai – Spalio revoliucijos pagrindinė jėga ir simbolis, tie, kurie ne tik neatsisakė šūkio „visa valdžia taryboms!“, bet ir jį kūrybingai, vadovaudamiesi praktikos patirtimi, įgyvendino.

Prasidėjus bolševikinei juodo šmeižto kompanijai nukreiptai prieš Kronštato savivaldą vietos tarybos ir Petričenko ir toliau kvietė nepaklūsti bolševikams, kovoti prieš komunizmo diktatūrą, prieš vienos partijos savivalę, ginti tarybų valdžią ir darbininkų teises. Jis (jie) taip pat pasisakė ir gynė smulkią ir vidutinę nuosavybę, laisvą prekybą, draudė monopolijas, socialiai neorientuoto kapitalo kaupimą ir, atitinkamai, ribojo valstybės įgaliojimus, pasisakė už socialinės gerovės kūrimą. Bolševikams pradėjus karinį puolimą Kronštato savivalda ir tarybos parodė išskirtinius organizacinius ir gynybinius, karinius, gebėjimus. Komunistams pasiuntus dešimtis tūkstančių gerai ginkluotus būrių, artileriją, kavaleriją prieš Kronštato jūreivius ir darbininkus, šie kurį laiką sėkmingai gynėsi, paėmė daug belaisvių, kurių nešaudė, nekankino. Žinoma, jėgos buvo nelygios, o ir atsispirti bolševikų propagandai buvo labai sunku, keli radijo taškai negalėjo atsispirti Lenino įtikinėjimo mašinai. Komunistams užimant Kronštatą Petričenko ir jo Revoliucinis komitetas sugebėjo kartu su didele jūreivių ir karių dalimi (virš tūkstančio asmenų) pasitraukti į Suomiją. Komunistai, priešingai anarchistams visą laiką juodino tarybų respubliką, kaltino nebūtais dalykas, o užėmus Kronštatą masiškai šaudė paimtus į nelaisvę sukilimo dalyvius, o Tarybų savivaldos ir, atitinkamai, Tarybų respublikos idėją sužlugdė, pakeisdami ją komunistų partijos diktatūra.

Apibendrindamas Spalio revoliucijos patirtį Petričenko, jau po sukilimo, rašė:

„Rusijos darbininkai, vykdydami Spalio revoliuciją 1917 metais, tikėjosi visiškai nusimesti jungą ir nukreipė savo viltis į daug žadėjusią komunistų partiją. Tačiau ką nuveikė Lenino, Trockio, Zinovjevo ir kitų vadovaujama komunistų partija per 3 ½ metų?  Per tris su puse savo egzistavimo metų komunistai ne išlaisvino, o visiškai pavergė žmogaus asmenybę. Vietoje policinio-žandarų monarchizmo jie sukūrė nuolatinę baimę, kad ypatingieji komitetai įkalins įstaigose, kurios savo siaubais lenkia caro rėžimo žandarų valdymą. Gavome durtuvą, kulką ir grubų riksmą iš ypatingųjų komitetų opričnikų ...“[7]

„Pasakysiu tik, kad garbė ir šlovė Kronštato sukilėliams, gynusiems tikrąją, laisvą, liaudies išrinktų tarybų valdžią, o ne partijos valdžią, ir visam pasauliui įrodžiusiems – kaip be jokios prievartos, o tik pagal savo pačių sąmoningumą, gali liaudis vykdyti kovą ... Kronštatas brangiai kainavo komunistams. Kronštato žlugimas yra komunistų žlugimas“[8].

Petričenkos, Naisaare ir Kronštato tarybų savivaldos veikla yra panaši į Nestoro Machno, Ukrainoje sukurtos respublikos principus. Ir Petričenko, ir Machno abu buvo Ukrainos kultūros ugdytiniai, abu įskiepyti Zaporožės kazokų savivaldos atminties[9]. Petričenko augo mokėsi ir pradėjo dirbti  Aleksandrovsko mieste, dabartinėje Zaporožėje, kuri buvo gyva kazokų savivaldos atmintimi. Todėl, tikėtina, kad jį, kaip ir gausius jo ir Machno pasekėjus veikė daugiau ne M. Bakunino ar P. Kropotkino anarchizmo ir kooperacijos idealai, knygos, o kazokų ir chutorų savivaldos bei saviorganizacijos patirtis, kurią galima lyginti ir su žydų geto ar žydų miestelių savivalda (daugiausiai sietina su vietos rabinų veikla ir rabinų tinkliniu bendradarbiavimu), bei su katalikiškųjų parapijų savivalda, kurią skatino su valstybe nesutampančios katalikų ir protestantų bažnyčios. Todėl tarybų, komunitarinė savivalda yra ne tik ideologijos, bet ir šimtmečių patirties dalykas. Petričenko nebuvo pakankamai išsilavinęs (buvo baigęs tik dvi klases, bet laivyne ilgainiui tapo raštininku, kur galėjo įgyti platesnį savaiminį išsilavinimą ir buvo, be abejonės, susipažinęs su įvairių partijų pagrindiniais revoliuciniais šūkiais ir tezėmis). Tačiau jo biografinė bei jūreivių atsinešta savivaldos patirtis buvo svarbesnė prielaida išsiskleisti jo ir jo komandos organizaciniams gebėjimams, tiek, kad galėjo sudrebinti Lenino kuriamą bolševikų diktatūrą.

                      Tiesioginės demokratijos užuomazgos slypi komunitarizmo istorijoje, kuri aprėpia daugelį tautų, religijų, bendruomenių. Būtent šis, cechų, agrarinis, religinis, geto, savivaldų pagrindas buvo ta pagrindinė paradigma, modelis, kuriuo stichiškai vadovavosi daugelis darbininkų ir valstiečių, tikėjusių tarybomis ir siekusių tarybų valdžios. Tačiau šis savivaldos principas prieštaravo naujai besiformuojančiam partinio atstovavimo, disciplinos ir užgimstančios naujos, nomenklatūros klasės siekiniams. Tarybų ir bolševikų kariniai konfliktai ir sekusios represijos iš esmės turi visus ir pilietinio, ir iš dalies klasinio karo požymius. Taigi Rusijos pilietinis karas vyko ne tik su Baltąja gvardija, bet ir su tarybų atstovais. Ši skirtis ypatingai svarbi, kai šiandien kalbame apie šiuolaikinę įvairiausių tarybų ir tiesioginės savivaldos raidą ir jos prieštaravimus partiniams, nomenklatūriniams siekiniams.

---

*Straipsnis parengtas vykdant projektą: Sovietinių atminties ritualizavimo formų perėmimas: lyginamoji Vidurio-Rytų Europos analizė“; paraiškos registracijos Nr. VAT-43/2012, pagal nacionalinę mokslo programą „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“.

[1] Степа́н Петриче́нко. Правда о кронштадтских событиях. Прага, 1921.

[2] Statybininkų, tuo pabrėžiant saloje statyto forto ir gyvenvietės darbininkų įnašą ir jų deputatus tarybose.

[3] Советская республика матросов и строителей, arba Советская республика Найссаара, arba Naissaare Nõukogude Vabariik.

[4] Aleksander Berkman. Kronštato sukilimas. Knygų leidimo b-vė „Audra“, Kaunas, Ryga, 1928. Iš vokiečių kalbos vertė M. Skynimas, K. S. D. K., 1927.  – Cituojama pagal: http://www.anarchija.lt/component/content/article/101-alexander-berkman-kronstato-sukilimas/37401-alexander-berkman-krontato-sukilimas-2-darbinink-neramumai-petrograde

[5] Petričenko buvo Kronštato Revoliucinio komiteto pirmininkas.

[6] Известия Временного революционного комитета матросов, красноармейцев и рабочих города Кронштадта», № 1, 3 марта 1921 – Cituojama pagal: http://www.anarchija.lt/component/content/article/31480-kronstato-sukilimo-90-metis.

[7] Степан Петриченко, „Правда о кронштадтских событиях“ , Континент: литературный, общественно-политический и религиозный журнал, Nr. 10. Kontinent verlag gmbh, 1976, p. 234.

[8] Степан Петриченко, „Правда о кронштадтских событиях“, p. 234.

[9] Запорiзька Січ kaip laisvų kazokų savivaldos principas gyvavo iki XVIII a. aktyviai, o vėliau – pasyviu būdu.

Tarybų klausimu*

Raktiniai žodžiai: tiesioginis veiksmas, tarybos, jungtys (klasterizacija) ir kooperuotas ugdymasis

Apšvieta tai savarankiškumo vystymas, plėtra: kritinė, analitinė, moralinė, meninė, komunikacinė. Savarankiškumo politinė išraiška yra savivalda. Apšviestasis protas neišvengiamai turi siekti ir siekia subalansuotos savivaldos. Savivaldos institucija yra tarybos. Tarybos aprėpia savarankiškumo įvairovę ir jo vietinę, laikinę, probleminę situaciją. Jos remiasi tiesioginio veiksmo idėja: problemų sprendimo, svarstymo, ugdymosi ... Terminą savivalda aš sieju su politine tiesioginio veiksmo idėja ir su demokratiniu įgaliojimų paskirstymu, su savivaldos kooperacija. Antropologas Davidas Graeber, tai temai skyręs keletą knygų, tiesioginį veiksmą nusako taip:

Tiesioginio veiksmo tikslas yra pasiekti jūsų uždavinius remiantis daugiau jūsų pačių aktyvumu nei kitų veiksmais. Tiesioginis veiksmas rodo žmones, kurie prisiima sau galią [power]. Šiuo požiūriu, jis  nuo daugelio kitų politinio veiksmo formų, pavyzdžiui, nuo balsavimo, lobistinės veiklos, daryti politinį spaudimą industriniais veiksmais ar medijų pagalba“[1]. 

Kaip matome, aš tiesioginio veiksmo idėją išplečiu: tai ne tik protesto veiksmas, bet ir pagalbos kooperacija ir tam skirtas įgaliojimų pasiskirstymas. Šis tiesioginio veiksmo išplėtimas padės geriau suprasti tarybų unikalumą, lyginant su partine ar administracine valdymo(si) sistemomis. Tiesioginio veiksmo idėją aš sieju ne tik su apšviestuoju savarankiškumu, bet ir su pakeistinio mąstymo įveikimu. Kasdieniai mūsų veiksmai tik atrodo protingi, nes jie yra a) ne mūsų ir b) todėl jiems negali būti taikoma mūsų proto – protingumo – vertinimas. Komandų, priesakų vykdymas, reakcijos greitis yra ne protingumo, ne savarankiškumo, o paklusimo mąsto rodymas. Jei paklūstame priesakams, kuriuos iš principo galėtume vertinti kaip protingus, manome ir mes tokie besą ir tai yra proto iliuzija. Todėl direktyvumui yra priešinamas tarimasis, komunikacinio bendradarbiavimo ir gebėjimų bei įgaliojimų paskirstymo veiksmai.

Tiesioginio veiksmo idėja anaiptol nėra egoistinė, kaip iš pradžių atrodo, o yra išskleidžiama svarstymo (deliberative), sprendimo, bendradarbiavimo. Atviras ir suinteresuotas svarstymas, kompetencijos užlaikymas, dialogizmas ir vystymasis (ugdymasis) atveria galimybes kalbėti apie asmeninį ir grupinį tiesioginį veiksmą, apie įvairias komunitarizmo formas ir meistrystės principą. O norint juos apginti viešojoje erdvėje yra būtinas tam tikra politinio organizavimosi forma ir ji yra tarybos.  Ideologiškai nesusietų tiesioginio veiksmo agentų, asmenų, bendruomenių, tarybų, veiklos kuria atvirą įvairovei visuomenę, heterogenišką bendradarbiaujančią aplinką, kuri skatina savarankiškumą ir trukdo vienybės platformų atsiradimui. Vienybės platformos, ideologijos yra tiesioginio veiksmo rezultatas, tai yra priklauso situacijos, o ne institucijos sferoms ir tęsiasi tol, kol išsaugo savo situacinę, o ne institucinę prigimtį. Todėl išrinktosios tarybos ir jų įgaliojimai išnyksta esmingai pasikeitus aplinkybėms. Priešingai, ideologija remia institucijomis, partine ir administracine sistema, o ne aplinka ir situacijomis, todėl sąveikauja su simbolinėmis organizacijomis, o ne remiasi tiesioginiu veiksmu. Kartais tiesioginio veiksmo idėja ir tarybų (vadinasi ir NVO) veiklos išaukštinimas, iki kooperacijos gebėjimų išpuoselėjimo ir kultivavimo, stabdo didelius mobilizacijos ir industrializacijos projektus, tačiau lygiai taip pat griauna masinę manipuliaciją ir prievartinę, neatsakingą socialinę inžineriją.

Tiesioginio veiksmo idėja, kiek ji susieta su tarybomis ir įvairove, remiasi pertrūkio, o ne vienybės idėja. Tarybos yra skirtybių balsai, todėl ir deramasi tam tikrose situacijose. Priešingai, partijos kalba apie vienybę ir skirtumus tarp ideologijų, tarp institucijų ir kuria discipliną, režimą. Ideologijos, programos yra siejamos su didžiaisiais pasakojimais, kas atitolina jas nuo tiesioginio veiksmo galimybės ir priešina daugiaspalvei tarybų veikla. Tarybos, priešingai, yra atsisukusios į kasdienybę, į gyvų balsų skambesį ir sunkiai girdi ir suvokia didžiuosius ideologinius kvietimus ir mobilizacijas. Todėl konfliktas tarp Tarybų valdžios 1917 metais ir Bolševikų valdžia buvo neišvengiamais ir buvo visiškai kruvinas. Tarybos yra atgręžtos į asmeninę žmonių patirtį, o ideologijos – į sistemingai išdėstytas programas ir idealus, todėl jų pokalbis yra labai sudėtingas..

Tarybos veikla yra susieta su filosofine trūkio, plyšio samprata, o partinių ideologijų – su skirtumų kontrole. Skirtumų regėjimas ne tik išsaugo, bet ir įgalina institucines tapatybes, jų lyginamąją perspektyvą, reikšmių ir verčių kaupimą (akumuliavimą). Visi didieji režimai rėmėsi skirtumų akcentavimu: nuo Didžiosios Prancūzų revoliucijos iki Stalino teroro[2]. Priešingai, trūkio idėja remiasi ne kaupimu, o išcentrinta sąveika, jokios galios neharmonizuojama kooperacija, jokios pasakojimo dramos neįforminta veikla. Skirtumus sukuria didieji pasakojimai: mitiniai ir ideologiniai, o trūkius derybos, tarimąsis, polifionija, atonalumai, paradokso ir problemos daugiamatei sklaidai. Skirtumų politinės figūros yra giliai mitologizuotos, kupinos didingumo bei dramos: pasaulis ir jo raiška, mintis ir jos pasakojimas, vaistai ir nuodai; o trūkio – yra postdraminiai sąskambiai. Drama išlieka, tačiau tik kaip vienas iš balsų, kaip vienas iš įsikitinimo scenų.  

Nutraukti santykius, pertraukti mintį, suplėšyti sekas ir nuoseklumus vadinasi maksimizuoti prieštaravimą iki visiško ryšio netekimo ar jo nebebuvimo atradimo, iki prieštaravimo išnykimo, iki klaidingų argumentų atšaukimo. Fichtė, Hegelis samprotauja, kad prieštaravimas yra įveikiamas sintezės ir aukštesnio paneigimo (neigimo neigimo dėsningumas) būdu. Skirsmas, balansuojantis ties pasaulio ir jo raškos įtampomis, vis dar kupinas teksto, harmonijos, melodijos, nuspėjamumo, neigimo neigimo. O trūkis ne tik šalina prieštaravimą, polius, priešybes ir jų kovą, bet ir jų tąsą. Sulaužytos istorijos ... ne tik paneigia sintezės, neretai prievartinės, ideologiškai motyvuotos, galimybę, bet ir atveriama heterogenišką įvairovę bei įsikitinimo, radikalus trajektorijos keitimo galimybė (estetikoje trūkio poetiką plėtojo: atonalinė Arnoldo Schönbergo muzika, Julio Cartazaro novelės,  koliažų ir asambliažų menas...).

Adorno rašo:

Dialektika yra galimybė nutraukti prievartą: įgyti tapatybę; ir nutraukti ją pasinaudojant energija saugojama šioje prievartoje ir užšaldytoje jos objektyvacijose“[3]

Trūkis yra ne tik naujo pagrindas, bet ir kyla iš turimo energijos. Jis įgalina tai, kas nesusieta intencijomis, pasikartojimais, kas yra atonalu, kas disonuoja, ar net kurį laiką, kurioje nors erdvėje sukelia disharmoniją, nepasitenkinimą. Trūkis yra kita-būties manifestacija, įsikitinimo baimė ir pagunda.[4] Mano teiginys yra: tiesioginė tarybų savivalda bei jų svarstomasis bendradarbiavimas ir lenktyniavimas yra pagrįstas ne centro, ne vienos taisyklės, o apibrėžto intervalo ir erdvės, siužetų ir istorijų sankirtomis. Šioms sąveikoms labiau nei skirsmas ir sintezė svarbūs yra pradžia ir trūkis. Kokios nors sintezės dominavimas ir vieno visavaldžio centro atsiradimas yra kritikuojamas: juk tai pažeidžia tarybų saviorganizacijos prasmę. Vietoje centruojančių direktyvų čia veikia klasterinis bendradarbiavimas ir suinteresuota kooperacija. Klasteriai arba, kitaip: įvairovės jungtys, yra bendro gėrio projektai, kur savivaldžios grupės ir jų atstovai – tarybos – įgyvendina bendradarbiavimo siekinius, o projektams pasibaigus, juos nutraukia, inicijuodami naujus klasterius ir kryptis. Daugelio laiku ir erdve ribojamų klasterių veiklos ir sukuria atonalumo efektą, kuris vis dėlto reiškia ir bendruomenių gerovės raidą ir bendrų klausimų, net didžiosios mobilizacijos, statant kelius ar uostus, užtikrinimą.

                      Savivaldžios tarybos ir klasterinis bendradarbiavimas, svarstomumas ir lenktyniavimas, mažoji politika ir kintanti kooperacija remiasi žmonių gebėjimu organizuotis ir užbaigti, t.y. kooperuotis bendrajam gėriui ir nepaklusti vieningam centrui, vieningai atskaitomybei ar pasakojimui. Tarybos dėl savo situatyvumo, o ne erdviškumo, yra puikiai suderinamos su išteritorinimo principu ir nomadizmu. Jos susirenka iškylus poreikiui, bet kada ir neveikia kaip ideologinės mašinos, t.y. negamina sau pavaldžių, nuspėjamų, vienmačių žmonių-subjektų. Paklusimas standartizuotam žinojimui ir mobilizacija sumenkina saviorganizacijos ir klasterinio bendradarbiavimo gebėjimus, kuriuos išpuoselėti ir taip yra nelengva. Savivaldžios bendruomenės ir tarybos, kurios geba įveikti hegemoninį tąsos (ir tik todėl tiesos) diktatą, yra vis dar labai retas ir epizodinis reiškinys. Tąsos apsimetimas, pasivadinimas tiesa yra grindžiamas tvarumo ideologija. Neretai daromas klaidingas, mano supratimu, samprotavimas: jei tęsiasi, jei tvaru, vadinasi tai yra būtis. Tąsa ir tvarumas daugiau rodo prievartą, santykių ir santvarkų konservavimą, kuris paslepiamas po didingais kultūros, civilizacijos, būties vardais. Priešingai, trūkis, pabaiga, lūžis rodo gyvenimą, susietą su kismu, metamorfozėmis, priėmimu ir atstumimu.  Tiesioginės savivaldos ir klasterinio bendradarbiavimo reikia mokytis, jį privalu ugdyti. Tačiau šiandien, dažniausiai, tai tenka daryti valstybinės švietimo sistemos šešėlyje, nes pati sistema kuria tąsas, didžiuosius pasakojimus, paklusnius standartizuotus individus ir jų tamsą, paklusnaus proto miglas.

 Dažniausiai tiesioginio veiksmo idėja yra siejama su protesto veiksmais. Pavyzdžiui, D. Graeberis kalba:

Tiesioginio veiksmo pavyzdžiai yra: blokados, piketai, sabotažas, skvotingas[5] medžių digliavimas [tree spiking][6], lokautas, užėmimas, streikų estafetė [rolling strikes], perdėm lėtas darbas [slow downs], revoliucinis visuotinas streikas. Šie veiksmai paskatina bendruomenes be kitų dalykų, kurti savo pačių organizacijas, tokias kaip maisto kooperaciją ar bendruomenines TV ir radijo prieigas ... Tiesioginis veiksmas nėra vien tik protesto metodas, bet taip pat ir „ateities kūrimas dabar“. Bet kokia situacija, kuri skatina žmones plėsti jų pačių aplinkybių kontrolę be kreipimosi į kapitalą ar valstybę, konstituoja tiesioginį veiksmą...“[7]. 

                      Vis dėlto manau, reikia mokytis ir kūrybinių gebėjimų, kooperacijos bei klasterizacijos. Apie kooperuoto ugdymo galimybes esu kalbėjęs tam skirtoje knygoje[8]. Tada pastebėjau, kad kooperuotas, t.y. su vietos smulkiu ir vidutiniu verslu bei su vietos bendruomenėmis susijęs, integruotas mokymasis ilgainiui pradeda griauti tradicinį ugdymą, lygiai kaip tarybų principas – partinį valdymą. Vis dėlto pridursiu, ko nesu kalbėjęs knygoje apie kooperuotą ugdymą, tarptautinę tarybų savivaldos mokymosi svarbą bei klasterinių sąveikų studijas. Tarybų ir klasterizacijos, kooperuotų studijų principai yra plačiai išskleisti britiškose kūrybinių industrijų studijose. Nuolatinis bendradarbiavimas su socialiniais partneriais ir abipusė - įmonių ir kolegijų, universitetų - suinteresuota parama, fondų kūrimas, tarybų savivaldos, projektinis bendradarbiavimas

---

*Straipsnis parengtas vykdant projektą: Sovietinių atminties ritualizavimo formų perėmimas: lyginamoji Vidurio-Rytų Europos analizė“; paraiškos registracijos Nr. VAT-43/2012, pagal nacionalinę mokslo programą „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“.

[1] Graeber. D. Direct Action. An ethnography. Oakland: AK Press 2009, p. 202.

[2] Pirmas žingsnis į skirsmo sampratą – ženklo, kaip pakaitalo aiškinimas (pagal aliquid stat pro aliquo principą). Pakeistinis mąstymas ir kyla iš dėmesingumo ženklams, o ne tiesioginei patirčiai ir jos dramatiškai kaitai. Struktūralistai pakaitalą susieja su abstrakčiu skirsmo principu. Hjelmslevo, kuris seka Ferdinandu de Saussure, požiūriu phonē ir graphē ir yra tie skirtumai, kurių dėka kalba, šnekėjimas, o, galiausiai ir supratimas, save realizuoja[2]. Hjelsmlevas iškelia sau uždavinį: aprašyti idealias kalbos ir suvokimo schemas ir funkcijas aiškindamas ženklus panašiai kaip skaičius ir taip atitoldamas nuo jų materialumo ir pasinerdamas į grynąją transcendentalinę teoriją. Jacques Derrida tuo remdamasis išplėtoja signifikanto ir signifikato nuolatinės kaitos teoriją: kiekvienas signifikatas yra ir signifikantas ir atvirkčiai. Kalbinis struktūralizmas ir ženklo dvigubas funkcionalumas padėjo aiškinti transcendentalinį kalbinį struktūralizmą ir struktūrų funkcijas. Marksistiniai, fenomenloginiai, antropologiniai, sociologiniai struktūrų tyrinėjimai ir parodė supratimo tiesioginę priklausomybę nuo anapus sąmonės, anapus transcendentalinių sąlygų esančio horizonto ar konteksto. Supratimą sąlygoja architektūra ir landšaftai, gamybos ciklai ir prekių paskirstymas, „archiraštas“ ir institucinės sąveikos. Pasak Derrida, archiraštas yra gamtos, nesąmoningų geismų ar gamybos analogas, kuris turi savo dėsningumus ir gali būti keičiamas specialių praktikų pagalba. Archiraštas įgalina pasaulio ir jo pasirodymą skirsmą. Neketinu daugiau svarstyti Derrida filosofijos. Svarbu yra parodyti trūkio ir skirsmo netapatumą, net nepanašumą. Trūkis, lūžis yra tai, kur fenomeno tąsa nebereikalinga, kur galima kita veikla ir įsikitinimas.

[3]Theodor W. AdornoNegative Dialectics New York: Continuum, 1973, p. 157

[4] Adornas atonalinės (pantonalinės), dodekafoninės ir kartu itin ekspresyvios muzikos žavesį rado Arnoldo Schönbergo kūryboje ir pabandė įteisinti tokią estetiką, kuri skatintų nuostatą pažeisti ribas ir atverti dar nesančias kompozicijas, aukštąjį, profesionalųjį meną. Tokiu būdu Adorno atsiduria anapus to, ką svarsto Hjelmslevas, Derrida ir net jo pasekėjas, mokinys Habermas. Atonalinės, o, konkrečiau dodekofoninės muzikos principas yra dvylikos taktų, kaip visumos, chromatizmo serijos kūrimas ir jos nutraukimas, sąskambis ir pabaiga. Atonalumas pasireiškia vieno centro, vienos gijos, rakto nebuvimu, atsisakant  harmonizacijos. Tai buvo priešingas meninis judėjimas tam, ką plėtojo daugelis liaudies ir nacionalinių režimų, siekusių harmonizuoti liaudies dainas ir muziką. Atonalinės muzikos elementus kūrė, plėtojo taip pat Sergejus Prokofjevas, Igoris Stravinskis ir kt. Atspalvių sąsajų, o ne harmonijos principas, atveria ypatingą daugiabalsiškumą, išlaisvintą polifoniją: kai vienu metu skamba skirtingi troškimai, ir traumos, skirtingos tautos ir klasės. Ši muzika atsisako pietistinės džiaugsmo ir taikos iliuzijos ar krikščioniško pasiaukojimo ir įcentrintos visuotinybės, o atveria erdves Kitokių kultūrų pokalbiui.

[5] Laisvas, su teise nesuderintas pastatų apgyvendinimas.

[6] Pasipriešinimas medžių iškirtimui, pavyzdžiui, gatvėse, parkuose. Į medžius įkalami vinys ar kitos metalinės, keramikinės detalės, galinčios plėšyti pjūklų grandines. Panaši „digliavimo“ taktika taikoma ir blokuojant kelių statybas, upių perkasimus ir kt.

[7] Graeber. D. Direct Action, p. 202

[8] Mažeikis G. Kompetencijų ugdymo sistema taikant kooperuotų studijų metodą. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2008.